1932 m. gruodžio 26 d. "Tiesoje" yra Adolfo Šidlausko straipsnis "Išmalda šmeižikui". Jame lietuviškas Maskvos ponų liokajus plūsta vieną Lietuvos mokslininką, išvykusį į Vakarus ir ten, matyt, papasakojusį nemaža tieuos apie dabartinę mūsų krašto padėtį. Kadangi rusiškiams Lietuvos ponams ir lietuviškiems jų tarnams baisiausias dalykas yra tiesa, tai jie negalėjo tylomis praeiti ir pro Kazio Ėringio "šmeižtus". Matyt, gavęs nurodymą "iš aukščiau", A .Šidlauskas bando paspjaudyti ant mokslininko, kuris prieš keletą metų dar buvo geras, net į lietuvišką tarybinę enciklopediją yra patekęs ("Lietuviškoji tarybinė enciklopedija", V . , 1979 , t.3). Tačiau tarybinis žurnalistas veltui purkštauja: teisybės vėjas jo seiles bloškia atgal į veidą visiems tikrovės lakuotojams ir socialistinio gyvenimo saldintojams.
Net tos kelios citatėlės, kuriomis Šidlauskas bando gražiai ir žavingai apipavidalinti mūsų tikrovę, patvirtina, o ne paneigia tai, ką Ėringis nori pasakyti.
Straipsnelio autorius bando leipti iš juoko, kad "nusiaubti miškai, užteršti vandenys", kad pažeista gamtinės aplinkos pusiausvyra, pakeistas gamtovaizdis nešluojant jam būdingas sodybas, iškertant miškelius, sukeliant gyventojus į naujųjų dvarų gyvenvietes. Bet ar tai ne tiesa? Ar mūsų lygumų rajonai neįgauna stepių bruožus? Kokią garantiją drauges Šidlauskas siūlo prieš masyvais paverstų laukų eroziją? Gal tik konjunktūrinių teoretikų pataikūniškus "mokslinius" įrodinėjimus ir niekuo nepatvirtintas teorijas? Kur čia melas, kad daugelis Lietuvos upių teršiamos ir nuodijamos gamybinėmis atliekomis? Ir ne tik upės, bet ir oras. Ir ne tik N.Akmenės, Jonavos, Kėdainių apylinkėse.
O kokių vaisių atneš Nemuno hidroakumulatorinė ar Ignalinos atominė jėgainės, pajusime ateityje. Okupantui nesvarbu, kuo kvėpuos Lietuvos žmonės, ne jų interesais vykdomos pačios stambiausios ir Lietuvai ne pirmiausia reikalingos "didžiosios statybos".
Jos gimsta iš Maskvos imperialistų strateginių planų.
Piktinasi Maskvos pasamdytos žurnalistas, kad Ėringis užsimena apie piliakalnius, apie mūsų tautos kultūrinio palikimo padėtį. Čia jis išdidžiai ant stalo meta kortą su Žemaitės namu Bukantėje, su Merkinės piliakalniu. Teisybė, yra memorialinių muziejėlių, yra saugoma vieno kito rašytojo tėviškė. Bet tik ne visas mūsų tautos kultūrinis ir istorinis palikimas. Iš jo rūpestingai išrankiojami tik tie dalykai, kurie gali patarnauti propagandai, arba šiaip visiškai "nekenksmingi". Saugoma ne tik Žemaitės namas Bukantėje ar A.Vienuolio Anykščiuose; saugoma ir Petro Cvirkos tėviškė ir namas Vilniuje, kuriame 1918 m. įvyko pirmasis Lietuvos komunistų partijos suvažiavimas. Šitokie paminklai tikrai saugomi ir globojami. Bet užmirštas ir apleistas Basanavičiais, Pietario, Daukanto ir kitų mūsų rašytojų, visuomonės ar kultūros veikėjų tėviškės ar memorialinės vietos.
Jei ir skursta vi nur kitur užsilikusi klėtelė ar tariamas muziejėlis, tai tik vietos entuziastų ar kraštotyrininkų rūpesčiu. Šatrijos Raganos muziejėlis Židikuos galbūt tyčia buvo paverstas senienų laužu, ten buvusieji eksponatai sugrūsti į stalčius, namas kiek metų stovėjo neremontuojamas... Istorinę vertę turi vietos, susijusios su revoliucija, su kokia nors "vyresniojo brolio" veikla. Jei nėra paliesta rusiškos rankos, nėra rusiško kvapo, kas vien lietuviška, turi reikšmę tik mūsų tautos kultūrai -šiandien neaktualu ir nereikalinga.
Kokios pagrindinės idėjos viešpatauja mūsų tarybinėje literatūroje? Tamsa, skurdas ir išnaudojimas praeityje, klasių kova ir nepaprastas žmonių "sąmonėjimas" pokario laikotarpiu, kapstymasis po sekso ar erotikos jausmelius ar smulkius buitinius reikalus -ar ne tokios dabartinėj mūsų literatūroj dominuojančios temos? O "lietuviški" filmai! Jų pasižiūrėjęs, gali pradėti gėdintis, kad esi lietuvis...
Tiesa, ir dabartinėmis sąlygomis lietuvių tauta kuria savo kultūrą. Ši kultūra stiebiasi, kyla, bet taip, kaip augalas pro sienos plyšį. Ji negali laisvai, savarankiškai, sveikai augti ir plėstis.
Ją varžo ir spaudžia sunki ir daugialypė svetimųjų priežiūra. Ne tik siauri ideologiniai rėmai, marksistiniai vertinimo kriterijai, bet ir "vyresniojo brolio" nepasitikėjimas kiekvienu savarankiškesniu vietiniu reiškiniu arba paralyžiuoja, ar visiškai sunaikina daug kūrybinių sumanymų ir pastangų. Tauta ne gyvena, bet vegetuoja. Ne laisvai kurie, bet kovoja sunkią kultūrinę ir net egzistencinę kovą.
Ir štai, kai apie šią sunkią tautos padėtį bando kas nors papasakoti, kas nors kilsteli teroro ir priespaudos uždangą, tuoj apšaukiamas melagiu, šmeižiku, išdaviku. Tačiau tikraisiais išdavikais yra tie, kurie pataikūniškai už riebesnį kąsnį, už rublį ar iš aklumo ir fanatizmo vykdo kiekvieną pavergėjo nurodymą, bailiai šliaužioja prieš Maskvos ponus, kumščioja savo tautiečius, spjaudo ant visų, drįstančių pasakyti tiesą...
... O dėl tarybinės tikrovės šmeižimo, tai reikėtų tikrai nepaprastos fantazijos, norint ją apšmeižti. Juk pati ši tikrovė tokia prieštaringa, tokia dėmėta, pilna tokių anomalijų, netvarkos, žmogaus pavergimo ir pažeminimo, kad visa tai išpasakojus ir dar norint nuo savęs ką nors pridėti, iš tikrųjų pritruktų fantazijos. Kazys Ėringis, atrodo, tokios fantazijos neturi. Jam užteko tarybinės tikrovės grynų faktų. Tad ir šmeižiko vardo jis nenusipelnė!
Ir ne pasakėles jis rašo. Pasakėles seka tie, kurie bando juoda paversti balta, priespaudą vadinti laisve, dvasinį skurdą - kultūriniu klestėjimu.
P. SAVĖNAS