Naudodamiesi visomis okupanto teisėmis, rusų valdžia Lietuvoje, kaip ir kitose Tarybų Sąjungos respublikose, laiko savo kariuomenę. Yra daug atvejų, kai kareiviai nusikalsta. Aišku, tų nusikaltimų spauda neregistruoja. Priešingai, visomis jėgomis stengiasi juos nuslėpti. Tačiau lietuviai juos prisimena.
Prieš kelerius metus Kaune, Panemunės miške, buvo rasta išprievartauta ir nužudyta jauna mergaitė. Kaip paaiškėjo, ją išniekino trys rusų kareiviai.
1960-ųjų metų viduryje, kaip prisimena dauguma kauniečių, kareiviai nušovė vieną Kauno gyventoją, kai jis juos išvijo iš savo sodo. Kareiviai už tai nebuvo nubausti, nes jie, kaip teisinosi, nušovė žmogų prie dalinio teritorijos ribos.
Panaudodami Lietuvę kaip karinį placdarmą , prismaigstydami ją įvairiausiomis raketomis, rusų generolai sudaro didžiulį pavojų Lietuvai - karo atveju mūsų kraštas bus vienas iš pirmųjų taikinių. Taip mūsų maža šalis, mažesnė už Šveicariją, dėl sovietinių generolų kaltės, negali pasekti Šveicarijos pavyzdžiu - būti neutralia valstybe, bet karo atveju turės tapti viena iš pirmųjų karo aukų. Be to, dėl branduolinių bombų Lietuvoje jau dabar sudaryta mums didelis pavojus: radiacija kai kuriuose Lietuvos rajonuose yra tokis didelė, kad atvykę Lietuvon užsieniečiai, pamatavę savo turimais prietaisais, atsisako vykti į tuos rajonus. Ypač didelė radiacija yra Šiauliuose. Čia daug kūdikių gimsta nenormalūs.
Okupantai priverčia mūsų jaunuolius atlikti karinę prievolę kitose "respublikose", Kur jie patys turi vykdyti okupantų vaidmenį.
Okupacinėje armijoje karinės prievolės sąlygos yra sunkios. Jaunas kareivis yra kaip kalinys: privalo dirbti juodžiausias darbus. Karininkai juos laiko beteisiais, nes tą įtvirtina ir kariniai nuostatai. Daug kareivių girtauja. Dažnai pasitaiko savižudybių, pabėgimų su ginklais, civilių žmonių nužudymų. Dažnai keliuose tikrinamos mašinos - gaudomi pabėgę kareiviai.
Tačiau šiurpiausia, kad paskutiniu metu iš armijos ateina daug žinių apie padažnėjusius paslaptingus lietuvių kareivių nužudymus. Gali būti, kad ši prievarta ne atsitiktinė.
Štai keletas faktų.
1982 m. pavasarį upėje, prie karinio dalinio Kaliningrado srityje, buvo rastas kareivio Varnausko lavonas. Apie savo sūnaus nužudymą beveik metus įtikinėjo prokuratūrų ir dalinio vadovybę nužudytojo kareivio motina, gyvenanti Kaune. Tačiau vadovybė aiškino, kad kareivis pabėgo ir dingo be žinios. Aiškindama "pabėgimo" priežastis, prispirta vadovybė teigė, kad Varnauskas atsisakė duoti karinę priesaiką, po to karininko ir kareivių buvo vedamas ištirti, ar nėra "pamišėlis", bet, pakeliui užėjus į karininko namus, Varnauskas tariamai nuėjęs į tualeto kambarį ir iš ten pabėgęs.
Kai motina nepatikėjo pabėgimo versija, buvo imtasi visų priemonių surasti Varnausko lavoną, ir taip beveik po metų jis buvo atrastas upėje prie dalinio su smurto žymėmis.
Čia verta prisiminti ir Robertą Grigą, jo vargus ir persekiojimus sovietinėje armijoje. Jis irgi atsisakė prisiekti ištikimai tarnauti armijoje, kuri pavergė jo Tėvynę. Tiktai viešas Roberto padėties iškėlimas galbūt padėjo išsaugoti jo gyvybę (dar nežinome tolesnio R.Grigo likimo).
Tragiškai tarnybą armijoje baigė A.Kavaliauskas iš Vilkaviškio. Paimtas karinei tarnybai į Kaliningrado sritį, vaikinas laiškuose skundėsi tėvams, kad jį ten prievartauja kažkokie azijatai-homoseksualistai. Tėvų reikalavimu, sūnus buvo perkeltas į kitą tos pat karinės dalies dalinį, kur jis buvo patenkintas, atsikratęs prievartautojų. Atvykę pas sūnų į svečius tėvai matė jį lai-mingą, kad baigėsi siaubingas dienos. Tačiau, tėvams išvykus, po trijų dienų buvo gauta žinia, kad jų sūnus pasikorė. Tėvai, pažindami sūnaus charakterį ir teigiamą vietos pakeitimo reikšmę, pranešimu nepatikėjo ir, įsitikinę, kad sūnus ne pats nusižudė, kreipėsi į vadovybę, reikalaudami išaiškinti sūnaus žuvimo aplinkybes. Jų įsitikinimas buvo tuo labiau teisingas, kad pirmoji medicininė komisija nustatė, kad A.Kavaliausko lavonas buvo su prievartos žymėmis, ir buvo nužudytas imituojant savižudybę. Tai atsitiko 1981 m. gruodžio mėn.
1982 m. vasarą Jurbarko rajono kariniams dalinyje buvo nužudyta ir paslėptas upėje kitas jaunas lietuvis kareivis. Kiek besistengė tėvai, net ir turėdami visus įrodymus, kas nužudė jų sūnų, bet kaltininkai nebuvo nuteisti. Bylą nagrinėjęs Jurbarko tardytojas Majauskas aiškiai slėpė žudikus.
1982 m. lapkričio mėn. Kaliningrado srities N dalinyje miegant buvo nušautas kaunietis B. kartu su greta jo gulėjusiu kareiviu. Tai galbūt atsitiktinė žmogžudystė, bet ji liudija bendrą netvarką rusų armijoje.
Dėmesio kareiviui stoką rodo ir karinių pratybų pravedimas. Manevruose paprastai žūva daug kareivių -"pagal planą" leidžiama nurašyti net iki 3% dalyvaujančių manevruose.
1981 m. gegužės 2O d., kai tarybinė spaude buvo sukėlusi aršų triukšmą dėl padėties Lenkijoje ("Solidarumas" jau pasiruošęs nuversti komunistinę valdžią...), rusų kariuomenė Kaliningrado srityje ir kitose pasienio vietose buvo pasirengusi puolimui. Kaliningrado uoste laivai buvo išplaukę į atvirą jūrą, galimam Gdansko puolimui. Tuo matu Baltijos jūroje buvo didelė audra. Dėl jos daug laivų susigrūdo ir daužėsi vieni į kitus. Keletas iš jų buvo prakiurdinti, žuvo daug jūreivių ir kareivių. Gdansko "šturmas" nepavyko...
Lygiai taip pat Afganistane žūsta daug kareivių. Per trejus metus, kaip sako patys pareigūnai (aišku, ne "darbo liaudžiai") žuvo ir buvo sužeista iki 30% kariuomenės. Karinė vadovybė nusprendė, kad tie didžiuliai nuostoliai įvyko dėl blogai paruoštų desantininkų ir dėl patirties stokos. Todėl nutarta imtis naujų priemonių.
Pradėta imti į armiją studentai iš visų aukštųjų Lietuvos mokyklų (išskyrus Medicinos institutą ir žemės ūkio akademiją). Latvijoje bus paliekami tęsti mokslus tik vienos aukštosios mokyklos studentai, Estijoje - nei vienos. Šitaip labiasai pasaulyje militarizuota valstybė dar labiau stiprins savo karines pajėgas ir prievartaus jaunus žmones.
O norint suvaidinti, kad jaunuoliai "su džiaugsmu" eina į armiją, įsakyta visose aukštosiose mokyklose, technikumuose ir net gamyklose į kariuomenę siunčiamiems rekrūtams organizuoti "palydas". Bet ir šios valdiškos palydos nepajėgia sužadinti išeinantiems į okupantų armiją jokio džiaugsmo.
K. ŽIGIMANTAS