Mūsų laikais maža tokių,
kurios nori būti motinomis.
P. Ovidijus
Alkoholizmas žudo tautą. Tik ne mažesnis lietuvių tautai kitas pavojus — gyventojų prieaugio mažėjimas.
Apie gyventojų prieaugio mažėjimą, kuris ypač padidėjo paskutiniais metais, Lietuvoje rašo net oficialioji spauda.
Dėl aiškumo pateiksime statistikos duomenis.
1 lentelė
Lietuvos gyventojų gimstamumo, mirštamumo ir natūralaus prieaugio koeficientai 1000-čiui gyventojų
Metai gimimų mirimų natūralaus
prieaugio
1920 22,7 21,2 1,5
1921 24,6 15,2 9,4
1922 27,3 17,7 9,6
1923 28,4 15,1 13,3
1924 29,4 16,3 13,1
1925 28,9 16,9 12,0
1926 28,5 15,4 13,1
1927 29,4 17,3 12,1
1928 28,8 15,6 13,2
1929 27,2 17,1 10,1
1930 27,4 15,9 11,5
1931 26,8 15,8 11,0
1932 27,3 15,3 12,0
1933 25,7 13,5 12,1
1934 24,8 14,6 10,2
1935 23,4 14,0 9,4
1936 24,2 13,4 10,8
1937 22,3 13,2 9,1
1938 22,7 12,6 10,1
(Lietuvos statistikos metraštis, 1938 m.)
1000-čiui gyventojų
Metai gimimų mirimų natūralaus
prieaugio
1950 23,6 12,0 11,6
1951 22,7 11,5 11,2
1952 21,9 10,8 11,1
1953 20,2 10,4 9,8
1954 20,8 9,8 11,0
1955 21,1 9,2 11,9
1956 20,2 8,2 12,0
1957 21,1 8,8 12,3
1958 22,8 8,2 14,6
1959 22,7 9,0 13,7
1960 22,5 7,8 14,7
1961 22,2 7,9 14,3
1962 20,8 8,7 12,1
1963 19,7 8,0 11,7
1964 19,1 7,5 11,6
1965 18,1 7,9 10,2
1966 18,1 7,9 10,2
1967 17,7 8,1 9,6
1968 17,6 8,3 9,3
1969 17,4 8,7 8,7
1970 17,6 8,9 8,7
1971 17,6 8,5 9,1
1972 17,0 9,1 7,9
1973 16,0 9,0 7,0
1974 15,9 9,0 6,9
1975 15,7 9,5 6,2
1976 15,7 9,6 6,1
1977 15,5 9,8 5,7
(Mokslas ir gyvenimas, 1978, nr. 12, p. 13)
Palyginus su prieškarinio laikotarpio 1924, 1927 m. gimimų skaičius Lietuvoje 1000-čiui gyventojų sumažėjo beveik dukart: gimstamumo koeficientas krito nuo 29,4 iki 15,5. Pradedant 1960 m. gimimų skaičius Lietuvoje pastoviai mažėja, mažėja ir natūralus gyventojų prieaugis, kuris per pastaruosius 18 m. 1000-čiui gyventojų sumažėjo beveik tris kartus: natūralaus prieaugio koeficientas krito nuo 14,7 (1960 m.) iki 5,7 (1977 m.). Per pastaruosius keliolika metų Lietuvoje prigijo taisyklė — vienas arba du vaikai. Turintieji daugiau vaikų — lyg pajuokos objektai (negudrūs, nemoką gyventi).
Dar viena nelaimė: Lietuvoje nuo 1964 m. pradėjo pastoviai didėti mirtingumas. Nepriklausomoje Lietuvoje mirtingumas visą laiką mažėjo: 1938 m. jis jau buvo beveik toks pat (12,6 1000-čiui gyv.), kaip 1950 m. (12,0). Po karo mirtingumas Lietuvoje mažėjo iki 1964 m., o nuo tada jis beveik pastoviai didėja (mirštamumo koeficientas padidėjo nuo 7,5 iki 9,8). Mirštamumo koeficientą didina pastaraisiais metais padidėjęs savižudžių skaičius, alkoholizmas ir venerinės ligos.
Prieš karą Lietuvoje mirtingumas, ypač vaikų, buvo didelis. Bet dėl to buvo kalta- ne tiek „buržuazinė" vyriausybė, o medicinos mokslas. Tiesa, medicinos pagalba dar nebuvo pakankama ir medicinos patarnavimai privačiai apmokami, todėl sunkiau prieinami, kaip dabar. Pinigo perdaug nebuvo, o kaimiečiui ir darbininkui jo ir labai trūko. Bet ar trūko pinigo ir ar dėl to mirė, pvz. prof. P. Dovydaičiui 3 vaikai iš 7 gimusių? Taip atsitiko ne vien jam, bet ir daugeliui kitų, kurie gyveno pasiturinčiai, bet negalėjo savo vaikų išgelbėti nuo mirties. Priežastis didelio vaikų mirtingumo buvo tuolaikinis medicinos mokslas, kuris dabar yra labiau ištobulėjęs, negu prieš karą.
Gyventojų prieaugis sprendžia visų tautų gyvybės ir mirties klausimą, šia mirtimi (valingo giminės mažinimo) žūna mūsų akivaizdoje civilizuotos tautos. Apie tautą, kurią ši blogybė yra apėmusi, galima sakyti Evangelijos žodžiais, kad kirvis jau pridėtas prie jos šaknų. Tautos, kurių atskiros šeimos turi po 4 ar daugiau vaikų, auga, o tos, kur po 3 ar mažiau — išmiršta. Minėtas prof. P. Dovydaitis, mūsų tautos veikėjas ir kankinys, prieš II pasaulinį karą rašė: „Iš visų pavojų, kurie gresia mūsų kraštui, šis pavojus yra didžiausias, nes jis mūsų tautą guldo į karstą, iš kurio nėra jokio prisikėlimo". (J. Girnius, Pranas Dovydaitis, JAV, 1975, p. 496).
Gyventojų prieaugio mažėjimas Lietuvoje pasiekė tokių tempų, kad net partija ir vyriausybė susirūpino: esamas prieaugis nepatenkinąs materialinių bei ekonominių krašto poreikių, nes neužtikrina reikalingos kraštui darbo jėgos. Ir oficiali spauda rašo, jog reikalai blogi. „Turėtume labiau skatinti gimimus ir visokeriopai remti šeimas, norinčias turėti daugiau vaikų" („Mokslas ir gyvenimas" 1976, nr. 4). Jeigu jau mūsų spauda taip rašo, matyt, reikalas yra rimtas, liečiąs visą Tarybų Sąjungą, nes kas sielosis vien dėl Tarybų Lietuvos gyventojų nepakankamo prieaugio. Jei partija ir vyriausybė kelia šį klausimą, tai ne dėl to, kad jai rūpėtų tautiniai lietuvių reikalai. Maskva nėra suinteresuota tuo, kad lietuvių tauta eina prie išmirimo; priešingai, ji padarytų viską, kad lietuviai greičiau išnyktų nuo „tarybinės" žemės paviršiaus.
Pagal oficialią spaudą priežastis vaikų vengimo esą socialinės ir ekonominės sąlygos, materialiniai faktoriai nulemia vaikų šeimose mažėjimą.
Ne tiek materialinės, kiek buitinės sąlygos auginti vaikus yra blogos. Materialinės sąlygos dar būtų pakenčiamos. Kaip tik pas tuos, kurie pasiturinčiai gyvena, vaikų yra mažiausia. Kas kita yra buitinės sąlygos. Kai abu tėvai dirba, vaikų nėra kam palikti namie. Juos reikia atiduoti lopšelin ar darželin. Ten vietų skaičius ribotus, ne visus gali priimti. Darželiuose (ir lopšeliuose) darbas labai sunkus, atsakingas, o atlyginimas mažas. Tad ten eina dirbti tokios auklėtojos, kurios vedasi kartu ir savo vaikus, arba dažnai tokios, kurios kitur geresnio darbo nepajėgia susirasti. Mityba darželiuose nelabai kokia, o ir ji dar labiau pablogėja dėl darželio darbuotojų nesąžiningumo.
Nesibaigia vargas su vaikais ir tada, kai jie sulaukia mokyklinio amžiaus. Kai tėvai abu dirba, nėra kas vaikus prižiūri namie; vieni likę neparuošia pamokų, jie atiduodami auklėti gatvei, kur jie išmoksta visokių „gudrybių".
Bet ne materialinės ir buitinės sąlygos yra pagrindinė vaikų vengimo priežastis. Kodėl Azijos tautos Tarybų Sąjungoje (uzbekai, tadžikai ir kt.) pajėgia išauginti 4-5 vaikus, ir jiems materialinės-buitinės sąlygos negeresnės, kaip pas mus. Azijos tautos yra toliau nuo Vakarų civilizacijos, todėl mažiau pasidavė jos įtakai. Lietuvis lengvai pasiduoda svetimoms įtakoms ir madoms. Mėgdžiojame Vakarus, mėgdžiojame ir rusus, pasiimdami iš jų ir tai, kas bloga.
Mūsų lietuviškos šeimos idealu tapo dviejų vaikučių šeima — broliukas ir sesutė. Blogai, jei atsiranda dvi sesutės. Tėvai, ypač tėvas, nepatenkinti, pageidautų sūnaus. Bet, kadangi tai bus jau trečias, o prie to dar rizika, kad sekantis vaikas irgi gali būti duktė, tai geriau nuo trečio atsisakoma ir pasilieka prie dviejų. Ir taip dabar su žiburiu Lietuvoje jauniausios kartos tarpe reikia ieškoti šeimų, kuriose būtų daugiau dviejų vaikų. Jei taip toliau eis — Lietuvoje lietuvių ne tik nedidės, bet jų skaičius pradės mažėti.
Tad kokios yra tikrosios priežastys, kad Lietuvoje pastaraisiais metais taip smarkiai ėmė mažėti gyventojų prieaugis?
Apie 1960 metus Lietuvoje subrendo nauja karta, gimusi antrame nepriklausomos Lietuvos gyvavimo dešimtmetyje. Jai jau mažai tešvietė nepriklausomybės saulė; ji augo II pasaulinio karo atmosferoje, ją demoralizavo pokario įvykiai. Lietuvos sukolchozi-nimas daugelį kaimo gyventojų suvarė į miestus. Likę kaime, pasisavino galvoseną, skirtingą nuo jų tėvų, buvusių žemės savininkų. Jie nebebrangino žemės, ir senieji kaimo papročiai bei tradicijos, veikiant komunistinei propagandai bei komunistiniam gyvenimo būdui, jiems liko svetimi. Jaunimo kaime apskritai mažai liko. Kaimai tuštėjo, o miestai neproporcingai augo. Jei prieš II pasaulinį karą kaime gyveno virš 70% Lietuvos gyventojų, tai dabar jų teliko — 44%.
Ir štai ta naujoji generacija, veikiama komunistinės ir ateistinės propagandos, į žmogaus gyvenimą žemėje žiūrėdama kaip į vienintelį laimės, malonumų ir patogumų šaltinį, lengvai pasisavino ir bedievišką gyvenimo būdą — „neapsikrauti" vaikais, šis požiūris ir į kaimą įsiskverbė tokiu mastu, kad nuo 1967 m. gimimų skaičiaus mažėjimu Lietuvos kaimas pralenkė miestą („Mokslas ir gyvenimas" 1976, nr. 4). Minėtas prof. P. Dovydaitis prieš II pasaulinį karą šiuo klausimu rašė: „Jei ir mūsų dar „nesukultūrėjęs" kaimas pasektų inteligentais, kurie vaikų neturėjimo atžvilgiu pirmauja kitų šalių inteligentijos tarpe, lietuvių tautai tai reikštų savižudybę (...) Tuomet sudie mūsų „didvyrių žeme"! Nebuvo tave per keletą amžių išnaikinę tavo įvairūs neprieteliai, kaimynai (. . .), bet šį kartą tu būsi pati save išnaikinusi šiuo būdu nusižudydama" (J. Girnius, ten pat, p. 683). Kaimas dabar iš tikrųjų pasekė inteligentais . . .
Tautos prieaugio mažėjimo lemiamas faktorius yra ateistinės ir materialistinės pasaulėžiūros įsigalėjimas žmonių galvosenoje. Iš istorijos ir patirties žinome, kad su ateizmo įsigalėjimu gyventojų prieaugis smarkiai krinta. Juk nepaslaptis, kad dauguma ateistų vengia vaikų, kad jie netrukdytų naudotis šio gyvenimo laime ir malonumais. Juk kam tie vaikai reikalingi? Tėvų paguodai? Bet bent mūsų gyvenamu laiku iš vaikų tėvai retai paguodos ir dėkingumo susilaukia. Kam juos gimdyti, jei jų likimas — neaiški ir abejotina laimė gyvenime, o paskui mirtis ir išnykimas, nes anapus nieko nėra? Kas man atlygins už tą vargą, kad aš gimdysiu ir auginsiu vaikus?
Gerbiame dorus ateistus, kurių buvo ir yra lietuvių tarpe, ir kuriems nėra svetimi lietuvių tautos ir tėvynės reikalai. Bet tegu nepyksta ateistai už atvirumą: Lietuva ateistinė nebus, ji liks krikščioniška, arba jos visai nebus.
Prancūzijoje ateizmo plitimas prasidėjo su 1789 m. revoliucija. Pirma ateizmas įsigalėjo šviesuomenės sluoksniuose, o vėliau persimetė į darbininkiją ir kaimą. Su ateizmo išplitimu pradėjo šeimose mažėti vaikų skaičius. 1700 m. Prancūzija turėjo per 20 mil. gyventojų; be kinų ir indų ji buvo gausingiausia tauta. Rusija tuokart turėjo 14, Austrija — 13, Didžioji Britanija (salos) — 9 mil. gyventojų. 1850 m. Rusija pralenkė Prancūziją. 1913 m. Prancūzija atsidūrė Europoje penktoje vietoje. Dar XIX a. pradžioje Prancūzijoje viena šeima turėjo 4-5 vaikus, 1860 m. jau tris vaikus, prieš I pasaulinį karą — du vaikus. Taigi, vieno šimtmečio eigoj gimimų dvigubai sumažėjo. Nuo 1889 m. iki I pasaulinio karo Prancūzijoje buvo daugiau mirimų negu gimimų.
XIX a. gale ir XX a. pradžioje Prancūijoje prasidėjo religinis atgimimas. Katalikų Bažnyčia iš gynimosi pozicijų perėjo į puolimą. Į talką jai atėjo nauja katalikų rašytojų ir poetų karta (Bourget, Claudel, Mauriac ir kt.). Pati Prancūzijos valdžia ėmėsi priemonių skatinti gyventojų prieaugį, teikdama gausioms šeimoms įvairių lengvatų ir privilegijų. Dabartiniu metu tautos mažėjimas Prancūzijoje sustabdytas.
Kas dėjosi Prancūzijoje, lygiai tas pats atsitiko ir Rusijoje. Prieš I pasaulinį karą Rusijos gyventojų prieaugis buvo vienas didžiausių Europoje. Po 1917 m. revoliucijos, su ateizmo įsigalėjimu, Rusijoje gyventojų prieaugis pradėjo mažėti. Ir šiuo metu, jei T. Sąjungos gyventojų skaičius didėja, tai tas didėjimas vyksta sąskaiton azijinės T. Sąjungos dalies, kur gyventojų sudėtis nerusiška. Didžiausią gyventojų prieaugį T. Sąjungoje duoda Uzbekija, Tadžikija ir kitos mahometoniškos Azijos respublikos. Nuo jų šiek tiek atsilieka krikščioniškos Azijos respublikos — Armėnija ir Gruzija, bet ir šiose gyventojų prieaugis yra didesnis, negu europoinės dalies respublikose.
Labai žemas gyventojų prieaugis T. Sąjungos rusų tarpe. Pagal 1970 m. gyventojų surašymo duomenis šeimų gausingumo atžvilgiu rusai atsidūrė paskutinėje vietoje. „Suskirsčius pagal vaikų skaičių atskirų tautybių šeimas, nustatyta, kad mažiausios šeimos yra rusų (89% ne daugiau kaip po du vaikus), didžiausios
— lenkų" („Moksl. ir gyv." 1974, nr. 10, p. 12). Rusai T. Sąjungoje jau atsidūrė mažumoje: kitų tautybių, paėmus jas visas kartu, yra daugiau negu rusų.
Vaikų vengimo „mada" yra apėmusi daugelį Europos tautų: vokiečius, lenkus ir kt. Bet jų daug, ir jiems šis reiškinys nėra toks pavojingas, kaip mums. Kinijoje ir Indijoje net pati valstybių valdžia imasi priemonių mažinti gimimų skaičių. Bet reikia atsiminti, kad Kinijoje yra apie vienas milijardas gyventojų, o Indijoje apie 700 mil. (Indijoje kasmet priauga apie 15 mil. žmonių). Didelės tautos neišnyks dėl tokių eksperimentų, o mažoms tautoms pavojus yra realus. Nors pas rusus gimimų skaičius mažas, bet jiems pavojus dėl to dar tolimas, nes jų daug
— apie 100 mil. O mūsų maža, ir jei gimimų skaičius mūsuose mažės tokiais tempais, kaip dabar, tai turint omeny dar kitas blogybes, kurios mus naikina, būtent alkoholizmą ir venerines ligas, nereikės nei šimto metų laukti — tautos žuvimas bus neišvengiamas.
Neteikia mums paguodos ir pastiprinimo mūsų tikrieji broliai bei sąjungininkai latviai ir estai. Lyg būtų likimo skirta baltams išnykti Pabaltijy. Rusų mažas priaugis, bet jų dar užteks Pabaltijui užpildyti, jei patys pabaltijiečiai paruoš čia ištuštėjusius plotus. Kad Latvijoje ir Estijoje yra blogai, parodo šie duomenys.
1971 m. 1000-čiui gyventojų teko
Lietuva Latvija Estija
gimimų 17,6 14,7 16,0
mirimų 8,5 11,0 10,9
natūralaus 9,1 3,7 5,1
prieaugio
(A. Stanaitis ir P. Adlys, Lietuvos TSR gyventojai, Vilnius, 1973).
Netekome savo valstybės. Tai dar nėra baisiausia tautos nelaimė. Yra tautų, kurios šimtus ir tūkstančius metų neturėjo savo valstybės ir išliko gyvos. Ne svetimieji galų gale tautą išžudo, o pati tauta nusižudo. Masinio tautų išnaikinimo atvejų istorija mažai žino, tautos dažniausiai pačios nusižudo, kai netenka tautinės sąmonės, kai jos narių dauguma tampa abejinga dėl savo ateities ir išlikimo.
Tautinė sąmonė nėra vien filosofinis mąstymas, bet gyvas ir konkretus reikalas. Jei aš esu lietuvis,-ė, tautiškai susipratęs, tai turiu gyventi taip, kad mano tautos egzistencija būtų užtikrinta ateičiai. Vadinasi, jei aš sukūriau šeimą, tai mano pareiga prisidėti prie tautos egzistencijos užtikrinimo — palikti savo vietoje ne mažiau 3-4 tautos narius.
Kokia gi yra dabar tautinė sąmonė Lietuvoje? Tenka konstatuoti liūdną faktą, kad pas daugelį lietuvių tautinė sąmonė yra labai silpna arba jos visiškai nėra. Tiesa, mūsuose netrūksta žodžių, kuriais pareiškiame savo lietuviškumą, netrūksta nusistatymo prieš rusų okupaciją, bet daugelio gyvenimas ir darbai su tomis tautiškumo deklaracijomis visai nesiderina. Užmirštama paprasčiausia tiesa, kad be darbo ir pasiaukojimo nepasiekiamas joks kilnus tikslas, kad niekas savaime nepasidaro. Užmirštama pareiga, o tenkinamasi malonumais. Dedamasi dideliu patriotu, opozicionieriumi, o privačiame gyvenime paprasčiausiai plaukiama pasroviui. Lengva pašūkauti, pakalbėti apie lietuviškumą, nieko nedarant ir tikintis, kad tai, ko reikalauja gyvenamasis momentas, už mane padarys kiti.
Randama įvairių pasiteisinimų dėl vaikų vengimo: sveikatos stoka, mažas uždarbis (o išgėrimui ir prabangos dalykams pinigų turima) ir panašiai. O iš tikrųjų yra tai paprastas nenoras apsunkinti sau gyvenimą, nenoras aukotis. Bet žmogus, kuris niekam nenori aukotis, nėra vertas žmogaus vardo.
Ne tik tarp ateistų, bet ir tarp tikinčiųjų tenka susidurti su skepticizmu dėl tautos ateities ir jos išlikimo. Net iš dvasiško luomo asmens teko išgirsti nuomonę: kam tų vaikų, jeigu jau ir taip pakanka kandidatų į pragarą . . .
Tad kas daryti? Kaip kovoti su tautos prieaugio mažėjimu?
Oficiali mūsų spauda parašo, kad vaikų pas mus mažėja, bet prieš šį blogį jokių priemonių nesiimama. Partija ir vyriausybė norėtų, kad būtų daugiau vaikų, nes . . . trūksta darbo jėgos (pažiūra į žmogų kaip f darbinį gyvulį arba gamybos įrankį).
T. Sąjunga — viena iš rečiausiai apgyventų vietų Žemėje, tušti Sibiro plotai, į kuriuos seilę varvina kinai ir japonai. Taigi, būtų gerai, kad gyventojų skaičius T. Sąjungoje sparčiau didėtų. Tačiau „pirktų šuo mėsą, bet pinigų nesą". „Pinigai", t.y. moralinis kapitalas yra išeikvotas, nebėra „pinigų" pirkti vaikams. O čia dar pašonėje tie azijatai, kurie dauginasi senoviškai ir užpildo vyresniajam broliui Pažadėtąją žemę.
Valdžia beveik nieko nedaro skatinti gausias šeimas, palengvinti vaikų auginimą. Turėtų vyro uždarbio užtekti šeimai išlaikyti, tuomet motina galėtų atsidėti vaikų auginimui. Taip yra Vakarų valstybėse. O kol to pas mus nėra, motinoms, susilaukusioms kūdikio, turėtų duoti mažiausia dvejus metus apmokamų atostogų, ir gausių šeimų tėvams atitinkamai padidinti algas.
Bet jei imtis tokių priemonių, tai jomis pirmiausia pasinaudos Azijos respublikų tautos, kurių šeimos ir taip gausios. Tada jos dar labiau gausės ir sudarys tikrą pavojų tautinių jėgų pusiausvyrai T. Sąjungoje. Juk rusai turi valdyti T. Sąjungą, o kaip jie valdys, jei atsidurs mažumoje. Vadinasi, tos priemonės skatinti gausias šeimas bus nukreiptos prieš rusų tautos dominavimą. Todėl, užuot skatinus gausias šeimas, geriau yra vykdyti tautų asimiliavimą — versti nerusus rusais. Reikia pasakyti, kad asimiliavimo darbas T. Sąjungoje neblogai vyksta: dalis azijiečių ir neazijiečių rusais pavirsta.
Tad nelaukime pagalbos iš valdžios: ji nieko nedarys, nes rusų tautos egzistencija dar užtikrinta. Nelaukime iš kitur pagalbos — patys gelbėkimės, kol dar nevėlu. Niekas negali atsisakyti pareigos ir tarti, kad vaikus tegu augina tie, kurie turi laiko, o aš užsiimu moksliniu ar kitokiu visuomeniniu darbu. Vaikus auginti yra pareiga visiems — ir paprastam darbo žmogui, ir inteligentui; juo labiau inteligentui, kuris materialiai geriau aprūpintas, yra pareiga turėti gausią šeimą. Rūpestis tautos ateitimi turi apimti visus tautos sluoksnius ir visų įsitikinimų jos narius.
Visi, kas tiki į Dievą arba ir netiki, bet kas yra lietuvis ir jaučia atsakomybę už savo tautos ateitį bei jos išlikimą, kas nori, kad Lietuvos vardas liktų ne tik istorinėse knygose kaip gražus atminimas, bet kad Lietuva ir po šimto metų realiai egzistuotų, — visi, kas sukūrė šeimą, turi prisiimti pareigą auginti vaikus.
Didelį vaidmenį tautos likimui turi moterys. Vaikų skaičių šeimoje daugiausia nulemia moters nusistatymas. Ant jos pečių daugiausia gula vaikų auginimo našta. Tad ar daug mes turime dabar moterų, kurios rimtai žiūri į motinystę? Ar netinka ir mūsų laikams anie poeto P. Ovidijaus (43 m. prieš Kr. — 18 m. po Kr.) žodžiai?
Lietuvos galybės ir klestėjimo laike jos vadų — didžiųjų kunigaikščių (Gedimino, Algirdo, Kęstučio) šeimos buvo gausios. Mūsų didieji kunigaikščiai nebuvo „ponai", prabanga ir lėbavimas jiems buvo svetimi. Jiems balnas buvo vietoj minkštos pagalvės ir kardas nuolatos kabėjo prie šono. Užtat jie sukūrė galingą valstybę.
Vėliau, kai Lietuva buvo priešų pavergta, lietuvė moteris atliko savo šventą pareigą — apsaugojo namų židinį. Priešas sunaikino valstybę, bet nepajėgė sugriauti šeimos. Sunkiose sąlygose lietuvė motina augino vaikus, šeimos buvo gausios, iki 10 ir daugiau vaikų. Daug jų be laiko gulė kapuosna, išsiblaškė po plačius Rusijos plotus, išvažinėjo į kitas šalis, bet vis dėlto tauta augo, kultūrėjo. Pagal išgales tėvai leido vaikus į mokslą, atsirado šviesuomenės, kilusios iš vargingo kaimo, kuri sugebėjo tautai vadovauti ir vesti ją išlaisvinimo keliu. Tai lietuvė motina kritišku tautai metu išaugino naujus jos vadus, jos didvyrius, — ir jie išėjo iš gausių šeimų.
Ir mūsų laikų motinos turi į jas lygiuotis.
Tautos išlikimo klausimas yra visų pirma moralės reikalas, kuri neatskiriama nuo religijos, ir kurios saugotoja bei palaikytoja mūsuose yra Katalikų Bažnyčia ir kitos krikščioniškos religijos. Katalikų Bažnyčia turi savo žinioje dvi galingas priemones tautos moralei palaikyti ir kovoti su vaikų vengimu — tai klausykla ir sakykla. Kas eina prie klausyklos, tas turi įsipareigoti gyventi taip, kaip Dievas prisakė ir nepiktnaudžiauti žmogui duota galia „daugintis ir pripildyti žemę", šiame dalyke Katalikų Bažnyčia nepripažįsta jokio kompromiso, jokių nuolaidų. Tuo pačiu Bažnyčia įpareigoja vedusius pratęsti žmonių giminę. Ir klausykloje, ir sakykloje kunigas, mokydamas ir įpareigodamas laikytis Dekalogo (Dešimties Dievo įsakymų), atlieka didelį tautos moralinės sveikatos stiprinimo darbą. O moralinė žmogaus sveikata yra pagrindas ir fizinei jo sveikatai.
Tautų laimė priklauso nuo to, kaip jo laikosi Dekalogo. Auga ir klesti tautos, kurioms Dekalogo nuostatai yra šventas dalykas; nyksta tautos, kurios Dekalogo nuostatus paneigia. Dekaloge yra įrašyti tautų gyvavimo ir laimės dėsniai. Tai ypač turi šiandien įsisąmoninti ir lietuvių tauta!
A. LAUNIKA
* * *
Kol tauta trokšta ir tikisi laisvės, kol dėl jos kovoja — ji galutinai dar nepavergta. Laisvės viltis, lyg estafetė gali būti perduodama iš kartos į kartą, kol pagaliau vieną dieną ji tikrai virs realybe.
* * *
Kai mongolai apsupo Chorezmą, šturmuodami miestą pirma savęs jie varėsi į nelaisvę paimtus šio krašto gyventojus, kad jų priedangoje galėtų užkopti ant sienų.
Okupantas šiandien, verždamasis į lietuvio sielą, pirma savęs varosi visą būrį belaisvių, samdinių ir parsidavėlių, kurie leidyklose, redakcijose, mokyklose ir institutuose jaunimo sąmonėje valo kelią priešo ideologijai.
* * *
Apspjaudžius savo tautos praeitį, nelieka nieko kito, kaip laižyti pavergėjo batus.
