(Maskvos kova prieš katalikybę)
„Aš ne iš tų Muravjovų, kuriuos karia; aš iš tų, kurie karia . . ."
I.
Norint dabartį palyginti su tuo, kas buvo, privalu nors trumpai susipažinti su praeitimi.
Senoji Maskvos valstybė nežinojo tolerancijos kitoms krikščionių konfesijoms. Neprovoslaviškų krikščionių iš pradžių nedaug ir tebuvo. Kviesdamas daug svetimšalių, Petras I paskelbė tikėjimų laisvę. 1721 m. Nyštato taikos sutartimi Rusija gavo Pabaltijo protestantų provincijas. Protestantų tikybos reikalams tvarkyti buvo Peterburge įkurta justickolegija. Rusijos vyriausybė siekė pati tvarkyti kitatikių (neprovolsavų) savo valdinių reikalus. Netrukus tą patį ėmė taikyti ir katalikams.
Valstybės santykius su Katalikų Bažnyčia nustatė imperatorės Jekaterinos II reguliaminas, paskelbtas 1769 m. Jis katalikų parapijoms valdyti nustatė šiuos dėsnius: dvasininkus parapija renkasi posėdyje, kuriam pirmininkauja justickolegijos sekretorius. Jis suskaito balsus ir rinkimų rezultatus praneša Užsienio reikalų ministerijai, kuri išsirūpina išrinktiesiems Romos kanoniškąją misiją. Justickolegija tvarko visus ekonominius parapijų reikalus, bet nesikiša į tikėjimo dogmas, šitas reguliaminas galiojo iki 1847 m., kai buvo pasirašytas konkordatas. Valstybė pasiliko teisę skirti dvasininkus ir normuoti katalikų bažnytinį gyvenimą, nepaisydama Bažnyčios kanonų.
Po pirmojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1772 m. Rusija gavo žemes anapus Dauguvos ir pagal Dniepro aukštupį su Polocko, Vitebsko ir Mohilevo miestais. Jai teko apie 100.000 Romos katalikų ir apie 800.000 unitų. Tuomet Jekaterina II paskelbė dekretą: Naujiesiems pavaldiniams paliekanti visišką tikėjimo laisvę, nesikišanti į jų dogmas ir kanonus ir jų Bažnyčiai tvarkyti nustatanti šiuos dėsnius: Draudžiama skelbti popiežiaus bules ir kitokius jo ir jo įstaigų raštus; visi jie turi būti pristatyti valstybės vyriausybei ir, tik jos patvirtinti, gali būti skelbiami; visiems imperijos katalikams bus įsteigta viena vyskupija, kurios vyskupo valdžioje bus visos parapijos ir vienuolynai.
Šiam dekretui įvykdyti imperatorė paskyrė administratorių — Stanislovą Baužą — Sestrencevičių. Tai buvo žmogus įtakingas, bet ne per daug atsidavęs Bažnyčiai. Jis buvo konvertitas, kilęs iš smulkių Lietuvos bajorų kalvinistų. Vilniaus vysk. J. Masalskis, įšventinęs jį vyskupu, pasiuntė savo įgaliotiniu valdyti tos Vilniaus vyskupijos dalies, kuri buvo tekusi Rusijai. 1773 m. Sestrencevičius prisistatė Jekaterinai II. Jam Jekaterina II tarė: „Aš noriu, kad tamsta nedalytum pusiau savo paklusnumo. Aš žinau, kad Romos kurija turi didelių pretenzijų". — Sestrencevičius atsakė, kad šv. Pauliaus įsakymas esąs labai aiškus, ir geras krikščionis negali kitaip elgtis. Reikia klausyti valdovų ne tiek iš baimės, kiek dėl sąžinės, ir jis klausysiąs tik jos imperatoriškos didybės. Sestrencevičiui nepatiko, kad Roma nepripažįsta vyskupams absoliučios valdžios, kurios jis norėjo ir siekė.
Turėdama tokį žmogų, Jekaterina II ėmė galutinai tvarkyti Katalikų Bažnyčios reikalus Lietuvoje. 1773 m. ji paskelbė Baltarusijos ukazą, kuriuo įsteigė vyskupiją su sostine Mohileve. Vyskupu paskyrė Sestrencevičių. Popiežius norom nenorom turėjo sutikti su įvykusiu faktu.
Tais pačiais 1773 m. popiežius Klementas XIV bule „Dominus ac Redemptor noster" jėzuitų ordiną panaikino. Kad ordinas būtų uždarytas, bulė turėjo būti paskelbta kiekvienoj vyskupijoj.
Jekaterina II bulės skelbti neleido, ir jėzuitų ordinas Rusijos imperijoj pasiliko. Taip ji išsaugojo savo naudai jėzuitų mokyklas ir davė atkirtį Burbonams, kurių spiriamas, popiežius buvo tą bulę paskelbęs.
Tokie buvo Rusijos santykiai su Katalikų Bažnyčia, kai 1795 m. trečiąkart dalijant Lietuvos-Lenkijos valstybę, didesnė etnografinės Lietuvos dalis su Vilniaus ir Žemaičių vyskupijomis teko Rusijai.
Jekaterina II tuojau pritaikė ir Lietuvos Bažnyčiai tą patį valdymo principą, koks buvo įvestas Baltarusijoj. Ji uždraudė be vyriausybės sutikimo skelbti popiežiaus raštus, panaikino vienuolynų autonomiją ir uždraudė jiems pripažinti kokią nors valdžią už Rusijos imperijos ribų. Ji pati skyrė vyskupus, panaikino Vilniaus vyskupiją, sujungdama ją su Kuršo vyskupija ir liepė abi vyskupijas vadinti Livonijos vyskupija.
Daug bažnytinių žemių Jekaterina II išdalino savo generolams ir valdininkams. Katalikų Bažnyčią stengėsi izoliuoti nuo Romos ir subordinuoti savo pasaulinei valdžiai. Valstybė turėjo visiškai absorbuoti Bažnyčią.
Sestrencevičius vyskupu išbuvo apie 50 metų. Katalikų vyskupo dvasia jis nespinduliavo; užaugęs kalvinistų šeimoj, dvasinėj seminarijoj nesiauklėjęs, tos dvasios turėti ir negalėjo. Jekaterina II visaip stengėsi padaryti jį kardinolu, bet nesėkmingai, nors Mohilevo metropolito sostui ši garbė buvo suteikta (sostui, ne asmeniui) ir Sestrencevičius apsivilko sostui priklausiusį raudoną drabužį. O sostą iš Mohilevo sauvališkai jis perkėlė į Peterburgą, — arčiau imperatorės ir carų.
Po Jekaterinos II Rusiją valdė Povilas I. Valdymo pradžioj jis ėmėsi tvarkyti Bažnyčios organizaciją naujai okupuotose provincijose. 1798 m. buvo įkurta Rusijos katalikų bažnytinė provincija su Mohilevo metropolija, su Vilniaus , Žemaičių, Lucko, Žitomiro, Kamienco ir naujai sudarytąja Minsko vyskupijomis. Ta organizacija su mažais pakeitimais išliko iki Pirmojo pasaulinio karo.
Nors Povilas I Katalikų Bažnyčiai ir buvo palankus, tačiau Jekaterinos II praktikuotoji katalikų valdymo sistema liko ta pati. Jis norėjo visur būti absoliutus valdovas ir liepė be rusų vyriausybės kontrolės neįsileisti popiežiaus bulių ir kitų raštų.
1798 m. Bažnyčios reikalai buvo tvarkomi ir Lietuvos Užnemunėje, kuri 1795 m. buvo tekusi Prūsijai. Užnemunė ligi tol priklausė Vilniaus ir Žemaičių vyskupijoms. Prūsų vyriausybė nesutiko, kad svetimos valstybės vyskupai valdytų jų katalikus. Todėl susitarė su popiežium Pijum III ir buvo įkurta Vygrių vyskupija. Jkurta kanoniškai, ne taip, kaip Rusijos vyskupijos. Vėliau Vygrių vyskupo sostas perkeltas į Seinus ir išbuvo tenai iki Pirmojo pasaulinio karo.
Sestrencevičiui nepatiko, kad skundai dėl jo nutarimų ėjo kai kada į katalikams svetimą justickolegiją. Todėl, naudodamasis caro malone, jis išsirūpino jo leidimą įsteigti atskirą Katalikų reikalų departamentą. Departamento pirmininku buvo paskirtas Sestrencevičius. Jis skyrė šešis departamento narius: tris dvasininkus ir tris pasauliečius.
Po Povilo I Rusijos sostą užėmė Aleksandras I, — švelnaus būdo ir liberalių pažiūrų valdovas. Tačiau jam valdant Katalikų Bažnyčios ir imperijos santykiai liko tie patys.
Aleksandras I (1801.XI.13) įkūrė Katalikų dvasinę kolegiją, kuri turėjo tvarkyti Bažnyčios reikalus. Kolegija buvo Vidaus reikalų ministerijos žinioje. Jai pirmininkavo Mohilevo arkivyskupas ir turėjo du caro tvirtinamus padėjėjus.Į kolegiją įėjo šeši atstovai iš vyskupijų, kapitulų renkami trejiems metams. Katalikų reikalų departamentas buvo panaikintas.
Kolegija galėjo priimti skundus prieš vyskupus, spręsti administracinius klausimus ir vykdyti valdžios įsakymus. Vyriausybė norėjo Katalikų Bažnyčiai primesti kolegiališką valdymo būdą, panašų į provolsavų „sviateišijį sinodą", ar protestantų bažnyčios organizaciją. Kolegijos narių (asesorių) tarpe visuomet atsirasdavo vyriausybei parsidavusių žmonių, kuriais norėdavo nusikratyti vyskupijų kapitulos. Kartais tokių susidarydavo dauguma ir per ją caro vyriausybė tikėjosi visiškai paimti į savo rankas Katalikų Bažnyčios valdymą, šita nekanoniškai sudaryta įstaiga išsilaikė ligi Pirmojo pasaulinio karo.
1803 m. Aleksandro I įsakymu buvo pertvarkytas Vilniaus universitetas. Tai turėjo didelę reikšmę katalikų gyvenimui. Buvo sudarytas naujas statutas, ir ligi tol veikusi Vilniaus aukštoji mokykla buvo pavadinta Imperatoriškuoju Aleksandro I universitetu. Jam buvo pavestas mokyklų organizavimas ir atiduoti buvusieji jėzuitų turtai. Universitetas turėjo keturis fakultetus.
Atskiro teologijos fakulteto nebuvo. Teologijos mokslai buvo dėstomi doros ir politinių mokslų fakultete. Teologijos profesorius skyrė Universiteto taryba. Juos skiriant vyskupas balso nei teisės juos kontroliuoti neturėjo. Universitete buvo įsigalėjusi pasaulietinė jozefinizmo dvasia.
Studentams teologams gyventi buvo įruoštas bendrabutis (1808 m.) ir pavadintas Vyriausiąja Vilniaus seminarija. Į ją buvo siunčiami gabesnieji kandidatai iš vyskupijų ir vienuolynų. Tą seminariją turėjo būti išėję ar egzaminus joje išlaikę dvasininkai, pretendavusieji į aukštesnes vietas Bažnyčios hierarchijoje. Joje buvo 50 vietų: 17 unitams ir 33 Romos katalikams.
1832 m. dėl sukilimo Vilniaus universitetas buvo uždarytas. Tačiau gyvenimas reikalavo ruošti gydytojus ir kunigus su aukštuoju mokslu. Dėl to palikti du skyriai ir pavadinti akademijomis: medicinos ir teologijos. Bažnytinė akademija užėmė buvusios Vyriausios seminarijos vietą ir vadinosi Romos katalikų bažnytine akademija. Joje buvo 10 katedrų ir turėjo išlaikyti 40 klierikų. Mokslas turėjo būti dėstomas lotyniškai arba rusiškai. Akademiją valdė valdyba, kuri priklausė nuo Peterburgo dvasinės kolegijos, buvusios Vidaus reikalų ministerijos žinioje. Profesorius skyrė Akademijos valdyba, o kandidatus Kolegija pristatydavo tvirtinti ministrui (ne švietimo!').
Naujai įkurtosios Akademijos amžius buvo neilgas. 1842 m. ji su profesoriais, studentais ir biblioteka buvo perkelta į Peterburge
Į Akademijos valdybą įėjo du nariai pasauliečiai stačiatikiai. Dvasinių mokslų įstaiga buvo dabar arčiau caro ir jo aukštųjų valdininkų. Visur matyti rusų valdžios noras išplėsti savo įtaką bažnytinėse įstaigose. Tačiau Akademijos nepavyko rusams paimti į savo rankas, ši dvasinė mokykla davė Rusų imperijos katalikams daug šaunių, Bažnyčiai atsidavusių kunigų ir vyskupų. Valdžiai pataikaujančių kunigų buvo tuomet labai maža. O ir tie, visuomenės smerkiami, neturėjo žymesnės įtakos ir dėl to negalėjo būti naudingi vyriausybei.
Rusų vyriausybė savinosi teisę skirti vyskupus. Caras vyskupais skirdavo tuos, kurie lengvai pasiduodavo valdžios įtakai. Romai nebelikdavo nieko kita, kaip vien sutikti su įvykusiais faktais ir paskirtajam kandidatui atsiųsti bulę. Kandidatai buvo parenkami iš Kolegijos narių, kurie, mitros siekdami, įvairiais keliais ieškodavo protekcijos caro rūmuose. Buvo tai dažniausiai žmonės supasaulėję, menkos doros ir Bažnyčiai netinkami vyskupai. Labiausiai rusų valdžia trukdė kanoniškai skirti vyskupus Vilniaus vyskupijoje. 1808 m. mirus vyskupui Jonui Kazakauskui, tik trumpais laikotarpiais vyskupija turėjo tikrus ganytojus. Ištisus 50 metų valdė laikinieji administratoriai.
Geriau buvo Žemaičių vyskupijoje. Čia 1801-1835 m. valdė vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis. Po jo 6 metus „nominatus episcopus" Jonas Gintila, kuris demonstratyviai reiškė nuolankumą rusų vyriausybei. Vatikanas jo nepripažino, todėl jis taip ir liko „episcopus nominatus". Po jo 1850-1875 m. — žymiausias vyskupas Motiejus Valančius.
Caras Nikalojus I stengėsi Bažnyčios administraciją sukoncentruoti Rusijos sostinėje Peterburge. Iš čia visus imperijos katalikus valdė Mohilevo metropolitas. Jo klausė ir Lenkijos katalikai su Varšuvos arkivyskupu. Metropolitas buvo priklausomas nuo Kolegijos, kurią valdžia visaip lenkė į savo pusę.
Nikalojaus I valdymo laikais daug vyskupų Rusijos valdomuose kraštuose išmirė. Liko vienas kitas senelis. Roma naujus tvirtinti atidėliojo. Caras ryžosi būtinai pravesti savo kandidatus, kurie būtų atsidavę jo valdžiai. Tokių reikėjo rasti 7 ar 8. Tikybų departamento direktorius, prityręs valdininkas Skripicinas apvažinėjo Lietuvos ir Baltarusijos provincijas. Jis surado tokių, kurie sutiko su vyriausybės sąlygomis ir raštu pasižadėjo, kad, jei bus paskirti vyskupais, toliau konsekruos naujus vyskupus be Romos sutikimo. Tarp tokių kandidatų paminėtini — Vaclovas Žilinskis ir Vilniaus ir Šiluvos infulatas Jonas Rupeika. Tokiu valdžia palaikė ir Akademijos rektorių Igną Holovinskį. Kai tą paslaptį jam patikėjo, jis rado būdų Peterburgo kėslus ir klastą pranešti Romai.
Bet Nikalojui I rūpėjo ne filosofija ar religija, o karo tarnyba. Buvo imperialistas. Jo idealai — galinga, tvirtai valdoma Rusija, vienas monarchas, viena jo valia, išreikšta ukazuose, ir vienas stačiatikų tikėjimas. Katalikų Bažnyčiai jo valdymo metai buvo begalo sunkūs.
Kartūs buvo nepavykusio 1831 m. sukilimo vaisiai. Žemaičių dvasiškija sukilime dalyvavo aktyviai ir uoliai. Vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis išleido atsišaukimą į kunigus, ragindamas stoti į sukilėlių eiles. Kunigai paklausė, ėjo kaip kapelionai. Vilniaus vyskupijoj stovėjo daugiau rusų kariuomenės ir dvasininkai negalėjo laisvai stoti sukilėlių pusėn. Tačiau Vilniuje jie aiškiai pritarė sukilimui. Todėl sukilimą numalšinusi, rusų valdžia represijas nukreipė prieš Katalikų Bažnyčią. Persekioti pradėjo ten, kur ji buvo silpnesnė — Baltarusijoje. Uždarė daug vienuolynų: esą jie įkurti tarp stačiatikių ir juos piktiną . . . Etnografinėje Lietuvoje kolkas dar buvo palikti. Atėmė žemes iš vienuolynų, iš vyskupijų, seminarijų, kapitulų. Skaudesnis buvo veikimo laisvės atėmimas.
1839 m. valdžiai pavyko palenkti kai kuriuos unitų vyskupus ir daug žemesnių dvasininkų ir buvo panaikinta unija — prievarta prijungti prie stačiatikų cerkvės. Kad unitai neatlikinėtų savo tikybinių pareigų katalikų bažnyčiose, juos griežtai prižiūrėjo policija ir kiti valdžios organai. Kunigams užgynė krikštyti mišrios santuokos vaikus, klausyti išpažinčų ir teikti sakramentus svetimų parapijų žmonėms ir apskritai nepažįstamiems. Turto atėmimas grėsė tam, kas drįstų iš stačiatikų pereiti į katalikus. Buvo uždrausta sakyti pamokslus, nedavus jų peržiūrėti atitinkamai cenzūrai. Arba turėjo skaityti juos iš valdžios patvirtintų pamokslų vadovėlių. Knygą bažnyčioj atsivertęs policininkas ir žandaras galėjo sekti, ar laikosi įsakymo kunigas. Nevalia buvo krikštyti vaikų, jei nežinoma, kokio tikėjimo jų tėvai, šiais įsakymais norėjo suvaržyti katalikų tikėjimo plitimą ir prispausti unitus, kurie drįstų savo tikėjimo reikalus aprūpinti Katalikų Bažnyčioje.
Visos vienuolynų vedamos mokyklos buvo uždarytos. Jų vietoj atidaryta viena kita valdžios gimnazija, kur viskas buvo dėstoma rusiškai. Vien religiją galėjo dar dėstyti „gimtąja kalba" — lenkiškai. Suvaržė naujų bažnyčių statymą ir senųjų taisymą. Kad nebūtų nustelbta stačiatikų cerkvė, statant naują bažnyčią reikėjo gauti jų archijerėjų sutikimą.
Bažnyčios persekiojimą rusai laikė „vidaus reikalu" ir kaip įmanydami slėpė jį nuo Vakarų pasaulio. Tačiau nuslėpti nepavyko. Roma rūpestingai rinko visus ukazus, ir popiežius Grigalius XVI 1842 m. išleido juos su savo komentarais. Medžiaga pasinaudojo Anglijos, Prancūzijos ir kitų kraštų publicistai.
Palankiai leidinį sutiko ir diplomatai. Carui tai buvo nesmagu. Popiežiaus žodį vadino lenkų šmeižtu ir įspūdį stengėsi sušvelninti. Svetur stengdamasis reabilituotis, viduje Nikalojus I nesiliovė daręs savo. 1842.XII.23 ukazu atėmė visą valdžią iš vyskupų ir atidavė juos priežiūrai konsistorijos, kuriai vadovavo valdžios skiriamas sekretorius. Netrukus paskelbė ir naują reguliaminą seminarijoms. Profesorių skyrimo teisė atimta iš vyskupo ir atiduota Akademijos rektoriui. Įvesti profesoriai rusai stačiatikiai dėstyti rusų kalbai ir Rusijos istorijai.
Svetimų kraštų laikraščių cenzūra neįleido, tačiau žinios apie popiežiaus atsišaukimą Rusiją pasiekė. Skiriant cerkvei atsidavusius vyskupus, buvo pavykę panaikinti uniją, todėl caras tikėjosi susidorosiąs ir su Katalikų Bažnyčia, pats skirdamas vyskupus ir neduodamas jiems susižinoti su Roma. Oficialūs santykiai su Apaštalų Sostu seniai buvo nutraukti. Paskutinis nuncijus Arezzo išvažiavo dar Aleksandro I laikais.
Tačiau aplinkybės susidėjo taip, kad carui Nikalojui I prireikė kreiptis į popiežių. Jo duktė Elena tekėjo už Bavarijos kunigaikščio ir reikėjo dispensos. Caras lankėsi Vatikane. Užsimezgė silpnučiai ryšiai, kurie privedė prie konkordato sudarymo 1847 m. Pagrindiniai jo punktai buvo šie: Rusijos imperijoje vyskupus skiria vyriausybė, dėl kandidatų susitarus su Apaštalų Sostu. Vyskupas yra vienintelis valdytojas ir teisėjas savo vyskupijoje. Jis pats skiria seminarijos rektorių, profesorius ir konsistorijos narius, tik turi gauti Vidaus reikalų ministerijos sutikimą. Pietų Rusijoj buvo įkurta nauja katalikų vyskupija Chersone, kuri dėl įvairių priežasčių sostinę gavo Saratove.
Konkordatas įnešė teisėtumą į Katalikų Bažnyčios gyvenimą Rusijoje. Tačiau rusai neturėjo gerų norų sutarties laikytis. Konkordatas nebuvo paskelbtas ir nevirto įstatymu, kuris būtų laidavęs Bažnyčios saugumą. Vyriausybė konkordato nesilaikė ir dažnai jį laužė.
1855 m. mirė Nikalojus I. Prie jo įpėdinio Aleksandro II politikos kryptis Katalikų Bažnyčios atžvilgiu nepasikeitė, tačiau jos vykdymas sušvelnėjo, todėl iki 1863 m. Bažnyčia valdžios ranką mažiau bejuto.
Didžias nelaimes užtraukė nepasisekęs 1863 m. sukilimas. Jo malšinti ir kaltininkų bausti į Vilnių generalgubernatorium buvo atsiųstas Michailas Muravjovas, gavęs Koriko vardą. Apie tuos metus vysk. M. Valančius rašo: „Rudenį (1863 m.) antrą kartą gavau į Vilnių važiuoti. Nuvažiavęs radau dalykus atsimainiusius. Prisiklausiau visokių grasymų. Žadėjo man Kamčatką ir kartuves . . . Seminarijos nebeliko, nes kareiviai užėmė . . . Taip Varniai, kurie per kelis šimtus metų buvo Žemaičiams dvasiškijos tiekėjai, pavirto kareiviapalaikių lizdu. Varnių miestelis paliko tuščias, kaip daržinė pavasarį . . ."
II.
Trumpai susipažinę su praeitimi, ją galime palyginti su šiandiena.
1. Jekaterina II paskelbė „visišką tikėjimo laisvę". Galėjai „tikėti, kaip nori", tik, Dieve gink, neturėk ryšių su savo tikėjimo centru už Rusų imperijos ribų. Bažnyčia nuo valstybės atskirta nebuvo. Ji, kaip ir pravoslavų cerkvė, turėjo tarnauti valstybei. Vyriausia jos valdžia turėjo priklausyti ne vienam asmeniui, o kolektyvui: justickolegijai, departamentui ar dvasinei kolegijai.
Šiandien taip pat „visiška tikėjimo laisvė" . . . Bažnyčia „atskirta nuo valstybės", bet valstybė į Bažnyčios reikalus kišasi kiekviename žingsnyje, ir „atskirta" ji turi priklausyti valstybei. Ir varpelis ant altoriaus laiptų yra valstybės nuosavybė.
2. Jekaterina II susirado Sestrencevičių, kuris prisiekė būti vien jai ištikimas ir paklusnus, šių dienų valdovai sestrencevičių ieškojo ir tebeieško. Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, buvo užsimota įkurti Lietuvoje „tautinę bažnyčią be Romos". Kaip būtų gražu turėti Maskvoje Sestrencevičių kardinolo mantijoj, kuris drausmintų „kunigus ekstremistus"! Tik sestrencevičiaus kol kas nėra.
3. Michailo Muravjovo laikais ir ilgai po jo už mažiausią nepalankumą Rusijos valdžiai buvo tremiami į Sibirą vyskupai ir kunigai. Nuo to ypač kentėjo Vilniaus vyskupija. Buvo išvežti vyskupai: Krasinskis, K. Hrineveckis, Zvieravičius, Ropas . . . Seinų vyskupas Lubienskis buvo žandarų nunuodytas.
Lygiai tą patį matome šiandien. Po karo „atkūrus Tarybų valdžią", Žemaičių vyskupas V. Borisevičius buvo sušaudytas, Vilniaus arkivyskupas M. Reinys mirė Vladimiro kalėjime, Sibiro lagerius matė vyskupai Ramanauskas ir Matulionis. O Vilniaus vyskupas J. Steponavičius ligi šiol tebėra ištremtas iš savo vyskupijos. Toks pat likimas ir Kaišiadorių vyskupo V. Sladkevičiaus.
4. Kai „darė tvarką" Muravjovas, iš 600 Žemaičių vyskupijos kunigų 106 buvo represuoti — karti, šaudyti, kalėjimuose pūdyti, į Sibirą išvaryti. Ir vysk. M. Valančius guodžiasi, jog ir jam Michailas žadėjęs Kamčatką ir kartuves. Dėl didžio populiarumo Lietuvoj, Kamčatkon išvežti jo nedrįso, bet užtat ištrėmė į Latviją jo pagalbininką vysk. A. Beresnevičių.
O kas suskaitė, kiek Lietuvos kunigų mirė kalėjimuose ar Sibire, kai „tvarką darė" nebe caras, nebe Michailas „su ciesoriaus galia", o šių dienų muravjovai, popovai, dybenkos, guzevičiai?
5. Nuo Muravjovo laikų ir šiandien nemaža kacapų kaimų Lietuvoj. Kacapus apgyvendino gražiose sodybose lietuvių, kurie pulkų pulkais buvo išvaryti į Samarą ir kitus pasviečius.
Surusėjusio gruzino Džiugašvilio-Stalino ir jo pakalikų buvo užsimota plačiau: Lietuvos tarybinė respublika turėjo likti be lietuvių . . . Kas suskaičiavo gatvėse pamestuosius lavonus, troškintus tvankiose kamerose ir galvijų vagonais išvežtuosius į sritis, kur pusę metų saulelė neteka? . .
Būdinga, kad pikčiausi rusintojai ir nerusų skriaudėjai yra surusėję kitataučiai: vokietė Jekaterina II ir gruzinas Džiugašvilis. Lietuvą dalijosi Jekaterina II su Fridriku, o Stalins su Hitleriu . . .
6. Rusinimui skersai kelio stovėjo Katalikų Bažnyčia. Todėl ir anuomet, ir šiandien kalavijo ašmenys nukreipti prieš ją.
Silpniausia vieta šioje kovoje buvo senosios Lietuvos žemės — Baltarusija ir Ukraina. Ten katalikybei atstovavo Rytų apeigų katalikai, arba unitai. Savo liturgija jie buvo panašūs į pravoslavus. Todėl pirmiausia carai ir vertė juos pravoslaivas. Ir tai pavyko. 1839 m. unitų metropolitas Juozapas Siemaška perėjo į pravoslaviją ir patraukė paskui save didžiąją dvasininkų dalį.
Unitų Bažnyčia buvo beatgyjanti po carinės Rusijos žlugimo. Ypač klestėjo ji Ukrainoje, kurios dalis su Lvovo miestu priklausė pirmiau Austro-Vengrijai, o vėliau Lenkijai.
Užtat kai Ukraina „buvo išvaduota", tais pačiais 1939 m. unitai turėjo virsti pravoslavais, arba išvažiuoti į Gulagą. Siemaškos dabar neatsirado. Lvovo metropolitas Juozapas Slypyj dvidešimt metų iškalėjo Sibire. Ten pat atsidūrė visi kunigai, kurie nepanoro tapti pravoslavais ir didelė tikinčiųjų dauguma. Net atkalėjusiems paskirtąjį laiką, kunigams neleidžiama grįžti į gimtąsias vietas. Mat, gali vėl imti kunigauti! . .
7. Pravoslavija nepavojinga buvo carui, nepavojinga ji ir šių dienų carams. Neveltui Maskvos patriarchas nešioja kelis Lenino ordinus . . .
8. Katalikų Bažnyčia, jos ženklai ir papročiai „piktino pravoslavus". Todėl Muravjovas griežtai uždraudė statyti naujas ir taisyti senąsias bažnyčias, daugelį jų atėmė iš katalikų ir pavertė cerkvėmis ar kareivinėmis, uždraudė kryžių statymą pakelėmis ir kiemuose, uždraudė procesijas miesteliuose ir į kapines. Kad tik „nepiktintų pravoslavų" . . .
Lygiai tą patį regime šiandien. Muravjovo nuostatai tebėra gyvi ir dar naujų prigalvota. Ne veltui tiek valdininkų lietuviškom ir rusiškom pavardėm sėdi Religijų reikalų komisaro įstaigoj. Kiek bažnyčių Lietuvoj uždaryta, kiek sunaikinta karo ir1 pokario metais!
Kryžius statyti užginta, senieji verčiami kapinėse (Rasų kapai Vilniuje!), o jų vietoje statomi stulpai „socialistinio turinio ir tautinės formos". Uždrausta kunigui mirusįjį lydėti į kapus, uždrausta miestuose skambinti varpais ir pan. Ir visa tai dėl to, kad „nepiktintų bedievių".
Pravoslavijos vietoje dabar bedievybė. Tačiau bedievio vardo baidosi ir bedieviai, todėl prisidengia „mokslišku" žodžiu „ateistais".
9. Kaip caro laikais rusinimui tarnavo pravoslavija, taip šiandien tarnauja bedievybė. Ir anais, ir šiais laikais katalikas inteligentas negali turėti inteligentui deramo darbo, užimti atsakingo posto, negali viešai atlikinėti religinių pareigų, turi slapstytis, veidmainiauti. To nori „tarybinė moralė"?
Rusui Lietuvoj visi keliai atviri. Jam ir darbas, ir butas. Iš Rusijos sugrįžęs lietuvis vargiai priregistruojamas. Tai viena „tautų draugystės" formų, vienas kolonizavimo būdų.
Pravoslavų cerkvės Lietuvoje visos atidarytos. Idant tikintis rusas greičiau važiuotų į Lietuvą!
10. Rusinimo židinys caro laikais buvo cerkvė. Atsirado keli rusai, — jiems statė cerkvę arba atėmė iš katalikų bažnyčią, ir ėmė kurtis aplinkui ją rusų pravoslavų kolonija.
Šiandien tokie rusinimo židiniai yra fabrikai ir gamyklos. Pastatys fabriką — ir priveža jam „specialistų iš broliškųjų respublikų". Nors žaliava gamybai už kelių tūkstančių kilometrų, bet fabrikas Lietuvoj (Kėdainiai, Jonava, Mažeikiai). Kolonizavimui nei lėšų, nei transporto nestinga.
11. Kad sparčiau vyktų rusinimas, Muravjovas uždarė lietuviškąsias parapines ir vienuolynų mokyklas ir miesteliuose steigė rusiškas.
Jis uždraudė lietuviams knygas lotyniškomis raidėmis. Pripratę prie rusiškos graždankos, lietuviai lengviau pripras prie pravoslavuos ir prie rusų dvasios, greičiau surusės.
Tačiau žmonės į rusiškas mokyklas vaikus leido nenoriai, verčiau samdė „daraktorių" ir skaityti, rašyti mokė juos namie slaptai. Ir knygų, „maskolių raidėmis" rašytų, neskaitė. Gimė slaptoji spauda Prūsuose. Iš ten ėjo maldaknygės ir laikraščiai.
Šiandien lietuvių kalba Lietuvoje dar pakenčiama, tačiau šalia jos viskas turi būti parašyta ir rusiškai. Kad pamažu priprastume. Net kūdikiai darželyje mokomi rusiškai. Ir auklėtojos geriau kad būtų rusės, nes lietuvės rusiškai blogai moka pačios, blogai moko ir vaikus. Ir televizijos laidose vaikams kiek rusiškų dainelių, o raidės — vien graždanka!
12. Mokyklose kalba dar ne vien rusų, bet dvasios lietuviškos niekur nėra. Visur vien „internacionalizmas ir tautų draugystė" su didžiąja rusų tauta priešaky. Kas ir kaip šiandien moko Lietuvos istorijos, kas pamoko tikėjimo dalykų? Lietuvos praeitis niekinama, jos žymės ir ženklai naikinami ir brukte brukama šiurkščiausia rusų bedievybė. Užtat paauglių morale nebe daug kas pasidžiaugia ...
Lietuviška spauda taip pat vien pogrindyje. Raidės neužgintos, bet mintis užginta ir žodis užgintas. O be minties ir žodžio nėra spaudos.
„Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda,
Tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda".
Ir Prūsų šiandien nebėra. Apsupti esame iš visų pusių. Caro laikais maldaknyges atiminėjo ir, ar kas vaikų slaptai nemoko, šnipinėjo žandaras ir mokytojas rusas. Šiandien deja! Deja! šiandien tokio žandaro ir šnipo pareigas eina tūlas mokytojas. Jis tardo, klausinėja, ar vaikas ir jo tėvai eina į bažnyčią. Kitas ir prie bažnyčios durų atsistos — visai kaip Muravjovo žandaras. Rausti iš gėdos žmogus, regėdamas, kaip mokytojas, nusikalsdamas elementariausiam mandagumui, artimą mirusįjį mokiniams palydėti leidžia tik ligi bažnyčios durų. Geriau visai nebūtų leidęs jų iš namų — mažiau būtų buvę sarmatos.
13. O maldaknyges kaip spausdino mums Prūsuose caro laikais, taip tebespausdina ir šiandien „nebe caro laikais". Pažvelkite, iš kokių maldaknygėlių meldžiasi ir jauni ir seni bažnyčiose. Iš primityviausių „savilaidos" knygelyčių, sunkiai įskaitomais tekstais, nes kitokių — lašas mariose.
14. Kaip vakar buvo Muravjovas su rusinimo politika, taip ir šiandien tebėra. Ir metodai liko tie patys. Iki smulkmenų. Kaip tuomet negalėjo vyskupas skirti kunigo be gubernatoriaus leidimo, taip negali ir šiandien. Kaip anuomet kunigas neturėjo teisės nuvažiuoti į kaimynų parapiją ir atlaikyti bažnyčioje Mišias, paklausyti išpažinčių, taip ir šiandien tos teisės neturi. Reikia „gubernatoriaus leidimo". Visa laimė, kad retas kas tokio leidimo prašo. Ir kunigas pagal šių dienų nuostatus nebe kunigas, o „kulto tarnautojas", „bažnytinio kolektyvo" samdomas. Muravjovas to dar nežinojo, šių dienų muravjovai išradingesni.
15. Kaip šiandien ragauskai, markoniai, metę kunigavimą, pila vandenį ant bedievystės ir rusinimo malūno, taip buvo ir Muravjovo Koriko laikais. Susikompromitavęs ir nusikunigavęs Petkevičius perėjo į pravoslavija ir ilgai buvo lietuviškų knygų cenzorium Vilniuje. Ir labai piktu cenzorium. Jis kenkė ir vysk. M. Valančiui, ir Daukantui, ir kitiems, lietuviškai rašiusiems.
16. Caro valdžiai baisiai knietėjo Žemaičių kunigų seminarija Varniuose. Brukte bruko į ją rusus dėstyti rusų kalbos ir Rusijos istorijos. Tie rusai būdavo valdžios šnipai, kaip Klevinskis ar Feoktistovas. Užtat kai 1864 m. paėmė valdžią Muravjovas, iš seminarijos tuoj padarė kazematus, su grauduliu apie tai rašė Valančius.
Tas pat buvo ir nebe caro laikais. 1940 m. vasarą, vos okupavus Lietuvą, rusų armija tuoj užėmė Kunigų seminarijos rūmus Kaune. Ir šiandien, po 40 metų, Maironio statytuose rūmuose tebėra „vajenkomatas".
Caras į kandidatų seminarijai parinkimą nesikišo, tik žiūrėjo, kad jų būtų ne per daug. Tuo tarpu nebe caro laikais kandidatus į kunigus pasirenka ne seminarijos vadovybė, o kultų įgaliotinis su čekistų (saugumiečių) pagalba.
17. Muravjovo laikais rusai be galo bijojo draugijų Lietuvoje. Didį nerimą kėlė jiems Valančiaus įsteigtoji „Blaivystės brolija", nors buvo ji religinė. Muravjovas stengėsi ją panaikinti, nes ir lietuvių blaivumas rusams buvo pavojingas: geriau, kad nyktų lietuviai, skęsdami degtinėje.
Lygiai tas pat ir šiandien. Girtavimą palaiko valdžia, ir „kova su girtavimu" tėra tik akių dūmimas liaudžiai. Blaivybės draugiją steigti ir šiandien neleidžia, nors Leninas tokios draugijos norėjęs.
Rusai bijo „draugijos" žodžio Lietuvoj. Gali būti tik „visuomeninės organizacijos" — partija ir jos vaikai. Buvo Kraštotyros draugija — tyrė Lietuvos praeitį, domėjosi archeologija ir leido „Kraštotyros" almanachą. Rusams tai baisiai nepatiko, ir po kelių „draugijos suvažiavimų" ją sulikvidavo: „išrinko" tokią valdybą, kuriai Lietuvos istorija prasideda kolūkių kūrimu. Išnyko ir almanachas.
Knygos mėgėjai buvo užsimoję įsteigti „Lietuviškos knygos mėgėjų draugiją". Bet „organai" prikibo prie žodžio „lietuviškos", ir šiandien turime „internacionalinę" Knygos mėgėjų draugiją. Kad tik nieko nebūtų lietuviška . . .
18. Muravjovas žiūrėjo, kad vyžotas valstietis nežinotų, kas dedasi už Rusijos imperijos ribų. Todėl ateiti iš užsienio laikraščiui buvo griežtai uždrausta. „Caro cenzūra!" — šaukia „laisvės nešėjai".
Šiandien tarybinė liaudis „šviesiausia pasaulyje" vyžų nebedėvi, bet kodėl, kai nori pasiklausyti, kas dedasi „už imperijos ribų", tarybinis radijo imtuvas taip birbia?
19. Caras buvo blogas. Tačiau jo darbai — ne visi blogi. Jo sutartys su kitais kraštais geros, jei Tarybų valdžiai naudingos. Carų užgrobtosios žemės Tolimuosiuose Rytuose iš kinų ir Vakaruose priklauso mums „teisėtai", bet caro užtrauktąsias paskolas mokėti griežtai atsisakėm — čia caro veiklos nepripažįstame.
Ką norim skelbiame, ką norim — nutylim. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją nutylėjom nuo liaudies. Mūsų parašas ne vien po jo padėtas: jis buvo ir po sutartim gerbti Pabaltijo kraštų suverenumą. Sutartis mums — popieriaus skiautelė. Žodį laužom, kada panorim, pripažįstame vien kumštį. Helsinky pasirašėm, bet priverskit mus parašą gerbti!
Tačiau tokia praktika ne nauja. Ji iš caro laikų. Jekaterina II pop. Klemento XIV bulės neskelbė, nes jėzuitai buvo Rusijai reikalingi. Ne jėzuitai, o jų darbai, jų mokyklos. Taip pat ir Nikalojus I konkordato su Vatikanu 1847 m. nepaskelbė, kad jis nevirstų įstatymu, ginančiu Bažnyčios teises. Žodį laužė, kada jam buvo naudinga.
20. Konstitucija ir įstatymų kodeksai — užsieniui ir liaudies akių dūmimui. Viską valdo ir tvarko „slaptieji potvarkiai".
40 metų draudė mums spaudą, grūdo į Sibirą rašytojus ir knygnešius. Bet kai carui uždavė per nagus japonai, ir kai ėmė jausti viduj revoliucijos kvapą, tuomet paaiškėjo, kad spauda „nebuvusi uždrausta": įsakymas „nebuvęs aukščiausiai išleistas", atseit, caro nepasirašytas. Lietuviai grūmėsi su vėjo malūnais ir barstė kaulus Sibire . . .
Tas pat ir šiandien. Priteisė žmogui 10 metų. Atsėdėjusio neleido namo, bet nuvežė į Kazachstaną „v ssylku". Ištrėmė jį ne viešu teismo sprendimu, bet slaptuoju potvarkiu. Ir toj „ssylkoj" jis — lyg ir savanoris, kol bus gyva jo galvelė . . .
Tokie įstatymai Rusijoje buvo, tokie ir šiandien tebėra.
Rusinimas buvo, rusinimas ir šiandien tebėra. Tik dar klastingesnis. „Tamsybininkai" lietuviai tai junta savo kailiu ir aiškiai regi akimis. Tik „seniai nusikratę religiniais prietarais" šviesybininkai to nemato. Jiems, mat, nenaudinga matyti . . .
K. VIŽINTAS
