12 „Aušros" nr. skaičiau abituriento „Atvirą laišką", kur parodomas tarybinės vietimo sistemos nužmogėjimas. Netrukus „Aušra" išspausdino mokytojos Laisvidos atsakymą abiturientui, pavadintą „Ką tu pats padarei". Autorės nuoširdumas ir neabejotinai gera valia nė kiek nesušvelnina jos siūlomo gyvenimo būdo žalingumo ir pilnutinio materialistiškumo.
Buvimo savimi, teisėtumo ir pareigos sąvokų netektis taip giliai paveikė dažną sielą, kad netgi bandančių atsiteisti, ginti savo žmogiškąjį orumą sąmonėse ji reiškiasi kaip nesąmoninga, instinktyvi pozicija, netyčinis savo įsitikinimų niekinimas, savo „antrarūšiškumo" toleravimas. Skaudu, bet — tai didžiosios daugumos tautiečių — mokslininkų, literatų, studentų, kolūkiečių, net kunigų — požiūris ir pozicija. Jų išbaigtumu, teisingumu bei privalumais kaip ir neabejojama. Autorei tereikėjo nufotografuoti šį įvairiausiais „medikamentais" nuo teroro iki „kryptingo meno" — žalojamą Tėvynės sąmonės peizažą ir pateikti jį kaip vienintelę priimtiną sistemą, ir tuo pačiu kaip mokytojų-kolaborantų alibi.
Mokytoja, atsakydama į abituriento laišką, pasakojasi trečius metus dirbanti „sunkų" pedagoginį darbą. Taip, darbas tarybinėje mokykloje doram žmogui tikrai sunkus, netgi neįmanomas, nes pagaliau arba dirbantysis netenka didesnės dalies savo dorumo, atsisako prigimtinio, jaunystės idealizmo, arba — šio demoralizuojančio „darbo". Tarybinei mokyklai nuostabiai tinka Aleksandro Solženicyno žodžiai, pasakyti apie „naująją visuomenę": „Visi, kas tyresnis ir geresnis, negalėjo išlikti šioje visuomenėje, o be jų — jinai vis labiau puvo. Tie tylūs išėjimai — jų ir nepastebėsi. O jie — tautos dvasios mirimas".
Klausdama „Atviro laiško" autorių, ką jis pats nuveikęs, kad drįsta piktintis nūdienos pedagogų konformizmu, mokytoja rašo: „Tau ir Tavo bendraamžiams daug lengviau ir paprasčiau kovoti už Tėvynės laisvę, nepriklausomybę, už savo kalbos išsaugojimą, negu mums, suaugusiems, pedagogams". Žinoma. Vaikams tai kur kas lengviau, negu fiziškai suaugusiems dvasios neūžaugoms, siūlantiems būti moraliam — kas mūsų sąlygomis reiškia „kovoti už Tėvynės laisvę, nepriklausomybę, už savo kalbos išsaugojimą" — taigi, siūlo vadovautis sąžine tik tuomet, kai „lengviau" ir „paprasčiau". Apie tokių mokytojų pirmtakų — mokytojų „popvaikių" — pastangas didysis Lietuvos blaivintojas vysk. M. Valančius sakė: „Nuo bado, maro, karo ir tokio vaikų mokymo išgelbėk Lietuvą su žemaičiais, Viešpatie!" („Maskoliams katalikus persekiojant", Kaunas, Žinija, 1929, p. 297).
Vaikams, augusiems nuoširdžiai tikinčiose šeimose, aišku, lengviau, vien sąžinės balso kviečiamiems, nesilenkti netiesai, negu „suaugusiems, pedagogams". Kas, kad šie pedagogai nuodugniai studijavo šėtonišką Chimeros gimimo istoriją. Kas, kad jaučia ledinį Archipelago alsavimą. Kad kasdien susiduria su vėžio metastazių plitimu į vis naujas, dar nesužalotas visuomenės moralės sritis. Kad neretai patys tampa amžiaus nusikaltimo prieš žmogaus, lietuvio, vaiko (!) sielą, įrankiais. Jiems, pažinus, pamačius, praktiškai kasdien išgyvenant savo, kaip mokytojo, pažeminimą, mokinių luošinimą melu, — jiems kaip tik ir pritinka reikalauti, kad jaunimas juos mokytų, vestų paskui save, jiems rodytų pavyzdį . . . Taip iki absurdo iškreipiama pati „mokytojo" ir „pedagogo" sąvoka. Jau vien iš šio autoįvertinimo, kuris laikomas kone savaime suprantamu, aišku, ką slepia nusiskundimai dėl „pedagoginio darbo sunkenybių". Motinos mokyklą, tą baudžiavų nesugriautą užbėgą, iš mūsų atėmė vadinamasis „privalomas mokslas". Ir mūsų sąlygomis jis reakcingas. Tai ne švietimo, bet tamsinimo priemonė, nes visuose užsiėmimuose mokoma tvarkaraščiuose nepažymėto dalyko — nesąžiningumo. Ir, pirmiausia, to mokomi ne mokiniai, bet mokytojai.
„Nuolatinis melas darosi vienintelė saugi egzistavimo forma, kaip ir išdavystė. Kiekvienas liežuvio judesys gali būti kieno nors išgirstas, kiekviena veido išraiška kieno nors pastebėta. Todėl kiekvienas žodis, jei ir neturi būti tiesiog melu, tai privalo neprieštarauti visuotiniam melui. Yra tam tikrų frazių, sutartinių žodžių, gatavų melagingų formų rinkiniai, ir negali būti nei vienos kalbos, nei vieno straipsnio, nei vienos knygos — mokslinės, publicistinės, kritikos ar vadinamos „meninės" — kur nenaudojami šie pagrindiniai rinkiniai. Pačiame moksliškiausiame tekste kažkur reikia patvirtinti kieno nors melagingą autoritetą ar prioritetą ir kažką išplūsti už tiesą. Be šito melo, neišvys dienos šviesos ir akademinis darbas" (A. Solženicynas, „Gulago archipelagas").
Ir iš tikrųjų kovon už jūsų, gerbiami pedagogai, supurvintus idealus stoja mokiniai, kaimietės motinos, valytojos, darbininkai. „O ką jiems daryti, jei stokoja raštingumo ir tebeturi šiek tiek sąžinės?" — Tai vėl kalba mums „Gulago" autorius — apie tuos nežinomus valstiečius — lagerių kankinius, kurie, verbuojami dirbti saugumo agentais, atsilaikydavo — nepasirašydavo, kai gniužo ne vienas inteligentas. Pasirodo, „raštingumas" kartais atvirkščiai proporcingai derinasi su asmens taurumu. Savo teises gina vaikai, kurie turėtų tikėtis jūsų paramos, pilietinės drąsos — juk tai ir būtų pati reikalingiausia pedagoginė veikla šiandien — darbo, pavyzdžio veikla. Deja, jaunoji karta iš jūsų tegali išmokti nelinksmo žaidimo, kurį, sako, konservatorijoje per stojamuosius egzaminus pasiūlo būsimiesiems aktoriams: „Įsivaizduok, pavyzdžiui, kad esi plaktukas" (mūsų atveju — Maskvos rankose). Argi plaktukas atsakingas dėl bukutėlėmis „idėjų" vinimis kryžiuojamo kūno likimo? Jūs labai giliai įsijautėte į paskirtą vaidmenį, numarinote atsakomybės kirminą. Lieka tik džiaugtis, kad geriausioji „kalvę" praėjusio jaunimo dalis, nors dar nežino, dar nesupranta visko, — su instinktyviu lelijos pasidygėjimu atšlija nuo jūsų dumblynės, kurios vardas „tarybinė mokykla".
„Baisi tauta, kurios teisių ginti jau stoka jos kūdikiai!" (Vaižgantas, Raštų III t., Kaunas-Vilnius, 1922, p. 137).
„Atviro laiško" autorius smerkia ne tiek jūsų pačių smukimą, kiek tas organizuoto bailumo pastangas traukti žemyn ir savo mokinius, studentus, mokyti juos „gyvenimo", t.y. kalėjimo abėcėlės. Jūs gi medžiojate, Vytauto Mačiuikos žodžiais, „kiekvieną žydrą brūkšnį nugalėtų žmonių smegenyse", ir jei tai darote prieš savo valią, dvigubai nusikalstate, nes savo ištižimu mokinių akivaizdoje skiepijate prievartos visagalybės ir žmogaus-mokytojo — negalėjimo pasipriešinti, bejėgiškumo mitą. Jūsų dialektinio „lengviau, paprasčiau" perteikimu „naikinamos šviesios mintys apie laisvę tardymų kamerose, laikraščių puslapiuose ir televizijos laidose" (Vyt. Mačiuika, „Ritmai", Vilnius, 1978, p. 100). Nuopelnus paliudija ir Maskvos nacionalsocialistų laikysena: negirdėta, kad kuriame nors Leonido Iljičiaus ar Petro Petravičiaus pranešime ar nutarime būtų piktinamasi pedagogų darbu, o spaudos, teatro, literatūros žmonės karts nuo karto susilaukia iškalbingų pagrumenimų iš viršaus. Vadinasi, dirbate be nukrypimų, o jeigu ir svyruojate, tai tik su partijos linija.
Mokytoja rašo, kad dėl 100% „komjaunuoliškos" klasės „kaltas ne prievarta tapęs agitatorium pedagogas, bet silpnavalis, pasroviui plaukiantis jaunuolis, turįs teisę ištarti griežtą „ne", bet kažkodėl dažnai ištariąs „taip"." Apie daugialaipsnę skatinimų „ateiti į protą" sistemą jau tiek rašė „LKBK", „Aušra", „Dievas ir Tėvynė", tiek pergyvenome patys (ir Jūs, mokytoja, kaip prisipažįstate atsakyme), kad kartoti nėra reikalo. Domina kita pusė — moralinė. Kalčiausias, be abejo, silpnavalis, pasroviui plaukiantis jaunuolis, o ne stipriavalis, prieš srovę plaukiantis ir . . . prievarta (!) agitatorium tapęs pedagogas. Kas išdrįstų kaltinti pedagogą — žmogų su didesne patirtimi, gyvenimo ir Chimeros pažinimu, specialiai studijavusį tokius kilnius mokslus, kaip psichologija, pedagogika (sielų formavimas), — žmogų, kuris, beje, šioj akcijoj yra pirmoji grandis okupanto užprogramuotoje sekoje, t.y. jis pirmas pradeda agituoti, įtaigoti ir savo amoralumu žlugdyti jaunuolį. Tad kaltiname pastarąjį, ištariantį „taip". Ir kaltinti jį už tai dera kaip tik pedagogui, „prievarta tapusiam" agitatoriumi, kuris šiuo gražiu išsireiškimu atskleisdamas tendenciją „prievarta tapti" bet kuo, atrodo, pretenduoja dar į plaukimą prieš srovę. Tai kas gi lieka, mokytoja, iš žmogaus, jeigu jį galima priversti kuo nors tapti? Argi nejaučiate, kad tuo paneigiate krikščionybės esmę ir propaguojate net ne dialektinį, o vulgarųjį materializmą?! Jaunuoliams, matote, dar paliekama teisė ištarti griežtą „ne", o pedagogams, žmoniškumo ugdytojams — tai jau per didelė prabanga. Paskui tie pedagogai stebėsis, iš kur jaunimo ištižimas, pasyvumas, savęs vertinimas kaip daikto, kurį galima stumdyti, kilnoti, prakalbinti taip ir ten, kur ir kaip „Minčių ir Jausmų Valdybai" reikalinga . . .
Prievarta tapę agitatoriais, prievarta tapę komjaunuoliais . . . Nuoseklu, ar ne? Jeigu sutiksime, kad galima kuo nors prievarta tapti — kam gi smerkti jūsų kolegas — saugumo bendradarbius, lietuvių kalbos, praeities ir religijos persekiotojus? Jei ne spaudimas iš viršaus, jei ne ta prievarta, — jie gi būtų padorūs žmonės. Amoralumas smerktinas tik tada, kai išplaukia iš asmeniškos iniciatyvos, o jei tu esi tarybinės armijos soldafonas, pasiųstas „vaduoti" Afganistano iš afganų „savivalės", tai padorumo dėsniai tau negalioja — turi vykdyti banditinės valstybės įsakymus, šaudyti nekaltus žmones, ginančius savo gimtuosius kalnus, papročius ir tikėjimą. O kaipgi — čia prievarta dar didesnė! Čia už įsakymo tapti okupantu, įsibrovėliu, žmogžudžiu nevykdymą, tu būsi nubaustas mirtimi.
Dorumas „praktikuojančios katalikės", kaip prisistato mokytoja, akimis apsprendžiančia vertybe lieka tik iki tam tikros ribos, už kurios jau „prievarta tampama". Kai kam ta lemtinga riba — vietos eilėje prie mašinos, prie buto ir kt. „Aukštosios materijos" netekimas, materialaus komforto, darbo, instituto praradimas . . . Kai kam — mirtis . . . Tik sunku suprasti, kaip amžinybės viltimi bei prasme gyvenimą ir jo pasiūlas matuojančiam krikščioniui mirties grėsmė gali nuimti atsakomybę už savo poelgius. Kaip mes neįžiūrime, kad tais kasdieniniais, smulkučiais „prievarta tapimais" — klimbančios mėsmalės krumpliaračių danteliais ir sukasi šis mechanizmas — dvasios luošių gamykla. Piktinamės, žvelgdami iš laiko perspektyvos į mėsmalę, — kokia ji kruvina! . . Bet jeigu mes išmokstame susitaikyti su melu, okupacija, jei ramiai žiūrime, kaip išniekinamas Homo Sapiens orumas, susitaikome su tuo, kad žmogus gali prievarta tapti tuo, kuo jam sąžinė draudžia — mes patys tampame kruvini.
Mokytoja! Atsigręžkite į pirmuosius krikščionis! Ar gyventume dabar katakombų kristalinės kovos ir ramybės revoliucijos romantika, jei jie būtų mąstę taip, kaip Jūs? — Kad kalti jų vaikai, o ne jie, prievarta tapę, sakysime, pagonimis ir prievarta auklėję palikuonis taip, kaip reikalavo Romos imperija? Bet jie spindinčiais gyvenimais, krauju arenose, liepsnodami cezario degluose įrašė į istoriją Kristaus paliepimą: „Nebijokite tų, kurie gali nužudyti kūną . . ."
Deja . . . Daugeliui pedagogų pakanka turėti tarnybą, kad jie taptų prievartautojais . . .
Kūrėjas mums dovanojo tokią laisvės pilnatvę, kad pats sau be mūsų nuoširdaus sutikimo neleidžia jokios veiklos mūsų vidaus pasaulyje. Net amžinybę Jame ar pražūtį paliko mums laisvai pasirinkti. O mes, „praktikuojantys katalikai", suteikiame tokias teises menkystoms, tironams, anot šv. Povilo, „kunigaikštystėms ir karalystėms."
Mokytoja teigia: „Tokių, kaip aš, praktikuojančių katalikų mokytojų, pažįstu labai daug." Tiesa, jų yra net per daug. Galime išskirti įvairias kategorijas, pvz., „važinėjantieji" praktikuotojai. Tik klausimas, ką jie praktikuoja — baimę, norą įtikti ir sąžinei, ir ciesoriui, „tylėjimo ir laukimo" politiką, visu uolumu perteikiamus mokiniams, kad paskui būtų galima aikčioti — ir iš kur jie tokie bestuburiai, cinikai, prisitaikėliai? Praktikuojantys . . . Gaila, mūsuose dar ir inteligentai susiaurina šią sąvoką iki reguliaraus apeigų atlikinėjimo. Evangelinis gyvenimo būdas, dvasios primatas kūnui, Kristaus veikimo stilius? Kur ten! Atvirkščiai, Evangelija dargi bandome teisinti dorines anomalijas, — girdi, „kas cezario — cezariui!" Nuo kada „cezario"mūsų sąžinės, Lietuvos veidas, vaikų dvasinis pasaulis? Nuo kada jų jėgos, jų gyvybė? Nesusimąstome . . . Amoralu eiti į okupanto kariuomenę, tuo paremiant griūvančią kolonijinę imperiją, prisidedant prie merdinčio žvėries aklame įniršyje daromų nusikaltimų. Tai jau ne politikos, tai moralės reikalas. Ir ne jokie nors praradimai, net gyvybės šiame apsisprendime lemiantis faktorius, o sąžinės skaistumo išsaugojimas.
„. . . O juk taip mažai jiems tereikėjo, kad išsigelbėtų! Tiktai: nebranginti gyvenimo, šiaip ar taip jau prarasto, ir priešintis . . ."
„Ne rezultatas svarbu, o DVASIA, ne kas padaryta, o kaip. Ne kas pasiekta, o — kokia kaina".
„Geriau numirti, negu leisti sulaužyti savo dvasinį stuburą".
„Visi, kurie per daug įsikibę laikosi gyvenimo, niekada per daug nesilaiko sielos".
Tai Solženicyno žodžiai, mokytoja. Kokia šviesa! Ir Jūs greta šio krikščionies drįstate vadintis taip pat krikščione? . . Kaip lengvai pacituotos „Gulago" vietos triuškina dar vieną besiteisinančių pedagogų užbėgą. Girdi, jei ne aš, tai kitas; jei mane atleis iš darbo, kitas, dar nesąžiningesnis užims mano vietą ir dar labiau luošins vaikus. Taigi, ir toliau dviveidžiausiu, atseit, „aukosiuos", „gelbėsiu" Lietuvos jaunimą ... O nuo ko, leiskite paklausti? Išgelbėkime jį pirma nuo savo veidmainystės, nedemoralizuokime jo savo „dvigubais žaidimais", „protingomis diplomatijomis", nedemonstruokime savo aklimatizavimosi, nužmogintoje aplinkoje, tuo įtvirtindami apgaulingą regimybę, kad tai normalu . . .
Nežiūrėkime, kas ateis mūsų vieton, ką jis padarys su vaikais — atlikime tik tai, kas yra mūsų pareiga. Apsaugokime vaikų akivaizdoje savo sielos laisvę, neliečiamumą, pavaldumą tiesos principams — ir tik jiems. Toks darbas švies ir nuveiks daugiau, negu kankynė, derinant tarnybą dviem šeimininkams . . .
Kaipgi siūlo mokytoja — praktikuojanti katalikė — gyvenime taikyti Tiesos ir Laisvės Evangeliją? štai: „Norėčiau, kad Tu ir kiti Lietuvos jaunuoliai išmoktų matyti pedagogų asmenyje ne tik nutautėjusį snobą, bet ir savo šalies patriotą. Norėčiau, kad jūs išmoktumėte skaityti savo mokytojų tikrąsias mintis iš šypsenos, iš mimikos, iš žvilgsnio . . ." Išmokyti matyti tai, ko nėra — senas partijos idealas. Dar kartą paliudijamas tarybinio pedagogo išsigimimas, raginant ieškoti „tikrųjų minčių". Tada juk reikia suprasti, kad šalia tikrųjų yra ir netikrosios. Vienos — vienam, kitos — kitam šeimininkui . . . Pagal reikalą . . . Ak, kad jau arba šliaužtumėt, arba skristumėt . . . Arba karšti, arba šalti . . . Dabar gi jūs nuo mokyklos suolo kultivuojate tą visų nusikaltimų dirvą
— vidutiniškumą, drungnumą. Būti nei didvyriu, nei niekšu, o visą laiką kažkuo tarpiniu, ir tuo, ir tuo po truputį, priklausomai nuo situacijos . . . Būti žmogumi ir krikščionimi tik mimika — na, ar galima dar labiau pasityčioti iš Kristaus, besiaukojančio istorijoje?
Pati pirmoji kiekvieno pareiga — apginti Kristų ir Lietuvą savo sieloje. „Nieko neatsiras visuomenėje, ko prieš tai nebuvo asmenybėje" (A. Solženicynas). Sukurkime savyje Laisvę, Nesi-lenkimą blogiui, Teisybę, kad turėtume ką pernešti į visuomeninę plotmę. Tuo požiūriu vienas niekam nežinomas jūsų nesutikimas lenktis pačioje menkiausioje smulkmenėlėje — neša daugiau vaisių už pilnas mąstyti skatinančių užuominų pamokas, nes pusė tiesos, einanti pakaitomis su „prievartiniu" melu, yra didesnis melas už sąmoningą apgaudinėjimą. Nejaugi taip sunku būti žaibu ir šviesti? Argi nedaro gėdos mums, o ypač mūsų aukštajai dvasininkijai didvyriška likimo brolių lenkų laikysena? Ar neatsimuša aidu į tas teroro apibrozdintas, baimės inercijoje sustingusias širdis kardinolo Višinskio žodžiai: „Atėjo laikas, kad jūs visur, kur tik būsite — mokslo įstaigose, studentų namuose, — turėtumėte pareikalauti: „Gerbkite mus — mes esame žmonės, neišplėškie mums tikėjimo, nes jo vietoje jūs nieko vertingo negalite duoti . . .". Atėjo laikas drąsiai kalbėti, nes didžiausi Tėvynės, tautos ir valstybės priešai yra bailiai, kurie nepajėgia pasakyti: — Mes to negalime daryti!" (Laiškas Lenkijos jaunimui, „Vox fidei", 1974).
Taip ir smogia gyvu kovojančios Bažnyčios, laisvėjančios tautos priekaištu į jūsiškį „mimikos pasipriešinimą" ... O ką į tai sakote Jūs, mokytoja? — „Savaime suprantama, mokytojas negali įeiti į klasę ir pasakyti: — šiandien, mokiniai, turiu pravesti ateistinę valandėlę, bet jūs manęs neklausykite — lankykite bažnyčią . . ." Taip, mokytojas negali šitaip pasakyti. Tai būtų tiesioginis vaikų tvirkinimas: „Aš, matot, vaikučiai, pats nepritariu tam, ką kalbu, jūs neklausykite . . . Privertė mane — žmogų, krikščionį — eiti prieš save patį, klaidinti jūsų, dar nesugebančių pasirinkti, permąstyti, susivokti, protus . . . Privertė . . . Jūs neklausykite, dabar meluosiu, palaukite, kol mimika ar žvilgsniu duosiu ženklą, kad jau ruošiuosi kalbėti tiesą . . ."
Ne bėda, kad Dievas, ereliais jus į šią žemelę siuntęs, ant tos Lietuvėlės, tos „ašaros Dievo aky", — anot Just. Marcinkevičiaus — mato jus kurmiais šliaužiojančius. Juk liaudis sako: „Nedrebėk, žvirbli, — ereliu būsi!" Bėda, kad jūs tą šliaužojimą, kone erelišku skriaidymu laikote, su negirdėtu savo pažeminimu susitaikote ir veiklą jau tiktai jo ribose įsivaizduojate. „Žmogus pasaulyje pasidaro menkavertis, jeigu negerbia savęs, nesaugo ir negina savo žmogiško orumo, teisių" (kard. Višinskis). Jūs sakote: „Didžiuma mokytojų nepritaria tarybinei ideologijai, puikiai jaučia visą tarybinės švietimo sistemos absurdiškumą." Čia ir visa tragedija. Ne užverbuoti pavojingiausi tautos graboriai, o būtent ta didžiuma, kuri jaučia, nepritaria ir kuriai tuo pat metu, pasak Laisvidos, „savaime suprantama", kad prieš klasę mokytojas nebe lietuvis ir nebe katalikas. Suprantama, kad mintys gali būti tikrosios ir netikrosios, kad galima prieš savo valią tapti propagandistu „iškamšų idėjų, (kurios žmonijai nusidėjo) pačia prigimtimi." (P. Palilionis, „Mažosios poemos", Vilnius, Vaga, 1979).
Ar įsivaizduojate Kristų, kurio tobulą paveikslą turime atkurti savyje ir aplinkoje, su ateistinės valandėlės konspektu prieš klasės duris? Ką Jis pasakytų jūsų vietoje, jūsų sąlygomis ir laiku, kai Lietuva ir pasaulis taip reikalingi krauju srūvančių erškėčių karūnų, atvertų delnų ir atvertų burnų, atvertų tam, kad pasakotų visą tiesą. Bet jūs greičiau įsivaizduojate Jį mimika sakantį: „Esate brangiai atpirkti, todėl nebūkite žmonių vergais", negu ryžtis gyventi bekompromistiškai šviesiai.
„Tamsa baisi, tamsa baisesnė kaip mirtis,
Atnešti gali amžiną ir klaikią naktį —
Nustoja žavesio dangus, nusooja žavesio būtis,
Kai nėr šviesos, kai laisve nebegali širdys plakti."
(Santvaras, „Giesmės apie saulę ir sielą").
Betgi jos gali! Tik sukurkime aplink save, savyje kardu ir tankais nepasiekiamą Lietuvą, kuri, egzistuodama sielose, keis ir išorę, veršis į ją, su mirtimi nebus sunaikinta ir išliks tenai, „kur nei rūdys nesuėda, nei kandys nesugraužia", nes tenai buvo pradėta.
Tik pasipriešinkime! Tik — milžinais pabuskime! Kuo gi pasirems okupantas, jei visi susipratusieji šiandien pat pasiryžta nei per nago juodymą nevergauti?! Tai būtų pavergimo karalystės galas, tuo neutralizuojamas jos vienintelis ginklas, nes „juodi nugalėtojai negali gyventi be smurto ir prievartos, nes juos baugina kiekvienas žydras minties skrydis." (Ritmai, V. M.).
STUDENTAS
Jei rašytojai ir žurnalistai laikytųsi aštunto Dievo įsakymo: „Nekalbėk netiesos", negalėtų būti nei tarybinės literatūros, nei komunistinės spaudos.
* * *
Ilgą laiką skelbdamas melą propagadinstas pagaliau ir pats ima juo tikėti.
* * *
Melo jūra baigia užlieti visas tiesos salas.
* * *
