Ką tu, išeidamas iš protėvių gimtosios žemės,
Mirties ir prievartos aklam likimui palikai —
Seni piliakalniai — sodybos — ir aušros takai, —
Tešvies paklydusiam, kai bus dangus aptemąs,
Ir susipainios viltys ir takai.
Ką tu, išeidamas iš tėviškės pakluonių,
Išsinešei, kai žemę. rykštė palietė skaudi —
Senolių kraują — vardą — laisvės žiburį širdy, —
Kaip amžiną paminklą visą šią kelione.,
Kaip didį turtą nešk širdy.
Ir jų, vergijoje įmintos, pėdos šventos
Ir tavo dienos, skirtos kovai ir vargams —
Likimas tavo tėviškei, kai naują rytą lems, —
Liks kaip nenykstantis granito testamentas
Dienų dienoms — vaikų vaikams.
(B. Brazdžionis)
"Broliai ir sesės Kristuje, visa, kas gera, greit praeina. Neseniai šventėm sutiktuves, o šiandien jau išleistuvės. Nuoširdžiai dėkoju broliams kunigams, mieliems parapijiečiams ir visiems, kurie šiandien susirinkote į Vidukle, drauge pasimelsti, vienas kitą pastiprinti ir vėl eiti savo gyvenimo keliais. Tokia Dievo valia. Mes žemėje neturime pasiliekančio miesto, bet ieškome būsimojo, ir to būsimojo miesto kiekvienas ieškome savo keliu, tik reikia, kad sąžiningai atliktume savo pareigas, turėtume sveiką garbės pajautimą, kad esame krikščionys, katalikai ir lietuviai.
Šiandien kalbėti man nėra lengva... išsiskiriant, kad neliūdėtume, pažadu, kad prie pirmos progos aš grįšiu į Tėvyne., o kada — už savaitės, mėnesio ar metų — neturi reikšmės, bet grįšiu; grįšiu atlikęs savo pareigą. Dar gerai nesuprantu, ką Dievas man skiria, kokia misija manąs laukia, važiuoju kaip kunigas ir manau, kad būsiu katalikams naudingas, pirmiausia savo tautiečiams, o vėliau, jei bus reikalas, ir kitiems.
Šie mano padriki žodžiai, tebūna tarsi dvasinis testamentas, meilės įstatymas. Visų pirma dėkoju visiems už maldas, laiškus, nors dauguma jų manąs nepasiekdavo. Kartą kalbėjau su Čūsavo-vo prokuroru. Klausiau, kodėl man neperduoda laiškų, juk žmonės tikrai rašo. Prokuroras atsakė: taip, jūsų adresu ateina masė laiškų, bet ką gi jums rašo?! Rašo, kad viską ištvertumėt ir grįžtumėt į Tėvynę... Tai, jų supratimu, jau nusikaltimas. Dėkoju už moralinę paramą, už gėles. Lageryje malonu buvo girdėti, kad per tiek metų kiekvieną mėnesio 26 d. rinkotės į Viduklę melstis už mane ir kitus kenčiančius. Aš nebūčiau taip sugalvojęs, jūsų gyvas tikėjimas ir meilė tai išrado. Kitataučiai kaliniai stebėjosi ir žavėjosi — lietuviai turi didelį sustiprinimą, jie turi Katalikų Bažnyčią. Taigi, broliai, ir toliau likime ištikimi tikėjimui — tai brangi dovana, gyvenimo vairas. Jei turėsime gyvą tikėjimą, išplauksime per visas gyvenimo audras, nesuklysime ir neužplauksime ant seklumos, nežūsime.
Antikinėje literatūroje rašytojas Homeras yra aprašęs kaip graikai užpuolė Troją, bet neįstengė jos paimti; tada sugalvojo klastą — jie padarė didelį medinį arklį, kuriame pasislėpė kareiviai. Arklį paliko, o patys neva pasitraukė. Trojiečiai įsitraukė arklį į savo miestą. Naktį iš jo išlipo kareiviai, atrakino miesto vartus ir taip graikai nugalėjo Troją. į Lietuvos Katalikų Bažnyčią bandė, bando ir bandys įvesti Trojos arklį. Kada tai bando padaryti grubios jėgos pavidalu, lengva atskirti ir pasipriešinti. Girdėjau, kad ir Lietuvoje pradėjo reikštis sektos, įvairūs religiniai sąjūdžiai. Kai kur tie sąjūdžiai gal ir neblogas dalykas, bet mūsų sąlygomis yra didelis pavojus pasiklysti ir kitus suklaidinti. Šv. Paulius sakė: "Jeigu kas skelbtų kitą tikėjimą negu aš jums paskelbiau, nors ir angelas, tebūna atskirtas. "Mes turime prieš 600 metų paskelbtą mums Evangeliją, turime Bažnyčios hierarchiją, turime šv. Mišias, sakramentus, žodžiu, turime viską, ko reikia sielų išganymui, taigi, nuoširdžiai klausykime savo ganytojų, pirmoje eilėje Kardinolo, kuris vadovauja Lietuvos Katalikų Bažnyčiai; vieni kitus remkime, susiklausykime ir tada tikrai išvengsime įvairiausių provokacijų ir nepatirsime nuostolio. Nepasiduokime gundymams, tarkimės, klauskime, bet galutinį žodį tars Bažnyčios vadovybė, jos klausykime — ji dabar geriau nei mes mato, ko reikia Bažnyčiai.
Kristus pasakė: Jus pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vienas kitą. Taigi, broliai, mylėkime vienas kitą, nesu-smulkėkime, nekaltinkime vieni kitų už smulkmenas, būkime atlaidūs vieni kitiems. Rusai turi gerą posakį: septynis kartus atmatuok ir tik aštuntą kirpk. Taigi ir mes taip darykime. Mat, žodis dažnai išsprūsta neapgalvotai, o kitam gali padaryti daug žalos. Būkime atsargūs žodžiuose. Geriau šimtą kartų pačiam nukentėti nei vieną kartą kitą įskaudinti. Mylėkime Dievą visa širdimi ir tada tikrai bus gerai. Man atrodo, kad gyvenimas nėra toks sudėtingas, tik mes patys jame kartais pasiklystam, pasiduodame laiko madai. Jei kas sakytų, kad Dievo nėra — netikėkite. Šv. Rašte pasakyta, kad tik kvailas tarė: Dievo nėra. Dievas yra ir kiekvieną mūsų veda nuostabiais keliais, reikia tik vieno, kad mes patys nesipriešintume Dievo valiai — būtume geri laidininkai.
Nepasiduokime laiko dvasiai — tebus pilnos mūsų bažnyčios, eikime dažnai šv. Komunijos, kad, sustiprėję Kristaus Kūnu ir Krauju, galėtume kovoti ir ją laimėti. Stenkimės, kiek galime, pagilinti savo tikėjimą. Girdėjau, kad valdžia netrukdys kunigams katekizuoti- vaikus. Mums visiems reikia gerai pasiruošti ir pravesti katekizaciją. Ir mokyti reikia ne tik vaikus, visus jus, broliai, reikia mokyti ir mokytis. Taigi, žiemos metu, turėdami daugiau laisvo laiko, dažniau ir šiokiadieniais ateikime į bažnyčią pasiklausyti Dievo žodžio. Dauguma baigę vienokius ar kitokius mokslus, todėl stenkimės ir patys dažniau į rankas paimti religinę knygą, ieškokite jų pas kunigus, aktyvesnius tikinčiuosius, manau, kad su laiku knygų bus vis daugiau. į katekizaciją reikia įsijungti mums visiems, tik tada pasieksime gerų rezultatų. Pasižadėkime kiekvieną sekmadienį ir taip laisvesniu nuo darbo metu bent valandą laiko skirti artimui — eikime pas draugus, gimines, kaimynus ir kalbėkime jiems ir su jais apie Dievą. Apie nykstančius žemės dalykus jau prisikalbėjom, be to, jie niekur nedings, atėjo laikas atsigręžti ir kalbėti apie Dievą. Taigi, ryžkimės ir vykdykime. Kai giliau priimsime dievišką tiesą, jokie Trojos arkliai mums nebus pavojingi — patys atskirsime grūdus nuo pelų.
Norint būti kataliku, neužtenka turėti maldaknygę, rožančių, retsykiais ateiti į bažnyčią; reikia, kad Dievo įsakymai būtų mūsų gyvenimo pagrindu. Visa, kas priešinga Dievo įsakymams, tebūna svetima ir mūsų gyvenimui. Katalikas negali būti pasyvus stebėtojas. Ne. Gyvenimas ne teatras, už kiekvieną valandėlę duosime apyskaitą, todėl sakau, kad kiekvienas mūsų turi būti karys ir kovoti su dabartinėmis blogybėmis.
Viena blogybė, kurios mes savo laiku nenorėjome pripažinti ir kuri dabar jau virto sunkia mūsų visuomenės liga — alkoholizmas. Šv. Rašte pasakyta, kad visa, ką Dievas sutvėrė, yra gera, taigi, ir vyno taurė yra gera, bet kada mūsų visuomenė serga, prarado saiką ir neturi valios susivaldyti, mes turime parodyti gražų susivaldymo pavyzdį. Manau, kad bent iki 20 metų jaunimas privalo būti abstinentais. Vyresnio amžiaus žmonės, jeigu nepajėgia visiškai susivaldyti nuo alkoholinių gėrimų, tebus blaivininkais. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad retkarčiais, švenčių proga — jokiu būdu ne laidotuvėse ar mirusiųjų minėjimuose — bet, vestuvėse, krikštynose, kai susitiks seniai nematytą gerą draugą, išgers ne daugiau šimtą gramų alkoholinio gėrimo. Tokį saiką anksčiau yra nustačiusi Lietuvos inteligentija, kuri ir dabar gražiai darbuojasi Tautos gerovei ir žinoma mums visiems Persitvarkymo Sąjūdžio vardu. Jei ir išgersite, tai ne kolūkio fermose, sandėliuose, miesto parke ar pakrūmėse, bet tik prie baltai aptiesto stalo, o stalą baltai užtiesti gali tik motina, žmona ar sesuo. Kas pats gers, tegul niekada neragina gerti kito. Šito griežtai laikykitės.
Dievas myli ir veda lietuvių tautą, mums davė daug gerų kunigų, drąsių pasauliečių, o paskutiniais metais palaimintąjį Jurgį Matulaitį, Kardinolą ir dar daug kitų malonių. Davė ne veltui. Tai atlygis už tas aukas, kurias mūsų tautiečiai sudėjo pokario metais ir kurias pasiryžę, jei reikės sudėti ir ateityje. Aš esu įsitikinęs, kad ateityje reikės dar daug, gyvenimas pareikalaus dar daug aukų. Būdamas lageryje, likimo draugams sakydavau: nenusiminkite, aš grįšiu į Lietuvą, bet pas jus atvažiuos kiti kunigai. Mano supratimu, duok Dieve, kad už ištikimybę Kristui kasmet areštuotų po kelis kunigus. Dėl to nereikia pulti į paniką ar beviltiškai liūdėti. Kunigas lageryje yra labai ir labai reikalingas. Rusija ieško Dievo ir mes jį turime parodyti. Tikinčiųjų pareiga, ką jūs ir darėte, melstis už suimtuosius, jų tarpe ir kunigus, kad jie ištvertų ir kiek išgalėdami liudytų Kristų. Nebijokime už Dievą pakentėti. Į gyvenimą žiūrėkime ne per rublį, ne pirklio, bet krikščionio akimis. Ieškokime visų pirma Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa kita bus pridėta. Nuoširdžiai kovokime su alkoholizmu, ir narkomanija. Kovokime su moraliniu palaidumu, kurio dabar tiek daug mūsų aplinkoje ir kurį pamažu jau pradeda viešai pripažinti blogiu.
Grįžęs pervažiavau per Lietuvą ir dar kartą įsitikinau, kad obuolys nuo obels netoli rieda — kur tėvai rimti katalikai, ten ir vaikai ištikimi tikėjimui, dori. Būna ir išimčių — tėvai geri, o vaikai klaidžioja klystkeliais. Tokiu atveju melskimės, pavyzdžiu mums tebūna šv. Monika, kuri ilgus metus meldė Viešpatį už savo sūnų Augustiną. Pasitikėkime Dievu ir melskimės.
Kaip katalikai saugokimės duoti kam nors blogą pavyzdį. Mūsų amžiaus žmones kaip niekuomet veikia geri ar blogi pavyzdžiai. Duokime tik gero elgesio pavyzdį ir tuo liudykime Kristų. Pasinaudodamas proga, noriu padėkoti Viduklės jaunimui. Jie savo elgesiu pasitarnavo Bažnyčiai, o man padarė daug džiaugsmo. Teisme Raseinių profesinės mokyklos komjaunimo sekretorius skundėsi, kad sunku dirbti su mokiniais iš Viduklės. Kaip jiems bekalbėdavau, jie sakydavo: klebonas mums sakė, kad Gavėnioje negalima linksmintis, ir tai pastoviai... -— klebonas mums sakė..., — kalbėjo sekretorius. Jaunimas padarė gerą darbą. Bedieviai klausėsi ir stebėjosi, kad šiandieninis jaunimas klauso klebono. Manau, broliai ir seserys, kad ir toliau jūs manęs klausysite.
Gyvenime nemažai mačiau ir išgyvenau. Patyriau ir vargo, ir kančios; džiaugiuosi, kad mano širdis laisva nuo neapykantos. Dievas tegul atleidžia visiems, kurie man padarė nuoskaudų, ir pats prašau Dievo ir jūsų atleidimo, jei ką nors įskaudinau, ne viską padariau, ką galėjau ir turėjau padaryti. Dar kartą ačiū, kad už mane meldėtės, ir išlaikėte gyvą tikėjimą. Miela kunigui jausti, kad žmonės jį myli. Ši meilė jam duoda jėgų ir pastiprinimo eiti gyvenimo keliu, sąžiningai nešu pareigos, aukos naštą. Aplankiau keletą parapijų, tos meilės, kurią man rodote, nenusipelniau. Esu eilinis Kristaus karys. Manau, kad savo elgesiu, rodoma meile jūs duodate pavyzdį kitiems, o ypač jauniems Lietuvos kunigams. Dar kartą įtikinamai paliudijate, kad kunigo niekas — nei bedieviška valdžia, nei kalėjimai ar lageriai — nepajėgia sukompromituoti. Susikompromituoti gali tik jis pats.
Būdamas lageryje, visa širdimi troškau pamatyti Lietuvą, dar kartą pravažiuoti jos keliais... Mąsčiau apie Tėvynę ir dainavau, dainavau, kaip mokėjau, kad paskui niekas nesakytų, kad lietuviai Uraluose nedainavo ir negiedojo. Kai kurie seni kaliniai, tai matydami sakė: jis nuo ilgo sėdėjimo turbūt su protu susipyko.
Jie mūsų, tikinčiųjų, dažnai nesupranta, nesupranta, iš kur gauname jėgos neretai pačiais kritiškiausiais momentais. Mes semiamės jėgos iš Kristaus kryžiaus, iš maldos.
Broliai ir sesės Kristuje, ir toliau melskimės vieni už kitus, nežinau, kur aš atsidursiu..., norėčiau keliais ir širdimi, taip, kaip mes Šiluvoje, apeiti visas šventas vietas. Atsidėkodamas už tiek gero, maldose tikrai prisiminsiu visus jus ir mūsų bendrus reikalus bei siekius. Trokštu, kad tai jus įpareigotų daryti tik gera, būti tik gerais Bažnyčios nariais. Galėčiau dar ilgai kalbėti, bet užteks. Pamatėme vieni kinis, pasistiprinom, atsigaivinom ir eisime ieškoti būsimojo miesto, kurio čia, žemėje neturime. Tikiu, kad dar kartą tikrai susitiksime Tėvynėje. Tris kartus grįžau iš komandiruotės Rytuose, grįšiu ir iš Vakarų. Susitikimo laukimas ir džiaugsmas težadina mūsų jėgas, kad galėtume gyvuoti ir veikliai darbuotis. Jei negrįšiu pats, parveš, kad būčiau palaidotas Viduklėje prie Marijos, kad vidukliškiai paskutinį kartą man pagiedotų Kalnus. Šito Dievo meldžiu ir trokštu, bet tebus šventa Jo valia. Už vis svarbiau, kad visi susitiktume danguje. Baigsiu didžiojo prezidento R. Reigano linkėjimais: 'Tegul jus visus laimina Dievas." Amen.
Šaukiu aš tautą, GPU užguitą
Ir blaškomą, it rudenio lapus:
Į naują vieškelį, į naują buitį,
Kur niekad šiaurės vėjai neužpūs.
Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio
Ir gyvą širdį prie gyvos širdies,
Kad tamsiame vidurnakty nežuvę,
Pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt!
Iš sutemų, iš prieblandų išeikit,
Uždekit naują ugnį širdyse,
Vergams palikit vargo naktį klaikią! —
Šaukiu aš jūsų protėvių dvasia. (...)
Šaukiu aš darbo rankų milijonus
Įsupt naujam darbymečiui varpus...
Į naujo džiaugsmo klėtis, naujo derliaus kluonus,
Ne kalinio namus, ne liūnus, ne kapus.
Šaukiu vardu aš jūsų vargo žemės,
Balsu piliakalnių ir pievų ir miškų:
Nekeršykit, kad keršto kraujo dėmės
Nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų vaikų!...
Šaukiu aš amžių: — Ateities nevertas,
Kas dabarties nedrįso tautai nešt,
Kas posūnių žaizdas, širdy atvertas,
Išdegino liepsna veidmainiškos ugnies.
Šaukiu balsu tėvų dievų ramovės
Ir jūsų krikšto atgaila šviesia:
— Stovėkit amžiais čia tvirti, kaip saulė stovi! —
Šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.
(B. Brazdžionis)