Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas
1978 m. gruodžio 25 d. Nr. 5
TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumui
LTSR Aukšiausios Tarybos Prezidiumui
Lietuvos vyskupams ir vyskupijų Valdytojams
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui P. Anilioniui
Prieš trisdešimt metų, 1948 m. gruodžio 10 d., SNO Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurią, įsipareigodama šventai vykdyti, pasirašė ir Tarybų Sąjunga. Tarybinė spauda net tvirtina, kad naujoji TSRS Konstitucija garantuoja žymiai daugiau teisių ir laisvių, negu tai pramatyta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje.
Lietuvos katalikai, pokario metu pergyvenę įvairias diskriminacijos formas, tikėjosi, kad Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos garbingo jubiliejaus proga tarybinė vyriausybė suteiks jiems bent šiek tiek daugiau teisių ir laisvių, tačiau viskas įvyko atvirkščiai. 1978 m. lapkričio 24 d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis sukvietė į Vilnių visus Lietuvos vyskupus ir vyskupijų valdytojus ir įsakmiai pabrėžė, kad nuo dabar pilnai reikėsią laikytis 1976 m. liepos 28 d. LTSP ATP patvirtintų „Religinių susivienijimų nuostatų", o jų nesilaikantieji būsią griežtai baudžiami.
LTSR ATP, patvirtindamas „Religinių susivienijimų nuostatus", pirmiausia turėjo atsižvelgti į tai, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje turi ne tik 600 metų istoriją, daugybę neužginčijamų nuopelnų Lietuvai, pvz., prieš 400 m. jėzuitų įkurtas Vilniaus universitetas, bet ir tai, kad Katalikų Bažnyčiai ir šiuo metu priklauso nemažiau kaip 70 procentų Lietuvos gyventojų ir tik nežymi dalis laiko save ateistais. Liaudies vyriausybė, tvirtindama Nuostatus, privalėjo atsižvelgti į daugumos piliečių įsitikinimus ir valią, tačiau pasielgė priešingai—saujelės ateistų interesai nulėmė diskriminacinį Religinių susivienijimų nuostatų pobūdį.
Šiuo raštu mes norime atkreipti tarybinės vyriausybės dėmesį, kaip Lietuvos kunigai ir tikintieji vertina jiems primestus Nuostatus, kurie prieštarauja ne tik Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, bet ir LTSR Konstitucijai, ir kurių esminis tikslas—administracinėmis priemonėmis sunaikinti Katalikų Bažnyčia Lietuvoje.
Religinių susivienijimų nuostatai reikalauja, kad religinė bendruomenė būtų užregistruota (2 str.), be registracijos ji negali pradėti veiklos (4 str.). Religinė bendruomenė, norėdama užsiregistruoti, turi su prašymu kreiptis į rajono (miesto) LDT vykdomąjį komitetą, kuris priima sprendimą ir su savo išvadomis jį siunčia LTSR Ministrų Tarybai (5 str.). Pastaroji svarsto gautą medžiagą (7 str.) ir siunčia ją Religijų reikalų tarybai prie TSRS Ministrų Tarybos, kuri religinę bendruomenę užregistruoja arba jos prašymą atmeta (4 str.).
Nuostatai, reikalaujantys religinę bendruomenę užregistruoti, neužgarantuoja, kad ji tikrai bus užregistruota. Faktiškai religinę bendruomenę užregistruoti gali trukdyti rajono vykdomasis komitetas, Respublikos Ministrų Taryba ir Religijų reikalų taryba. Religinė bendruomenė metų metais gali būti varginama dėl registracijos ir net nežinoti, kas yra pagrindinis kaltininkas. Ji yra beteisė net vietinių valdžios pareigūnų veiksmus apskųsti liaudies teismui. 1978 m. kovo 31 d. Žaliosios (Vilkaviškio raj.) tikintieji po daugelio nesėkmingų bandymų užregistruoti bendruomenę kreipėsi į Religijų reikalų tarybą Maskvoje, prašydami, kad būtų užregistruota jų religinė bendruomenė. Taryba Žaliosios religinės bendruomenės pareiškimą pasiuntė Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui Vilniuje, o pastarasis visą reikalą pavedė spręsti Vilkaviškio raj. vykdomajam komitetui, kurio atstovas J. Urbonas pareiškė, kad Žaliosios religinė bendruomenė niekada nebus užregistruota. Panašiai 1976-1977 m. ir Slabadų (Vilkaviškio raj.) religinė bendruomenė veltui stengėsi užregistruoti savo komitetą ir pradėti veiklą; ji nuolatos susidurdavo su valdžios pareigūnų savivale.
Jeigu pagal LTSR Konstituciją „Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės", tai valstybė neturi teisės reikalauti religinės bendruomenės registracijos, o pasitenkinti pranešimu, kad tokia ir tokia bendruomenė egzistuoja. Reikalavimas religinę bendruomenę užregistruoti reiškia, kad ji yra draudžiama, ir tik registracija suteikia jai teisę gyvuoti. Šitai tiesiogiai prieštarauja Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, skelbiančiai: „Kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę . . . priklausyti organizacijoms" (20 str.).
***
Nuostatai leidžia religinės bendruomenės nariais būti ne jaunesniems kaip 18 m. amžiaus (3 str.).
Katalikų Bažnyčia su tuo niekada nesutiko ir nesutiks, nes tai esminiai prieštarauja jos mokymui ir teisei (kanonams). Bažnyčia, remdamasi Kristaus mokslu, kad išganymui reikalingas krikštas, atgaila ir kiti sakramentai, reikalauja, kad kūdikiai per mėnesį laiko būtų pakrikštyti, kad vaikai maždaug nuo 7 metų eitų išpažinties ir šv. Komunijos. Taigi Bažnyčia savo nariais laiko žmones ne nuo 18 metų amžiaus, o nuo krikšto dienos, todėl valstybė, savo Konstitucija be išlygų garantuodama piliečiams „kulto atlikimo laisvę", negali savo įstatymais tas garantijas atšaukti arba siaurinti.
Nuostatai, laikydami religinės bendruomenės nariais tik nuo 18 m. amžiaus, atveria duris plačiausiai tikinčiųjų diskriminacijai. Niekas neužgarantuoja, kad, remdamiesi nuostatų 3-ju str., valdžios pareigūnai kada nors neims drausti krikštyti kūdikius, leisti vaikus prie sakramentų, lankyti jaunimui bažnyčias ir pan. RTFSR ir kitų tarybinių respublikų pavyzdžiai rodo, kad šis tikinčios Lietuvos liaudies nuogąstavimas yra pagrįstas. Pavyzdžiui, Latvijos TSR Religinių susivienijimų nuostatai net tiesiogiai draudžia jaunesniems kaip 18 m. amžiaus dalyvauti religinėse apeigose.
***
„Religinė bendruomenė turi teisę įsigyti bažnyčios apyvokos ir religinio kulto reikmenis, transporto priemones, nuomoti, statyti ir pirkti pastatus . . ." (3 str.).
Kitoje vietoje Nuostatai tvirtina, kad „kulto atlikimui būtinas turtas, tiek perduotas pagal sutartis religinę bendruomenę sudariusių tikinčiųjų naudojimui, tiek ir įsigytas arba jiems paaukotas kulto reikalams, priklauso valstybei . . ." (22 str.). Iš religinės bendruomenės, jei ji panaikinama, atimama net pinigai, smilkalai, žvakės, vynas, vaškas ir kuras (34 str. „e"). Taigi 3-jo str. pagrindinė mintis yra šitokia: religinė bendruomenė turi teisę ne sau, o valstybei (!) įgyti įvairius bažnyčios apyvokos ir kulto reikmenis, transporto priemones, pastatus ir kt. Valstybė, pasisavindama tikinčiųjų suaukotus daiktus, grubiai pažeidžia tikinčiųjų valią, kurie, aukodami bažnyčiai, visai nenori praturtinti valstybės ar muziejinių fondų; ji nesilaiko Visuotinės deklaracijos, kuri skelbia, kad „turtas negali būti niekam savavališkai atimtas" (17 str. 2).
Nuostatų 10 str. sako, kad religinė bendruomenė nustatyta tvarka „gali gauti" specialius, vienerius maldos namus. Reiškia, tikintieji tų maldos namų gali ir negauti, jei šito panorės vietiniai ateistai ar valdžios pareigūnai. Lietuvoje savavališkai buvo uždaryta daugybė bažnyčių: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Ukmergėje, Panevėžyje ir kt. vietovėse. Religinės bendruomenės privalo turėti nevaržomą teisę įsigyti ar pasistatyti bažnyčias, jeigu jų iki šiol neturėjo. Kadangi Lietuvoje bažnyčios yra pastatytos ne ateistų, bet tikinčios liaudies, tai valstybė, leisdama jomis naudotis, nedaro tikintiesiems jokios malonės. Valstybė taip pat negali nustatyti kelis maldos namus gali turėti religinė bendruomenė. Tai būtų aiškus kišimasis į religinės bendruomenės vidaus reikalus.
Nuostatai pramato, kad religinėje bendruomenėje įvairias funkcijas gali atlikti tik „atskiri asmenys", t. y. religinei bendruomenei nepripažįstama juridinio asmens teisė. Kolūkiai, kooperatyvai, ligoninės, net meno, sporto ir kt. draugijos gali būti juridiniais asmenimis, tik religinė bendruomenė šios teisės neturi. Taigi Lietuvos tikintieji (panaši padėtis yra visų tikinčiųjų Tarybų Sąjungoje) prieš įstatymus nėra lygūs su ateistais, ir valstybė faktiškai juos laiko antraeiliais piliečiais, nors LTSR Konstitucijoje parašyta, kad „Lietuvos TSR piliečiai yra lygūs prieš įstatymą . . ." (32 str.)
***
„Visuotini religinių bendruomenių ir tikinčiųjų grupių susirinkimai (išskyrus pamaldas) vyksta . . . vykdomajam komitetui leidus" (12 str.).
Vadinas, be rajono leidimo negali susirinkti net 3-4 tikinčiųjų grupės asmenys aptarti savo tikėjimo dalykus, šis straipsnis prieštarauja Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, skelbiančiai, kad „kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę . . . dalyvauti taikinguose susirinkimuose" (20 str. I), ir sudaro įspūdį, kad valstybė į tikinčiuosius žiūri kaip į nusikaltėlius, kurių kiekvienas žingsnis privalo būti kontroliuojamas, šitokie Nuostatai dirbtinai iššaukia tikinčiųjų nepasitenkinimą, nepasitikėjimą ir priešiškumą valstybei, o tai labai kenkia normaliam visuomenės vystymuisi.
Religinė bendruomenė „iš savo narių tarpo visuotiniame tikinčiųjų susirinkime atviru balsavimu išrenka vykdomuosius organus" (13 str.).
Jeigu „Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės" (LTSR Konstitucija, 50 str.), tai argi valstybei privalo rūpėti, koks bus religinėje bendruomenėje balsavimas— slaptas ar viešas? Tikintieji reikalavimą, kad religinėje bendruomenėje balsavimas būtų viešas, supranta, kaip valdžios pastangą sutrukdyti išsirinkti tinkamus religinės bendruomenės atstovus. Kadangi valdžios pareigūnams Nuostatai nedraudžia dalyvauti religinės bendruomenės visuotiniame susirinkime, tai pareigūnai morališkai gali prievartauti religinės bendruomenės narius išrinkti ne bendruomenei, o rajono vykdomajam komitetui pageidaujamus asmenis.
Jeigu „viešas balsavimas" nedavė rezultatų ir tikintieji išsirinko sąmoningus ir aktyvius religinės bendruomenės atstovus, tai rajono vykdomasis komitetas turi teisę savavališkai bet kurį asmenį nušalinti iš religinės bendruomenės vykdomojo organo sudėties (14 str.). Taigi ateistinė valdžia per vykdomuosius komitetus nori administruoti Bažnyčią ir ją pajungti savo reikalams.
***
Mokyklose tikintieji moksleiviai yra verčiami rašytis į įvairias bedieviškas moksleivių organizacijas, kas prieštarauja Visuotinei deklaracijai, skelbiančiai, kad „niekas negali būti verčiamas stoti į kokią nors organizaciją" (20 str.). Religingi moksleiviai turi dalyvauti „specialiuose"— ateistiniuose, pionierių ir komjaunuolių susirinkimuose, tačiau jiems uždrausta, drauge susirinkus, pagilinti savo tikėjimą, net pasimokyti giedoti religines giesmes, nes visa tai laikoma „specialiu susirinkimu". Nuostatų 17-sis str. tiesiogiai prieštarauja Visuotinės deklaracijos 20-jam str., garantuojančiam kiekvienam žmogui (ir vaikui, ir moksleiviui, ir jaunuoliui) teisę į laisvę dalyvauti taikinguose susirinkimuose.
***
Nuostatų 18-sis str. kalba apie „dvasines mokyklas", kurios Tarybų Lietuvoje yra uždraustos, o vienintelė Kunigų seminarija Kaune—griežtai limituota ir stropiai kontroliuojama valdžios pareigūnų. 1966 m. gegužės 12 d. įsaku LTSR ATP uždraudė organizuoti mokinių religinį mokymą. Iš tikrųjų šis ATP įsakas yra negaliojantis, nes tiesiogiai prieštarauja tarptautinei konvencijai „Dėl kovos su diskriminacija švietimo srityje", kuri Tarybų Sąjungoje įsigaliojo 1962 m. lapkričio 1 d. šios Konvencijos 6 str. nurodo, kad tėvai turi turėti galimybę „užtikrinti religinį ar dorinį vaikų auklėjimą, atitinkantį pačių tėvų įsitikinimus". Nuostatų 17 ir 18 straipsniai atima iš tikinčiųjų tėvų galimybę tokį auklėjimą užtikrinti. Remiantis 1966 m. gegužės 12 d. ATP įsaku, visa eilė Lietuvos kunigų— Juozas Zdebskis, Prosperas Bubnys, Antanas Šeškevičius—buvo nubausti kalėti tik už tai, kad, tėvų paprašyti, pamokė jų vaikus tikėjimo tiesų.
Pagal 18 str. gali būti apkaltintas net senelis, pasakojąs apie Dievą savo anūkams. Leidimas dėstyti tikybą tik dvasinėse mokyklose, kurios yra uždraustos, yra iš esmės klastingas, slepiąs savyje užmojį kuo greičiau sunaikinti religiją. 18-sis str. palieka ateityje galimybę uždrausti kunigams sakyti pamokslus, nes pamokslavimas bažnyčiose ir yra tikybos dėstymas ne dvasinėse mokyklose. Pagaliau 18-sis str. prieštarauja ir Visuotinei deklaracijai, kuri kiekvienam žmogui suteikia „laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas bet kuriomis priemonėmis ir nepriklausomai nuo valstybės sienų" (19 str.). Tad kodėl Nuostatai tikybos dėstymą apriboja kažkokiomis sienomis?
***
Kunigams leidžiama atlikti kulto apeigas tik jų aptarnaujamos religinės bendruomenės teritorijoje ir bažnyčioje (19 str.).
Kristus įsakė savo mokiniams eiti ne į valdžios leistą religinę bendruomenę, bet „į visą pasaulį" (Mt. 28,19) ir skelbti Evangeliją visiems—pagonims, tikintiesiems ir ateistams. 19 str. nuolat verčia kunigus prasikalsti savo sąžinei, o tikintiesiems trukdo atlikti tikėjimo uždėtas pareigas. Pavyzdžiui, valdžios pareigūnai, trukdydami kunigams atlaidų ar rekolekcijų metu padėti vieni kitiems, tuo pačiu sukliudo tikintiesiems prieiti Velykinės išpažinties ar gauti atlaidus ir niekais paverčia LTSR Konstitucijos garantuotą „kulto laisvę". 19-sis str. prieštarauja ir Visuotinei deklaracijai, kuri kiekvienam žmogui suteikia teisę laisvai platinti savo idėjas „nepriklausomai nuo valstybės sienų" (19 str.), juo labiau nuo religinės bendruomenės teritorijos ribų.
***
„Religiniams centrams ir vyskupijų valdyboms suteikta teisė gaminti bažnyčios apyvokos ir religinio kulto reikmenis" (20 str.).
Duodama teisė, bet atimamos galimybės, ir todėl per visą pokario laikotarpį Lietuvoje nebuvo oficialiai pagamintas nė vienas rožančius ir nebuvo išleistas nė vienas katekizmas. Tarybinei valdžiai leidus, pasirodė tik labai ribotas maldaknygių skaičius, kuris nepatenkino nė šimtosios tikinčiųjų dalies.
***
Nuostatų 22 ir 34 straipsniai, laikydami kulto atlikimui būtinus daiktus valstybės nuosavybe, leidžia valdžios įstaigoms nusavinti net šv. Mišių indus—taures, monstranciją ir kt. Tikintiesiems kelia siaubą, kad valstybė įstatymais įteisina šią šventvagystę. Sąžinė įpareigoja tikintįjį visomis išgalėmis ginti šventus daiktus nuo bet kokių grobikų, todėl šių Nuostatų leidėjai milijonus tikinčiųjų dirbtinai nustato prieš valdžią ir provokuoja juos konfliktui. Minėti straipsniai įžeidžia švenčiausius tikinčiųjų jausmus. Kur tuomet „Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės", jei valdžios pareigūnų pirštai pasiekia net šventu švenčiausią vietą—altoriaus tabernakulį?!
Kai religinei bendruomenei atimama nuosavybė, tada pažeidžiama ir Visuotinė deklaracija, skelbianti, kad „kiekvienas žmogus turi teisę vienas, o taip pat drauge su kitais turėti nuosavybę" (17 str.).
Tik tada tikintieji įsitikins, kad valstybė atsisako Bažnyčios diskriminavimo, kada religinėms bendruomenėms bus leista turėti nuosavybę ir juridinio asmens teisę.
***
Nuostatai leidžia religinei bendruomenei naudotis maldos namais ir kulto turtu tik sudarius sutartį su rajono LDT vykdomuoju komitetu ir priėmus vienašališkas, primestas sąlygas (23, 24, 25 str.).
1948 m., Stalino kulto laikais, vadinamos „sutartys" jėga buvo primestos Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje. Tada tikintiesiems buvo grasinama bažnyčių uždarymu, o kunigai buvo represuojami. Keista, bet 1975 m. tarybinė valdžia vėl pakartojo Stalino laikais Bažnyčiai padarytą skriaudą—vėl vertė atnaujinti „sutartis". Iš tikrųjų tikintieji negali laisvai priimti vienašališkų ir tikinčiuosius diskriminuojančių „sutarčių", nes jos tarnauja valdžios pareigūnų administraciniam kišimuisi į Bažnyčios vidaus gyvenimą.
Nuostatai leidžia net gyvenviečių vykdomųjų komitetų atstovams bet kada patikrinti bažnyčią ir jos turtą (25 str. „f"). Savaime kyla mintis, kad po šia priedanga valdžios atstovai be jokio įstatymiško leidimo bet kuriuo paros metu (net ir vidurnaktyje) gali bažnyčioje daryti kratą— „patikrinti ir apžiūrėti turtą", neišskiriant ir altoriaus tabernakulio, kuriame laikomas švč. Sakramentas.
***
Nuostatai pramato, kad į religinės bendruomenės atstovų (dvidešimtuko) tarpą vėliau gali įsijungti atitinkamo tikėjimo ar krypties žmonės (27 str.).
Nuostatai šioje vietoje palieka plyšį, kad į religine bendruomenę galėtų įstoti neaiškus asmenys. „Atitinkamos krypties" žmogumi valdžia gali laikyti ir kadaise pakrikštytą asmenį, o šiuo metu jau bedievį, kuris gali būti suinteresuotas ginti tik valdžios interesus. Panašūs asmenys, sudarę religinėje bendruomenėje daugumą, gali net suardyti bendruomenę. Iš tikrųjų religinę bendruomenę gali sudaryti tik visuotinai žinomi rimti tikintys asmenys.
***
Draudimo kompensacija už sudegusius maldos namus pervedama LDT vykdomajam komitetui, kuris turi teisę gautus pinigus paskirti bet kuriems tikslams, net ir ateistinei veiklai (29 str.). Kokia didelė skriauda tikintiesiems! Jie stato bažnyčias, už jas valdžiai moka mokesčius, o draudimo kompensacijos nelaimės atveju negauna. Dažniausiai religinė bendruomenė negauna net leidimo pasistatyti naujus maldos namus. Pavyzdžiui, Sangrūdoje (Kapsuko raj.), sudegus bažnyčiai, draudimo kompensaciją pasiėmė Kapsuko raj. Vykdomasis komitetas, o religinei bendruomenei neleido pasistatyti net naujos bažnyčios. Tikintieji turėjo pasitenkinti tik gyvenamuoju namu, kuriame buvo įrengti skurdūs maldos namai. Panašiai atsitiko Batakiuose, Gaurėje ir kitur. 29-sis str. labai skatina kovingus ateistus sąmoningai naikinti bažnyčias, ir Lietuvos tikintieji įtaria, kad dauguma pokario metais sudegusių bažnyčių buvo sąmoningai piktos valios žmonių sudegintos.
***
LTSR Ministrų Taryba turi pilną teisę, neatsižvelgdama į tikinčiųjų žmonių valią, bet kada bažnyčią uždaryti, panaudoti ją profaniniams reikalams arba net ją nugriauti, pasisavinant visą jos turtą (30, 31, 32, 33, 34 str.). Pokario metais Lietuvoje tikintiesiems buvo padaryta didžiulė skriauda, uždarant prieš tikinčios liaudies valią daugybę bažnyčių, kurios vėliau buvo paverstos sandėliais, dirbtuvėmis, o Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje—net ateizmo muziejumi! Kadangi religinė bendruomenė neturi juridinio asmens teisės, tai ji nebegali teismo keliu ginti savo teises. Tokiu būdu tikintieji visą laiką turi kęsti baimę, pasiduoti vietinių pareigūnų savivalei, nes nuolat jiems už neklusnumą grasoma maldos namų uždarymu.
Kad LTSR Ministrų Taryba nutartų uždaryti bažnyčią ar panaikinti religinę bendruomenę, pakanka vietinės ateistų tarybos skundo, jog religinė bendruomenė pažeidžia kulto įstatymus (35, 36 str.). Taigi religinė bendruomenė turi drebėti ne tik prieš pareigūnus, bet ir prieš vietinius ateistus. Nuostatų 35-sis straipsnis—tai Damoklo kardas, nuolat grėsmingai kabąs virš tikinčiųjų galvų.
Normali padėtis būtų tada, jei religinės bendruomenės veikla būtų nutraukiama tik teismo keliu už įvykdytą sunkų nusikaltimą, o ne už antikonstitucinių Nuostatų nevykdymą.
***
37-44 straipsniai teigia, kad ir smulkiausiam bažnyčios remontui reikalingas rajono vykdomojo komiteto leidimas, kad remonto metu, kuris gali tęstis ne vienerius metus, gali būti uždraustos pamaldos, kad vykdomieji komitetai, pasiremdami savo atsiųstomis komisijomis, gali nutarti bažnyčią nugriauti. Visa tai suteikia ateistinei valdžiai plačias galimybes po remonto ar pastato senumo priedanga atimti iš tikinčiųjų bažnyčias ir administraciniu būdu kovoti prieš tikėjimą. Tačiau Nuostatai nieko neužsimena, kad rajonų vykdomieji komitetai padėtų tikintiesiems, bent suteikiant bažnyčios remontams reikalingų medžiagų paskyras, šiuo metu tiek organizacijos, tiek paskiri asmenys bijo prisidėti prie bažnyčių remonto, nes neoficialiai tai laikoma beveik antitarybine veikla.
Religinei bendruomenei leidžiama rinkti aukas tik maldos namuose (45 str.). Šis straipsnis yra tiesiogiai nukreiptas prieš mažas religines bendruomenes. Kadangi kolūkiečiai sekmadieniais dažnai prievarta yra varomi į darbus, o kiti tikintieji dėl senatvės, tolimo kelio ar kitų priežasčių negali atvykti į bažnyčią, tai jie visi negali prisidėti prie bažnyčios išlaikymui daromų rinkliavų. Tokiu būdu religinei bendruomenei kliudoma turėti pakankamai lėšų remontams, algoms, o svarbiausia— sumokėti už bažnyčias didelius mokesčius.
***
Religinė bendruomenė neturi teisės steigti savišalpos kasų (45 str. „d").
šis draudimas prieštarauja Kristaus įsakymui daryti žmonėms gera ir tuo būdu draudžia tikintiesiems gyventi pagal krikščioniškos meilės reikalavimus. Religinei bendruomenei yra net draudžiama savo nariams teikti materialinę paramą (45 str.). Valstybė tiesiogiai dirbančių bažnytinį darbą (kunigų, vargoninkų, zakristijonų) nepriima į profsąjungas ir senatvėje neduoda pensijos. Jiems negalioja LTSR Konstitucijos 32 ir 41 straipsniai. Pavyzdžiui, Lietuvos kunigai kasmet moka didžiulius mokesčius, o teisės į materialinį aprūpinimą senatvėje neturi. Draudimas religinei bendruomenei teikti materialinę paramą savo nariams yra nežmoniškas ir tolygus' įsakymui, kad bažnyčios tarnai senatvėje turėtų teisę tik į skurdą ir badą. Tikintieji šį Nuostatų straipsnį supranta kaip ateistinės valdžios pastangą atgrasyti tikinčiuosius tarnauti bažnyčiai.
***
Kunigams draudžiamas parapiečių lankymas— kalėdojimas (45 str.).
Bažnytinė teisė uždeda kunigams pareigą kiekvienais metais aplankyti visus savo parapiečius. Nuostatai, drausdami kunigui lankytis pas parapiečius, nori jį izoliuoti nuo visuomenės. Taigi kunigui draudžiama dirbti ne tik kitose parapijose, bet net ir savo parapijoje negalima atlikti tiesioginių savo pareigų.
***
Kiekvienas bažnyčiai paaukotas daiktas, pvz., kilimas, taurė ir kt., turi būti įtrauktas į inventorizacijos sąrašą (46 str.) ir tampa valstybės nuosavybe. Tikintieji, ką nors skirdami bažnyčiai, visiškai neturi intencijos tą daiktą atiduoti valsybei. Šis straipsnis aiškiai diskriminuoja ir tarnauja tikinčių atbaidymui savo aukomis remti ir puošti bažnyčias.
***
Kunigui leidžiama sunkiai sergantį ligonį aplankyti ligoninėje (49 str.), tačiau šis leidimas yra nuolatos varžomas, nes rajonų vykdomųjų komitetų įsakymu gydytojai labai dažnai neleidžia kunigui aplankyti ligonį, motyvuodami, kad jis dar nemirštąs arba nesą atskiros patalpos, kur galėtų kunigas teikti religinius patarnavimus. 49 str. neleistinai siaurina LTSR garantuojamą teisę į „kulto laisvę".
***
Religinėms procesijoms ir apeigoms lauke reikalaujama specialaus rajono vykdomojo komiteto leidimo (50 str.).
Jeigu ateistai turi teisę organizuoti eisenas, ruošti festivalius ir įvairias civilines šventes viešose vietose, tai lygiai tokią pačią teisę privalo turėti ir tikintieji. Tačiau per visą pokario laikotarpį nė vienai Lietuvos religinei bendruomenei nebuvo duotas leidimas religinei eisenai už šventoriaus ribų (išimtis daroma tik kunigų laidotuvių procesijai).
***
50-sis straipsnis draudžia kunigui alikti religines apeigas tikinčiųjų butuose, pvz., pakrikštyti sergantį kūdikį, pašventinti namą ir kt. šį draudimą tikintieji laiko antikonstituciniu kišimusi į privatų piliečio butą ir jo sąžinės reikalus, šis straipsnis draudžia be vykdomojo komiteto leidimo net 3-4 tikintiesiems bendrai melstis lauke, miške ir net privačiuose tikinčiųjų butuose. Religines apeigas leidžiama atlikti tik prašant sunkiai sergančiam arba mirštančiam ligoniui. Taigi vykdomajam komitetui paliekama teisė spręsti, kada ligonis tikrai yra mirštantis arba sunkiai sergantis. Pavyzdžiui, Moldavijos TSR teritorijoje reikalaujama, kad gydytojas raštiškai paliudytų, jog ligonis tikrai sunkiai serga, ir tik tada kunigui galima tikėtis gauti vykdomojo komiteto leidimą aplankyti ligonį.
***
Jeigu tarybinė vyriausybė vers kunigus ir tikinčiuosius laikytis šių antihumaniškų, antikonstitucinių, prieštaraujančių Visuotinei Žmogaus teisių deklaracijai ir kitiems tarptautiniams TSRS susitarimams, Nuostatų, tautoje bus sukeltas sąmyšis, milijonai tikinčiųjų pasijus nuskriausti ir pažeminti. Todėl mes dėl aukščiau išdėstytų motyvų prašome TSRS ir LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumus šiuos Nuostatus kuo greičiau atšaukti.
Tikinčiųjų teisėms ginti
Katalikų Komiteto nariai
—kunigai: Jonas Kauneckas
Alfonsas Svarinskas
Sigitas Tamkevičius
Vincas Velavičius
Juozas Zdebskis
Visose Lietuvos vyskupijose kunigai rašo sovietinei valdžiai pareiškimus, protestuodami prieš religinių susivienijimų nuostatus ir pareikšdami nusistatymą jų nevykdyti.
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis, sužinojęs apie parašų rinkimą, solidarizuojantis su TTG Katalikų Komiteto dokumentu Nr. 5, perspėjo vyskupus ir valdytojus, kad šie uždraustų kunigams pasirašinėti po tokios rūšies pareiškimais. Panevėžio vyskupijos vysk. Romualdas Krikščiūnas perdavė dekanams P. Anilionio įsakymą. Kunigai masiškai pasirašo po protesto pareiškimais. Pareiškimus pateiksime sekančiame „LKB Kronikos" numeryje.
