Vilnius. Petrui Anilioniui užėmus Religijų reikalų tarybos įgaliotinio postą, iškarto pasijuto jo „rūpestis" Bažnyčios reikalais. Lietuvos kunigai jau trečias mėnuo neturi liturginių kalendorių. Pasirodo, kad net tokiam kalendoriui atsispausdinti leidimą gali duoti tik Kremlius!
***
Adutiškis. 1979 m. pradžioje Adutiškio parapijos klebonas kun. Bronius Laurinavičius įstojo į lietuviškąją Helsinkio grupę, kurios tikslas visuomeniniais pagrindais tikrinti, kaip Sovietų Lietuvoje laikomasi Helsinkio nutarimų. Kun. B. Laurinavičius yra vienas iš uoliausių ir drąsiausių Vilniaus arkivyskupijos kunigų. Jo pareiškimai daug kartų buvo įdėti į „LKB Kronikos" puslapius.
Kaunas. Kauno arkivyskupijoje 1978 m. gruodžio pradžioje buvo sudarytas kunigų perkėlimo projektas ir pateiktas RRT įgaliotinio P. Anilionio užtvirtinimui.
Net du mėnesius P. Anilionio įstaiga su KGB suko galvas, kaip atmesti saugumui nepriimtinus kunigų paskyrimus. Projekte buvo pramatyta iš Kauno arkivyskupijos kanclerio pareigų atleisti kun. Izidorių Butkų, o į jo vietą paskirti Kauno archikatedros kleboną Pr. Juozapavičių. Vasario 1 d. Anilionis vyskupo projektą atmetė, motyvuodamas, kad „nereikia skriausti kun. Juozapavičiaus". Įgaliotinis nedrįso pasakyti, kad „nereikia skriausti mūsų žmogaus kun. Izidoriaus Butkaus".
***
Kaunas. Šančių bažnyčios klebonas kun. Alfonsas Lapė uždraudė moksleiviams bažnyčioje garsiai kalbėti rožančių, o kiek vėliau uždraudė būriu eiti ir kryžiaus kelius. Kauniečiai negali atsistebėti klebono ištikimybe laikantis sovietinių instrukcijų.
***
Viduklė. 1978 m. lapkričio 16 d. Viduklės klebonas kun. Alfonsas Svarinskas buvo nubaustas 50 rub. už religinės Vėlinių procesijos suorganizavimą į kapines lapkričio 1-ją dieną. Klebonas buvo prašęs valdžios leidimą, tačiau jo negavo. Nesutikdamas su bauda, kun. Svarinskas kreipėsi į Raseinių rajono teismą. Rajono valdžia, bijodama tikinčiųjų demonstracijos prie teismo pastato, paskyrė kun. Svarinsko bylai nagrinėti tą pačią dieną, kai Viduklės bažnyčioje turėjo būti Advento rekolekcijos. Viduklės klebonas paprašė teismo pirmininką E. Jarą, kad teismo posėdį atidėtų, nes jis, parapijos klebonas, negalįs minią žmonių palikti bažnyčioje ir atvykti į teismą. Teismo pirmininkas sutiko, bet, spaudžiamas „iš viršaus", kleboną apgavo ir be jo išnagrinėjo bylą. Teismas pripažino, kad klebonas pažeidęs sovietinius įstatymus ir administracinės komisijos buvęs teisingai nubaustas.
Kadangi kun. Alfonsas Svarinskas baudos nemokėjo, tai 1979 m. sausio 31 d. į Viduklės kleboniją atvažiavo Raseinių teismo vykdytojas, ir klebonui nesant namuose, paėmė importinį kavos servyzą, kainuojantį apie 150 rub., ir jį pardavė komiso parduotuvėje už 52 rub. Kažkodėl teismo vykdytojas nepaėmė tarybinio servyzo, kainuojančio 70 rub., kurio visai būtų užtekę atlyginti nesumokėtai baudai.
***
Telšiai. 1979 m. sausio 19 d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis visą dieną auklėjo Telšių kunigus ir vyskupijos valdytoją kun. Antaną Vaičių. Pokalbiuose dalyvavo ir Telšių m. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Jankus. Įgaliotinis buvo labai nepatenkintas, kad Telšių katedroje be valdžios žinios daromos bažnytinės iškilmės, kuriose dalyvauja daug kunigų, klierikų ir jaunimo. Be to, katedroje per Mišias, jo nuomone, patarnauja per daug vaikų. Visa tai draudžia „Religinių susivienijimų nuostatai". Katedros klebonas kun. Juozas Pačinskas net raštu pasižadėjo, jog ateityje nenusikals sovietiniams įstatymams. Katedros vikarui kun. Jonui Kauneckui buvo grasinama, kad už pamokslus jis gali būti net teisiamas. Kun. Kauneckas jau nusikalsta vien tik dalyvaudamas tikinčiųjų teisėms ginti katalikų Komitete. Pokario metais žmonės už vieną parašą buvo sodinami 10-iai metų į kalėjimą, o kun. Kauneckas jau ne vienu parašu yra prisidėjęs prie Komiteto veiklos.
***
1979 m. sausio 22 d. Telšių ligoninės vyr. gydytojas Janulionis apkaltino medseserį Mockevičienę, kad ji krikštijanti vaikus. Dėl šios priežasties ją net kelis kartus siuntinėjo tardymui į Telšių Saugumą. Po kelias valandas turi laukti saugumiečių, nors kaip vienintelė šeimos maitintoja turi begalės darbo.
***
Prienai. 1978 m. lapkričio 16 d. naktį tikintieji ant vadinamo Nuotakų kalno pastatė 5 m. aukščio kryžių, ant kurio užrašė: „Viešpatie, saugok mūsų jaunimą nuo bedievybės!" Neilgai pravažiuojantieji pro kryžių kėlė kepures Nukryžiuotajam, —lapkričio 26 d. naktį KGB jį sunaikino.
***
Vilkaviškis. 1978 m. pabaigoje Vilkaviškio raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Juozas Urbonas vėl organizavo rajono parapijose vadinamų „sutarčių" atnaujinimą. Deja, visos J. Urbono pastangos nuėjo niekais. Labiausiai buvo varginami dėl „sutarčių" Didvyžių ir Gižų parapijų tikintieji. Klausučių apylinkės pirmininkas Adomas Gudynas sakė, kad „sutartis" reikėsią atnaujinti kiekvienais metais.
***
Kėdainiai. 1978 m. spalio 17 d. Kėdainių raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Juškevičius sukvietė į Vykdomojo komiteto rūmus rajono kunigus ir skaitė jiems paskaitą apie religinius kultus. Paskaitos metu aiškino, kad nepilnamečiams nevalia patarnauti Mišioms, dalyvauti procesijose, kunigui nevalia be rajono leidimo kitoje parapijoje laikyti pamaldas ir kt. Pavaduotojas Juškevičius pastebėjo, jog panašūs „pasikalbėjimai" būsią kiekvienais metais.
***
1978 m. gruodžio 18 d. Kėdainių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Juškevičius išbarė Pagirių kleboną kun. Joną Survilą už tai, kad Pagirių bažnyčioje vaikai patarnauja Mišioms ir gieda per pamaldas.
—Tik ką atsikėlei į mūsų rajoną ir jau pradėjai vaikus agituoti, —barė pavaduotojas. —Juk žinai įstatymus!
—Taip žinau. Evangelijoje yra užrašyti žodžiai: „Leiskite mažutėliams eiti pas mane!"
Klebonas atsisakė nušalinti vaikus nuo altoriaus.
***
Salos. 1979 m. sausio 3 d. į Salas atvyko Rokiškio raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Firas su RRT įgaliotinio pavaduotoju Raslanu (KGB darbuotoju). Pareigūnų nuomone, Salų parapijos komiteto pirmininkė Leonora Bartkienė netinkanti šioms pareigoms. Valdžiai geriau tiko buvęs pirmininkas, kuris neseniai buvo atleistas iš pareigų.
Salų ateistai deda dideles pastangas, kad Salų klebonas kun. Petras Nykštus būtų iškeltas į kitą parapiją. Atvykę pareigūnai teiravosi, kaip seniai kun. Nukštus dirbąs Salų parapijoje, ir sakėsi dėl jo pasikalbėsią su vysk. Krikščiūnu. Tikriausiai vyskupas bus verčiamas valdžios nemėgstamą kunigą nubausti, t.y. perkelti į kitą parapiją.
***
Višakio Rūda—Nemirai.
Kelios ištraukos iš kun. Gvidono Dovydaičio pareiškimo šakių raj. Vykdomajam komitetui:
„1978 m. lapkričio 26 d., po pamaldų Nemirų bažnyčioje nutariau aplankyti keletą šeimų. Paprašiau vairuotuoją, kad mane pavėžėtų iki Čepajevo kolūkio gyvenvietės. Man išeinant iš vieno namo, prie durų laukė du vyrai: kolūkio inžinierius Mindaugas Karnauskas ir Pranas Sutkus. Pasisakė esą draugovininkai ir pareiškė, kad man lankyti žmonių negalima. Esu girdėjęs, kad kai kuriose šalyse negrams draudžiama įeiti į baltųjų kvartalus, bet tas turbūt buvo seniai. Mano odos spalva, atrodo, niekuo nesiskyrė nuo čiabuvių Čepajevo kolūkio kolūkiečių. Tvarkos saugotojai pasisiūlė mane nuvesti prie automašinos. Kai atsisakiau jų paslaugų, tada pagrasino, kad nerasiąs mane atvežusios automašinos ir man reikėsią eiti namo pėsčiomis. Maniau, kad tai paprastas nerimtų žmonių pokštas, bet, matyt, klydau. Minėti vyrai nebuvo eiliniai chuliganai, —jie veikė įstatymo vardu. Kai man reikėjo grįžti namo, prie kelio nebuvo nei vairuotojo, nei automašinos; veltui tamsią naktį braidžiojau purvinu keliu jos ieškodamas.
Kaip vėliau paaiškėjo, prie mano vairuotojo prisistatė visas būrys draugovininkų ir reikalavo pasišalinti. Tarp jų buvo: Mindaugas Karnauskas, Pranas Sutkus, Liudas Zamba (kolūkio pirmininko pavaduotojas), Zambienė, Cigana ir Albinas Grikeitis (kolūkio buhalteris). Tvarkos saugotojai norėjo išsukinėti automašinos vintilius ir galiausiai jau važiuojantį, palydėję grasinimu: „Jeigu sustosi ir lauksi, tada mes peiliu supiaustysime padangas".
***
Dabartinės LTSR Konstitucijos 39 str. diskriminuoja kolūkiečius, nes jų poilsį paveda reguliuoti kolūkio vadovams, o šie taip sureguliuoja, kad kolūkiečiui nelieka laisvo net sekmadienio. Net baudžiauninkai turėdavo laisvų dienų. Vadinamais buožių laikais mano tėvas ganė pas buvusio LTSR KP pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus tėvą, bet ir šis sekmadieniais ir šventėmis išleisdavo piemenuką į bažnyčią. Čepajevo kolūkiečiai šiuo atžvilgiu gyvena sunkesnėse sąlygose. Kolūkiečiai nusiskundžia, kad net atlaidų ir žymesnių švenčių metu, norinčius nueiti į bažnyčią, kolūkio vadovai išvadina davatkomis ir neišleidžia . . ."
Nemirai, 1978 m. gruodžio 2 d.
Nemirų parapijos klebonas
kun. Gvidonas Dovydaitis
Slabadai. 1979 m. sausio 18 d. kun. Antanas Lukošaitis lankė Slabaduose (Vilkaviškio raj.) tikinčiųjų šeimas. Juodupėnų apylinkės pirmininkas A. Pečiulis sulaikė kunigą ir sakė reikėsią vykti pasiaiškinimui į rajoną, tačiau kun. Lukošaitis nekreipė į pareigūno perspėjimą dėmesio ir toliau lankė parapiją.
***
Vištytis. 1978 m. vasarą buvo dekoruojama Vištyčio bažnyčia. Pagal seną paprotį, kai bažnyčioje vykdomi didesni darbai, kas nors iš tikinčiųjų pereina per para-piečių butus, paragindami savo auka prisidėti prie remonto darbų; jei kas ta proga duoda auką, ji atiduodama į bažnyčios kasą. Augustinas Snabaitis pasielgė panašiai, tačiau apie šią Snabaičio „nusikalstamą veiklą" sužinojo Vilkaviškio rajono pareigūnai . . . Na, ir prasidėjo žmogaus tąsymas.
Rugsėjo pradžioje milicininkai lankėsi Snabaičio namuose, darbovietėje, kvietė jį į rajoną, kur tardė, grasino už padarytą „nusikaltimą" kalėjimu; iš milicijos vežė pas rajono VK pirmininko pavaduotoją Urboną, kuris vėl tardė ir grasino teismu.
Spalio mėn. į miliciją buvo iškviesti keli Vištyčio tikintieji, kurie buvo tardomi, kaip Snabaitis rinkęs aukas. Tikintieji aiškino, kad aukas bažnyčiai jie davę laisvai, be to, su savo pinigais jie galį daryti, ką norį.
Parapijos klebonas kun. Kazimieras Montvila, matydamas terorizuojamus parapiečius, nuvažiavo į rajoną pas Urboną jų ginti. Pareigūnas klebonui įrodinėjo, kad čia padarytas rimtas nusikaltimas, sulaužyti įstatymai.
—Mes tuos jūsų įstatymus žinome: jie nieko mums neduoda ir nieko neleidžia, ir mes nebijome, jei mus bausite, —atsikirto kun. Kazimieras Montvila.
Spalio pabaigoje į Vištytį atvyko rajono komisija tikrinti parapijos finansų, bet patikrinti taip ir nepasisekė. Vėliau atvyko kleboną „auklėti" pats Urbonas ir rajono teisėjas Stankaitis. Šis su įtūžimu šaukė, kad tikrieji bažnyčios šeimininkai yra apylinkė ir rajonas. Tačiau kai jie bandė be klebono žinios įeiti ir apžiūrėti bažnyčią, klebonas atsistojo tarp durų ir užprotestavo:
—Kai jūs lankysite bažnyčioje pamaldas, tada būsite jos šeimininkas ir galėsite įeiti į bažnyčią.
Nuo šiol Vištyčio parapijoje jokios finansinės knygos nevedamos. Kadangi „Bažnyčia atskirta nuo valstybės", tai parapines pajamas turi teisę kontroliuoti ne kažkokie urbonai, o tikrieji parapijos šeimininkai.
***
Onuškis (Trakų raj.). 1979 m. sausio 16 d. Vievyje mirė kun. Jonas Voveris, apie 40 metų dirbęs pastoracinį darbą įvairiose Kaišiadorių vyskupijos parapijose. Prieš mirtį velionis pageidavo, kad būtų palaidotas gimtinės parapijoje—Onuškio bažnyčios šventoriuje. Vyskupijos valdytojas Juozas Andrikonis kreipėsi į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Anilionį. Šis liepė tartis su rajono valdžia, o pastaroji vėl siuntė pas Anilionį. Pagaliau įgaliotinis, nežinodamas kaip išsisukti, pareiškė „neturįs tokiems raštams specialių blankų". Laidotuvių dieną įgaliotinis Anilionis paskambino vyskupijos valdytojui ir liepė nepaisyti velionio kunigo valios, bet klausyti rajono valdžios. Tokiu būdu, kun. Voveris buvo palaidotas Onuškio parapijos kapinėse.
Lietuvos kunigai ir tikintieji vis labiau pradeda kelti klausimą, ar verta iš viso prašyti panašių leidimų. Iki šiolei dalis kunigų dar vis gyvena iliuzijomis ir nesupranta ateistų klastos.
