Čistopolis. Lietuviškosios Helsinkio grupės narys Viktoras Petkus iš Vladimiro kalėjimo perkeltas į Čistopolio kalėjimą. Vladimiro kalėjimas, ruošiantis 1980 m. Olimpijadai, buvo panaikintas ir perkeltas į sunkiai pasiekiamą Čistopolį.
Dabartinis Viktoro Petkaus adresas:
422950 Tatarskaja ASSR
Čistopol, Uė 148 st. 4.
***
Uljanovskas. 1979 m. sausio 20 d. Ona Pranskūnaitė baigė atlikti bausmę už „LKB Kronikos" dauginimą bei platinimą ir išleista į laisvę. Tą pačią dieną vakare lėktuvu ji sugrįžo į Kauną. Kauniečiai Pranskūnaite aerodrome sutiko su gėlėmis; keliose vietose buvo suorganizuoti iškilmingi sutikimai. Ona Pranskūnaite sugrįžo išvargusi, bet su labai gera nuotaika.
***
Potma.
Rašo Tautos kankinys P. Paulaitis:
Aš vis iriuosi pirmyn. Jau peržengiau 32 metus, beliko dar trys su priedu. Aš ramiu žvilgsniu žiūriu į ateitį, kuri bus gera, jeigu ir ne man, bet mano Tėvynei, mano tėvynainiams tai tikrai. Tačiau visuomet ir visur—Fiat voluntas Tua!
Man belieka visiems tėvynainiams padėkoti ir dar karščiau Jus visus pamilti ir aukotis už bendrą ir teisėtą visų laisvės reikalą. Kiekvienas iš už spygliuotų vielų mane pasiekiąs gerų Brolių ir Sesių nuoširdus žodis man lyg balzamas: užtemdo visus trūkumus, sušvelnina kiekvieno dyglio, kurių čia taip gausu, sukeltą skausmą ir, rodos, kai esi lydimas mylimų širdžių, ne taip žiaurus tas okupacijos jungas, kurį metų metais tenka vilkti šalia gyvenimo. Bet kaip padėkoti toms mylimoms širdims, kurios mane prisimena, kurios man nors retkarčiais parašo? Juk mano galimybės—tai paukščio nukirptais sparnais . . .
Sveikata. Negalavimų atrodo niekam netrūksta. Pasikėsinimų į sveikatą neišvengiu, ypač žiemos metu. Tai visokie gripai, artritai, reumatizmai ir panašūs negelavi-mai. Bet kol kas tai nereikšmingos smulkmenos, į kurias neverta perdaug kreipti dėmesio: užeina, praeina ir viskas savo vietoje. O galvoti ir rūpintis yra apie daug ką svarbesnio. Aš nebežinau ir kaip besidžiaugti Maironiu:
Dabar nė mirties, aš gyvatos prašau:
Aš noriu gyventi, kariauti!
Man suteikė jėgas Aukščiausias, žinau,
Ne ašaroms veidą beplauti . . .
Už viską—Deo gratias! Ir visame kame—Fiat voluntas Tua!
***
Petras Paulaitis yra viena tauriausių lietuvių asmenybių. Rusai Sacharovo vardo tribunole Kopenhagoje tvirtino, kad Paulaitis—moralinio tyrumo pavyzdys.
Kronika prašo brolius išeivijoje nuolat ir nuolat minėti ilgamečio Tautos kankinio Petro Paulaičio pavardę. Reikalaukime greičiau išleisti jį į laisvę!
Petro Paulaičio adresas:
Mordovskaja ASSR stancija Potma, p/o Lesnoj 385/19-3
***
Potma. 1978 m. spalio 20 d. Elena Lapienienė aplankė savo vyrą Vladą Lapienj, tebekalintį 19-jame Mordovijos lageryje (kartu su Petru Paulaičiu). Prieš ir po pasimatymo Lapienienė buvo kuo kruopščiausiai iškrėsta. Čekiste Maša išrengė ją iki nuogumo, išdraskė kasas, sukinėjo, lankstė, apžiūrėjo net kojų padus, ar ten kartais neprilipdytas koks „antitarybinis popierėlis". Tiesiog sunku suprasti, kad valstybė taip gali drebėti prieš tiesos žodį, užrašytą ant popieriaus skiautės. Lapienienei nebuvo leista įduoti vyrui siuntinio, nors kalinys, atlikęs pusę skirtos bausmės, turi teisę siuntinį gauti.
***
Vladas Lapienis rašo iš lagerio:
„Pakol pareinu po pietų iš valgyklos iki gyvenamos patalpos kartais suvalgau net visą riekę duonos . . ."
Priverstinis darbas, alkis, nuolatiniai pažeminimai ir bausmės—tai sovietinių lagerių kasdienybė.
***
Vlado Lapienio teismo metu KGB norėjo jo žmoną Eleną panaudoti liudininke prieš savo vyrą, tačiau ši išpoškino, kad saugumiečiai kratos metu elgėsi grubiai ir paėmė daug religinės literatūros. Nepaisant to, teismas panaudojo Lapienienės pasakymą, kad jai niekas nekliudo lankyti bažnyčią, kaip įrodymą, kad Lietuvoje esanti tikėjimo laisvė.
Tiesa, Elenai Lapienienei, paprastai kulinarei, tikrai niekas nekliudo nueiti į bažnyčią, tačiau ji jau daugiau kaip 10 metų laukia žmoniškesnio komunalinio buto ir jo negauna, nors seniai yra pirmoje eilėje, o kasmetinės komisijos pripažįsta, kad jos butas visiškai blogas.
Darbavietėje, išleisdami Lapienienę į pensiją, irgi neužmiršo, jog ji tikinti—negavo net skurdžiausios dovanėlės (kitiems jos duodamos!) nors visą laiką kuo sąžiningiausiai atliko savo pareigas.
Kartą Lapienienė paprašė profsąjungos pirmininkę F. Sterskaja talonėlio kilimui nusipirkti, o ši, žinodama, kad kulinarė tikinti, atšovė: „Niekada negausi!"
***
