Ukraina
Po 1978 m. Kalėdų švenčių kai kurie Vakarų spaudos korespondentai pasiskubino pranešti, kad šiais metais Kalėdų šventės Tarybų Sąjungoje praėjo ramiai ir tvarkingai, kaip niekada po karo. Prie bažnyčių nebuvo komjaunuolių, kurie trukdytų pamaldoms, nebuvo mokytojų, kurie vaikytų mokinius iš bažnyčių ir pan. Taip buvę Maskvoje, Kijeve, Vilniuje. Dėl to kiti nuėjo dar toliau— esą Tarybų Sąjungoje normalizuojasi valdžios santykiai su religija ir Bažnyčia. Šie korespondentai nežinojo, kas vyksta nuošalesnėse vietovėse, kur šitie korespondentai niekada neapsilankė ir su tų vietovių žmonėmis neturėjo jokio kontakto.
Štai Vakarų Ukrainos srityje, kur daugiausia gyvena ukrainiečiai katalikai, padėtis visai kitokia. Reikia priminti, kad tarybiniai organai, sekdami caro valdininkus, niekada ukrainietį nepavadins kataliku, bet tiktai „unitu" tuo tikslu, kad pažemintų jį, kaip atsiskyrėlį nuo rusų Pravoslavų Bažnyčios ir prisiplakusį prie Katalikų Bažnyčios. Ukrainiečių liaudis nuo senų laikų, ypačiai Vakarų Ukraina, buvo katalikiška, tik bizantinių apeigų, —to carinė ir šiuolaikinė Rusija niekaip negali pakęsti. Jei ukrainietis pasivadina kataliku, jį užsipuola: „Tu ne katalikas, o unitas" —vadinas, tu atskilęs nuo motinos Rusijos ir dabar skleidi nesantaiką tarp rusų ir ukrainiečių liaudies. Prieš pat Kalėdas Vakarų Ukrainoje, iš Kijevo ir Maskvos pasirodė kažkokia komisija ir pradėjo kvietinėti likusius senus, ligotus ukrainiečių katalikų kunigus. Kurie negalėjo prisistatyti, pas juos atvažiuodavo į namus ir pradėdavo vesti varginančius pokalbius. Šių pokalbių tikslas—kunigus terorizuoti, kad jie neturėtų drąsos kur nors nuvykę atlaikyti pamaldų arba priimti tikinčiuosius į savo namus dalyvauti pamaldose. Šiuos kunigus, daugiausia po keletą kartų teistus tik už tai, kad nesutiko būti pravoslavais, jau ir taip visapusiškai apiplėšė. Jau per „pirmą smūgį" 1946 m., kaip kalba patys čekistai, visus ukrainiečių katalikų vyskupus ir kunigus surinko ir išsiuntė į konclagerį, jau tada išplėšė jų bažnytinius reikmenis ir religinę literatūrą. Po to „antru smūgiu" 1957 m. šiuos kunigus, kurie po amnestijos 1953 m. sugrįžo į tėvynę, apiplėšė galutinai, paimdami netgi paprastas lėkštes, dėžutes, įtardami, kad šie daiktai gali būti panaudoti šv. Mišiose. Po „antrojo smūgio" (jis turėjo būti galutinis) nedaug beliko ukrainiečių katalikų kunigų. O ir tie patys senyvo amžiaus, ligoti ir iškankinti lageriuose. Dabar jiems vėl nėra ramybės. Čekistai tyčiojasi: „Jums ir po mirties nebus ramybės: stebės, kas buvę jūsų laidotuvėse, kas užrašyta ant kapo paminklo ir kt".
Numirs kur nors katalikų kunigas, draugai jį palaidos, o po to juos tardys, grasins, ir visokiais būdais vargins . . ." Valdžios atstovai dalyvavusius pamaldose žmones kataliko kunigo namuose ne kartą sulaiko, šalina iš darbo ir pan. Reikia žinoti, kad kiekvieną ukrainietį katalikų kunigą seka visa gauja saugumo bendradarbių. Kiekvieną momentą jį gali išlaipinti iš autobuso, traukinio ir be jokios priežasties padaryti kratą. Atvykusi komisija perspėjo: „Jūsų unitų Bažnyčia ne įstatymiška—eikite melstis į pravoslavų bažnyčias". į klausimą, kodėl neužregistruojate mus ukrainiečius-katalikus, kaip kitus katalikus, jie atsakė: „Jūs ne katalikai, jūs—unitai". „Maskvoje apsilankydavo Vatikano atstovai, bet ar jie pateikė kada nors Maskvos vyriausybei ukrainiečių katalikų reikalavimus? 5 mil. ukrainiečių katalikų apie tai nieko nežino ir dabar", —taip skundžiasi Ukrainos kunigai.
Komisija nepaliko ramybėje ir senučių, kurios kažkada buvusios vienuolyne. Ji ypač domėjosi, ar nesą pas jas jaunų mergaičių, norinčių būti vienuolėmis.
Su ukrainiečiais katalikais žiaurią kovą veda ne tiktai Saugumas, bet ir kitos valstybės įstaigos—įvairios organizacijos, mokyklos, netgi kolūkiai. Kolūkio valdyba atidžiai seka tuos žmones, kurie nelanko Pravoslavų Bažnyčios, nekrikštyja pravoslaviškai vaikų, nelaidoja savo mirusiųjų su pravoslavų kunigu. Tokius žmones kolūkio vadovai įžeidinėja, sumažina žemės sklypus, ir visur, kur tik galima, jiems kenkia.
Tai tokia pas mus „tikroji" tikėjimo ir sąžinės laisvė, garantuota Konstitucijomis, Helsinkio dokumentais, deklaracijomis apie žmogaus teises. Ar Ukrainoje tikintieji prašė, kad būtų užregistruotos katalikų bendruomenės? Taip, ir ne vieną kartą. Kiekvieną kartą, kai žmonės išvažiuodavo į Maskvą prašydami užregistruoti Ukrainos katalikų bendruomenę, dar jiems nesugrįžus į namus, jau KGB puldavo žmones, pasirašiusius pareiškime, bausdavo, atleisdavo iš darbo, o kunigus—areštuodavo. Tokia buvo reakcija į skundus ir prašymus.
Taip realiai atrodo „sąžinės laisvė" Sovietinėje Ukrainoje. Genocidai yra kažkur Čilėje, Pietų Afrikoje—tik ne pas mus!
Baltarusija
Baltarusijos TSR lenktyniauja su Lietuvos TSR. Laikraščiuose skelbiami įvairūs to lenktyniavimo rezultatai. Tačiau vienoje srityje Baltarusija kol kas neabejotinai pirmauja, —griaunant ir išniekinant bažnyčias. Nugriauta Vytauto Didžiojo laikais statyta gotikinė bažnyčia Gardine, sunaikinta puiki Vidžių šventovė, visiškai nušluota nuo žemės paviršiaus Varanavo bažnytėlė, kurią žmonės bandė gelbėti—moterys gulė po rėdančiais traktoriais. Tuomet buvo iškviesti kareiviai ir per vieną naktį bažnyčios vietoje riogsojo tik laužo krūva. Ką gi—fizinė jėga ir prievarta yra patikimiausias ginklas ideologinėje kovoje. Dabar bažnyčios vietoje—kultūros namai. Kokią „kultūrą" skleidžia šis pastatas, lengva įsitikinti, pažvelgus į šokių salę ir pamačius ten šlitinėjant įgėrusius jaunuolius ir išsidarkiusias merginas.
Baltarusijos ateistai tvirtai įsitikinę, kad pats geriausias būdas kovoti su religija—sugriauti bažnyčios pastatą. Tai daroma įvairiais būdais. Pvz., Beniakonių bažnyčia naikinamapalaipsniui.Pirmiausiauždaroma bažnyčia,
viduje sudaužomos skulptūros, altorius, sunaikinami paveikslai, šventorius paverčiamas atvira šiukšlių krūva. Šioje vietoje kiekvienas gali daryti tai, ką tik sugalvoja, žinodamas, kad bet kokie chuliganiški veiksmai bus toleruojami.
Nesigėdyta nuversti net Adomo Mickevičiaus mylimosios antkapį, —mat, ant paminklo akmens buvo kryžius. Į vietą jį atstatė tik Lietuvos kraštotyrininkai. Bet ar ilgam? Kiekvieną dieną jį gali vėl ištikti toks pat likimas, koks ištiko ir daugelį kitų religinių bei kultūrinių paminklų visoje Baltarusijoje. Valdžios skatinamas ateistinis fanatizmas visur tiesia savo rankas.
Pažvelkime į Naugarduką—pačią Adomo Mickevičiaus tėviškę. Čia Adomas Mickevičius gimė, buvo krikštytas ir mokėsi. Pasižiūrėkime į buvusią domininkonų bažnyčią, kur būsimasis poetas meldėsi . . . Ne, neįmanoma to aprašyti. Šitą bažnyčią, teisingiau bjauriausiai išniekintą šventovę, reikia pamatyti, kad suprastum, iki kokio nužmogėjimo gali prieiti ateistinio fanatizmo įkvėptas žmogus!
Liūdno savo likimo ši Naugarduko bažnyčia susilaukė, palyginti, neseniai. Prieš keletą metų čia gaudė vargonai, aidėjo giesmės. Bet štai mirė kunigas. Vadinas, atėjo laikas sunaikinti šventovę, turinčią architektūrinę reikšmę. Baltarusijoje įsigalėjusi tokia praktika: jei negalima kunigo pašalinti, laukiama jo mirties, o jam mirus, neleidžiama skirti naujo, ir bažnyčia uždaroma. Taip ir minėtoji bažnyčia iš pradžių buvo paversta sandėliu. Buvo sunaikinti vargonai, sudaužyti altoriai ir šventųjų skulptūros. Pagaliau prakiuro stogas. Kažkas pasiūlė jj užtaisyti, bet susilaukė griežčiausio pasipriešinimo: kiauras stogas—tinkamiausia priemonė sunaikinti pastatą. Praėjo du metai, ir bažnyčios pastatas nebetiko net ir sandėliui.
Šiuo metu į buvusią bažnyčią galima patekti pro didžiules pamatuose atsiradusias skyles. Ir štai atsiveria vaizdas, kurio neįmanoma aprašyti . . . Ne tai, kad viskas čia sugriauta, sunaikinta ir išdaužyta, ne . . . Tokių vaizdų Baltarusijoje pamatysi visur. Čia atsiveria daugiau—pats šlykščiausias nužmogėjimo reginys, sukrečiąs kiekvieną padoresnį žmogų iki pat sielos gelmių. Kur žmonės klūpojo ir meldėsi (o tie žmonės—artimieji, tėvai, o gal draugai) paversta kloaka, o ten, kur kabojo šventųjų paveikslai, primarginta tokių rusiškų užrašų, nuo kurių raustų ir prie visokių nešvankybių pripratusios ausys . . .
Dėja, visa tai nė kiek nejaudina Naugarduko valdžios pareigūnų ir vietos ateistų. Viskas jiems niekai, viskas čia leista, —bet koks nusikaltimas—ne nusikaltimas, kad tik greičiau iš buvusios bažnyčios neliktų nė pėdsako. Nesivaržoma nė turistų, keliaujančių poeto Mickevičiaus istorinėmis vietomis.
Žiūrint į taip barbariškai išniekintą Naugarduko domininkonų bažnyčią, negalima neprisiminti ir antrosios Naugarduko bažnytėlės, esančios prie pilies griuvėsių. Ši bažnyčia dar veikia. Bet jos klebonas—senyvo amžiaus, sovietinį lagerį iškentėjęs žmogus. Naugarduko tikintieji labai susirūpinę, kad, jų klebonui mirus, šią bažnyčią neištiktų toks pat likimas. Negi valdžios ranka sulaikys išorėje įmūryta lenta, skelbianti garbingą istorinę bažnyčios praeitį, arba lenta jos viduje, kurioje rašoma, kad šioje šventovėje buvo pakrikštytas poetas A. Mickevičius?
***
