1978 m. lapkričio 1 d. Kybartų bažnyčioje viešai aukojo šv. Mišių auką kun. Virgilijus Jaugelis. Daug metų jis bandė įstoti į Kauno Kunigų seminariją, bet KGB kasmet jo pavardę išbraukdavo. 1974 m. kun. Virgilijus Jaugelis buvo teisiamas už „LKB Kronikos" dauginimą, o sekančiais metais vos gyvas buvo prieš laiką iš lagerio paleistas—tenumiršta namuose! Tačiau jis nenumirė, o atkakliai ruošėsi kunigystei.
Kun. V. Jaugelio viešas pasirodymas prie altoriaus neabejotinai sukėlė didelį KGB susirūpinimą. Vadinas, jau pasibaigė laikas, kada jaunuolį, nenorintį būti KGB bendradarbiu, o tik geru kunigu, buvo galima visokeriopai terorizuoti; vadinas, jau ir gerus seminaristus perdaug nepabauginsi, —pasirodo, ir be KGB malonės galima tapti kunigu
„Ką daryti?" —klausė visi tie, kuriems rūpi greičiau palaidoti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje. Kažkieno galvoje buvo sukurtas planas—sukompromituoti Katalikų Bažnyčios Lietuvoje pogrindinę veiklą ir tuos vyskupus, kurie be KGB leidimo įšventina naujus kunigus.
1978 m. pabaigoje Lietuvą apskriejo netikėta žinia— 1977 m. iš Kauno Kunigų seminarijos už amoralų elgesį pašalintas klierikas Ričardas Jakutis Nemenčinės bažnyčioje eina diakono pareigas! Koks vyskupas galėjo suteikti šventimus tokiam klierikui? Sovietinės valdžios kolaborantai-kunigai pradėjo skleisti gandus, kad tai padarė vienas iš vyskupų tremtinių—arba vysk. Julijonas Steponavičius, arba vysk. Vincentas Sladkevičius, o gal koks nors slaptas ukrainiečių katalikų vyskupas.
1979 m. sausio 25 d. TTG Katalikų Komitetas pasiuntė pareiškimą (dokumento Nr. 6) TSKP Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui, kuriame pasakojama, kaip barbariškai Lietuvoje naikinamos religinės-meninės vertybės.
***
1979 m. sausio 25 d. pareiškime (dokumento Nr. 7) LTSR Prokurorui TTG Katalikų Komitetas protestuoja prieš kunigų ir tikinčiųjų diskriminaciją, siejamą su kunigų—Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus teismais.
***
1979 m. sausio 26 d. pareiškime (dokumento Nr. 8) TSKP Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui TTG Katalikų Komitetas pasakoja apie grubią Moldavijos tikinčiųjų diskriminaciją ir prašo asmeniškai įsikišti, kad būtų nutrauktas persekiojimas. Pareiškimas parašytas, reaguojant į Moldavijos katalikų TTG Katalikų Komitetui atsiųstą prašymą.
***
1979 m. sausio 31 d. pareiškime Lietuvos Prokurorui TTG Katalikų Komitetas prašo grąžinti kun. Virgilijui Jaugeliui religinę knygą „Krikščionis pasaulyje", kurią atėmė Raseinių milicija. Dokumento Nr. 9.
Kybartų klebonas kun. Sigitas Tamkevičius, nubaustas 50 rub. už Vėlinių procesiją į kapines, kreipėsi į Vilkaviškio rajono teismą.
Pirmas teismo posėdis įvyko 1978 m. gruodžio 1 d. Teismo salė ir koridoriai buvo sausakimšai užpildyti tikinčiųjų. Teisėjas Stankaitis vis delsė nagrinėti kun. S. Tamkevičiaus bylą, vildamasis, kad gal gi žmonės išsiskirstys. Tačiau atsitiko kažkas nelaukto—lauke prie teismo pastato susibūrusi minia pradėjo garsiai kalbėti rožančių. Išsigandęs teisėjas Stankaitis suvaidino, kad teismui trūkstą kažkokių dokumentų ir bylą atidėjo. Teismo salėje esantys tikintieji pradėjo giedoti „Marija, Marija". Teisėjas bandė nutildyti, bet nesėkmingai. Sunku aprašyti tą nuotaiką, kuri viešpatavo salėje. Iš ant sienos kybojusio portreto žvelgė nieko gero nežadančios Lenino akys, o tikintieji su ašaromis akyse giedojo: „Marija, Marija, . . . palengvink vergiją . . ., išgelbėk nuo priešo baisaus". Entuziazmo pagauti lauke esantieji tikintieji prisijungė prie giedojimo, ir Vilkaviškio gatvėmis toli toli nuskambėjo ši graži ir taip atitinkanti skriaudžiamo lietuvio dvasią giesmė.
Kadangi į teismą buvo atvykusi didžiulė tikinčiųjų minia—apie 500 žmonių, tai kažkas įsakė, kad antras teismo posėdis įvyktų staiga, niekam nežinant. Kun. S. Tamkevičiui šaukimą atnešė gruodžio 20 d. naktį, o rytą 10 vai. turėjo prasidėti teismas. Deja, klebonas po vakarinių pamaldų buvo išvykęs, šaukimas nebuvo įteiktas, ir teismas vėl buvo atidėtas.
LTSR Valstybinio saugumo komiteto
Pirmininkui
Nuorašai:
Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetui
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Vyskupams
Kybartų klebono kun. Sigito
Tamkevičiaus, gyv. Kybartuose,
Darvino g. 12,
Pareiškimas
1978 m. birželio 1 d., man bevažiuojant į Vilnių, netoli Pirčiupio atsitiko avarija—mano mašina trenkėsi į Aleksandro Razvinavičiaus motovežimėlį. Autoinspekcija kaltu pripažino Razvinavičių (pridedu Varėnos autoinspekcijos nutarimą).
Praėjus dviem mėnesiam, apie šį įvykį sužinojo Valstybinio saugumo komiteto darbuotojai. Štai ką man apie šio Komiteto pareigūnų veiklą papasakojo pats Razvinavičius, kol jis nebuvo jūsų bendradarbis. Aš jj aplankiau 1978 m. rugpjūčio 23 d. Kaip tik tą dieną jis buvo iškviestas į Šalčininkus, kur susitiko su iš Vilniaus atvykusiu saugumo darbuotoju. Atvykėlis smulkiai išklausinėjo apie įvykusią avariją, teiravosi, ar kartais aš nedavęs autoinspektoriams kyšio. Saugumietis ragino Razvinavičių nesutikti su autoinspekcijos nutarimu ir kreiptis į teismą, kad avarijos kaltininku likčiau aš. Žadėjo padėti laimėti bylą. Iš saugumiečio kalbos Razvinavičius supratęs, kad saugumas norįs jam padėti, o manęs labai nekenčiąs. Pareigūnas kalbėjo, kad aš esąs jiems labai pavojingas, bet jie neturį kaip prie manęs prisikabinti, o mane reikią sutvarkyti, bent sukompromituoti. Saugumo pareigūnas aiškinęs, jog Aukščiausiame Teisme teisėjai esą jo pažįstami, todėl Razvinavičius bylą tikrai laimėsiąs. Taip pat pažadėjęs Varėnos autoinspekcijoje „viską sutvarkyti" Razvinavičiaus naudai. Kadangi saugumietis prasitarė, jog Varėnos autoinspekcijoje iš mano avarijos bylos jau yra dingę keli puslapiai, tai jau aišku, kad saugumo pareigūnai „tvarko dokumentus". Saugumietis siūlėsi parašyti net pareiškimą į teismą, —pačiam Razvinavičiui užteksią tik pasirašyti. Už šią paslaugą saugumui pareigūnas pažadėjo per socialinį aprūpinimą Razvinavičiui išrūpinti paskyrą naujam motovežimėliui, kurį, kaip invalidas, Razvinavičius nusipirksiąs užmokėjęs tik 20 procentų jo kainos, t. y. 200 rub.
Kauno m. Prisikėlimo parapijos vikaras kun. Juozas Indriūnas 1979 m. sausio 14 d. savo pamoksle iškėlė eilę faktų, kad aukštųjų mokyklų kai kurie amoralūs dėstytojai prievarta tvirkina studentes ir tokiu būdu žaloja Lietuvos jaunimą. Studentė, norėdama gauti įskaitą, verčiama tapti ištvirkėlio dėstytojo auka.
Šiuo metu kovoti prieš partiniais bilietais apsišarvavusius ir valdžios palaikomus diplomuotus jaunimo moralės duobkasius nėra jokių kitų priemonių, išskyrus viešą žodį, todėl kun. Indriūnas ir paminėjo prof. T. Šiurkaus, dėstytojo Z. Dagio ir kt. pavardes, tikėdamasis, kad būsiąs užkirstas kelias jaunimo luošinimui.
Po pamokslo kaip širšės sujudo Kauno Med. Instituto vadovai ir KGB. Per Kauno arkivyskupijos kuriją buvo pareikalauta, kad kun. Indriūnas atšauktų „šmeižtą", nes būsiąs patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kunigas nenusigando ir savo žodžių neatšaukė. Šiuo metu KGB ruošia prieš kun. Juozą Indriūną baudžiamąją bylą.
Kauno m. tikintieji, pergyvendami dėl mylimo kunigo likimo, pasiuntė įvairioms valdžios instancijoms eilę pareiškimų, štai vienas iš jų, pasirašytas trijų šimtų tikinčiųjų:
Kauno m. Vykdomojo komiteto
Pirmininkui
Išgirdę, kad Kauno Medicinos Instituto vadovai per Kauno kuriją nori priversti kun. J. Indriūną atšaukti taip vadinamą „melą" apie mirusio prof. T. Šiurkaus mirties aplinkybes, labai pasipiktinome. Prof. T. Šiurkaus mirties aplinkybės kauniečiams yra puikiai žinomos. Jūsų bandymas tokį visuotinai žinomą faktą užtušuoti meta didelį šešėlį Jums ir sukelia liaudies nepasitikėjimą Jūsų įstaigomis.
š. m. kovo 19 d. sueina 7 metai, kai „LKB Kronika" 1972 metais pasibeldė į negausių skaitytojų duris. Mažas tiražas, trūkumas informacijos ir skaitytojų baimė Kronikai buvo sunkiai įveikiamos kliūtys. Po kelių mėnesių Kronika patenka į čekistų rankas ir šiai „pavojingai valstybinei nusikaltėlei" užvedama baudžiamoji byla Nr. 345. Po baudžiamosios ekspedicijos 1973 m. lapkričio mėn. čekistai triumfavo—Kronika likviduota! Tačiau ji nemirė. Bėgo metai, o su jais gausėjo informacijos, drąsėjo žmonių širdys, plėtėsi skaitytojų ratas, — Kronika peržengė Tėvynės sienas ir daugeliui atidarė akis.
Šiandien Kronika—Tautos sąžinė, kovojančios Bažnyčios balsas ir visą pasaulį apskriejantis pagalbos šauksmas.
Kronikos nebūtų be plumpų, nijolių, lapienių, be tauriausių lietuvių aukos. Todėl Kronika labiausiai yra dėkinga tiems, kurie dėl tiesos žodžio kenčia už spygliuotų vielų.
Kronika būtų silpnutis kūdikis, jei nebūtų šimtų lietuvių, rizikuojančių laisve, bet kruopščiai renkančių žinias, platinančių ir skaitančių tuos paprastus, bet skausmu bei heroizmu persunktus puslapius.
Kronika be galo dėkinga broliams ir sesėms Vakaruose, nes be jų kruopštaus triūso tiesos žodis atsimuštų į geležinę uždangą ir tik aidu sugrįžtų, nepasiekęs plataus pasaulio.
Daugelis klausia, kodėl Kronika gyva? Kodėl čekistai per septynerius metus jos nepasmaugė? Kronika gyva ir ji nemirs, nes Tauta gyva, nes gyvos maldai sudėtos rankos!
„LKB Kronikos" redakcija
***
Čistopolis. Lietuviškosios Helsinkio grupės narys Viktoras Petkus iš Vladimiro kalėjimo perkeltas į Čistopolio kalėjimą. Vladimiro kalėjimas, ruošiantis 1980 m. Olimpijadai, buvo panaikintas ir perkeltas į sunkiai pasiekiamą Čistopolį.
Dabartinis Viktoro Petkaus adresas:
422950 Tatarskaja ASSR
Čistopol, Uė 148 st. 4.
***
Uljanovskas. 1979 m. sausio 20 d. Ona Pranskūnaitė baigė atlikti bausmę už „LKB Kronikos" dauginimą bei platinimą ir išleista į laisvę. Tą pačią dieną vakare lėktuvu ji sugrįžo į Kauną. Kauniečiai Pranskūnaite aerodrome sutiko su gėlėmis; keliose vietose buvo suorganizuoti iškilmingi sutikimai. Ona Pranskūnaite sugrįžo išvargusi, bet su labai gera nuotaika.
***
Potma.
Rašo Tautos kankinys P. Paulaitis:
Aš vis iriuosi pirmyn. Jau peržengiau 32 metus, beliko dar trys su priedu. Aš ramiu žvilgsniu žiūriu į ateitį, kuri bus gera, jeigu ir ne man, bet mano Tėvynei, mano tėvynainiams tai tikrai. Tačiau visuomet ir visur—Fiat voluntas Tua!