Vilnius. Petrui Anilioniui užėmus Religijų reikalų tarybos įgaliotinio postą, iškarto pasijuto jo „rūpestis" Bažnyčios reikalais. Lietuvos kunigai jau trečias mėnuo neturi liturginių kalendorių. Pasirodo, kad net tokiam kalendoriui atsispausdinti leidimą gali duoti tik Kremlius!
***
Adutiškis. 1979 m. pradžioje Adutiškio parapijos klebonas kun. Bronius Laurinavičius įstojo į lietuviškąją Helsinkio grupę, kurios tikslas visuomeniniais pagrindais tikrinti, kaip Sovietų Lietuvoje laikomasi Helsinkio nutarimų. Kun. B. Laurinavičius yra vienas iš uoliausių ir drąsiausių Vilniaus arkivyskupijos kunigų. Jo pareiškimai daug kartų buvo įdėti į „LKB Kronikos" puslapius.
Kaunas. Kauno arkivyskupijoje 1978 m. gruodžio pradžioje buvo sudarytas kunigų perkėlimo projektas ir pateiktas RRT įgaliotinio P. Anilionio užtvirtinimui.
Net du mėnesius P. Anilionio įstaiga su KGB suko galvas, kaip atmesti saugumui nepriimtinus kunigų paskyrimus. Projekte buvo pramatyta iš Kauno arkivyskupijos kanclerio pareigų atleisti kun. Izidorių Butkų, o į jo vietą paskirti Kauno archikatedros kleboną Pr. Juozapavičių. Vasario 1 d. Anilionis vyskupo projektą atmetė, motyvuodamas, kad „nereikia skriausti kun. Juozapavičiaus". Įgaliotinis nedrįso pasakyti, kad „nereikia skriausti mūsų žmogaus kun. Izidoriaus Butkaus".
Lietuvos katalikai mokiniai yra labai dėkingi Vatikano radijui, pasakojančiam apie moksleivių pasipriešinimą prievartiniam bedievinimui.
Labai būtų gera, jei Vatikano radijas šeštadienio laidose paruoštų 10 minučių programėlę, skirtą moksleiviams. Reikia daug pagalbos, kad mūsų moksleiviai išaugtų pilnaverčiais žmonėmis. Šiuo metu jie apie tikėjimą ir tėvynę . . . girdi tik melą.
Viena Aukštaitijos mokytoja rašo: „Mūsų mokykloje yra nuostabių vaikų. Viena aštuntokė taip užbaigė savo rašinį: „Tad rinkimės drąsą, ugdykime savo valią, o, reikalui esant, stosime ginti mūsų Lietuvą!"
***
Telšiai. Jau daug metų Telšių V-je vid. mokykloje dėl tikėjimo yra terorizuojama mokinė Fabijonavičiūtė (V kl. mok.). Štai kai kurie faktai:
1977 m. spalio mėn. mokyklos direktoriaus pavaduotoja perspėjo mokinę, kad ji nelankytų bažnyčios. Tais pačiais metais pavaduotoja dar kelis kartus baugino mergaitę, klausinėdama, kada gi ji pasitaisys ir nustos vaikščiojusi į bažnyčią.
1979 m. sausio 18 d. klasės susirinkime auklėtoja Butkevičienė teigė, kad tik pionierius yra visiems pavyzdys, o tikintysis niekada nebus pavyzdžiu kitiems.
Ukraina
Po 1978 m. Kalėdų švenčių kai kurie Vakarų spaudos korespondentai pasiskubino pranešti, kad šiais metais Kalėdų šventės Tarybų Sąjungoje praėjo ramiai ir tvarkingai, kaip niekada po karo. Prie bažnyčių nebuvo komjaunuolių, kurie trukdytų pamaldoms, nebuvo mokytojų, kurie vaikytų mokinius iš bažnyčių ir pan. Taip buvę Maskvoje, Kijeve, Vilniuje. Dėl to kiti nuėjo dar toliau— esą Tarybų Sąjungoje normalizuojasi valdžios santykiai su religija ir Bažnyčia. Šie korespondentai nežinojo, kas vyksta nuošalesnėse vietovėse, kur šitie korespondentai niekada neapsilankė ir su tų vietovių žmonėmis neturėjo jokio kontakto.
Štai Vakarų Ukrainos srityje, kur daugiausia gyvena ukrainiečiai katalikai, padėtis visai kitokia. Reikia priminti, kad tarybiniai organai, sekdami caro valdininkus, niekada ukrainietį nepavadins kataliku, bet tiktai „unitu" tuo tikslu, kad pažemintų jį, kaip atsiskyrėlį nuo rusų Pravoslavų Bažnyčios ir prisiplakusį prie Katalikų Bažnyčios. Ukrainiečių liaudis nuo senų laikų, ypačiai Vakarų Ukraina, buvo katalikiška, tik bizantinių apeigų, —to carinė ir šiuolaikinė Rusija niekaip negali pakęsti. Jei ukrainietis pasivadina kataliku, jį užsipuola: „Tu ne katalikas, o unitas" —vadinas, tu atskilęs nuo motinos Rusijos ir dabar skleidi nesantaiką tarp rusų ir ukrainiečių liaudies. Prieš pat Kalėdas Vakarų Ukrainoje, iš Kijevo ir Maskvos pasirodė kažkokia komisija ir pradėjo kvietinėti likusius senus, ligotus ukrainiečių katalikų kunigus. Kurie negalėjo prisistatyti, pas juos atvažiuodavo į namus ir pradėdavo vesti varginančius pokalbius. Šių pokalbių tikslas—kunigus terorizuoti, kad jie neturėtų drąsos kur nors nuvykę atlaikyti pamaldų arba priimti tikinčiuosius į savo namus dalyvauti pamaldose. Šiuos kunigus, daugiausia po keletą kartų teistus tik už tai, kad nesutiko būti pravoslavais, jau ir taip visapusiškai apiplėšė. Jau per „pirmą smūgį" 1946 m., kaip kalba patys čekistai, visus ukrainiečių katalikų vyskupus ir kunigus surinko ir išsiuntė į konclagerį, jau tada išplėšė jų bažnytinius reikmenis ir religinę literatūrą. Po to „antru smūgiu" 1957 m. šiuos kunigus, kurie po amnestijos 1953 m. sugrįžo į tėvynę, apiplėšė galutinai, paimdami netgi paprastas lėkštes, dėžutes, įtardami, kad šie daiktai gali būti panaudoti šv. Mišiose. Po „antrojo smūgio" (jis turėjo būti galutinis) nedaug beliko ukrainiečių katalikų kunigų. O ir tie patys senyvo amžiaus, ligoti ir iškankinti lageriuose. Dabar jiems vėl nėra ramybės. Čekistai tyčiojasi: „Jums ir po mirties nebus ramybės: stebės, kas buvę jūsų laidotuvėse, kas užrašyta ant kapo paminklo ir kt".
Biržai. Kan. Adolfas Sabaliauskas, žinomas rašytojas (slapyv. Žalia Rūta), didelis tautosakos, liaudies meno ir muzikos instrumentų rinkėjas, netoli savo tėviškės, Biržų rajone Mielaišių kapinaitėse, yra pastatydinęs gražią lietuviško stiliaus koplytėlę ir esąs prašęs savo giminių jį patį ten palaidoti.
Apylinkės žmonės koplytėle naudojosi: joje pašarvodavo mirusius ir per naktį budėdavo, o kitą dieną, kunigui atlaikius pamaldas, tose kapinaitėse mirusį palaidodavo. Bet vėliau, jau prie sovietų valdžios, Geidžiūnų apylinkės pirmininkas, atėmęs koplytėlės raktus, uždraudė žmonėms koplytėlėje melstis. Pasak vietos žmonių, pirmininkas ketinęs koplytėlę paversti grūdų sandėliu.
1950 metais, mirus kan. A. Sabaliauskui, jo draugai, pildydami velionies valią, nuvežė jo palaikus į tą koplytėlę, bet, neradę rakto, iš lauko pusės iškalė sienoje skylę po altoriumi, įdėjo ten karstą ir vėl užmūrijo.
1966 metais Biržų kraštotyros muziejaus direktorė žadėjusi padirbdinti memorialinę lentą ir prikalti prie koplytėlės, net ir rodyklę prie kelio ketinusi pastatyti. Tačiau praėjo septyneri metai, ir nieko nebuvo daryta.
„AUŠRA" Nr. 14 (54). Numeris datuotas 1978 m. gruodžio mėn. Jame lietuviškosios Helsinkio grupės nario kun. Karolio Garucko pareiškimas, straipsnis „Prekyba tautoms" ir kt. Žiniose informuojama apie Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, intensyvėjantį Lietuvos rusinimą ir kt.
***
„DIEVAS IR TĖVYNĖ" Nr. 10. Pusę numerio užima poema „Nakties svetys", pasirašyta Bičiulio slapyvardžiu, likusioje dalyje—trys straipsniai: „Kaip jums negėda!", „Lietuviai visi už tautos skaistumą" ir „Žmoniškumo viršūnė". Numeris pasirodė 1979 m. vasario mėn.
***
„TIESOS KELIAS" Nr. 11. Numeryje rašoma apie popiežių Joną Paulių II, tarptautinius Vaiko metus, apie vaikų teisių gynimą; pateikiama nemaža informacijos iš Kat. Bažnyčios gyvenimo.
***
Lietuvi, nepamiršk!
P. Plumpa, N. Sadūnaitė, S. Kovaliovas, V. Lapienis, B. Gajauskas, V. Petkus ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!