Kybartų klebonas kun. Sigitas Tamkevičius, nubaustas 50 rub. už Vėlinių procesiją į kapines, kreipėsi į Vilkaviškio rajono teismą.
Pirmas teismo posėdis įvyko 1978 m. gruodžio 1 d. Teismo salė ir koridoriai buvo sausakimšai užpildyti tikinčiųjų. Teisėjas Stankaitis vis delsė nagrinėti kun. S. Tamkevičiaus bylą, vildamasis, kad gal gi žmonės išsiskirstys. Tačiau atsitiko kažkas nelaukto—lauke prie teismo pastato susibūrusi minia pradėjo garsiai kalbėti rožančių. Išsigandęs teisėjas Stankaitis suvaidino, kad teismui trūkstą kažkokių dokumentų ir bylą atidėjo. Teismo salėje esantys tikintieji pradėjo giedoti „Marija, Marija". Teisėjas bandė nutildyti, bet nesėkmingai. Sunku aprašyti tą nuotaiką, kuri viešpatavo salėje. Iš ant sienos kybojusio portreto žvelgė nieko gero nežadančios Lenino akys, o tikintieji su ašaromis akyse giedojo: „Marija, Marija, . . . palengvink vergiją . . ., išgelbėk nuo priešo baisaus". Entuziazmo pagauti lauke esantieji tikintieji prisijungė prie giedojimo, ir Vilkaviškio gatvėmis toli toli nuskambėjo ši graži ir taip atitinkanti skriaudžiamo lietuvio dvasią giesmė.
Kadangi į teismą buvo atvykusi didžiulė tikinčiųjų minia—apie 500 žmonių, tai kažkas įsakė, kad antras teismo posėdis įvyktų staiga, niekam nežinant. Kun. S. Tamkevičiui šaukimą atnešė gruodžio 20 d. naktį, o rytą 10 vai. turėjo prasidėti teismas. Deja, klebonas po vakarinių pamaldų buvo išvykęs, šaukimas nebuvo įteiktas, ir teismas vėl buvo atidėtas.
Trečią kartą teismo posėdis įvyko 1979 m. sausio 10 d. Šaukimai vėl buvo įteikti tik išvakarėse, kad kuo mažiau tikinčiųjų dalyvautų teisme. Deja, ir šį kartą nuo pat ankstyvo ryto žmonės rinkose prie Vilkaviškio tiesmo pastato. Norėdami užmaskuoti gausų milicijos dalyvavimą, į teismą buvo atvežti keli kriminaliniai kaliniai, kad jiems būtų perskaitytas teismo sprendimas.
Prieš prasidedant teismo posėdžiui, milicija ir teisėjas Šlenfuktas su dideliu triukšmu, neapykanta ir grasinimais grubiai išvijo visus žmones iš teismo koridoriaus į gatvę. Salėje esantieji tikintieji buvo palikti laukti ir nesulaukti teismo! Teisėjas Šlenfuktas nusivedė kun. S. Tamkevičių į mažą kambariūkštį antrame aukšte, ir, dar uždusęs nuo žmonių vaikymo, paskubomis pradėjo teismo posėdį. Į teismo kambarį nebuvo įleistas nė vienas tikintysis, tik beveik jėga įsiveržė penki kunigai.
Teisėjas neleido kun. S. Tamkevičiui perskaityti savo paruoštą žodį. Kunigas, protestuodamas prieš teismo savivalę, apleido teismo kambarį. Teismas nagrinėjo bylą toliau.
Tuo metu tikintieji, išvyti į gatvę, kalbėjo rožančių. Milicininkas Dziegoraitis, balsingiausiai įtūžęs, puolė vaikyti žmones. Bet įbauginti tikinčiuosius jam nepavyko, —atrodė, kad jis labiau išsigandęs ir pasimetęs; vieniems nustojus kalbėti rožančių, tuojau tęsdavo kiti. šitoje maišatyje visų buvo vienas noras—kad nenutrūktų malda. Niekas nežiūrėjo ir nesugaudė, kada kuri paslaptis baigėsi ar prasidėjo, tik visa minia choru kartojo: „Sveika, Marija, . . . Sveika, Marija, . . . Sveika, Marija, . . .". Susidarius mažai pauzei, staiga pasigirdo giesmė „Marija, Marija".
Dalis jaunimo bandė patekti nors į teismo koridorių, bet trys milicininkai iš vidaus įsiręžę laikė duris, kad niekas nepatektų į vidų. Valdžios pareigūnų nuotaikas gerai charakterizavo vieno nepažįstamo piliečio, galbūt saugumiečio, žodžiai tikinčiųjų adresu, kuriuos, labiausiai įdūkęs, jis iššvoškė pro dantis: „Čia reikia tik automato . . ."
Teismas nutarė, kad kun. Sigitas Tamkevičius tikrai sulaužė tarybinius įstatymus ir buvo nubaustas teisingai.
Pasirodžius „nusikaltėliui" kun. S. Tamkevičiui lauke, minia kėlė ovacijas: vieni sveikino, kiti dovanojo gėlių, treti į kišenes kišo baudai sumokėti pinigus, o dar kiti pradėjo kleboną svaidyti į orą ir šaukti „valio". Milicininkai tik traukė pečiais: „O gal klebonas laimėjo, kad žmonės taip jį sveikina?"
Tai buvo moralinė pergalė—tikintieji nugalėjo dešimtmečiais slėgusią baimę, —jie dabar drąsiai reiškė savo solidarumą diskriminuojamiems savo vadams, o kartu ir protestą skriaudėjams.
***
Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus
kalba Vilkaviškio Liaudies teisme
1978 m. spalio 19 d. Vilkaviškio rajoninis laikraštis „Pergalė" paskelbė,kadcivilinismirusiųjų minėjimas Vilkaviškio rajono kapinėse įvyks lapkričio 1 d. 19 vai. Kybartų mieste buvo iškabintos afišos, kuriose taip pat buvo priminta ta pati mirusiųjų pagerbimo data ir valanda. Tada aš iš sakyklos bažnyčioje paskelbiau, kad mes, tikintieji, lapkričio 1 d. melsimės už mirusius kapinėse 18 vai. ir prieš 19 vai. sugrįšime į bažnyčią, — taigi Kybartų ateistams nemaišysime pagerbti mirusiųjų.
Lapkričio 1 d. įvykiai Kybartuose susiklostė šitaip:
Nežinau, kieno nurodymu miesto afišose ant užrašo „19 vai." buvo užklijuota „18 vai.", o skelbimo pabaigoje vietoje pasirašiusio „Kybartų Vykdomojo komiteto", buvo užklijuotas užrašas: „Liaudies tradicijų taryba", šitai buvo padaryta tyčia vėlai, kad neturėčiau galimybės pakeisti religinės eisenos į kapines laiką.
Lapkričio 1 d. 18 vai. aš, Kybartų parapijos klebonas, drauge su tūkstantine tikinčiųjų minia procesijos tvarka ėjome į kapines. Kad nesutrukdytume automobilių eismo, ėjome pagrindinė Kapsuko gatvės šaligatviu ir po to pasukome į kapines vedančia šalutine Jakovlevo gatve. Prie kapinių mus pasitiko Kybartų ateistų išstatyti ruporai, kurie garsiai transliavo eilėraščius. Suėję į kapines, pamatėme kapinių viduryje ant pagrindinio tako pastatytą dengtą mašiną, ant kurios buvo pritvirtinti 4 į mus atsukti ruporai. Negalėdami pro automašiną praeiti, mes čia pat prie kapinių vartų meldėmės už mirusius, o tuo metu visą maldos laiką buvo garsiai transliuojami eilėraščiai. Palieku teismui nustatyti, kas padarė šį nusikaltimą, kurį LTSR BK 145 str. kvalifikuoja šitaip: „Kliudymas atlikti religines apeigas . . . baudžiamas laisvės atėmimu iki vienerių metų, arba pataisos darbais tam pačiam laikui, arba bauda iki vieno šimto rublių". Šitokiu nehumanišku elgesiu Kybartų ateistai įžeidė tikinčiuosius. Aš neprašau teismo, kad jis baustų kaltininkus, bet noriu, kad ateityje į mus, tikinčiuosius, būtų žiūrima kaip į lygiateisius Tarybų Sąjungos piliečius, o ne kaip į posūnius, iš kurių galima tyčiotis.
Po lapkričio 1 d. Kybartų m. vykdomasis komitetas nusiuntė Vilkaviškio raj. valdžiai skundą, kad aš suorganizavau lapkričio 1 d. 18 vai. procesiją ir, eidamas pagrindinėmis Kapsuko ir Jakovlevo gatvėmis, sutrukdžiau automobilių eismui. Pasiremdama šiuo melagingu skundu, Vilkaviškio raj. Administracinė komisija nubaudė mane 50 rub. Iš Administracinės komisijos elgesio aiškiai jutau, kad ji veikia kažkieno inspiruota. Pavyzdžiui, Administracinės komisijos pirmininkas J. Urbonas net išdrįso tvirtinti, kad jis pats buvęs lapkričio 1 d. Kybartuose ir matęs, kad tikintieji ėjo į kapines pagrindine Kapsuko gatve, o ne šaligatviu. Viena komisijos narė pasiūlė mane bausti net 100 rub., t. y. dvigubai, negu leidžia įstatymas. Buvau gąsdinamas, kad nuo dabar už kiekvieną mano „prasižengimą" būsiu baudžiamas.
***
Kodėl aš lapkričio 1 d. su minia tikinčiųjų ėjau į kapines? Katalikų liturgija reikalauja Vėlinių metu melstis už mirusius, o tarybiniai įstatymai irgi nedraudžia melstis kapinėse už mirusius. Tam net nereikalingi specialūs leidimai (žr. LTSR BK Komentaras, 1974 m., 226 p.). Aš esu kaltinamas, kad suorganizavau religinę eiseną į kapines be valdžios leidimo. Taip, leidimo neprašiau, nes LTSR vykdomieji komitetai per visą pokario laiką nė vienam kunigui šitokio leidimo nedavė, nors LTSR Konstitucijos 48 str. teigia, kad Lietuvos TSR piliečiams garantuojamos žodžio, spaudos, susirinkimų, mintingų, gatvės eitynių ir demonstracijų laisvės. Konstitucija yra pagrindinis įstatymas ir jam negali prieštarauti jokie kiti įstatymai, įsakai ar valdžios instrukcijos.
LTSR Konstitucijos 50 str. teigia, kad „Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės . . .", t. y. Valstybė nesikiša į Bažnyčios reikalus ir nenurodo jai, kaip reikia melstis, kas gali melstis ir pan.
Aš buvau Administracinės komisijos nubaustas, remiantis pasenusiais ir antikonstituciniais LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsakais „Dėl LTSR BK 143 str. taikymo" (1966 m. gegužės 12 d.) ir „Dėl religinių susivienijimų nuostatų patvirtinimo" (1976 m. liepos 28 d.). Pagal šiuos abu ATP įsakus mes, tikintieji, esame visiškai beteisiai. Pavyzdžiui, rajono valdžia kada nori gali uždaryti bažnyčią, gali paimti šventus Mišių indus ir juos naudoti profaniniams reikalams. Kunigui nevalia nueiti į tikinčiojo žmogaus butą ir pakrikštyti kūdikį, pašventinti namą. Pagal ATP įsakus, kunigas negali vaiko pamokyti tikėjimo tiesų, nors šitai daryti yra jo pagrindinė paties Kristaus uždėta pareiga. Tikintysis negali sušelpti kito tikinčio žmogaus, kai šis ko nors stokoja. Kunigas be rajono valdžios leidimo negali nuvykti į kitą bažnyčią ir atlikti liturgines apeigas. Atvažiavęs kunigas svečias bažnyčioje negali be rajono valdžios leidimo aukoti šv. Mišių. Kiekvienas tikinčiųjų bažnyčiai padovanotas daiktas, pvz., kilimas, taurės, sietynai ar arnotas, automatiškai tampa vykdomojo komiteto nuosavybe.
Šie keli pavyzdžiai akivaizdžiai pailiustruoja, kokioje vergiškoje padėtyje mes, tikintieji, esame. Jeigu iš mūsų reikalaujama laikytis pasenusių, Konstitucijai prieštaraujančių, ATP įsakų, tada reikia iš naujo perredaguoti LTSR Konstituciją ir ten įrašyti, kad Lietuvos TSR Katalikų Bažnyčia yra pajungta valstybei ir privalo visur vykdyti valdžios potvarkius. Tikintiesiems draudžiamos gatvės eitynės, demonstracijos, nebent su specialiu valdžios leidimu.
***
Baigdamas noriu pridurti, kad aš iš rajono liaudies teismo nieko nesitikiu ir nelaukiu, nes jo sprendimas jau iš anksto žinomas. Vienintelis mano pageidavimas, kad rajono liaudies teismas mano mintis pasakytų Lietuvos TSR Vyriausybei, kuri privalo rimtai rūpintis, kad mūsų, tikinčiųjų, teisės nebūtų pažeidžiamos, nes mes ne mažiau už ateistus uždirbame duonos ir ant mūsų pečių laikosi valstybės pastatas.
1978 m. gruodžio 1 d.
Tikinčiųjų teisėms
ginti Katalikų Komiteto narys
Kybartų klebonas
kun. Sigitas Tamkevičius
***
N. B. Kai teisėjas Šlenfuktas neleido perskaityti visos kalbos, tuomet kun. S. Tamkevičius ją įteikė teismui ir protesto ženklan apleido teismo salę.
