(Pabaiga. Pradžia Nr. 10)
Nacistinė propaganda aukština asmenybes, jas identifikuoja su vadais, egzaltuoja iki aklo paklusnumo discipliną. Ji atapalaiduoja agresyvius instinktus mažumų ir rasinių grupių atžvilgiu (slavai — vergai; antisemitizmas). Savo turiniu ši propaganda autoritarinė (paremta vadų autoritetu), dogmatiška ir pedantiška. Savo forma ji klastinga ir veidmainiška. Jai būdingas sadizmas, rasės kultas.
2. BIHEVIORISTINIS PROPAGANDOS TIPAS
Ši propaganda yra paremta elgesio (angl. behavior — elgesys) ir lavybos (training) teorija. Jos pagrindėjas yra J. Dewey. Biheviorizmas psichinius reiškinius aiškina tik refleksais. Jie skelbia, jog sąmonę ir žmogaus elgesį nulemia stimulų ir reakcijos koreliacija (sąlyginių refleksų susidarymas). Į Pavlovo formulę „stimulas-reakcija" bihevioristai dar įjungia tarpinius kintamuosius veiksnius, būtent: įspūdį, jaudinimo ir slopinimo potencialą, poreikį ir pan. Šis propagandos tipas savaip atsižvelgia į psichologinio ir sociologinio „klimato" įvairumą (t.y., „vaistas" parenkamas taip, kad atitiktų atskirų tautų dvasinę struktūrą). Šios propagandos mokslinį pagrindą sudaro tas principas, kuriuo gyvuliui ar žmogui sudaromos sąlygos pačiam ieškoti ir aptikti rūpimą tikslą. Ši propaganda individą ir liaudį užverčia gausia informacine ir dokumentine medžiaga, leidžiančia kryptingai apsispręsti. Tokiu medžiagos pateikimo metodu siekiama, kad individas apsispręstų norima propagandai linkme.
Į pirmą vietą ši propaganda iškelia norimų paveikti asmenų psichinį skirtingumą. Ji keičia savo metodus, atsižvelgdama į kiekvieną asmenų kategoriją. Į žmonių mases niekuomet neveikia tiesioginiai, o naudojasi tarpinėmis propagandos priemonėmis (skelbiama įvairi dokumentacija televizijos ir radijo laidose). Savo turiniu ji, nors kitokiu būdu, tačiau iš esmės materialistinė, dogmatiška. O savo forma — liberali, ne ciniška, kartais net savotiškai naivi, tuo pabrėžia bent žmogaus laisvą apsisprendimą.
3. STALININĖS PROPAGANDOS TIPAS
Paremtas Pavlovo sąlyginių refleksų teorija. Ji iškelia propagandistų-agitatorių vaidmenį.
Stalininio tipo propagandoje yra nuolat brukama priverstinė ideologija, be paliovos žadinama psichinės pasąmonės gelmės. Tam reikalui, be įprastinių visokio tipo propagandinių priemonių, labai plačiai ir įkyriai naudojamos įvairios vaizdinės priemonės. Kiekvieną individo žingsnį lydi vėliavos, afišos, transparantai, milžiniški dirbtinai išdailinti portretai, emblemos, spalvos, simboliniai paveikslai, Įvairiausi susirinkimai ir demonstracijos be simbolių bei lozungų neapsieina.
Visuomeninis gyvenimas organizuojamas taip, kad individas ir dirbdamas, ir poilsiaudamas būtų nuolat apsuptas ir veikiamas propagandos. Organizuojamos ir kontroliuojamos tendencinga propaganda persunktos įvairios pramogos, išvykos, turizmas. Individui nepaliekama laisvalaikio sau, režisuojamas vadinamasis „aktyvusis poilsis". Režisuojami ne tik pasisakymai, klausimai ir atsakymai bei pasiūlymai, režisuojami ir nutarimai gyvu žodžiu ar raštu. Režisuojami ir įvairiausi rinkimai — pradedama nuo mažiausių kolektyvinių vienetų, baigiama visuotiniais rinkimais.
Komunistinio režimo kraštuose stalininio tipo propaganda yra valdančios klasės įrankiu, visuomenė yra griežtai ir visuotinai kontroliuojama, ir individai yra sumenkinami ligi automatų vaidmens anoniminėje minioje.
Turiniu šis propagandos tipas yra materialistinis, dogmatiškas, suniveliuojantis. Forma — autoritarinis ir ciniškas.
Stalininio tipo propagandos „ idėjiškumas" tikrumoje yra grynas pragmatizmas — visa daroma norint išsaugoti, liaudiškai šnekant, „savo lovį". Tai „aukso veršio" arba „mamonos" garbinimas. Po „internacionalizmo", „tautų brolybės", „tarybinio patriotizmo", „didžiosios rusų tautos" šlovinimo lozungais slepiasi nuogas rusifikacijos planas, pasireiškiantis dviem kryptim: antilietuviška ir ateistine propaganda. Tik prisiminkime tą beveik pusantro šimto metų trukusį rusų jungą ir sugretinkim anuomet vartotas priemones lietuvių tautą „suvirškinti" su dabartinėmis. Visos šiuolaikinės rėžimo priemonės beveik paraidžiui atitinka rusų carų režimą. Tačiau yra ir skirtumų. Anuomet nesugebėta „praplauti smegenų", sugniuždyti asmenybes, o šiuo metu mums gresia pavojus tapti vergais — rusiškosios bestuburių anonimų imperijos dalimi. Juk kaip budriai sekama ir įmantriai koneveikiama, užgniaužiama kiekviena laisva kūrybinė mintis, asmenys, nepasiduodantys priverstinės propagandos įtakai! Lietuvis patriotas, branginantis savo tautos praeitį, kultūrinį palikimą, yra apšaukiamas nacionalistu, nusikaltėliu. O tas lietuvis, kuriam stalininė propaganda nepajėgė sutriuškinti dvasinio stuburo — jo tvirtos asmenybės pajungti, kad keliaklupsčiautų prievartai bei melo sistemai, apšaukiamas fašistu. O trečiasis, žiūrėk, besilaikąs savo tautinių tradicijų, branginąs liaudies papročius bei folklorą, apšaukiamas atgyvena, apkaltinamas kapitalistinėm bei buržuazinėm tendencijom. Jis negali užimti menkiausio vadovaujančio posto, o ką jau kalbėti apie pedagoginį darbą! . .
Stalininė propaganda netausoja nei tų lietuvių, kuriems brangus yra tėvų ar protėvių tikėjimas, papročiai. Tiek patriotiniams, tiek religiniams įsitikinimams bei jausmams suniekinti vartojami tokie žodžiai: „fanatikai, fašistai, nacionalistai, tamsybininkai, atgyvenos, apgavikai, išnaudotojai" ir pan. Tai lietuvių patriotų ir tikinčiųjų sinonimai. Jie yra kasdieninė žodyno dalis. Parsidavėliais, liaudies priešais bei klerikalais yra „pakrikštijami" visi tie, kurie bent kiek atviriau taria žodį tautiniu ar religiniu požiūriu.
Šitaip diena iš dienos, metai iš metų nuolat kartojama spaudoje, paskaitose, pradžios, vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, scenoje ir visur kitur. Šitaip yra išugdoma alergija tautinėms bei religinėms lietuvių tautos vertybėms.
Stalininė propaganda eksploatuoja žmogaus altruizmą savo šeimai, vaikams ir individas „pasiduoda". Biologiniu požiūriu jis išlieka, o dvasiniu pralaimi: jau nekalbant apie visuomeninę sritį, neretai jis net savo šeimoje neišdrįsta puoselėti tautinių ir religinių vertybių. Kiekvienam išsilavinusiam žmogui aišku, jog kiekviena religija yra tam tikra sistema, kuri individui leidžia save kaip biologinę būtybę sudrausminti ir kaip asmenybę praturtinti. Stalininei propagandai, kuriai ypač rūpi individus nuasmeninti, kiekviena religija, o ypač katalikų religija, yra pagrindinė ir svarbiausioji kliūtis mūsų tautinei individualybei sunaikinti. Štai kuo paaiškinamos šio prievartinio režimo ateistinės propagandos milžiniškos pastangos.
Totalitarinė sistema, turėdama milžiniškas veiklos galimybes bei priemones suburti žmones ir „plauti jų smegenis", nėra vien tik sąžinės prievartautoja. Ši sistema tampa subtilia ir baisia asmenybių pavergėja. Tie individai, kurie yra labai jautrūs elementariausiems savo instinktams, visai nepajėgia atsispirti ir lengvai tampa ideologinės propagandos aukomis. Šitokia sistema, savo rankose turėdama propagandos monopolį, pajėgia masiškai gaminti individus, kurie atvirai arba maskuotai neigia tikrąją demokratiją, griauna tautinę ar laisvą ideologinę kultūrą.
Mums lietuviams reikia padaryti tokias išvadas:
Būtina save brandinti ne tik emocionaliai, bet ypač intelektualiai, stengiantis suformuoti tvirtą tautinę ir ideologinę pasaulėžiūrą.
Visiems kiekviena proga demaskuoti antihumaniškus, žalojančius tautos kūną ir dvasią, priešiškos propagandos tikslus bei metodus.
Nuolatos metodiškai panaudoti visus teigiamus, asmenybę turtinančius, šiuolaikiniu mokslu paremtus propagandos būdus visuomenei, o ypač jaunimo asmenybėms brandinti.
Mūsų pareiga — žodžiu ir raštu duoti atkirtį okupantui, nuo šimtmečių siekiančiam lietuvių tautą išbraukti iš istorijos. Mūsų auditorija privalo būti kiekviena šeima. Kaip anuomet, spaudos draudimo laikais, Lietuvos mokykla buvo prie verpiamų linų ratelio, taip šiandien mūsų patriotinė bei pasaulėžiūrinė mokykla privalo tapti mūsų butai, vaikų kambariai, svetainės. Čia turi įsidegti židiniai, prie kurių bręstų asmenybės, atsparios okupanto propagandai ir pajėgios aukotis dėl savo tėvynės.
