Partizanų kovos Lietuvoje tesėsi apie 10 metų (1944—1954). Tikslų partizanų skaičių sunku nustatyti. Lietuvių enciklopedija (leista užsienyje) nurodo jų buvus net 100.000. Partizaninis judėjimas buvo apėmęs visą Lietuvą: Žemaitiją, Aukštaitija, Dzūkiją — kiekvienoje apskrity, kiekviename valsčiuje, kiekvienoje parapijoje buvo partizanų. Partizaninis judėjimas apėmė visą tautą, vyrus ir moteris.
Čia nenagrinėsime priežasčių, kurios iššaukė partizanų kovas. Išsamiau ir to judėjimo neaprašysime. Tai istorikų dalykas. Mėginsime tik atsakyti į klausimą: ką davė lietuvių tautai partizanų kovos? Juo labiau, kad kova buvo pralaimėta, neatsiektas galutinis tikslas, apie kurį svajojo kiekvienas partizanas — išvysti vėl nepriklausomą Lietuvą! Apie 50.000 partizanų žuvo, kiti buvo įkalinti, išvežti Sibiran. Dalis jų iš Sibiro negrįžo, kiti grįžę negavo leidimo apsigyventi Lietuvoje, todėl turėjo įsikurti Latvijoje, Kaliningrado srityje ir kitur. Kuriems pavyko Lietuvoje gyventi, tie buvo terorizuojami saugumo, vadinamųjų „liaudies gynėjų" (stribų) ir net pačių gyventojų, kurie nukentėjo nuo partizanų. Tiesa, kad nuo partizanų nukentėjo ir nekaltų žmonių. Nekaltos partizanų nužudytos aukos kelia opius klausimus, į kuriuos dabartinėmis sąlygomis sunku teisingai atsakyti. Juk į partizanų eiles buvo siunčiami ir saugumiečiai. Tad kiek nekaltų žmonių žuvo nuo partizanų ir kiek nuo saugumiečių, kurie veikė prisidengę partizanų vardu?
O kiek žmonių nukentėjo partizanų kovų metu, kiek buvo suimtų, įkalintų, išvežtų Sibiran dėl ryšių su partizanais! Partizanų šeimos, net giminės buvo vežamos Sibiran. Buvo daug sunaikinta turto, daug sudeginta sodybų, daug liko apleistų, išvežus Sibiran gyventojus. Daug žmonių prarado sveikatą. O kiek kartaus nusivylimo pralaimėjus! . .
O vis tik partizaninis judėjimas buvo reikalingas. Jeigu jo nebūtų buvę, lietuvių tauta būtų neatlikusi to, ką tuo istorijos momentu turėjo atlikti.
1. 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos kapituliacijos, jos gėdos diena. Tuometinė Lietuvos vyriausybė, priimdama Tarybų Sąjungos ultimatumą ir neduodama įsakymo kariuomenei priešintis, padarė klaidą. Lietuvos laisvė bei nepriklausomybė buvo iškovota krauju ir be kovos jos nereikėjo atiduoti. Šia Lietuvos vyriausybės klaida pasinaudojo tarybinė propaganda, Lietuvos okupaciją pristatydama pasauliui kaip laisvanorišką įsijungimą į Tarybų Sąjungą. Ir pasaulis buvo tuomet suklaidintas. 1940 m. Lietuvos vyriausybės padarytą klaidą iš dalies atitaisė partizanų judėjimas Lietuvoje. Ko nepadarė savo laiku mūsų kariuomenė, tą atliko pati, nelaimėje palikta, tauta — tikrąja prasme Lietuvos liaudis. Juk daugumą partizanų sudarė artojai. Moksleiviai, studentai, mokytojai, mūsų kariuomenės atstovai ir kiti lietuvių šviesuomenės sluoksniai, visi kartu paimti, sudarė žymiai mažesne partizanų dalį, negu kaimo gyventojai. Tiesa, pasaulis neatkreipė reikiamo dėmesio į mūsų partizanų kovas, bet tauta partizanų lūpomis ir veiksmais tarė okupantui, kad ji nori būti laisva, kad ji pavergėją sutinka su ginklu, o ne su duona ir druska.
2. Partizanų dėka mūsų kaimas liko lietuviškas. Rusai kolonizavo Lietuvos miestus, o į kaimus nedrįso kelti kojos . . . Latvijoje nebuvo partizanų, užtat ten kaimai labai surusėjo.
3. Partizanų kovos Lietuvoje 1944-54 m. užims garbingą vietą lietuvių tautos istorijoje, kaip įrodymas, kad lietuvių tauta pasipriešino antrajai rusų okupacijai (I-ji okupacija buvo 18 amž. gale). Tai buvo lietuvių tautos sukilimas prieš tarybinę invaziją.
Neveltui pralietas partizanų kraujas, kaip ne veltui lietuviai išsižudė Pilėnuose, kaip ne veltui beginkliai lietuviai gynė Kražių bažnyčią nuo ginkluotų kazokų. Čia nesiimsime išvardinti visų atvejų istorijoje, kai lietuvių kraujas, atrodo, veltui buvo liejamas ginant savo laisvę ir žmogaus teises. O tačiau jo dėka gyva mumyse lietuviška dvasia. Ir mūsų partizanų pralietas kraujas, jų pasipriešinimo dvasia įkvepia ir ateity įkvėps Lietuvos vaikus tęsti jų pradėtą kovą už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Tarybinė propaganda visą laiką skelbė ir tebeskelbia, kad partizaninio judėjimo Lietuvoje nebuvę, kad buvę tik „banditai". Čia nemėginsime įrodinėti tos propagandos melo ir jos nesėkmingumo. Ją griauna ir tas faktas, kad paskutiniu metu viešuose susirinkimuose, kur būna svarstom! komunistinės statybos ir kiti klausimai, kai kurie kalbėtojai jau drįsta partizaninį judėjimą Lietuvoje pristatyti kaip pilietinį karą.
Partizanų kovų Lietuvoje laikotarpiui nušviesti būtina ir labai skubu rinkti žinias apie asmenis, dalyvavusius kovose, apie jų žygius ir kitus įvykius, susijusius su partizanų judėjimu. Užsienio lietuvių spaudoje apie partizanų kovas yra paskelbta labai maža duomenų. Apie jų kovas daugelyje Lietuvos vietovių visai nėra žinių. Tiesa, yra kai kurių žinių apie partizanus bei jų veiklą saugumo archyvuose, bet mes neturime perdaug viltis, kad kuomet nors tie archyvai pateks į mūsų rankas. Jie gali būti sunaikinti. Laikas bėga, išmirs žmonės, kurie nusineš į kapus ir daug mums brangios istorinės medžiagos.
Tad dar laikas imtis skubaus darbo. Reikia rinkti duomenis apie partizanų kovas Lietuvoje ir juos skelbti pogrindžio spaudoje.
***
SKAUSMAS
Prieš akis regiu siaubingą vaizdą
Neramios vaikystės rytmety:
Partizanų kūnus niekšai mindo
Ir nebylų skausmą motinų širdy! . .
Ar galėjo kas skausme paguosti
Ir nušluostyt ašaras gailias
Nuo tų motinų ir sesių skruostų,
Kai slapta sodindavo gėles?! .
Aušta rytas — gėlės jau išrautos . . .
Verkia žemė rytmečio rasa.
Verkia širdys, despotų užgautos —
Vėl išniekinta sūnų auka! . .
Laiko tėkmėje žiedai nuvyto,
Ji nuplovė kraujo to klanus. —
Nesulaukė broliai laisvės ryto,
Nesugrįžo į gimtus namus.
