TARYBINIS LINČIO TEISMAS
Š.m. balandžio 11 d. 17 vai. 77 metų Balio Gajausko motinai buvo įteiktas pranešimas, kad balandžio 12 d. 10 vai. Vilniaus Aukščiausiame Teisme prasidės jos sūnaus teisminins procesas. Ji privalanti dalyvauti kaip liudininkė. Panašius pranešimus gavo L. Stavskis, O. Grigauskienė, J. Burbulienė ir Cizikienė.
Jau tą pačią dieną apie 19 vai. Kauno centrinio pašto telefonų ir telegramų skyriuje buvo pastebėti saugumiečiai. Telegrafistėms įsakyta nesiųsti telegramų, adresuotų Kaunas, Spynų 3—8 Dumbrytės Irenos (Balio Gajausko sužadėtinės) vardu. Ir siunčiama telegrama Leonui Laurinskui į Taurage, nepasiekė adresato.
Iš vakaro suaktyvėjo saugumiečių lengvasis transportas. Mat, norėta, kad kuo mažiau žmonių žinotų apie šį skaudų procesą. Balio kančias saugumiečiai norėjo dar padidinti moralinio vienišumo ir apleidimo skausmu. Bet jiems šitai nepasisekė. Šis nepalaužiamas dvasios žmogus, paaukojęs visą savo gyvenimą Lietuvai, neliko vienas. Tai pajuto ir visa teismo salė, pripildyta pusšimčio saugumiečių ir aktyvistų, kai Baliui buvo mesta raudonų gvazdikų puokštė, kai didelis draugų būrys grūdosi prie teismo salės durų. } procesą buvo įleisti liudininkai, labai nenoromis Balio sužadėtinė, truputį vėliau jos sesuo Laima Šulskienė ir Antanas Terleckas. Irena ir Laima viso proceso metu globojo vargšę senutę Balio motiną, kad tik ji ištvertų iki galo.
Į teismo salę nepateko: M. Jurevičius, J. Petkevičienė, A. Pašilys, J. Protusevičius, J. Volungevičius, V. Bastys ir Bastienė, R. Ragaišis, A. Ragaišienė, A. Šulskis, Giedra, kun. J. Zdebskis, kun. V. Stakėnas, kun. G. Dovydaitis, kun. S. Tomkevičius, S. Pranckevičius, V. Grigonis ir kiti. Į salę neįleisti asmenys saugumiečių buvo filmuojami.
Aukščiausiojo Teismo koridoriuose nuolatos budėjo „nusipelnę" saugumiečiai: Česnavičius, Kulakauskas, Trakimas, Petrauskas ir kiti.
Antrąją dieną pas kaunietį Vincą Grigonį buvo padaryta krata ir paimta lagerio dainų sąsiuvinis. Galbūt saugumiečių kerštas už tai, kad pastarasis savo mašina atvežė Balio motiną iš Kauno į Vilnių.
Balio teisme dalyvavusiųjų draugų darbaviečių kadrų skyriuose saugumiečiai tikrino darbo grafikus ir grasė viršininkams. Taigi, agrodo, kad naujoji Konstitucija niekuo nesiskirs nuo senosios . . .
Balys Gajauskas kaltinamas, kad 1) davė lenkų kalba knygą „Bolševizmas" skaityti kitam žmogui, 2) išvertė į lietuvių kalbą „Gulago salyno" vieną skyrių, 3) sudarė lietuvių politinių kalinių sąrašą ir kaupęs Partizaninio judėjimo dokumentus. Parengtinio tardymo metu apklausti 31 liudininkas. Saugumo skirtas advokatas Gavronskis teisme pareiškė, kad Valstybinis kaltintojas neįrodė teisiamojo nusikaltimų ir siūlė 68 str. pakeisti 199 str. Prokuroras Bakučionis paprašė nubausti Balį Gajauską 7 metais griežto režimo lagerio ir 5 m. trėmimo. Tačiau teisėjas Radžiūnas paklausė saugumo ir priteisė 10 metų griežto režimo lagerio ir 5 metus trėmimo; viso — 15 metų žmogui, kuris kalėjo jau 25 metus! Taigi, šią bausme reikia vertinti kaip bausmę „iki gyvos galvos".
***
Briuselio advokatas van der Bošas laišku kreipėsi į tarybine ambasadą Briuselyje.
1978 kovo 15
Jo Ekscelencijai Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Ambasadoriui Briuselyje
Pone Ambasadoriau,
kaip advokatas imuosi ginti poną Balį Gajauską, Lietuvos respublikos pilietį, kuris buvo suimtas Kaune 1977 balandžio 20 ir, jei ne klaida, laikomą viename KGB priklausančiame kalėjime: Vilnius, Lenino 40, Lietuva, TSRS.
Man garbė prašyti Jūsų malonaus dėmesio, pasiremiant rūpesčiu, kurį liudija Tarybų Sąjunga, kaip ir kitos Helsinkio susitarimus pasirašiusios valstybės žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimo atžvilgiu, pranešti man, kiek tai leidžia tarybinės teisės ribos, apie pobūdį faktų, kuriais kaltinamas ponas Balys Gajauskas pagal Lietuvos Baudžiamojo Kodekso 68 str. ir kada bus pradėtas jo bylos nagrinėjimas.
Su pagarba atkreipiu Jūsų dėmesį į faktą, kad man, kaip advokatui, nepriklauso kitaip vertinti pono Gajausko veiksmus kaip griežtai įstatymų ir jo gynimo organizavimo nustatytų rėmų.
Ar aš galiu, pagaliau, jei taip reikia. Jus paklausti, kokios procedūros reikia laikytis, kad galėčiau susitikti su ponu Gajausku ir tuo tikslu gauti vizą atvykti į Lietuvą tam laikui, kuris numatomas bylos nagrinėjimui.
Laukdamas iš Jūsų palankaus atsakymo, būsiu dėkingas. Pone Ambasadoriau, už mano aukštos pagarbos priėmimą.
***
NUOSPRENDIS
Baudž. byla Nr. 87
(1978 m.)
Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vardu 1978 m. IV mėn. 14 d. Vilniaus mieste
Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisminė baudžiamųjų bylų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio tesimo nario S. Raziūno, liaudies tarėjų: A. Burokaitės ir F. Stanionio, sekretoriaujant G. Jablonskaitei, dalyvaujant prokurorui J. Bakučioniui ir gynėjui G. Gavronskiui teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje GAJAUSKAS BALYS, JONO s., gimęs 1926 m. II mėn. 24 d. Lietuvos TSR Vilkaviškio raj., Vygrelių km., TSRS pilietis, lietuvis, nepartinis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, teistas 1948 m. rusėjo 18 d., pagal LTSR teritorijoje veikusio RTFSR BK 58-1 „a", 58-8, 58-10 str. ld. ir 58-11 str. laisvės atėmimu 25 metams ir paleistas 1973 m. gegužės 3 d. bausmę atlikus, dirbo Kauno elektros montavimo darbų valdyboje Nr. 5 elektros monteriu, gyveno Kauno m.. Spynų 3—8, kaltinamas nusikaltimu, numatytu Lietuvos TSR BK 68 str. 2d. ir nustatė:
B. Gajauskas, turėdamas teistumą už itin pavojingus valstybinius nusikaltimus, 1974—1977 metais, siekdamas pakirsti ir susilpninti Tarybų valdžią, skleidė antitarybinę agitaciją ir propagandą. Platinimo tikslu įsigijo ir laikė antitarybinę literatūrą šmeižiančią Tarybinę valstybę ir visuomeninę santvarką. Savo bendraminčių pagalba daugino ir platino ją. Platinimo tikslu vertė į lietuvių kalbą A. Solženycino knygas „Gulago salynas" I tomą. Šį nusikaltimą jis padarė šiomis aplinkybėmis:
I. Antitarybinės literatūros laikymas platinimo tikslu ir jos platinimas.
B. Gajauskas 1974 metais, platinimo tikslu, įsigijo ir laikė knygas „Bolševizmas" (lenkų kalba), A. Solženycino „Gulago salynas" I tomą (rusų kalba) ir „Dievas šiandien" (lietuvių kalba), o taip pat brošiūras „Teisių gynimo TSRS kronika" X-to leidinio 2 egz. (rusų kalba), bei leidinio „Dievas ir tėvynė" I ir 2 numerius. Šią antitarybinę literatūrą jis davė skaityti L. Stavskiui, o knygos „Gulago salynas" tomą pats vertų į lietuvių kalbą platinimui.
Teisiamasis B. Gajauskas kaltas neprisipažino. Jis paaiškino, kad knygą „Bolševizmas" nežinia iš kur gavęs, namuose seniai buvo. Knygą „Gulago salynas" I tomą jis gavo 1974 m. iš S. Kudirkos. Brošiūrų „Teisių gynimo TSRS kroniką" ir „Dievas ir tėvynė" iš vis neturėjo. „Gulago salynas" I tomo dalį gavo iš S. Kudirkos išverstą į lietuvių kalbą. Pasidaręs rankraštinį šio vertimo nuorašą, o gautą vertimą sunaikino.
B. Gajausko kaltė, laikius antitarybinę literatūrą platinimo tikslu, bei jos platinimas, patvirtinamas šiais įrodymais.
Liudytojas L. Stavskis parodė, kad B. Gajauskas buvo davęs paskaityti knygą „Bolševizmas", kurią perskaitęs jam grąžino atgal. Vėliau, 1976 m. davė paskaityti bei pasaugoti „Gulago salynas" I-jo tomo dalį bei brošiūras „Teisių gynimo TSRS kronika" ir „Dievas ir tėvynė", kurias atrado ir išėmė. Teisme jis atpažino ir parodė šią literatūrą, nurodydamas, kad ją buvo gavęs iš B. Gajausko ir perskaitė.
Iš B. Gajausko 1974 m. gruodžio 23 d., kratos metu, buvo išimtos knygos „Bolševizmas" ir „Gulago salyno" I-jo tomo dalis — nuo 193 iki 272 pusi. (2t. 95-105 L).
1977 m. vasario 7 d. iš L. Stavskio, kratos metu, buvo išimtas „Gulago salyno" I-jo tomo dalis (nuo 1 iki 192 psl.) ir brošiūros „Dievas ir tėvynė" 1 ir 2 numeriai bei 2 egz. „Teisių gynimo TSRS kronika" (2t. 165-174 L).
Parengtiniame tardyme B. Gajauskas parodė, kad „Gulago salynas" I-jo tomo vertimą darė pats (lt. 163, 140-143 L). L. Stavskis parodė, kad šios knygos I-mą tomą davė B. Gajauskas, o vėliau jj padalino pusiau ir vieną dalį pasiėmė. Ekspertizė nustatė, kad „Gulago salynas" knygos dalis išimta iš B. Gajausko, o kita jos dalis — iš L. Stavskio sudaro vienos knygos egzempliorių (3t. 34-39 L), o rašysenos ekspertizė nustatė, kad šios knygos rankraštinis vertimas į lietuvių kalbą padarytas B. Gajausko ranka (3t. 111-128 L), kas sutampa su B. Gajausko prisipažinimu parengtiniame tardyme, apie tai, kad jis pats asmeniškai darė vertimą (lt. 25-26, 44-46 1.).
Šiais įrodymais paneigiamas jo aiškinimas, kad, neva tai, gavęs vertimą iš S. Kudirkos, pasidarė nuorašą.
Be to, B. Gajausko ranka padaryti vertimai yra keliuose sąsiuviniuose ir ant atskirų lapų, kas taip pat byloja, jog jie nenurašyti nuo kito egzemplioriaus, o versti (7t. 22, 23, 21 paketai).
Pats vertimas, turint pačią knygą, o taip pat vertimo darymas per kalkinį popierių keliais egzemplioriais, liudija apie vertimą platinimo tikslu.
Nėra pagrindo netikėti L. Stavskio parodymais ir apie tai, kad jam B. Gajauskas davė perskaityti bei pasaugoti knygą „Bolševizmas" ir brošiūras „Dievas ir tėvynė" bei „Teisių gynimo TSRS kronika", ką B. Gajauskas neigia.
Knygoje „Bolševizmas" šmeižiama ir niekinama Darbo žmonių deputatų tarybų veikla, tarybinės vyriausybės vidaus politika ir tarybinės visuomenės gyvenimo sritys. Knygoje „Dievas šiandien" šmeižiškai tvirtinama, kad komunizmas —prievartinė sistema, atnešusi vergiją, badą, žvėriškumą ir t.t. Brošiūroje „Teisių gynimo TSRS kronika" talpinami šmeižiško pobūdžio straipsniai apie piliečių teisių pažeidinėjimus, persekiojimus Tarybų Sąjungoje bei represijas. Leidinyje „Dievas ir tėvynė" šmeižiama Tarybinė valstybinė ir visuomeninė santvarka, partijos politika tikinčiųjų atžvilgiu, raginama telktis kovai prieš Tarybų valdžią Lietuvoje. Tad šios literatūros laikymas platinimo tikslu, dauginimas bei platinimas yra antitarybinė agitacija ir propaganda, siekiant pakirsti ir susilpninti Tarybų valdžią.
II. Lietuviškųjų nacionalistinių gaujų dokumentų laikymas ir dauginimas platinimo tikslu.
Be paminėtos šio nuosprendžio I-me skyriuje literatūros, B. Gajauskas 1974 m. įsigijo ginkluotų nacionalistinių gaujų, veikusių pokario metais respublikoje, antitarybinius dokumentus: taip vadinamą Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio, Lietuvos laisvės armijos ir „Vanagų" organizacijos statutus, instrukcijas, įsakymus, protokolus bei šių organizacijų leidinius — „LLKS biuletenis", „Laisvės varpas", „Partizanas", „Laisvės žodis" (rusų kalba), Lietuvos pasipriešinimo judėjimo memorandumą Suvienytų Nacijų Organizacijai (anglų kalba), Lietuvos bendro demokratinio pasipriešinimo judėjimo memorandumą SNO ir kelių didžiųjų valstybių Ministrų taryboms (anglų kalba) bei visą eilę panašaus pobūdžio kūrinių.
Siekdamas apsaugoti šiuos dokumentus nuo galimų kratų, jis 1976 m. rudenį atvežė juos pas L. Stavskį į butą, siekiant juos padauginti ir panaudoti platinimui. Tą patį rudenį atėjo pas L. Stavskį ir savo foto aparatu „Zenit-3 M", padedant nenustatytam asmeniui, juos nufotografavo. . Dalies šių dokumentų padarė fotokopijas, kurias jo motina A. Kilčiauskienė perdavė saugoti O. Grigauskienei, pas kurią kratos metu buvo atrasta.
Be to, B. Gajauskas tokiu pat tikslu padarė paminėto memorandumo, „Vanagų" organizacijos įsakymo, eilėraščio ir kito dokumento, neturinčio pavadinimo, nuorašus, kurie buvo atrasti ir išimti.
Teisiamas B. Gajauskas kaltu neprisipažino. Jis paaiškino, kad ginkluotų nacionalistinių gaujų dokumentų nelaikė ir neturėjo. Juos fotografavo pas L. Stavskį, mokydamasis fotografuoti ir padarė po keletą egzempliorių fotokopijų. Iš L. Stavskio buvo gavęs 4 dokumentus, kuriuos sunaikino, padaręs jų nuorašus savo įdomumui.
Nors B. Gajauskas kaltas neprisipažino, bet jo kaltė laikius paminėtus dokumentus ir juos dauginus platinimo tikslu, patvirtinama šiais įrodymais:
Liudytojas L. Stavskis parodė, kad B. Gajauskas 1976 m. rudenį atvežė ginkluotų nacionalistinių gaujų dokumentus, o po kurio laiko atėjo su nepažįstamu asmeniu ir juos visą dieną fotografavo ir foto juostas išryškino. Dalį tokių juostų išsinešė, o kitas paliko pas jį. Vėliau pasiėmė ir dalį dokumentų.
1977 m. vasario 7 d. iš B. Gajausko buvo išimtas foto aparatas „Zenit-3 M", foto didintuvas ir kitos fotografavimo medžiagos (lt. 156-158 1.). Tą pačią dieną iš L. Stavskio buvo išimta 7-rių fotojuostų negatyvai su 200 kadrų ir 322 lapai buržuazinių nacionalistinių gaujų dokumentais (lt. 165-174 L). Kriminalistinė ekspertizė nustatė, kad fotojuostų negatyvai su gaujų dokumentais yra nufotografuoti fotoaparatu „Zenit-3 M" išimtu iš B. Gajausko.
Iš išimtų fotojuostų negatyvų buvo padarytos nuotraukos. Pasirodė, kad juose nufotografuoti rasti pas L. Stavskį gaujų dokumentai (2t. 217-218 1.). Tai patvirtina L. Stavskio parodymus apie tai, kad B. Gajauskas fotografavo pas jį atneštus dokumentus savo aparatu „Zenit-3 M". Daktilaskopinė ekspertizė nustatė, kad ant kai kurių paminėtų dokumentų, išimtų iš L. Stavskio, rasti B. Gajausko rankos pirštų antspaudai (3t., 5-15 1.). Tai patvirtina, kad šie dokumentai buvo pas jį.
Iš kratos protokolo matyti, kad pas O. Grigauskienę 1977 m. vasario 12 d. buvo rasta ir išimta įvairių rankraštinių kūrinių bei nuorašų, o taip pat po keletą egzempliorių foto kopijose nacionalistinių gaujų dokumentų (2t., 191-194 1.). Liudytoja O. Grigauskienė parodė, kad juos pas ją atnešė saugoti teisiamojo motina A. Kilčiauskienė. Gi pastaroji patvirtino, kad jie kratos metu nebuvo rasti, priklauso B. Gajauskui, todėl, kad jų nesurastų, ir nunešė pas O. Grigauskienę. Taigi, buržuazinių nacionalistų gaujų dokumentų laikymas ir jų dauginimas fotoaparatu, padarant po kelis egzempliorius, kas buvo atrasta pas O. Grigauskienę, liudija apie tikslą platinti šią literatūrą. B. Gajausko aiškinimas, kad jis nelaikė paminėtų dokumentų platinimo tikslais, paneigiamas minėtais įrodymais.
Ginkluotų nacionalistinių gaujų dokumentai yra antitarybinė literatūra, joje pilna šmeižiškų prasimanymų apie Tarybų valdžią Lietuvoje, duodami nurodymai apie būdus ir metodus kovai griauti ją. Tad tokios literatūros laikymas, dauginimas tikslu išplatinti, neabejotinai liudija apie paminėtų gaujų veiklos perėjimą, priderinus prie šiuolaikinio etapo, siekiant susilpninti ir pakirsti Tarybų valdžią. Tokia veikla yra ne kas kita, kaip antitarybinė agitacija ir propaganda.
Kaltinime teigiama, kad B. Gajauskas sudarė sąlygas kitiems platinti gaujų dokumentus, nes jo motina A. Kilčiauskienė perdavė dalį jų O. Grigauskienei. Sis kaltinimas išbraukiamas, nes A. Kilčiauskienė be B. Gajausko žinios šitaip padarė ir, be to, pastaroji taip pat neturėjo tokio tikslo.
III. Nuteistų asmenų sąrašų sudarymas antitarybinės propagandos tikslais.
B. Gajauskas, grįžęs iš įkalinimo vietos, surinko duomenis apie nuteistus lietuvius už itin pavojingus valstybinius nusikaltimus. Sudarytą sąrašą per savo bendraminčius Kovaliovą ir A. Ginzburgą paskelbė nelegaliai leidžiamajame rinkinyje „Einamųjų įvykių kronika" bei reakcinguose užsienyje leidžiamuose laikraščiuose: „Dirva", „Europos lietuvis" ir „Mūsų Lietuva", siekiant susilpninti bei pakirsti Tarybų valdžią. Šiuose leidiniuose nuteistieji asmenys pateikiami kaip „vergovės" aukos, bei „nacionalinio" ir „pasipriešinimo" dalyviai.
Teisiamasis B. Gajauskas kaltas neprisipažino. Jis paaiškino, kad nuteistųjų asmenų sąrašus jam davė S. Kudirka, išvykdamas iš TSRS. Jis juos nusirašė ir laikė savo įdomumui. Kaip jie pateko į užsienį ir buvo pateikti priešiškai spaudai — nežino.
B. Gajausko kaltė sudarius nuteistųjų asmenų sąrašus ir panaudojus juos antitarybinės agitacijos tikslu, nustatoma šiais įrodymais:
Iš B. Gajausko 1974 m. gruodžio 23 d. buvo išimti trys ranka sudaryti sąrašai asmenų (lietuvių), nuteistų už itin pavojingus valstybinius nusikaltimus. Grafinė ekspertizė nustatė, kad šie sąrašai padaryti B. Gajausko ranka (3t., 111-128 1.).
1974 m. gruodžio 23 d. iš Kovaliovo paimti nuteistųjų (lietuvių) sąrašai atspausdinti rašomąja mašinėle rusų kalba (10t., 29-37, 42-47 L).
1977 m. sausio 4 d. kratos metu rasti ir išimti 5 lapuose atspausdinti nuteistų asmenų (lietuvių) sąrašai (2t., 234-245 L). Išimti sąrašai yra analogiški. Ant išimtų iš A. Ginsburgo sąrašų yra padaryti papildymai bei pataisymai, o rašysenos ekspertizė nustatė, kad šiuos pataisymus padarė B. Gajauskas savo ranka (3t., 173-192, 198-202 L). Tai patvirtino, kad B. Gajausko sudaryti sąrašai nuteistųjų asmenų buvo jo perduoti Kovaliovui bei A. Ginzburgui ir patalpinti į užsienyje leidžiamus reakcingus leidinius. B. Gajausko aiškinimas, kad juos perrašė, nepagrįstas. Visų pirma, pas jį atrasti sąrašai trijuose egzemplioriuose yra tapatingi ir su pataisymais bei papildymais. Netikėtina, kad jis, turėdamas originalus, darytų jų nuorašus ir dar trijuose egzemplioriuose.
Be to, parengtiniame tardyme B. Gajauskas parodė, kad nuteistųjų lietuvių sąrašus sudarinėjo jis pats, gavęs žinias apie juos iš pažįstamų ir nepažįstamų asmenų. Jis taip pat paaiškino prie pavardžių parašytų skaičių reikšmę (lt., 33-37 1., 103-106, 171-182 1.). Iš šių parodymų neabejotinai seka, kad S. Kovaliovas ir A. Ginzburgas juos gavo iš B. Gajausko, nes pagal B. Gajauską, niekam šių sąrašų nedavęs, o su paminėtais bendraminčiais buvo pažįstamas.
Nelegaliai rinkdamas nuteistuosius ir sudarydamas jų sąrašus, o taip pat perduodamas S. Kovaliovui ir A. Ginzburgui juos, aiškiai žinojo, kad jie bus paskelbti ir panaudoti antitarybinei agitacijai ir propagandai, to ir siekė.
Tokiu būdu šio nuosprendžio I, II, III skyriuose suminėtais ir aptartais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad B. Gajauskas skleidė antitarybinę agitaciją ir propagandą, siekdamas susilpninti ir pakirsti Tarybų valdžią TSRS. Si jo veikla atitinka Lietuvos TSR BK 68 str. 2d.
IV. Bausmės ir kiti klausimai
B. Gajauskasišteistumoužitinpavojingą valstybinį nusikaltimą išvadų nepadarė. Jo naujai padaryto nusikaltimo pobūdis ir apimtis sudaro padidintą pavojingumą visuomenei bei valstybei. Jo asmenybė, nerodanti noro pasitaisyti, taip pat byloja apie būtinumą izoliuoti nuo visuomenės ilgam laikui. Šia prasme apie tai byloja ir rasta pas jį daugybė kitokios antitarybinės literatūros bei jo paties kūryba reiškia neapykantą Tarybų valdžiai, partijai ir vyriausybės taikiai politikai. Kadangi B. Gajausko ankstesnis teistumas nepanaikintas, tai jis pripažįstamas itin pavojingu recidyvistu ir paskirtina papildoma bausmė — nutrėmimas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos TSR BPK 331-333 str., nusprendė Gajauską Balį, Jono s. pripažinti kaltu, padariusį nusikaltimą numatytą TSRS BK 68 str. 2d. ir nuteisti laisvės atėmimu dešimčiai metų su nutrėmimu penkeriems metams.
Remiantis BK 26 str. pripažinti jį itin pavojingu recidyvistu ir bausmę paskirti atlikti ypatingojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 1977 m. balandžio 20 d.
Priteisti iš B. Gajausko 136 rub. 76 kap. teismo išlaidų į valstybės pajamas.
Daiktinius įrodymus, esančius byloje, palikti saugoti prie bylos. Foto aparatą „Zenit-3 M", didintuvą ir kitas dauginimo priemones bei medžiagas konfiskuoti.
Iš nuteistojo paimtus asmeninius daiktus grąžinti jam arba jo giminaičiams.
Šis nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas.
Pirmininkaujantis: S. Raziūnas
Liaudies tarėjai: A. Burokaitė ir F. Stanionis
Nuorašas tikras: (Parašas)
Tesimo narys (S. Raziūnas)
UŽ KĄ?
„Tu diege prakeiktąsis,
Iš kur drąsumas tasis,
Su murzinu snukiu čia vandenį man teršti?
Aš galvą kiekvienam nutrauksiu,
Kas tik norės man ką paveržti!"
(Iš pasakėčios)
1978 balandžio 12, beveik metams praėjus nuo arešto dienos, LTSR Aukščiausiasis teismas teisė Balį Gajauską, o 1978 balandžio 16 laikraštyje „Tiesa" pasirodė Broniaus Bendoriaus ir Prano Kenecko straipsnis „Veidas be kaukės".
Nors šis straipsnis, kaip ir Aukščiausiasis teismas, pasistatę sau tikslą moraliai ir fiziškai sunaikinti nepageidautiną asmenį, negali būti rimtai traktuojami, tačiau vertėtų, nuodugniai perskaičius Bendoriaus ir Kenecko kūrinį, paklausti: Už ką nuteistas Balys Gajauskas?
Straipsnyje rašoma: „Balys Gajauskas gavo, ką nusipelnė. Tarybų šalis turi savo įstatymus, kurie niekam neleidžia tyčiotis iš švenčiausių jausmų" ir t.t. . . Straipsnyje kukliai nutylima, kiek B. Gajauskas gavo, t.y., kiek jis nusipelnė prieš Tarybų šalies įstatymus, kurie niekam iš jų neleis tyčiotis. Bendoriaus ir Kenecko bendrai nuteisė B. Gajauską — 10 metų kalėjimo ir 5 metus ištrėmimo! . .
1948 gegužės 3 B. Gajauskas buvo pasmerktas 25 metams laisvės atėmimo, kuriuos atsėdėjo iki galo. 1973 m. išėjus į „laisvę", iš 48 pragyventų metų didesnė gyvenimo pusė buvo praleista „pataisos darbų kolonijoje", kurioje iš sveiko pataiso į invalidą, o iš invalido padaro numirėlį. Tačiau dideliam taisytojų apmaudui B. Gajauskas išėjo fiziškai ir psichiškai visiškai sveikas žmogus. Šitoks Gajausko poelgis ne tik sugriovė „didžiųjų humanistų" viltis, bet ir sudavė smūgį dešimtmečiais sukauptam „prestižui".
Jis liko fiziškai sveikas, neišėjo iš proto, nebaigė dienų savižudybe, netapo saugumo informatoriumi ir dar drįso tyčiotis iš „švenčiausių tarybinių įstatymų ir jausmų" ...
Už ką B. Gajauskas išbuvo Gulago salyne 25 metus? Straipsnyje sakoma: „Nuo Balio Gajausko paleistos kulkos žuvo Antanas Mikalkinas. Liko trys sūnūs našlaičiai: dešimties metų Leonas, septynerių metų Edvardas ir vos penktus metus pradėjęs eiti Antanas. Skaudesnę tragediją sunku įsivaizduoti!"
Ne, nesunku! Mes neužmiršime tūkstančius ir tūkstančius nekaltai nukankintų, suluošintų, demoralizuotų, šimtus tūkstančių deportuotų į Sibiro glūdumas, kur daugelis užmigo amžinu miegu. Mes atsiminsime pokario terorą, vaikų ašaras ir motinų neviltį, mes neužmiršime, kad ne nuo gero gyvenimo mūsų tėvai, broliai, seserys — didelė tautos dalis pasitraukė į Vakarus, geriau pasirinkę išeivio dalią, negu visas tas „humanizmo" formas, apie kurias taip vaizdžiai rašo Benderius ir Keneckas.
Mums sunku įsivaizduoti, nes buvo neteisingai apkaltinti, kurie paskui mirė kalėjimuose, lageriuose, nes buvo žmonės, kuriems tardytojai lupo nagus, buvo tie, kurie ir šiandieną nežino „Už ką?" Tai praeitis. Tuo labiau kad už tuos pačius nusikaltimus antrą kartą neteisiama, nors pilti purvą ant pasmerkto žmogaus tarybinė spauda ir nesivaržo. Be didelių išimčių, bemaž visas straipsnis paskirtas praeičiai ir tiems žmonėms, už kurių nusikaltimus B. Gajauskas nėra atsakingas. Skaitant toliau, pradedi suvokti Bendroiaus ir Kenecko akcento prasmę. „Balys Gajauskas tampa "istoriografu" Jo tyrinėjimų objektas — kruvinųjų sėbrų darbai ir ,žygiai'. Lapas po lapo, su užkietėjusiu manjako užsispyrimu atkuriamos buržuazinių nacionalistų gaujų ,operacijos'. Dieną ir naktį tiksliname sąrašai visokių ,Vanagų', ,Erelių', ,Vilkų' ir t.t. Ir Balys Gajauskas išsijuosęs daugina šiuos dokumentus."
Štai už šį darbą B. Gajauskas buvo pasmerktas penkiolikai metų laisvės atėmimo! Iš viso susidarys 40 metų!
Todėl netenka stebėtis kad belgų advokatas Vincentas van der Bošas, sutikęs ginti B. Gajauską, nebuvo įleistas į TSRS ir netenka stebėtis, kad teismas buvo atviras tik čekistų surinktiems statistams, nes kaip teismas, taip ir straipsnis yra farsas nuo pradžios iki galo. Bet už ką 15 metų?!
„O kuo aš kaltas?" Ar dar netylėsi?
Nusibodo man klausyt tavęs.
Jau kaltas tuo, kad mane ėsti spiria"
Ir tuoj ėriuką į dantis pagavęs
Nusinešė pietums į tamsią girią.
(Iš pasakėčios)
Tik totalitarinėje santvarkoje, kur kontroliuojamas ne tik žmogus, bet ir jo mintys, kur istorija tėra tik režimo prostitutė, už faktų rinkimą galima teisti, ir teisti tokia barbariška, nežmoniška bausme.
Būtų juokinga galvoti, kad, išbuvęs pragare 25 metus, žmogus viską užmirš, išduos save ir kitus ir, nuraminęs sąžinę, vegetuos.
B. Gajauskas buvo ne toks. Visi, kurie jį pažinojo dar lageryje, pasakys, kad jis — kuklus, žingeidus žmogus ir geras draugas. Jis 25 metus išbuvo košmaruose ir liko žmogumi! Jis nestovėjo istorijos scenoje su žmogžudžiais, kurie kažkada daužė už kojų žydų vaikus. Jis nedainavo: „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis" . . . Jis nemaldavo laisvės. Jis už ją kovojo ir kentėjo.
Šiandien jis ir vėl nuteistas. Nuteistas už tai, kas niekada ir niekur nebuvo nusikaltimas — už archyvinį darbą! Matyt teisinga yra minėtos pasakėčios išvada:
„Ant svieto dedasi taip pat: prieš tvirtą
Silpnam visur ir visad kaltu būt skirta".
Iš barbarų ir kanibalų negalima laukti malonės. Balio Gajausko asmenybė gėdina neveiklumą, smerkia abejingumą Tėvynės likimui, šaukia kovoti!
Germantas
MES NEIŠNYKSIM!
. . . Prie Nemuno buvom senovėj
Ir būsim, kol Nemunas bus!
(P. Širvys)
Pastaruoju metu „Tiesa" vis dažniau suteikia savo skiltis tiems, kas lemtingais 1940 metais nuėjo tarnauti okupantams, kas padėjo jiems žudyti ir tremti lietuvių tautą, o ir šiandien dėl erdvesnio buto ar teisės pirkti parduotuvėse pro jų užpakalines duris pasiruošę padėti kolonizuoti kraštą įvairaus plauko kriminalistams bei išsižadėti savo gimtosios kalbos. Štai š.m. balandžio 16 „Tiesoje", prisidengę Broniaus Bendoriaus ir Prano Kenecko pavardėmis, vėl prabilo uolieji genocido talkininkai. Kas juos šįkart privertė taip atvirai deklaruoti ištikimybę okupantams ir garsinti ketinimus susidoroti su bet kuo, kas tik pamėgins žadinti lietuviškumą ar ketins išsaugoti vardus tų, kurie žuvo kovoje dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės?
Neseniai įvykęs Balio Gajausko teismo procesas priminė kolaborantams, kad tauta nepamiršta savo sūnų, padėjusių galvas sunkiose grumtynėse dėl teisės būti lietuviais ir likti čia prie Nemuno, ir kad ir šiandien vis dar gyvas prasmingesnio ir laisvo gyvenimo ilgesys. Tad ir prireikė jiems B. Gajauską paversti plėšiku, banditu, išdaviku, kad niekas nesuvoktų jo tikrųjų tikslų ir nesurastų nė kruopelytės jo gyvenimo tiesos, kad pro tankų melo šydą neįžvelgtų jo taurios sielos spindesio.
Kas gi iš tikrųjų buvo Balys Gajauskas?
Jis, kaip ir tūkstančiai kitų Lietuvos moksleivių, paliko tais sunkiaisiais pokario metais mokyklos suolą ir išėjo ginti savo namų slenksčio. Tūkstančiai doriausių ir humanistiškai išauklėtų jaunuolių buvo priversti paimti tada ginklą į rankas, nes kitokio pasirinkimo jiems nebuvo.
Tik prisiminkime. 1940 birželio 15 Lietuva neiššovė į okupanto kariuomenę nė vieno šūvio. Naivūs mūsų diplomatai vis dar tikėjo, kad įmanoma šiuo sunkiu laikotarpiu išsaugoti bent šiokią tokią nepriklausomybę ar ekonominį savarankiškumą ir, svarbiausia, neišžudyti tautos. Jiems sunku buvo pastūmėti 3 milijonų tautą į karą su keliasdešimt kartų galingesne valstybe, turinčia milžiniškus žmonių ir medžiagų resursus. Juk tai būtų buvusios beprasmiškos žudynės, kurių baigtis aiški. Be to, nelaimingos, nors ir didvyriškos Suomijos kovų vaizdai vis dar šmėsavo prieš akis. Kad ir kaudamasi pasiaukojamai dėl kiekvienos gimtosios žemės pėdos, ji buvo pasaulio didžiūnų palikta likimo valiai ir turėjo nuleisti rankas. Tad, iš tiesų, ar ne geriau ieškoti kito būdo ir gal ramumu, gerumu numaldyti užsirūstinusį galiūną? Deja, tai ir buvo didžioji klaida. Ir turbūt graužėsi sau nagus mirdamas tundroje Lietuvos Ministrų Tarybos pirmininkas Antanas Merkys, kad tenkino okupantų reikalavimus ir įsakė savajai policijai suimti A. Povilaitį ir K. Skučą, jau pasiekusius netoli Jurbarko Vokietijos pasienį ir galėjusius išgelbėti savo gyvybes. Skaudžiai turbūt kaltino save ir užsienio reikalų ministras J. Urbšys, kad išskrido birželio 15 vakarą į Maskvą, vildamasis perkalbėti Kremliaus vadovus ir įtikinti Lietuvos draugiškumu. Ar galėjo jis žinoti, kad taip niekšingai bus ten pamintas diplomatinių atstovų imunitetas?
O kaip turėjo sielvartauti šimtai gabių ir kvalifikuotų Lietuvos kariuomenės karininkų, žudomų niekam nežinomuose užkaboriuose ar mirštančių iš bado Gulago salyne! Juk jų rankose buvo keliasdešimt tūkstančių gerai paruoštos ir morališkai patvarios kariuomenės, galėjusios drąsiai ir sėkmingai kautis su priešu. Deja, teko daug kam mirti apmaudžiai vienatvėje, neatlikus kario pareigos.
Pagaliau ar neturėjo tam tikrų iliuzijų ir mūsų taurusis rašytojas V. Krėvė-Mickevičius, mėgindamas birželio 30 naktį Kremliuje įtikinti Viačeslavą Molotovą nesunaikinti Lietuvos nepriklausomybės? Gerai kad V. Krėvė bent išgavo tiesų Molotovo atsakymą ir paliko jį kaip kaltinamąjį dokumentą istorijai. O juk pasakė Molotovas, kad būtų kvaila nepasinaudoti pasitaikiusia patogia proga ir nepadaryti to, ko nepavyko padaryti Ivanui Žiauriajam, t.y., išeiti Rusijai į Baltijos jūrą.
Ir veikiai Lietuva jau kraujavo NKVD tardytojų kabinetuose, aimanavo tvankiose kalėjimų kamerose, o 1941 birželio 14 patraukė visais keliais Kazachstano ir Komi linkui.
Tad ar ne naivu, visa tai prisiminus, kaltinti kapitoną A. Impulevičių, leitenantą A. Burbulį ir kitus, pasukusius kovos keliu? Juk jie visi patyrė pirmojo bolševikmečio košmarą ir ne vienas jų tiktai prasidėjusio karo dėka išliko kalėjimų kamerose gyvi.
Neturime užtat pagrindo kaltinti ir Balio Gajausko, paėmusio ginklą į rankas. Kai žmonėms nepaliekama jokio kito pasirinkimo, o tik galimybė mirti, jie gali mirti ir kovodami. Toks pasirinkimas ir logiškesnis, ir etiškesnis. Jis įgalina apsaugoti nuo mirties daugelį kitų nekaltųjų ir pagaliau kažkokiame kovos etape pasiekti tam tikrų laimėjimų.
Taigi tauta negalėjo kartoti diplomatų klaidų. Ji padarė išvadą: jei mirti, tai tik—kovos lauke ir palikti ateities kartoms sektiną pavyzdį. Todėl ir į visokius minimus „Tiesoje" mikalkinus ir panašius buvo šaudoma, ginant tautą nuo žudymo ir tremties. Šiandien juk ne paslaptis, kad didžioji lietuvių tautos dalis buvo tada pasmerkta, „Gulago salyno" autoriaus žodžiais betariant, nuleisti į „didžiosios kanalizacijos" latakus ir tik dvasiškai pasyvieji būtų galėję asimiliuotis su „išrinktąja" rusų tauta. Beliko tad tik kovos kelias. O juk bet kurios šalies teisiniai kodeksai užtikrina piliečiams būtinosios ginties teisę ir jokios tautos etika nesmerkia tų, kas gina savo tėvynę nuo užpuolikų.
Bet TSRS tikslai nepasikeitė ir šiandien. Pasikeitė šiek tiek tik metodai. Fizinio genocido metodą ji pakeitė dvasiniu. Lietuva sparčiai kolonizuojama. ( ją masiškai vežami daugiausia Rusijos kriminaliniai elementai. 1977 m. į Mažeikius statybos darbams buvo atvežta iš Rusijos 700 recidyvistų, kurie čia buvo laisvai paleisti ir tuoj pat pradėjo terorizuoti gyventojus. Tik nusikaltėliams perdaug Įsisiautėjus buvo imtasi prieš juos šiokių tokių priemonių. Arba, šit, 1978 balandžio 21 „Vakarinės naujienos" pranešė, kad sulaikyti jaunuoliai, žiauriai 11.16 nužudę Vilniuje Saulėtekio gatvėje universiteto studentę lietuvaitę. Tačiau spauda tyli, kad šie sadistai rusų tautybės. O juk nesisieloja dėl kriminalistų antplūdžio tariami „Tiesos" humanistai. Tačiau jų supratimu, kriminalistai yra tie, kas gina Lietuvos teises. Dėl to, pagal juos, kriminalistas yra ir B. Gajauskas. O visa kita jiems nė motais. Juos nė kiek nejaudina, kad Lietuva nugirdoma ir suprostitutinama. Šiais malonumais uoliai juk naudojasi ir lietuviškieji genocido talkininkai.
Mes kitos nuomonės. Mes nelaikome plėšikais ir kriminalistais tų, kas kovojo už Lietuvos laisvę, ar tų, kurie šiandien gina jos teisę kalbėti gimtąja kalba. Juk štai jau yra žinoma, kad Švietimo ministerija yra paruošusi rusų kalbos dėstymo vaikų darželiuose programas ir metodinius nurodymus. Tad okupantų kalba bus brukama nuo pat kūdikystės, nors kaip tik reikėtų sustiprinti visose mokymo grandyse lietuvių kalbos dėstymą, nes jos mokėjimo lygis gana menkas. Ir ne iš gero juk dėl to paties išėjo demonstruoti ir gruzinų studentija. Iš jų taip pat norima atimti gimtąją kalbą. Su tais pačiais vargais susiduria ir armėnai, estai, latviai ir kiti. Tad nėra ko mums kaltinti B. Gajauską ir kitus, jei jie nori likti pilnaverčiais lietuviais.
Neteisūs teisdariai ir formaliu teisiniu požiūriu. Už dalyvavimą partizaniniame Lietuvos sąjūdyje B. Gajauskas iškalėjo 25 metus, nors pagal dabartini Baudžiamąjį kodeksą ilgiausias kalinimo laikotarpis — 15 metų. Lietuvos partizanams jau keliolika metų galiojantis kodeksas netaikomas. Jiems galioja tik kažkoks stalininis. Mat, reikia, kad jie lageriuose išmirtų. Tą patj siekiama padaryti ir B. Gajauskui, nuteisus jį pakartotinai 10 metų kalinimo ir 5 metams tremties už tariamą nusikaltimą — partizaninio sąjūdžio archyvinių dokumentų rinkimą. O tuo tarpu pastarieji veiksmai negali būti traktuojami kaip nusikaltimas, nes informacijos rinkimo ir platinimo teisę, nepaisant" valstybes sienų, užtikrina Visuotinės Žmogaus Teisių deklaracijos 19 str. Todėl patys teisdariai daro nusikaltimą po nusikaltimo.
Savo teises mes ginsime ir toliau. Išlaikėme fizinės prievartos smūgius, nors ir netekome daug gerų ir šviesių žmonių. Atremsime ir dvasinio genocido politiką. Mes ne vieni. Į šią kovą kaskart ryžtingiau stoja ir kitos Rusijos diktatorių engiamos tautos. Neatbaidys mus nuo tos kovos nei „kriminalistų", nei „plėšikų", nei kitos mums segamos etiketės. Ginti savo kraštą yra švenčiausia pareiga.
O tikrosios kaukės — kaukės nuo jūsų veidų! — bus nuplėštos. Tauta sužinos, kas buvo tie, kurie, dangstydamiesi svetimomis pavardėmis, skatino Lietuvoje sadizmo recidyvą. Jūs išžudėte tūkstančius tauriausio Lietuvos jaunimo, bet nenugalėjote jų dvasios. Jūs nesuprantate to, kad laisvės troškimas nesunaikinamas ir negali būti sutapatintas su ta ar kita karta. Klydo sadistai J. Martavičius, D. Todesas ir kiti, manydami, kad pakanka sunaikinti Nepriklausomoj Lietuvoj subrendusią kartą, ir pasipriešinimas bus užgniaužtas. Šiandien prieš jus kovoja karta, subrendusi okupacijos metais. Niekuo negalite būti užtikrinti, kad gyveniman ateinančios Lietuvos kartos dar ryžtingiau nesieks laisvės ir nepriklausomybės. Mes neišnyksim! Mes rasim jėgų kovoti, apginti savo teises ir likti amžiams čia prie Nemuno!
J. Jankus
PO BELGRADO SUSITIKIMO
Pilotas dar paklausė: „O kas yra tiesa?". Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: „Aš nerandu jame jokios kaltės. Yra jūsų paprotys Velykų proga paleisti vieną suimtąjį. Ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?" Tada jie ėmė šaukti: „Ne šitą, bet Barabą!" O Barabas buvo plėšikas. (Jn. 18,38-40).
1978 kovo 10 baigėsi Belgrado susitikimas. Priimtame to susitikimo dokumente Žmogaus teisių klausimas buvo apeitas, ir Sovietų komunistinė propaganda nepraleido progos piktai pasityčioti iš šios Vakarų kraštų atstovų nuolaidos Rytų komunistams.
Tiktai kelioms dienoms praėjus po Belgrado susitikimo dokumento priėmimo, sovietinė spauda pradėjo plačią kampaniją gindama kažkokį JAV pilietį, jauną darbininką Džoną Harisą, tariamai judėjimo už Amerikos negrų pilietines teises aktyvistą, kovotoją už tikrąsias žmogaus teises, kovotoją prieš rasizmą ir represijas, už elementarias savo bendrapiliečių teises ir t.t.
Štai keletas tokių protestuojančių balsų komunistinės „Tiesos" III. 14—IV.4 dienų numeriuose.
Šis „siaubingas susidorojimas . . . dar kartą demaskuoja tikrąją reikšme tų gražių žodžių žmogaus teisėms ginti, kuriuos taip mėgsta kalbėti JAV atstovai SNO ir kituose tarptautiniuose forumuose". „Mirties nuosprendis Dž. Harisui rodo, kad Jungtinėse Valstijose grubiausiai pažeidžiamos elementarios žmogaus teisės" (Sovietinių korespondentų Budapešte, Prahoje, Vienoje pranešimai).
Tekintojas V. Lijvas iš Talino Dž. Harisą vadina kovotoju už negrų teises, o nuteisusį jį tesimą — rasisitiniu.
TSRS didvyrio I. Kostino (Maskva) nuomone, su Dž. Harisu ruošiamasi siaubingai susidoroti „tik už tai, kad jam tenka kovoti už pagrindines žmonių teises veidmaniškumo, šventeiviškumo, žiaurumo ir beteisiškumo visuomenėje. „Džonas Haris, — verkšlena toliau TSRS didvyris, — rasistinės socialinės sistemos Jungtinėse Valstijose auka . . . Susidorojimas su juo dar kartą rodo, kad Amerikos administracija . . . grubiai pažeidžia Helsinkio pasitarimo Baigiamąjį aktą".
Toliau — profesorius, filosofijos daktaras A. Šeptalinas (Maskva): „Nuosprendis Dž. Harisui dar kartą patvirtina, kad kapitalizmas negali suteikti tikros lygybės visuomenės nariams". Ir kaip išvadą po šios tezės profesorius dar sušunku: „Laisve Džonui Harisui!"
Vienos gamyklos brigadininkas, vilnietis J. Sikorskis, ne vien tik savo vardu, pareiškė: „Mes, darbininkai, su giliu pasipiktinimu sutikome žinią apie ruošiamą susidorojimą su JAV negrų judėjimo už pilietines teises aktyvistu Džonu Harisu . . . JAV vyriausybė, kuri taip atkakliai „rūpinasi" pilietinių teisių gynimu užsienyje, pati atvirai pamina jas ruošdama eilinę politinę žmogžudystę. Mes ryžtingai protestuojame . . ."
Lvovo universiteto teisės fak. dekanas prof. V. Sokurenka: „Aš kaip ir visi tarybiniai žmonės (mūsų pabraukta) esu didžiai pasipiktinęs neteisėtu nuosprendžiu dėl Džono Hariso ir reikalauju nedelsiant paleisti jį!"
Po šio reikalavimo belieka šiam teisės mokslų daktarui (o jo asmenyje ir visam sovietiniam teisingumui) tiktai pasakyti: „Gerbiamas profesoriau, kas ne kas, o Jūs dabar tai jau gerai žinote, kad Džonas Haris pirmą kartą buvo nuteistas kalėjimu iki gyvos galvos už plėšikavimą ir moterų išprievartavimą. Tada nežinojote, kad toks Džonas Haris iš viso kažkur yra. Dabar gi Jūs reikalaujate ne sušvelninti jam bausmę, o jį nedelsiant paleisti po to, kai jis, atlikdamas savo bausmę kalėjime (lyginant su sovietiniais kalėjimais daugiau panašiame į viešbutį) sadistiškai nužudė kalėjimo prižiūrėtoją ir už tai buvo nuteistas pakartotinai, šį kartą — mirties bausme.
Taip kriminalinis recidyvistas šlovinamas dabar Tarybų Sąjungoje kaip žymus kovotojas už žmogaus teises, o tie, kurie jį nuteisė — kaltinami žmogaus teisių pažeidimu. Ir visa tai skelbia ne koks gangsterių, raudonųjų teroristų ar šiaip iškrypėlių psichopatų laikraštpalaikis, o oficialūs Tarybų Sąjungos ir mūsų respublikos spaudos organai.
II
Pavergta ir kenčianti tauta Pasauliui savo tragišką būklę parodo kruvinomis aukomis. Svetimųjų okupuotos Lietuvos istorijos 1978 metų puslapis paženklintas dar vieno lietuvio kankinio vardu. Tai BALYS GAJAUSKAS, jau 25 metus iškalėjęs sovietiniuose kalėjimuose, o dabar vėl nuteistas 10 metų kalėti ir. jei po to dar išliks gyvas — penkeriems metams beteisio ištrėmimo atšiauriame Sibire.
Už ką B. Gajauską taip griežtai nubaudė?
Daugelis lietuvių šią pavardę pirmą kartą sužinojo iš didelio straipsnio, pavadinto „Veidas be kaukės". Jį 1978 balandžio 16 išspausdino „Tiesa". Tame straipsnyje B. Gajauskas parodytas kaip plėšikas ir banditas. Tačiau prisimintina, kad kaip tik tokiais (razboiniki!) rusų valdžia vadino ir visus 1831 ir 1863 metų Lietuvos sukilėlius. To meto nuteistų katorgai arba ištrėmimui sukilėlių sąrašai ir jų bylų dokumentai dar ir dabar istoriniuose archyvuose neprieinami. Jie įslaptinti kaip didelė TSRS valstybinė paslaptis . . .
Visame minėtame straipsnyje ciniškai keliami tie patys kaltinimai, už kuriuos B. Gajauskas jau kalėjo 25 metus. Atrodo juk absurdiška žmogų vėl teisti už tai, už ką jis jau atliko bausmę. Tačiau Tarybų Sąjungoje, norint susidoroti su žmogumi ir iš to susilaukti sau naudos (keršto patenkinimas, kitų įbauginimas, žmonių daugumos dezorientacija, istorinės tiesos falsifikacija ir kt.) viskas įmanoma.
Naujasis kaltinimas „Tiesos" straipsnyje, turinčiame iš viso net 607 eilutes, sutelpa tryliktoje: „B. Gajauskas tampa ,istoriografu' Jo tyrinėjimų objektas — kruvinųjų sėbrų (Lietuvos partizanų — aut.) darbai ir ,žygiai'. . .". Sprendžiant iš straipsnio, tai ir yra pagrindinis B. Gajausko „nusikaltimas", už kurį jis ir vėl tapo net penkiolikai metų Gulago salyno belaisviu.
Net iš paties straipsnio matyti, kad teisme B. Gajauskas laikėsi drąsiai ir gynė savo požiūrį: „Klausiausi Gajausko išvedžiojimų apie ,laisvės gynėjus', o prieš akis man stovėjo 1949 metų vasara". Arba: „Ideologijos, kurią skelbia Gajauskas ir į jį panašūs, mūsų jaunimas nepriėmė ir nepriims". „. . . Tiktai tarybinio rytojaus statytojų, o ne B. Gajausko šlovinamų ,didvyrių' darbai amžiams pasiliks Tarybų Lietuvos istorijoje".
Tačiau B. Gajausko budeliai ir jų raštininkai pamiršta, arba tiesiog nenori žinoti, kad istorija turi nuo nieko nepriklausančią atmintį ir savo teismą.
Tikrieji nusikaltėliai dažniausiai būna bailiai, ir jie visada stengiasi sunaikinti visa, kas prieš juos gali kada nors liudyti. Tiktai taip galima suprasti žiaurų susidorojimą su B. Gajausku, kuris, straipsnio „Tiesoje" autorių žodžiais tariant, tyčiojasi iš švenčiausių jausmų-meilės ir ištikimybės socialistinei Tėvynei (lietuviai dabar įtikinėjami, kad jų Tėvynė ne Lietuva, o Tarybų Sąjunga — aut.), šmeižia (t.y. kalba tai, kas nepatinka okupantams — aut.) savosios liaudies gyvenimą ir pasiekimus, apspjaudė socialistinės Tėvynės iškovojimus (prieš tai fiziškai sunaikinus 66 milijonus to krašto gyventojų — aut.), sutrypė (iškėlė į viešumą — aut.) humanistinius (nežmoniškus — aut.) tarybinės santvarkos principus. Visa tai „dar kartą įrodė B. Gajausko procesas . . . Balys Gajauskas gavo, ko nusipelnė." Deja, ką jis gavo, saugumiečiai savo straipsnyje net nedrįso parašyti. Užtat jie nepamiršo pagąsdinti tuos, kurie, perskaitę tą straipsnį, mėgins B. Gajauską teisinti arba jį užjausti: „Tai dar vienas įspėjimas tiems, kurie kartais nori pakelti savo nešvarią, dažniausiai krauju suteptą ranką prieš mus".
Labai skaudu, kad ši tauraus lietuvių tautos nacionalinio didvyrio BALIO GAJAUSKO byla apvainikavo Belgrado susitikimą, į kurį didžioji dauguma okupuotos Lietuvos gyventojų, nešdami sunkų beteisiškumo ir nužmoginimo jungą, dėjo kai kurių vilčių. Tačiau B. Gajausko auka ant Lietuvos aukuro yra giliai prasminga. Ji įkvepia mus naujiems žygiams kovoje už Žmogaus teises, Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Balys Gajauskas nesuspėjo parašyti herojiškos ir tragiškos 1944—1953 metų Lietuvos partizanų istorijos. TIESĄ apie juos parašys kiti.
P. Staklys
ĄŽUOLŲ DAINA
Ąžuolai, ąžuolai,
Mūsų žemės milžinai!
Jie šaknim apglėbę žemę,
O šakas į dangų remia.
Jie aukšti, jie tvirti
Šimtašakiai milžinai!
Jųjų šakos geležinės,
Tarsi plienas jų krūtinės.
Nei žiemos, nei audros! —
Jie ir vėjuose keros!
Iš didingo jų ošimo
Lietuva stiprybę ima.
K. Gaudenis
