Ryga (Latvija). 1982 m. balandžio 4 d., Verbų sekmadienio vakare, Rygos šv. Juozapo bažnyčios klebonas Valfredas Vinbergas prie šventoriaus tvoros buvo užpultas nepažįstamo vyriškio ir smarkiai sumuštas. Kunigui teko atsigulti į ligoninę ir daryti operaciją, nes buvo trūkusi pilvo plėvė. Kun. Valfredas Vinbergas nesisako tikintiesiems, kas jį užpuolė, gal ir pats nepažino užpuoliko, tačiau parapijiečiai neabejoja, kad tai KGB darbas, nes jie ne vieną kartą yra pastebėję čekistus, sekiojančius jų kleboną. Vienas liudininkas tvirtina matęs, kaip du čekistai kartą gatvėje jėga įgrūdę kun. Valfredą Vinbergą į mašiną ir kažkur nusivežę.
Tikintieji rimtai susirūpinę, kad kun. Valfredas Vinbergas gali būti čekistų nužudytas.
* * *
Baltarusija. Armoniškės (Varanavo r.). Armoniškių bažnyčia oficialiai valdžios laikoma neveikiančia — uždaryta, tačiau žmonės kiekvieną sekmadienį renkasi į ją bendrai maldai. Rajono saugumas ir Vykdomojo komiteto pirmininko pav. Kuzmičius nuolat gąsdina ir grasina Armoniškių tikintiesiems. Sekmadieniais VK pirmininko pav. Kuzmičius, prišokęs prie paskutinės iš bažnyčios išeinančios moterėlės, pradeda šaukti:
— Tu turi raktus?! Atiduok ir čia daugiau nei kojos!
1982 m. gavėnios metu Armoniškių tikintieji Vladislavo Griškos namuose bendrai kalbėjo rožančių. Į kambarį įsiveržęs Kuzmičius ir vietinė apylinkės valdžia vaikė ir plūdo susirinkusias žmones, o namų šeimininką Vladislovą Grišką už leidimą melstis savo namuose nubaudė 50 rb. bauda.
* * *
Dūdos (Įvijos r.). Dūdų bažnyčia buvo paversta grūdų sandėliu. 1981 m. žmonės organizuotai įsiveržė į bažnyčią; išpylė į kiemą grūdus ir, sutvarkę vidų, pradėjo melstis. Atvykusi milicija, rajono ir vietinė valdžia visaip stengėsi išskirstyti susirinkusius tikinčiuosius: gąsdino, grasino kalėjimu . . . Žmonės nesitraukė iš bažnyčios kelias paras. Tikintiesiems aktyviai ginant maldos namus, vietos valdžia buvo priversta grūdams surasti sandėlį. Kol kas Dūdų parapijos tikintieji meldžiasi bažnyčioje, pasiruošę ryžtingai gintis nuo naujų saugumo ir valdžios išpuolių.
* * *
Trakeliai (Varanavo r.). Trakelių bažnyčia yra už 12 km. nuo Varanavo. Tai graži ir jauki bažnytėlė, kurios centrinį altorių puošia stebuklingas Marijos paveikslas. Gaisro metu sudegė altorius, o Marijos paveikslas išliko, nudegė tik dešinysis paveikslo kampas, kur dabar gražiai įkomponuotas šv. Kazimiero paveikslas.
1958 m. Trakelių parapijos kunigui išvykus į Lenkiją, bažnyčia oficialiai dar veikė iki 1968 m. Uždarius bažnyčią, parapijiečiai stengėsi išsaugoti raktus, nors ne kartą juos reikėjo slėpti nuo valdžios pareigūnų.
Iki 1980 m. Trakelių tikintieji melsdavosi šventoriuje, — valdžia buvo griežtai uždraudusi įeiti į bažnyčią. 1980 m., prieš Vėlines, žmonės organizuotai suėjo į bažnyčią ir joje meldėsi. Netrukus prisistatė rajono ir vietinė valdžia ir, išvaikiusi žmones, bažnyčią užrakino. Pasipiktinę tokiu valdžios pareigūnų elgesiu, žmonės dvi dienas neišėjo į darbus. Pagaliau rajono valdžia sutiko leisti tikintiesiems melstis bažnyčioje, tačiau raštiško leidimo nedavė.
1982 m. per Marijos Aplankymo atlaidus, nors kunigo ir nebuvo, į bažnyčią susirinko keli tūkstančiai žmonių.
Kiek vėliau, tikintiesiems pradėjus dengti zakristijos stogą, prisistatė rajono prokuroras, tardytojas bei milicija, reikalaudami atiduoti bažnyčios raktus. Žmonės atsisakė paklusti ir raktų neatidavė. Praėjus kelioms dienoms, į Varanavo raj. Vykdomąjį komitetą buvo išvkiestas Trakelių gyventojas Mykolas Tragys. Rajono pareigūnai klausinėjo iškviestąjį, iš kur gavo medžiagų remontui, apkaltino tikinčiuosius įstatymų pažeidimu, mat, neprašę valdžios leidimo, pradėjo remonto darbus. (Iki 1980 m. Trakelių tikintieji pramynė takus ne tik į Minską, bet ir į Maskvą, prašydami leisti oficialiai veikti bažnyčiai, atvykti kunigui, tačiau, kaip visuomet, Maskva viską perduodavo tvarkyti vietinei valdžiai, kuri bažnyčias gali tik uždarinėti).
Šiuo metu į Trakelių bažnyčią sekmadieniais susirenka iki 200 žmonių, o kunigui atvažiuoti laikyti pamaldas šioje bažnyčioje, kaip ir kitose valdžios uždarytose Baltarusijos bažnyčiose, įstatymiškai uždrausta.
* * *
Baltarusijos lietuvių katalikų vargai
1978 m. vasarą mirus Gervėčių parapijos klebonui kun. Stanislovui Chodykai, parapijos komitetas pradėjo rašyti pareiškimus ir siųsti delegacijas į įvairias sovietinės valdžios instancijas, kad gautų kunigą, mokantį lietuvių kalbą, nes parapija nuo seniausių laikų lietuviška, o lenkų kalbos po karo jau niekas mokyklose nemokė ir tikintieji jos nesupranta. Baltarusijoje tokio kunigo nebuvo. Reikėjo prašyti iš Lietuvos. Valdžios atstovai negalėjo sutikti, kad Baltarusijoje lietuviai galėtų melstis lietuviškai.
1979.1.25 laiške TSRS Aukšč. Tarybos Prezidiumo pirmininkui L. Brežnevui tikintieji rašė: „(. . .) mes kreipėmės į Astravo raj. Vyk. komitetą, į Gardino srities RRT įgaliotinį, į RRT įgaliotinį Baltarusijos TSR, į Baltarusijos TSR Aukšč. Tarybos Prezidiumą ir devynis kartus į RRT įgaliotinį prie TSRS Ministrų Tarybos. Visi mūsų pareiškimai, kur mes besiųstume, buvo grąžinti į Gardino sritį, o vietiniai valdžios organai, priešiškai nusiteikę, ir negalvoja mūsų pareiškimą patenkinti (. . .)" Nors šį pareiškimą pasirašė 2067 tikintieji, bet jis nieko nepadėjo — „demokratiškiausios pasaulyje šalies" vyriausybė nekreipė jokio dėmesio į liaudies prašymus. Tačiau žmonės neprarado vilties — vėl rašė TSRS AT Prezidiumo pirmininkui L. Brežnevui 1979.IV.10, 1979.V.25, 1979.VIII.23 naujus pareiškimus.
Po ilgų prašymų Gardino srities RRT įgaliotinis A. J. Lyskovas paprašė siūlyti kandidatus iš Lietuvos į mirusio kunigo vietą. Parapijos komitetas pasiūlė: kun. Mykolą Petravičių, kun. Juozą Lunių, kun. Bronių Laurinavičių, tačiau sovietinė valdžia nė vieno kandidato iš Lietuvos nepriėmė, motyvuodama, kad visi esą blogi.
Gardino srities RRT įgaliotinis Lyskovas pats, be bažnytinės vyriausybės, surado jauną kunigą, nemokantį lietuvių kalbos ir paskyrė Gervėčių parapijos klebonu. Tikintieji pagrįstai skundžiasi, kad jiems labai sunku, nes klebonas pamaldas laiko tik lenkiškai, o žmonės nieko nesupranta nei per pamokslus, nei per išpažintį.
Kun. Bronius Laurinavičius, gerai žinodamas Gervėčių parapijos padėtį, dar bandė rašyti labai motyvuotus pareiškimus TSRS Aukšč. Tarybos Prezidiumo pirm. Brežnevui, bet nieko nepadėjo. Gervėčių parapijos tikintieji lietuviai niekaip negali išsikovoti melstis sava kalba, kuria meldėsi jų tėvai ir senoliai.
* * *
Ukraina.
Byla Nr. 2-71 1981 m.
Ištrauka iš nuosprendžio
Ukrainos Tarybų Socialistinės respublikos vardu, Lvovo sr. kriminalinių bylų teisminė kolegija, pirmininkaujant Romaniukui P. O., dalyvaujant liaudies tarėjams: Zabaznovai K. S., Michailovui V. J., sekretoriaujant Bordun A. J., dalyvaujant prokurorui Dorašai V. M., visuomeniniam kaltintojui Grigorjevui J. M. ir advokatams: Sotenskovui B. V. bei Zolubakai M. V., 1981 m. spalio 28 d. atvirame išvažiuojamajame teismo posėdyje Lvove išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kaltinančią:
1) Kavacivą Vasilijų Michailovičių, gim. 1934 m. Lvovo sr. Strijsko r. Jablunivkos km., ukrainietį, TSRS pilietį, nepartinį, turintį spec. vidurinį išsilavinimą, nevedusį, anksčiau neteistą, dirbusį trečioje Lvovo miesto ligoninėje kūriku, gyv. Lvovo m. Jankos Kupalos 36-3, kaltinamą Ukrainos TSR BK 138 str. II dl ir 209 str. I d.
2) Esipą Romaną Steponavičių, gim. 1951 m. Lvovo sr., Pustomitivsko r. Vodeno km., ukrainietį, TSRS pilietį, nepartinį, turintį spec. vidurinį išsilavinimą, karo prievolininką, nevedusį, anksčiau neteistą, arešto metu niekur nedirbusį, gyv. Lvovo m. Jankos Kupalos 36-3, kaltinamą Ukrainos TSR BK 138 str. II d. ir 209 str. I d.
Teisminė kolegija nustatė:
Teisiamieji Kavacivas V. M. ir Esipas R. S. pasisakė esą graikų-katalikų apeigų kunigai.
1974-81 m.m. laikotarpyje Kavacivas ir Esipas, nebodami valdžios draudimo, organizavo draudžiamą religinę veiklą tarp ukrainiečių katalikų, pravesdami dieną ir naktį, darbo ir išeiginėmis dienomis Lvovo sr. kaimuose nelegalias pamaldas valdžios neregistruotose tikinčiųjų bendruomenėse, kapinėse ir butuose, taip pat valdžios registruotose pravoslavų cerkvėse, nesuderinę su pravoslavų bendruomene.
Teisiamieji Kavacivas ir Esipas ne tik organizavo ir pravedė pamaldas, bet ir mokė nepilnamečius vaikus tikėjimo tiesų bei, pasinaudodami išpažintimi, tikintiesiems kaip atgailą liepdavo daug kartų kartoti įvairias maldas, kad jas išmoktų atmintinai.
Be to, teisiamieji Kavacivas ir Esipas, pasinaudodami išpažintimi, žalojo nepilnamečius, už atgailą įpareigodami juos pasnikauti (susilaikyti nuo mėsiškų valgių), o gavėnios metu draudė vaikams lankytis klube, žiūrėti televizorių, eiti į kiną.
Teisiamieji Kavacivas ir Esipas prisipažino dalinai kalti pagal 138 str. II d., prisipažino, kad jie kunigai ir kaip kunigai privalo aptarnauti tikinčiuosius, todėl dėl pamaldų laikymo ir išpažinčių klausymo nesijaučia kalti, o pagal 209 str. I d. kalti neprisipažino, kas liečia nepilnamečių žalojimą, pasinaudojant išpažintimi, laiko šmeižtu, o susilaikymą nuo mėsiškų valgių — propaguoja ir medicina.
Teisminė kolegija nutarė:
Kavacivą Vasilijų Michailovičių ir Esipą Romaną Stepanovičių pripažinti kaltais pagal Ukrainos TSR BK 138 str. II d. ir 209 str. I d. ir nuteisė 5 m. laisvės atėmimu ir 3 m. nutrėmimo, konfiskuojant visą turtą, bausmę atliekant bendrojo režimo darbų kolonijoje.
— Religinių apeigų daiktus ir literatūrą perduoti Lvovo religijų ir ateizmo istorijos muziejui.
— Vertingus daiktus, netinkamus muziejui (radijo aparatą, magnetofonus ir kt.) konfiskuoti valstybės naudai.
— Menkaverčius daiktus, neturinčius muziejinės vertės bei naudos valstybei — sunaikinti.
(Teismo kolegijos parašai)
Nors teismo posėdis buvo atviras, tačiau iš tikinčiųjų į teismo salę pateko tik kai kurie, nors dar buvo laisvų vietų. Didžiąją daugumą dalyvaujančių teisme sudarė prievarta sukviesti gamyklų, mokyklų-technikumų bei kitų įstaigų darbuotojai. Tačiau ir jų tarpe atsirado užjaučiančių teisiamuosius.
Pirmininkaujantis nuolat šantažavo susirinkusius tikinčiuosius, tyčiojosi, tikrino dokumentus ir fotografavo.
Teisme dauguma nepilnamečių vaikų atsisakė savo parodymų, duotų parengtiniame tardyme, sakydami, kad jie neskaitė protokolo, o tardytojas galėjo prirašyti ką tik panorėjo. Tai patvirtino ir mokytoja. Ji dalyvavo parengtiniame tardyme ir teisme patvirtino, kad mokinė Babus nekalbėjo to, kas tardytojo užrašyta protokole.
Nepilnamečiai vaikai teisme buvo gąsdinami, jiems grasinama, kad toks jų elgesys — atsisakymas nuo parengtiniuose tardymuose duotų parodymų — gali turėti įtakos jų elgesio įvertinimui ir tolimesnei ateičiai. Be to, teisme teisėjas prievartavo vaikus, reikalaudamas pasakyti, ką kunigas mokė juos išpažinties metu, kokią paskyrė atgailą.
Teismo tvirtinimas, kad susilaikymas nuo mėsiškų valgių kenkia sveikatai yra absurdiškas. Kodėl tuomet viešojo maitinimo įstaigose du kartus savaitėje yra įvesta žuvies dieta?
Kunigai buvo apkaltinti tuo, kad jie vaikams draudžia eiti į kiną ar žiūrėti televizorių, tačiau to nepatvirtino nė vienas liudininkas.
Nuteistųjų kunigų Kavacivo ir Esipo veiklos negalima laikyti nusikalstama ir dėl to, kad jie neturėjo registracijos pažymėjimo. Jie patys nuo registracijos neatsisakė, bet valstybė jų neregistravo, nors tikintieji rinko parašus ir kreipėsi į valstybinius organus, prašydami užregistruoti maldos namus ir kunigams išduoti pažymėjimus.
Ukrainoje graikų apeigų katalikų yra daug. Jie nori ir turi pilną teisę turėti savo graikų apeigų bažnyčias ir kunigus.
Analogiškų pavyzdžių, kaip persekiojami ukrainiečiai graikų apeigų katalikai yra labai daug.
Vaikai, besilankantys bažnyčiose, yra pajuokiami, gąsdinami gausią blogas charakteristikas ir atestatus, neįstosią į aukštąsias mokyklas, negausią darbo.
Ateistai mano, kad graikų-katalikų apeigų Bažnyčia Ukrainoje jau likviduota. Jie apsirinka. Graikų-katalikų Bažnyčia Ukrainoje gyva, nežiūrint tikinčiųjų persekiojimo, nebojant kunigų terorizavimo.
* * *
