1980 m. lapkričio 24-25 dienomis Vilniuje LTSR Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo Genovaitės Navickaitės ir Onos Vitkauskaitės bylą dėl „LKB Kronikos" dauginimo ir platinimo.
Apie įvyksiantį teismą nebuvo pranešta net artimiausiems teisiamųjų giminėms, — sužinota tik iš liudininkų, kurie buvo iškviesti į teismą. Prie teismo salės budėjo saugumiečiai ir į vidų nieko, išskyrus pačius artimiausius gimines, neįleido. Salę užpildė saugumiečiai ir, čekistų žodžiais tariant, „praktikantai". Bronės Vitkauskaitės neišleido iš darbo, kad negalėtų dalyvauti sesers teisme.
10 vai. į salę atvedamos, lydimos kareivių, teisiamosios. Prie jų staiga prišoka liudininkės — Teresė Petrikienė ir Genutė Mačenskaitė ir pasveikina: „Sveikinimai nuo visų, kurie už jus meldžiasi!". Kareiviai grubiai nuvaro drąsuoles šalin.
ses. Genovaitė Navickaitė
Teisėjas pristato teismo sudėtį: teismo pirmininkas — Repša, tarėjai — Burokevičienė ir Gudelevičius, valstybinis kaltintojas — Kyrijenko.
Teisiamoji G. Navickaitė atsisako gynėjo, motyvuodama tuo, kad jeigu jo nematė iki teismo, tai juo labiau jis nereikalingas teismo metu, o be to, jis nieko tokioje byloje negalįs padėti. Gynėjo atsisakė ir Ona Vitkauskaitė. Teismas sutinka, kad advokatai nedalyvautų, ir jie apleidžia salę.
Skaitoma kaltinamoji išvada. Teisiamosios kaltinamos pagal LTSR BK 199 str. 1 d. už tarybinės santvarkos šmeižimą, nes daugino ir platino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką". O. Vitkauskaitė daugino „LKB Kronikos" 42 numerį, o G. Navickaitė — 40, 41 ir 42 numerius. „LKB Kronikoje" aprašomi faktai esą šmeižikiški.
G. Navickaitė, teisėjo paklausta, ar prisipažįstanti kalta, atsako, jog nenusikaltusi, nes „LKB Kronika" esantis religinio turinio leidinys, jį spausdinusi, norėdama apginti Bažnyčią nuo persekiojimo.
Teisėjas skaito kai kurias „LKB Kronikos" ištraukas, kur paminėta Molotovo-Ribentropo paktas dėl Pabaltijo pasidalinimo, Lietuvos prievartinis įjungimas į Tarybų Sąjungos sudėtį, kaip pokario metais buvo niekinami Lietuvos patriotų lavonai miestų gatvėse, o nekalti žmonės tremiami į Sibirą. G. Navickaitė atsako, jog iš žmonių pasakojimų ji žinanti, kad tikrai taip buvo daroma. Teisėjas vėl skaito ištrauką, kur rašoma, kad Maskvoje kuriami planai kaip griauti Bažnyčią iš vidaus, ir teigia, kad tai esąs šmeižtas. Vėl skaito, kaip Pravieniškių lageryje tarp nusikaltėlių ir prižiūrėtojų nėra skirtumo, — juos skirianti tik uniforma. Navickaitė atsako, kad iš tikrųjų taip yra, nes prižiūrėtojai bausmę atliekantiems yra labai žiaurūs, grubūs ir nuolat keikiasi.
ses. Ona Vitkauskaitė
Tiesėjas klausia Navickaitę, iš kur gavusi rašomąsias mašinėles. Teisiamoji paaiškina, jog vieną gavusi iš kun. Virgilijaus Jaugelio (miręs 1980 m. vasario mėn. — Red. pastaba), o kitą — nusipirkus iš nepažįstamo žmogaus, kuris jai davęs ir 40, 41 ir 42 numerius, prašydamas juos padauginti.
Teisėjas klausia, ar Navickaitė prisipažįstanti kalta?
Teisiamoji neprisipažįsta esanti kalta.
Prokuroras taip pat stengiasi įrodyti, kad „LKB . Kronika" gina ne Bažnyčios reikalus, bet kišasi į politiką.
Toliau apklausinėjama Ona Vitkauskaitė. Teisėjas klausia, kokiu tikslu teisiamoji važiavusi į Bagotąją, kas jai davęs „Kroniką", kokiu tikslu ją daugino ir kt. Kaltinamoji paaškina, kad „LKB Kroniką" radusi pašto dėžutėje, o perrašytus egzempliorius būtų davusi skaityti pažįstamiems. O. Vitkauskaitė taip pat neprisipažino esanti kalta.
Liudininkų apklausa.
Pirmoji apklausiama Teresė Petrikienė, pas kurią buvo suimta G. Navickaitė. Liudininkė tvirtino, kad G. Navickaitė pas ją rašė tik dieną prieš suėmimą.
Liudininkė Genovaitė Mačenskaitė nepasirašo teismo įspėjimo dėl atsakomybės už neteisingą liudijimą. Ji motyvuoja: „Kadangi tiek kratos metu, nors buvau namuose, man neleido stebėti kratą, tiek tardymo metu norėjo net suklastoti protokolą, todėl susidariau nuomonę, kad saugumo darbuotojais pasitikėti negalima, todėl ir čia nepasirašau".
— Tai jūs nepasitikite teismu? — klausia teisėjas.
— Aš jumis visais nepasitikiu, nes visi pučiate į vieną dūdą! — atsako užklaustoji.
G. Mačenskaitė liudijo, kad ji kartu su Navickaite mokėsi ir dirbo. „Tai nuostabus žmogus, tokių gyvenime reta. Sąžininga, niekada nepasakiusi melo žodžio, labai draugiška ir nuoširdi. Tokie žmonės, kaip Genutė, negali padaryti jokio nusikaltimo. Tikiuosi, kad teismas ją išteisins". Be to, Mačenskaitė paneigė, kad Navickaitė jai palikusi „LKB Kroniką".
Bagotosios parapijos klebonas kun. Vaclovas Degutis (Bagotosios klebonijoje buvo suimta Ona Vitkauskaitė — Red. pastaba) paliudijo, kad vieną kartą yra matęs Vitkauskaitę — ji buvo užėjusi pas šeimininkę. Daugiau apie ją nieko nežinantis.
Bagotosios klebonijos šeimininkė Janina Pileckytė į teismą neatvyko.
Teismas pateikia kaltinamąją medžiagą: kratos metu Bagotosios klebonijoje, antrame aukšte, buvo rasta rašomoji mašinėlė „Erika", rašomas popierius, „LKB Kronikos" 42 numeris ir 10 nebaigtų rašyti egzempliorių, ant kurių rasti Vitkauskaitės pirštų antspaudai. Anksčiau Vitkauskaitė dirbusi kaip inžinierė, o paskutiniu metu — Sasnavos bažnyčios valytoja. Darbaviečių charakteristikose rašoma, jog ji buvo užsidariusi, visuomeninėje veikloje nedalyvavo, o vėliau paaiškėję, jog esanti labai religinga.
Kratos metu Petrikienės bute rasta mašinėlė rašanti Genovaitė Navickaitė. Rastos dvi mašinėlės („Erika" ir „Optima"), „LKB Kronikos" 42 numeris ir 10 neįrištų egzempliorių. Pas kun. S. Tamkevičių rastuose „LKB Kronikos" numeriuose rasti Navickaitės pirštų atspaudai, šie „LKB Kronikos" numeriai perrašyti Navickaitės rašomąja mašinėle. G. Mačenskaitės bute rastas „LKB Kronikos" numeris, perrašytas Navickaitės rašomąja mašinėle. 1980 m. sausio 30 d. pas Birštono gyventoją Povilą Buzą rastas „LKB Kronikos" 41 numeris, perrašytas Navickaitės rašomąja mašinėle. Perskaitoma iš Kauno m. II klinikinės ligoninės charakteristika, kurioje pažymėta, kad Navickaitė buvo paslaugi ligoniams, švelni ir darbą atliko gerai, nors visuomeninėje veikloje nedalyvavo.
Lapkričio 25 d. prie teismo durų vėl budi saugumiečiai. Į salę suleidžiami tik artimiausi giminės.
Žodis suteikiamas valstybiniam kaltintojui.
Prokuroras kalbėjo, kad teisiamosios yra kaltinamos pagal BK 199 str. 1 d. Jos daugino ir platino „LKB Kroniką". Prokuroras teigė, kad jau pats pavadinimas — LKB Kronika — yra šmeižikiškas. Jo nuomone, šmeižimu dvelkia straipsnių pavadinimai: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios nelaimė — okupacija", „Anilionis — Bažnyčios korikas" ir kt. Prokuroras paskaito ištrauką iš „LKB Kronikos": „Sunkūs buvo Lietuvoje pokario metai: nekalti žmonės buvo tremiami į Sibirą, nužudytų patriotų kūnai valkiojami po miestų gatves, kalėjimai prikišti nekaltų žmonių ..." — „Kaip matome, tai aiškus šmeižtas, nes nieko panašaus nebuvo", — tvirtino prokuroras. Straipsnyje „Vietoje vilties — baimė" („LKB Kronika" Nr. 40) pasisakoma prieš Tarybų valdžiai lojalius kunigus ir vyskupus. „LKB Kronikos" Nr. 41 rašoma: „1980 m. Lietuvos katalikams nežada nieko gero. Tą patį patvirtina ir sovietiniai tankai Afganistane". — „Čia aiškiai šmeižiama Tarybų Sąjunga!" — piktinosi prokuroras. Toliau kaltintojas smulkiai aiškino, kurie „LKB Kronikos" numeriai buvo perrašyti G. Navickaitės, ir padarė išvadą, kad suimtoji „uoliai daugino ir platino „Kroniką" nors kalta ir neprisipažino".
„Ona Vitkauskaitė, — tęsė kaltintojas Kyrijenko, — iš nepažįstamo asmens nusipirkusi rašomąją mašinėlę ir pašto dėžutėje radusi „LKB Kronikos" 42 numerį, pradėjo jį perrašinėti, šį darbą toliau tęsė Bagotosios klebonijoje, kur ir buvo sulaikyta. Nusikaltimas aiškiai įrodytas, nors teisiamoji kalta ir neprisipažino."
Baigdamas savo kalbą, prokuroras pasiūlė G. Navickaitei 2,5 m. bendro režimo lagerio, o O. Vitkauskaitei — 2 m. bendro režimo lagerio.
G. Navickaitės gynimosi kalba ir baigiamasis žodis (kalba užrašyta iš atminties — Red. pastaba).
„Teismas mane kaltina, — kalbėjo teisiamoji, — kad, spausdindama „LKB Kroniką" šmeižiau tarybinę santvarką. Santvarkos nešmeižiau, nes laikau „LKB Kroniką" religinio turinio leidiniu, iškeliančiu Lietuvos Katalikų Bažnyčio persekiojimo faktus. Kad tikintieji yra persekiojami, tai žinau iš savo gyvenimo patirties. Buvau tik 14 metų, kai vienas mano brolis (kun. Zenonas Navickas — Red. pastaba) padavė pareiškimą į Kunigų seminariją, tada valdžios pareigūnai pradėjo jį visaip persekioti. Saugumo darbuotojai stengėsi jį atkalbėti, gąsdindami, kad vistiek į Seminariją neįstosiąs. Atvažiavęs į namus, apylinkės pirmininkas Diomkinas liepė tėveliui uždrausti sūnui stoti į Kunigų seminariją ir net ketino tėvelius primušti, tik pusbrolis juos apgynė. Vėliau mano brolį pašalino iš darbo. Mane pačią vidurinėje mokykloje gąsdino: jei brolis įstos į Seminariją, tai aš negalėsiu užbaigti vidurinės mokyklos ir niekur neįstosiu. Nors kunigų seminarija brolį buvo priėmusi, bet valdžia jį atmetė ir į Seminariją nebuvo priimtas, šie įvykiai mane labai paveikė, — supratau, kad tikintieji yra tikrai persekiojami. Ir vėliau daug kartų teko patirti, kaip tikintieji ir kunigai būdavo persekiojami, pažeminami ir baudžiami. Visi „LKB Kronikoje" užrašyti faktai yra tikri, o ne šmeižtas, ir prašau teismą atkreipti į tai dėmesį. Kalta neprisipažįstu".
„Nors iš ateistų pusės patyriau daug skriaudų, — tęsė kalbą G. Navickaitė, — bet, dirbdama medicinos seserimi, visus, ateistus ir tikinčiuosius, rūpestingai slaugiau ir rūpinausi jų sveikata".
Paskutiniame žodyje Navickaitė išreiškė įsitikinimą, kad teismas ją pripažins nekalta, o jei ir bus nuteista, tai dar labiau pajus tą skriaudą, kurią pergyveno ankstyvoje jaunystėje. Sugrįžusi iš lagerio, ji vėl vienodai nuoširdžiai slaugys tikinčius ir netikinčius.
Onos Vitkauskaitės gynimosi kalba ir paskutinis- žodis (užrašyta iš atminties — Red. pastaba).
Teisiamoji kalbėjo, jog LTSR Konstitucija garantuoja sąžinės, tikėjimo ir spaudos laisvę, tačiau Lietuvoje daugeliui jaunuolių, norinčių įstoti į Seminariją, valdžia neleidžia ten patekti, todėl daug parapijų yra be kunigų. Skaudu žiūrėti, kaip mokykloje prievartaujami vaikai, prievarta mokomi ateizmo. Tėvai skundžiasi, kad jų vaikai auklėjami prieš jų įsitikinimus. Ir kitose tarybinėse respublikose tikinčiųjų padėtis yra baisi. „Teisėjau, pabūkite minutėlę tikinčiu ir supraskite, ar tai įmanoma ..."
Teisėjas pertraukia Vitkauskaitės kalbą, sakydamas, kad kalbėtų tik apie tai, kas liečia bylos medžiagą.
„Teisėjau, — tęsė kaltinamoji, — ką aš kalbu tai betarpiškai ir liečia bylą, nes iš to paaiškėja, kad Bažnyčia Lietuvoje yra persekiojama ir „Kronika" nešmeižia valdžios, o rašo tiesą. „LKB Kronika" gina tikinčiųjų teises. Už jos dauginimą reikėtų ne teisti, o atkreipti ypatingą dėmesį į kai kurių pareigūnų elgesį. „Kronikoje" iškelti faktai yra teisingi, todėl vyriausybė turėtų pasistengti, kad panašūs atsitikimai nesikartotų".
Baigdama gynimosi kalbą, O. Vitkauskaitė pabrėžė, kad save kalta nelaiko ir iš teismo malonės neprašo. Kartu išreiškė nuoskaudą, kad teismas ją apšaukė šmeižike, nors gyvenime nieko nėra apšmeižusi ir visuomet stengėsi būti sąžininga. „Ir Kristus nekaltai kentėjo ant kryžiaus, buvo visų paniekintas ir apšmeižtas. Laisvė, žinoma, visiems brangi, tačiau jei būsiu nuteista, tai savo kančią paaukosiu už Lietuvos ateitį, Lietuvos jaunimą, kad jis būtų geras, kad visi mylėtų vieni kitus ir kad kiekvienas galėtų laisvai gyventi ir tikėti".
Po ilgos pertraukos buvo skaitomas nuosprendis: „Teismas pilnai įrodė kaltę ir, atsižvelgdamas į geras charakteristikas iš darboviečių, bausmę sušvelnina". Genovaitei Navickaitei skiriama 2 m. bausmė, atliekant ją bendro režimo lageryje, o Onai Vitkauskaitei — 1,5 m. bausmė, ją atliekant irgi bendro režimo lageryje.
Po nuosprendžio salėje buvę giminės ir liudininkai, dėkodamos nuteistosioms už jų auką, įteikė gėlių.
Iš salės saugumiečiai ėjo keisti, suglumę, atrodo, aiškiai suvokdami, kad nusikaltimas buvo padarytas ne „LKB Kroniką" perrašant, bet čia, šioje teismo salėje. Nuteistųjų artimieji ir pažįstami skirstėsi su džiaugsmo ašaromis: toks teismas — tai Bažnyčios triumfas ir tironijos žingsnis į prarają.
* * *
Atviras laiškas teisėjui Repšai
Teisėjau, š.m. lapkričio 24 ir 25 d. Jus teisėte mano seserį, Genovaitę Navickaitę ir Oną Vitkauskaitę. Aš, kaip teisiamosios brolis, galėjau įeiti į teismo salę, tačiau kitiems, išskyrus saugumiečius, įeiti buvo neįmanoma, nes prie durų stovėjo du saugumiečiai ir nieko į teismo salę neįleido. Jūs kaltinote mano seserį ir Oną Vitkauskaitę, remdamiesi Baudžiamojo kodekso 199 str. 1 d., kuris skelbia: „Skleidimas žinomai melagingų prasimanymų, žeminančių tarybinę, valstybinę ir visuomeninę santvarką", šito straipsnio teisiamosioms Jūs negalėjote taikyti, nes jų vienintelis nusikaltimas, kad daugino „LKB Kroniką", kurioje spausdinami tikri faktai, o ne melagingi prasimanymai. Jeigu Jums būtų rūpėjusi tiesa ir teisingumas, Jūs būtumėte matę tai, ką mato visi Lietuvos tikintieji, ir mano seserį bei Oną Vitkauskaitę būtumėte išteisinę, priteisdami atlyginti joms materialinę ir moralinę skriaudą. Pagal tarybinius įstatymus, kiekvienas žmogus turi žodžio laisvę, t.y. galimybę pasakyti tai, ką galvoja; turi teisę kritikuoti matomas negeroves, — teisiamosios šitai ir darė. Jos, daugindamos „LKB Kroniką", buvo visiškai įsitikinusios, kad teisingai kritikuoja tarybinio gyvenimo negeroves. Jeigu jos botų suklydusios, jei „LKB Kronikoje" aprašomi faktai būtų neatitikę tikrovės, tai teismas turėjo kruopščiai išnagrinėti aprašomus faktus, pakviesti daugybę liudininkų, kurie būtų patvirtinę, kad tie faktai esą išgalvoti. Teismas turėjo suteikti mano seseriai ir Onai Vitkauskaitei galimybę apsiginti — pasikviesti reikiamus liudininkus, rimtus advokatus, o ką Jūs, teisėjau, padarėte? Paties proceso metu pasiūlėte advokatus. Teisiamosios protingai pasielgė jų atsisakydamos, nes jie būtų buvę tik artistai nevykusiai surežisuotoje teismo komedijoje. Advokatai iš anksto privalėjo susipažinti su iškeltais kaltinimais, turėjo susitikti su „LKB Kronikoje" aprašomais skriaudžiamais žmonėmis, kad jie teisme būtų galėję paliudyti tiesą. Deja, tai tik nereali svajonė. Jeigu rimtas advokatas būtų panorėjęs rimtai ginti teisiamąsias, tai jis greitai būtų buvęs diskvalifikuotas. Visa tai būtų dėl to, kad „LKB Kronikoje" aprašyti nusikaltimai prieš Lietuvos tikinčiuosius yra Komunistų partijos ir Valstybės saugumo palaiminti. Tuos nusikaltimus demaskuoti laikoma valstybiniu nusikaltimu. Todėl mano sesers Genovaitės Navickaitės ir Onos Vitkauskaitės kaltė yra tai, kad išdrįso pasakyti, jog „karalius yra nuogas".
Teisėjau, Jūs galbūt širdyje pasiteisinsite, kad ne Jūs surežisavote šią bylą — spektaklį, kad Jūs esate bejėgis ką nors pakeisti. Jei taip, tai Jūs pasimokykite iš tų dviejų mergaičių — už tiesą ir teisingumą jos ramia širdimi išklausė Jūsų neteisingą nuosprendį ir, būdamos visiškai nekaltos, gyvens lageryje kartu su didžiausiomis nusikaltėlėmis.
Teismo posėdžių metu per teismo salę keletą kartų pervedė du tikrus nusikaltėlius — žmogžudžius, prievartautojus. Jie abu augo be tikėjimo, o mes tokiais nenorime būti. „LKB Kronika" yra Lietuvos tikinčiųjų pagalbos šauksmas, kad jie galėtų gyventi pagal savo įsitikinimus, kad turėtų tvirtus moralinius pagrindus. Jūs, teisėjau, nuteisdamas dvi nekaltas mergaites, išdrįsusias ginti tikinčiųjų teises, prisidėjote prie mūsų tautos moralės griovimo ir išugdymo tokių, kaip tie du baisūs nusikaltėliai. Jei Jūs nebijote Dievo teismo, tai bent neužmirškite būsimo tautos ir istorijos teismo. 1980 m. gruodžio 1 d.
Užuguosčio klebonas
kun. Zenonas Navickas
* * *
TTG Katalikų Komitetas 1980 m. gruodžio 1 d. parašė dokumentą Nr. 41, adresuotą TSKP Centro Komitetui, kuriame rašoma:
„1980 m. lapkričio 24-25 dienomis Vilniuje Aukščiausiame Teisme buvo nagrinėjama Onos Vitkauskaitės ir Genovaitės Navickaitės byla, o lapkričio 24-26 d. Kaišiadoryse LTSR AT išvažiuojamoji sesija nagrinėjo Povilo Buzo ir Anastazo Janulio bylą. Visi keturi buvo kaltinami tarybinės santvarkos šmeižimu, nes daugino ir platino „LKB Kroniką". Ona Vitkauskaitė nuteista 1,5 metų paprasto režimo lagerio, Genovaitė Navickaitė — 2 metus paprasto režimo lagerio, Povilas Buzas — 1,5 m. griežto režimo lagerio ir Anastazas Janulis — 3,5 m. griežto režimo lagerio.
Šia proga mes pareiškiame, kad minėtų procesų metu buvo pažeistos tarybinės teisės normos.
LTSR Baudžiamojo proceso kodekse 16 str. reikalauja, „kad bylos visuose teismuose būtų nagrinėjamos viešai... Teismų nuosprendžiai visais atvejais paskelbiami viešai" (LTSR BPK, V., 1971). Tuo tarpu apie įvyksiančius teismo procesus nebuvo pranešta net artimiausiems teisiamųjų giminėms. Nors abu teismo procesai buvo laikomi atviri, tačiau į teismo salę be artimiausių giminių nieko neįleido, išskyrus saugumiečius ir jų parinktus žmones. Teismo nuosprendžiai taip pat buvo paskelbti prie uždarų durų, kurias saugojo saugumiečiai. Reikia pažymėti, kad tuo pačiu metu gretimoje AT salėje buvo teisiamas žmogžudys, tačiau saugumiečiai prie šios salės durų nestovėjo ir visi laisvai galėjo į ją įeiti.
Lapkričio 25 d. milicininkai Aukščiausiojo Teismo vestibiulyje, be jokio paaiškinimo, grubiai suėmė ir, užlaužę rankas, išvedė Joną Vailionį, kuris ramiai šnekučiavosi su kun. Antanu Gražuliu. Kam buvo reikalingas šis milicijos grubumas prieš visiškai nekaltą žmogų? Visuotinė žmogaus teisių deklaracija skelbia: „Niekas savavališkai negali būti areštuotas, sulaikytas ar ištremtas" (9 str.).
LTSR AT nepajėgė įrodyti, kad teisiamieji šmeižė tarybinę santvarką. Šiam kaltinimui paremti teismas neturėjo nė vieno liudininko. Visa kaltė buvo įrodinėjama nepagrįstais prokurorų ir teisėjų tvirtinimais, kad „LKB Kronikoje" pateikiami faktai esą šmeižikiško pobūdžio.
LTSR AT nuteisė visiškai nekaltus žmones ir dar kartą pademonstravo, kad tarybinė valdžia prieš Katalikų Bažnyčią nepajėgi kovoti ideologinėmis priemonėmis ir kartkartėmis griebiasi administracinių ir teisminių priemonių.
Lietuvos tikintieji laukia, kad būtų laikomasi tarybinių įstatymų, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir Tarybų Sąjungos pasirašytų tarptautinių įsipareigojimų.
Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai-kunigai: Leonas Kalinauskas, Jonas Kauneckas, Algimantas Keina, Vaclovas Stakėnas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius."
