1430 m. Trakuose mirė Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, išvedęs lietuvių tautą į platų visos Europos tautų krikščioniškosios kultūros kelią.
1930 m. Nepriklausoma Lietuva šventė penkis šimtus metų nuo DLK Vytauto mirties. Laikraščiai, knygos titulavosi Didžiojo Kunigaikščio metais; sukaktuvėms paminėti buvo sukurti specialūs komitetai, statomas muziejus, paminklai, aplink Lietuvą keliavo Vytauto Didžiojo paveikslas, skatindamas tautą naujiems pasiryžimams ir užmojams.
Prabėgo 50 metų. Spalio 25 d. lietuviai, mylintys savo tautą ir gerbiantys Vytauto Didžiojo atminimą, atvyko į Trakus paminėti 550 metų Didžiojo Kunigaikščio mirties jubiliejų.
Trakų bažnyčios klebonui valdžia jau iš anksto buvo įsakiusi tą dieną užrakinti bažnyčią, o pačiam kur nors dingti.
Milicijos pareigūnai ir saugumiečiai įvairiausiais pretekstais trukdė kelionę į Trakus: stabdė užsakytus autobusus, automašinas, kibo prie vairuotojų dokumentų, iš mašinų išlaipindavo važiavusius — daug kam teko pėsčiomis pasiekti kelionės tikslą. Į iškilmes atvykti buvo sutrukdyta eilei kunigų: kun. Algimantui Keinai, kun. Alfonsui Svarinskui, kun. Antanui Gražuliui, kun. Jonui Kauneckui. Kun. A. Keiną autoinspekcija lydėjo iki namų; kun. A. Svarinską ir kun. J. Kaunecką — saugumo mašinos lydėjo į namus visą kelią; kun. A. Gražuliui buvo atimti mašinos dokumentai.
Atvykusieji susirinko į 1409 m. Vytauto Didžiojo pastatytą šv. M. Marijos Aplankymo bažnyčią, kurioje yra išgarsėjęs stebuklingas Dievo Motinos paveikslas.
Bažnyčioje nuolat sukosi saugumo darbuotojai ir visokio tipo šnipeliai. Jie stebėjo žmones, jų nuotaikas arba šventoriuje, prisėlinę prie besišnekančių, klausydavosi jų kalbų.
12 val. šeši kunigai — kan. Bronius Antanaitis, kun. Vincentas Jalinskas, kun. Leonas Kalinauskas, kun. Kazimieras Montvila, kun. Algis Pasiliauskas ir kun. Antanas Lukošaitis — koncelebravo šv. Mišias, mergaitės, pasipuošusios tautiniais rūbais, adoravo. Kun. Vincentas Jalinskas pasakė pamokslą, kuriame nušvietė istorijos įvykius, Vytauto Didžiojo vaidmenį lietuvių tautai, jo gausų įnašą į Lietuvos krikščionybę.
Po šventų Mišių tūkstantinė tikinčiųjų ir kraštotyrininkų minia patraukė pilies link. Aplinkui zujo milicininkai, saugumiečiai filmavo einančius ir rūsčiais veidais stebėjo kiekvieną dalyvį. Minia ėjo drąsiai ir entuziastingai, nes dauguma jau pripratę prie panašų bauginimo priemonių.
Prie Galvės ežero knibždėte knibždėjo milicininkų ir saugumo agentų. Visų nustebimui — pradžia tilto į pilį išardyta ir prikaltas užrašas: „Remontas". Visiems buvo aišku, kam prireikė išlupti ant tilto keletą lentų, — kad niekas negalėtų patekti į pilį! Kažkas metė repliką: „šimtmečių audras atlaikiusi pilis stovi, o tarybiniais metais statytas tiltas neatsimuša remontų!"
Minia, sustojusi ant Galvės ežero kranto, ugningais posmais, dainomis, giesmėmis ir Lietuvos (Nepriklausomos) himnu pagerbia Vytauto Didžiojo atminimą. Tačiau ir čia neapsėjo be aukų: čekistai sulaikė Joną Saukaitį — jiems pasirodė įtartinas jo lagaminas, kuriame buvo liturginiai rūbai. Tardymo metu milicijos pareigūnai užlaužė jaunuolio rankas, o jam atsisakius kalbėti, grasino sumušią. Kratos metu iš J. Saukaičio buvo atimta magnetofono kasetė.
Kunigai, dalyvavę Vytauto Didžiojo 550 metų mirties jubiliejuje, Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Petro Anilionio buvo raštiškai įspėti, kad sulaužę Religinių susivienijimų nuostatus: be leidimo Trakuose dalyvavę pamaldose.
Nuvažiavę į Vilnių kraštotyrininkai norėjo aplankyti muziejų, bet jis buvo uždarytas, nors buvo muziejaus darbo diena.
Bet skaudžiausia tai, kad apie šį didį jubiliejų nutylėjo tarybinė spauda, radijas, televizija ir visos kultūrinės įstaigos.
