Šie jubiliejiniai šv. Kazimiero metai Lietuvos Katalikų Bažnyčiai — sunkios kovos su bedieviška priespauda ir klasta metai.
Po kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus — suėmimo bedieviai pradėjo įgyvendinti dar pernai metais Kompartijos pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus kalboje išdėstytą Bažnyčios persekiojimo programą.
Suparalyžavus viešą TTGKK veiklą, bedieviai ėmėsi užgesinti kitus potencialius organizuoto priešinimosi bedieviškai prievartai židinėlius, būtent, — kunigų tarybas. P. Griškevičius savo kalboje reikalavo paskelbti jas antitarybinėmis organizacijomis, bet dabar, įsitikinę, kad pagal naująjį Bažnytinės teisės kodeksą jos turi būti sudarytos, nutarė padaryti viską, kad tiek Kunigų tarybos, o ypač Konsultorių kolegijos vyskupijose būtų sudarytos tokios, kad padėtų bedieviams griauti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje ir slopinti Tautos dvasinį atgimimą. Ypač grubiai ir atvirai Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigos pagalba bedieviai kišosi į Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos Konsultorių kolegijų sudarymą, kurios, esant reikalui, turi teisę rinkti naują valdytoją.
Apaštalų Sostas pasmerkė bedievių mėginimus suskaldyti Nikaragvos bažnyčią. Tą patį jau seniai bedieviai bando ir Lietuvoje — Bažnyčią išdavusius dvasiškius visokiais būdais stengiasi prastumti į bažnytinės hierarchijos vadovaujančius postus. Beveik tik tokiems dvasininkams valdžia leidžia oficialiai informuoti Vatikaną.
Šiandien valdžiai parsidavusių kunigų dar mažuma, todėl saugumas deda didžiules pastangas, kad ateityje parsidavėliai sudarytų daugumą. Tuo tikslu šiais metais buvo labai suintensyvintas jaunuolių, stojančių į Kauno Kunigų seminariją, verbavimas saugumo bendradarbiais. Saugumiečiai, kaip įprasta, gąsdino beveik kiekvieną stojantį, kad, jei raštiškai nepasižadės būti saugumo agentu, tai Seminariją matys kaip savo ausis. Jie vaikinus šantažuodavo, tvirtindami, kad didelė dalis kandidatų jau pasirašė. Kaip gaila tų jaunuolių, kurie, nepasitarę su gerais kunigais „gelbsti" savo pašaukimą, pasukdami slidžiu ir sunkiu išdavystės keliu.
Labai liūdna, kad šiais metais į šį kandidatų luošinimo darbą buvo įjungti kai kas ir iš Seminarijos vadovybės. Vieną jaunuolį, kurio nepajėgė palaužti saugumiečių represijos, kai kas iš Seminarijos vadovybės mėgino apkaltinti prasimanytais nusikaltimais prieš bažnytinę vyriausybę, o vėliau patys saugumiečiai jaunuoliui pripažino, kad ne Seminarija, bet jie trukdo jam įstoti.
Stojančiųjų į Seminariją verbavimo darbą saugumiečiams sunkina pogrindinės Neakivaizdinės Seminarijos egzistavimas, todėl šiais metais mėginama ją baigusius kunigus priversti „savanoriškai" paduoti pareiškimus į Kauno Kunigų seminarijos pirmą kursą. Tuo mėginama nušauti du zuikius: suparalyžuoti valdžios nesukontroliuojamą kunigų neakivaizdininkų veiklą (nors penkiems metams izoliuoti juos nuo tikinčios liaudies) ir įbauginti tuos kandidatus į Seminariją, kurie nepasiduoda saugumiečių šantažui ir pasirenka neakivaizdininko kelią. Kai kas iš dvasiškijos bando bedievių pastangose „legalizuoti" kunigus neakivaizdininkus matyti gerą jų valią, tačiau siūlomas legalizavimo būdas yra klastingas. „Laisvanoriškai" padavus pareiškimus, dar negarantuota, kad bedieviai visus leis priimti į Seminariją. Vėl įsikiš saugumas, mėgins verbuoti, šantažuoti ir gąsdinti. „Užsispyrusių" tikriausiai vėl nepraleis. Kol kandidatų priėmimas į Seminariją yra valdiškų bedievių rankose, tol Bažnyčiai Lietuvoje, gelbstint pašaukimus, būtina pasinaudoti 235 can. II d. teikiama galimybe ruošti jaunuolius kunigystei ir už Kunigų seminarijos sienų.
Dar daugiau, kadangi visos pastangos iš esmės pagerinti Kunigų seminarijos dėstytojų sąstatą bedievių valdžios sužlugdomos ir net bandoma pravesti į Seminariją dėstytojais kunigus, šokiruojančius savo „ultra keistomis" pažiūromis. Neakivaizdinė Seminarija ateityje gali tapti vieninteliu būdu paruošti Lietuvos Katalikų Bažnyčiai gerus, bedieviams neparsidavusius kunigus.
Kova su bedievių klasta labai sunki. Šviesiausi mūsų kunigijos vadai — A. Svarinskas ir S. Tamkevičius — kalėjimuose, nemažai dorų kunigų, bedievių valdžios įbauginti, nedrįsta viešai protestuoti bedievių kėslus.
Prašom Aukščiausiąjį, kad neapleistų Bažnyčios mūsų Tėvynėje, kad pažadintų naujų drąsuolių ginti Kristaus ir Bažnyčios teises. Tvirtai tikime, kad ir mūsų dienų sunkus kryžius, slegiantis Lietuvos Katalikų Bažnyčią, žada Prisikėlimą.
