Šio eilėraščio RRT įgaliotinis P. Anilionis neleido įdėti į 1984 m. Katalikų kalendorių žinyną, mat, eilėraštis parašytas kunigo neakivaizdininko Jono Matulionio:
Šventasis Kazimierai,
Rankas tiesiu į Tavo šventą karstą,
Ten rymantį Antakalnio tyloj,
Kur niekad grožio pilnatis nevargsta
Ir skęsta visata dangaus maldoj.
Gyvybės šiluma, žodžiu sultingu,
Taurios minties takais brendu . . .
Keliu Tavos jaunystės išganingu —
Ir gėrio šventą tiesą surandu.
Iš mūsų Vilniaus, Aušros Vartų miesto,
Maldos tyloj dangaus skliautais skridai,
Nešei Aukščiausiajam jaunystės žiedą
Ir ten garbės vainiką suradai.
Maldų gėles po Tavo kojom pabarstom
Ir garbinam Tave šventų minioj . . .
Rankas tiesiu prie Tavo švento karsto,
Su prašymais — maldavimų tyloj.
* * *
Po 1984 m. kovo 3 d. šv. Kazimiero iškilmių, kurias saugumas įvairiausiais būdais stengėsi sumenkinti ar bent sujaukti šventišką nuotaiką, iki jubiliejaus pabaigos tikintieji taip ir nebuvo gausiai susirinkę prie šv. Kazimiero karsto. Didžiuosiuose miestuose niekas oficialiai neorganizavo maldininkų kelionių aplankyti šv. Petro ir Povilo bažnyčioje esančių šv. Kazimiero relikvijų. į Vilnių atvykdavo tik mažais būreliais susiorganizavę ar uolių klebonų paraginti tikintieji. Visą laiką tvyrojo netikrumo atmosfera, baimė ką nors daugiau organizuoti, kad nereikėtų kam nukentėti. Kiek daugiau maldininkų susirinko per šv. Petro ir Povilo atlaidus, tačiau dideliam visų nustebimui per pamokslą Turgelių parapijos klebonas dekanas Kazimieras Vaičionis piktai kalbėjo apie tuos, kurie reikalauja religinės laisvės. „Teisių jiems reikia! Protestus rašo!!! Tegul daugiau meldžiasi! Melstis reikia, o ne parašus rinkti ant visokių protestų . . .", — kalbėjo susirinkusiems kun. dek. K. Vaičionis.
Tokios pat nuotaikos jautėsi ir per baigiamuosius šv. Kazimiero jubiliejaus atlaidus. Pamokslininkai stropiai atrinkti, kad kartais nepasakytų kokio nors drąsesnio dabartinius Lietuvos Bažnyčios sunkumus liečiančio žodžio. Visą oktavą, išskyrus Sumos pamaldas, šv. Mišias laikė dažniausiai vietiniai kunigai. Atlaidų proga prieiti išpažinties — problema: klausyklose sėdi vos keli kunigai, o kartais — vos vienas ar du. Silpnesnės sveikatos tikintieji nė nebando stoti į eilę.
Visi žino, kad klebonas savo bažnyčioje yra šeimininkas ir be jo sutikimo niekas neturi teisės joje daryti savo tvarkos, tačiau, esant ypatingoms sąlygoms, uolūs Lietuvos kunigai, nenorėdami pakenkti, padaryti nemalonumų klebonams, prabyla iš sakyklos, sąmoningai neprašę vietos klebono leidimo. Jei prašysi kleboną leidimo, jam bus nepatogu neleisti; jei klebonas leis, — tuomet didelė atsakomybės dalis už pasakytą pamokslą grius ant jo pečių. O kalbėti reikia! Daugelis tikinčiųjų dėl informacijos stokos nesiorientuoja paprasčiausiuose klausimuose. Be to, inteligentai, mokslo jaunimas, norintis įsigyti specialybę, viešai eidami į bažnyčią, ypatingai dalyvaudami procesijose ar chore, rizikuoja savo tarnybą ar užsitraukti valdžios nemalonę. Beveik visi mokiniai, patarnaujantys bažnyčiose, yra nuolatos persekiojami, niekinami ir gąsdinami mokyklose. Jiems ypač reikia padrąsinančio žodžio ir pavyzdžio ir jo laukia pirmiausia iš kunigų.
Per šv. Kazimiero jubiliejaus užbaigos atlaidus, rugpjūčio 30 d., po vakarinių šv. Mišių, į sakyklą įlipo Pociūnėlių klebonas kun. Antanas Jokubauskas. Vos tik pamokslininkas pradėjo kalbėti, iš zakristijos išėjo bažnyčios klebonas, Kauno Kunigų seminarijos dėstytojas doc. Pranciškus Vaičekonis ir pradėjo šaukti, rodydamas mostais, kad grotų vargonai, o žmonės išsiskirstytų. Tačiau žmonės nejudėjo ir vargonai tylėjo. Pamokslininkas ramiai kalbėjo toliau. Klebonas, praradęs lygsvarą, puolėsi prie mikrofono, esančio presbiterijoje, bet vienas vyras iš minios jį sulaikė ir taktiškai paprašė netrukdyti pamokslo. Pamatęs, kad žmonės nesiskirsto ir kunigas kalba toliau, dr. P. Vaičekonis pradėjo plūsti kun. A. Jokubauską: „Tikintieji, jo neklausykite! Jis chuliganas, jis netikras kunigas! Aš jo nepažįstu. Bažnyčioje ne vieta mitingams! . . ." Staiga viena po kitos pradėjo gesti šviesos. Bažnyčioje pasidarė prieblanda. Kai kun. A. Jokubauskas pradėjo kalbėti apie kunigus kalinius, klebonas pasiuntė du vyrus su kamžomis išvesti pamokslininką iš sakyklos. Vos vyrai su kamžomis pradėjo lipti į sakyklą, kažkas iš minios, skubiai pašokęs, sulaikė vieną iš patarnautojų, tačiau pirmasis jau buvo prie pamokslininko ir jį palietė. Kun. A. Jokubauskas persižegnojo ir pasisuko lipti žemyn. Tuo momentu klebonas puolė į minią, norėdamas prasibrauti prie sakyklos. Tikintieji pradžioje atsitraukė ir padarė taką, bet staiga minia siūbtelėjo pirmyn ir nubloškė įsikarščiavusį kleboną į presbiteriją. Kun. A. Jokubauskui einant iš sakyklos, bažnyčia pradėjo ploti. Lietuvoje bažnyčiose nėra papročio ploti, tačiau, nesant kitos galimybės išreikšti savo pritarimo pamokslininkui, tikintieji, nepaisydami tradicijų, taip audringai plojo, jog nebuvo girdėti net garsiai minią ir pamokslininką barančio klebono. Kai tik plojimai pritilo, klebonas dar garsiau koneveikė tikinčiuosius ir pamokslininką. Žmonės, norėdami užgožti kleboną, vėl pradėjo ploti. Ir taip pamainomis. Matydami, kad klebonas nesiliaus baręsis, minia pradėjo giedoti „Marija, Marija". Vaizdas buvo labai liūdnas ir šiurpus. Lengviau būtų žiūrėti, jei milicininkas ar koks valdžios pareigūnas tampytų ar muštų kunigą nei dabar . . . Rytojaus dieną, vakare, prieš šv. Mišias per skelbimus, klebonas kun. P. Vaičekonis prisiminė vakarykštį įvykį, jis vėl kalbėjo, kad politikuoti, mitingus daryti bažnyčioje ne vieta, nors kun. A. Jokubauskas savo pamoksle jokios politikos nelietė. Jis kalbėjo apie šių dienų Bažnyčios aktualijas mūsų krašte. Per šv. Mišias pamokslą sakė Turgelių parapijos klebonas kun. dek. K. Vaičionis. Pradžioje gražiai pakalbėjęs apie šv. Kazmierą, palietė ir šių dienų aktualijas. Pamokslininkas dideliam tikinčiųjų nustebimui su pasigėrėjimu kalbėjo apie tai, kad „esam įjungti į didžiąją Tarybų Sąjungą", kad „su broliais rusais reikia sugyventi", kad „yra vilties, jog vienoje Vilniaus bažnyčių bus įvestos pamaldos rusų kalba, o „esminis šv. Kazimiero valdymo bruožas Lietuvoje — didelis susirūpinimas rusų katekizacija. „Susidarė įspūdis, lyg pamokslo pagrindinis tikslas būtų buvęs įrodyti, kad lietuvių tauta nuo amžių su „broliais rusais" geriausi draugai. Tikinčiųjų nuotaika — kaip mitinge: vieni nusišaipo, kiti susigūžta, treti — nežino ką ir galvoti.
Paskutinę atlaidų dieną vėl siurprizas. Prieš Sumą klebonas P. Vaičekonis paprašė tikinčiuosius išeiti į šventorių sutikti atvykstančius vyskupus. Žmonės išsirikiavo prie šventoriaus didžiųjų vartų ir net už šventoriaus, iki gatvės, ir laukė svečių. Ilgokai palaukus, staiga maldininkai išgirdo, kad bažnyčioje jau prasidėjo pamaldos. Pasirodo, kad vyskupai, įėję pro šalutinius vartelius, suėjo į bažnyčią per zakristiją. Laukusieji prie didžiųjų vartų pasijuto apgauti. Kad vyskupai prieš lietuviškas pamaldas įeitų į bažnyčią per šonines duris, toks nurodymas, kiek yra žinoma, buvo duotas pamaldas stebėjusių saugumiečių. Mat, jie baiminosi, kad susirinkę žmonės nepasveikintų Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio Administratoriaus Vyskupo Julijono Steponavičiaus.
Per lenkiškas pamaldas vyskupams į bažnyčią jau buvo leista įeiti per centrines duris. Klebonas kun. P. Vaičekonis, patenkindamas saugumiečių pageidavimą, pamaldų pradžioje pristatęs atvykusius vyskupus, vyskupijų valdytojus, šv. Kazimiero jubiliejaus komisijos narius, po jų visų, paskutinėje vietoje, paminėjo vysk. J. Steponavičių, net nepaminint, kad jis Vilniaus Arkivyskupijos Apaštalinis Administratorius, nors kitų vyskupų einamos pareigos buvo iškilmingai skelbiamos. Kol lauke tikintieji laukė pasirodant vyskupų, į bažnyčią prisirinko dar daugiau žmonių ir stovėjusieji prie vartų į bažnyčią jau nebepateko. Prasidėjus pamokslui, kurį sakė J. E. vysk. A. Vaičius, garsiakalbis prie didžiųjų durų, kur buvo daug tikinčiųjų, nuolatos gedo. Tikintieji klausinėjo vieni kitų: „Ar pastovų garsiakalbių gedimą iškilmėse ir toliau laikyti atsitiktinumu?!"
Rugpjūčio 25 d. šeštadienį prie šv. Kazimiero karsto bandė bendrai pasimelsti iš Marijampolės atvykęs jaunimas. Saugumiečiai „lipo ant kulnų", nesivaržė jaunimą nusekti net į zakristiją. Taip bažnyčioje ir neatsirado nė kelių minučių laisvo laiko bendrai jaunimo maldai. Iki vakarinių pamaldų intensyviai buvo tuokiamos jaunavedžių poros, o po vakarinių šv. Mišių, vos tik jaunimui pradėjus giedoti, nuo vargonų pasigirdo choro repetuojamas „Tu es sacerdos" nors maldininkai dar meldėsi bažnyčioje ir rytojaus dienai vyskupų sutikimui ruoštos giesmės kaip ir nereikėjo, kadangi vyskupai į bažnyčią atėjo privačiai, pro šalutines duris.
* * *
Vilniaus arkivyskupijos Apaštaliniam Administratoriui
J. E. vyskupui J. Steponavičiui
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos
Apaštaliniam Administratoriui J. E. vyskupui L. Poviloniui
Kaišiadorių vyskupijos Apaštaliniam Administratoriui
J. E. vyskupui V. Sladkevičiui
Telšių vyskupijos Apaštaliniam Administratoriui
J. E. vyskupui A. Vaičiui
Panevėžio vyskupijos Apaštaliniam Administratoriui
dr. prel. K. Dulksiniui
dr. kunigui P. Vaičekoniui
Skandalingo incidento, įvykusio šv. Kazimiero jubiliejinių
atlaidų metu,
a p r a š y m a s
„Šventojo Kazimiero šventumas nenutildomas . . .", — dažnai buvo kartojama ši mintis Jubiliejinių mūsų Tautos Globėjo šv. Kazimiero atlaidų pamoksluose, kurie vienas po kito žadino meilę Dievui: uolumą, liudijant Kristaus Tiesą, pagarbą ir dėkingumą Dievo Malonei už šventąjį Karalaitį — mūsų dvasinės jėgos šaltinį, iš kurio nenustos Lietuva sėmusi sau gyvybinių syvų, kol bus gyvas nors vienas lietuvis, trokštąs likti ištikimas Kūrėjo Valiai.
Entuziazmas kilo iš vilniečių ir svečių dvasios. Tai liudija gausus tikinčiųjų dalyvavimas šv. Mišių Aukoj tiek Sumos, tiek ir vakarinių pamaldų metu ištisą savaitę, skaitlingas jų vienijimasis su Eucharistiniu Jėzumi.
Tai gražus tikėjimo praktikos liudijimas, jog net vienas bedievis buvo priverstas pripažinti: o visgi mūsų krašte dar labai gyva religija.
Taip. Dieviškų idealų ugnis, nors ir kaip organizuotai gesinama, bet dar liepsnoja tikinčios liaudies krūtinėje, į kurią nemažai dvasinio skausmo ir abejonių kartumo įliejo rugpjūčio 23 d. (ketvirtadienio) vakarinių pamaldų (jų pradžia 20 val.) įvykiai. Jei organizuojasi kova prieš Dievą ir religiją, — lemiamas vaidmuo, išliekant tikinčiais, tenka vienybei. Vienybėje — jėga. Tai sena istorijos patvirtinta tiesa. Vienybės idėja buvo dažnai keliama ir šių atlaidų metu, meldžiama jos šv. Mišių bendruomeninėje maldoje. O štai minėtą dieną įvyko tai, kas liudija nebuvimą tos gyvybiškai mums būtinos vienybės. Baigiantis šv. Mišioms, tikintieji pamatė sakykloje kunigą: nejaugi bus dar antras pamokslas? Taip. Kunigas persižegnoja ir pradeda kalbėti. Bet kas tai?! Pirmas žodis ir išsijungia garsiakalbiai. Nuo altoriaus pasigirdo balsas: „chuliganas! Apsišaukėlis! Nutilk! Kas tavęs prašė?!"
Daktaras kun. P. Vaičekonis metėsi į minią: „Skirstykitės! Ko čia klausot?! Namo eikit! Aš jo nepažįstu!" Kunigas stumia žmones iš bažnyčios. Daktaro kunigo elgesys daugeliui atrodė viršijąs mandagumo taisykles. Sakosi — nepažįstąs. Keista?! Minioje girdėjosi šnabždesys: „Tai kunigas A. Jokubauskas." Minia atpažino, o kunigas — Kunigų seminarijos profesorius — ne. O privalėjo atpažinti, nes kun. A. Jokubauskas (pagal „Katalikų kalendorių žinyną", 1982 m.) gavo kunigystės šventimus 1954 metais, o kun. P. Vaičekonis — 1952 metais. Taigi, juos sieja bent pora metų, bendrai praleistų Seminarijoje.
Pamokslininkas tęsė toliau. Klebonas gi sugrįžo į zakristiją, o minia — į entuziastingą tylą, kurią perskrodė du vienas po kito seką skambučiai vargonininkui. Gal buvo norima, jog užgrotų vargonais? Pradėjo skabinti varpeliais prie altoriaus. Po presbiteriją šurmuliavo vyrai baltomis kamžomis. Kažkokia panika . . . Pamokslas tęsiamas. Pamažu vienas po kito užgesina šviestuvus, kol galop bažnyčioje tampa visiškai tamsu, o minia, išreikšdama savo pasipiktinimą, aiktelėjo: „uuuch!" Tamsa nesutrukdė tęsti pamokslą. Minia su dar didesniu dėmesiu klausėsi jo: niekas net nebandė išeiti iš bažnyčios, išskyrus tuos pirmuosius, kurie, pastumti klebono, išėjo pradžioje pamokslo. Tokių gi buvo tik keletas, o apypilnė bažnyčia klausėsi . . .
Tamsa padėjo vienam iš patarnautojų užlipti į sakyklą. Prieblandoje matėsi, kaip anas vyras uždėjo ranką ant kun. A. Jokubausko peties. Kunigas, pasakęs „Amen", persižegnojo ir buvo išvestas iš sakyklos. Minia pradėjo karštai ploti. Staiga vėl sušvito „žirandėliai". Vėl į minią iš zakristijos puolė kun. P. Vaičekonis, bandydamas nutildyti plojančius. Bet minios pirmosios eilės taip pastūmė kleboną, kad šis atsidūrė vos ne presbiterijos vidury. Visa laimė, jog vienas iš patarnautojų suskubo uždaryti Dievo Stalo vartelius, — kažin ar įaudrinta minia nebūtų siūbtelėjusi gilyn. Klebonas tuoj pat puolė prie mikrofono (jau veikiančio!!!): „Nemitinguokite! Mitingus kelti eikit į gatvę, aikštes! Čia bažnyčia! Švenčiausias! Netrukdykite melstis žmonėms!" (. . .) Klebonui nutilus, minia lyg ir apsiramino. Tačiau kun. P. Vaičekonis, pasinaudodamas tyla, tais pačiais ir panašiais žodžiais bandė vėl gėdinti minią dėl spontaniškai prasiveržusio plojimo ir ovacijų: „Valio!", „Dievas!" ir kitokių. Minia nesileido sugėdinama. Priešingai, ji atnaujintais plojimais ir dar stipresnėmis ovacijomis privertė nutilti kleboną, „vienybės" vardan, bandžiusį nutildyti pamokslininką. Po nesėkmės kunigas klebonas sugrįžo į zakristiją. Minia pamažu rimo ir girdėjosi tik nepasitenkinimo šurmulys. Pasigirdo aukšta gaida intonuota: „Marija, Marija . . . palengvink vergiją! . . .'" Melodija tikrai skausmingai liejosi, atsimušdama į barokinius skliautus. O išeinantį iš bažnyčios kun. A. Jokubauską daugelis iš minios sveikino, paspausdami nuoširdumo ir solidarumo vardan ranką: „Stiprybės, kunige!" Tikinčiųjų akyse žibėjo ašaros . . . Abejingų ir nesupratusių buvo tik vienetai . . .
Kodėl iškilo reikalas nutildyti kun. A. Jokubauską? Ką jis pasakė? Skelbė netiesą? Toli gražu, — ne! Minia taip karštai ir nuoširdžiai galėjo pasveikinti tik drąsų tiesos žodį!!! O jis buvo toks (pateikiame santrauką):
Šv. Kazimiero asmenybės šventumas nė trupučio nenublanko per penketą šimtmečių. Tai liudija jūsų gausus susirinkimo nuoširdumas, nors bedievybė pačiais organizuočiausiais būdais griauna ir naikina Katalikų Bažnyčią Lietuvoje. Mes meldžiamės už pašaukimus kunigystėn, nes jau apie 130 parapijų be kunigų! Gal pašaukimų nėra? Netiesa — pašaukimų yra! Bet bedieviai neleidžia visiems norintiems jaunuoliams įstoti į Seminariją!" (su šiais žodžiais buvo užgesintas didysis šviestuvas!) Kunigas toliau kvietė neapkęsti nuodėmės, blogio savo gyvenime. Drąsino, jog kokia tik besiaustų nuodėmės tamsa, Dievas laimės, mes nugalėsime. Tvirtino, jog tikintiesiems nevalia bijoti aukos, net mirties, jei to pareikalauja ištikimybė Bažnyčiai ir Dievui. Iš tiesų, ko verta idėja, jei už ją nesutinkama aukotis, mirti? Paminėjo tuos, kurie jau eina aukos keliu: kunigus kalinius — Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių. (Čia buvo užgesinti iki šiol degę kiti šviestuvai, o pamokslininkas išvestas).
Gal galima šiems žodžiams primesti politiką? Taip, tai — politika, bet Kristaus, Bažnyčios, Dievo ir tiktai Jo!!! Kunigų paruošimas priklauso tik Bažnyčios vyresnybei, o ne civilinei valdžiai! Bedieviai rafinotiškiausia klasta ir melu atvirai griauna Bažnyčią mūsų širdyse, — tai tik bailiai ir naivūs gali nepastebėti! Neapkęsti velnio darbų, nuodėmės — kataliko pašaukimas! — šv. Karalaičio Kazimiero — gyvenimo šūkis! Vienybės su kenčiančiaisiais (ne kitaip pasielgė ir šv. Tėvas, šiomis dienomis taip jautriai prisimindamas Lietuvą) — tai artimo meilės pareiga. Aplankyti kalinį — geras darbas. Kalinius lankome nuolatine malda ir dažnu jų garbingos aukos prisiminimu. Kitokių galimybių neturime . . .
O štai rugpjūčio 24 dienos vakarinių pamaldų metu kalbėjęs kun. K. Vaičionis teigė, jog tai, kad Lietuva priimta į Tarybų Sąjungos sudėtį, yra Dievo palaima. Ar čia ne politika?!
Taigi, esame apverktinoje padėtyje. Mus ragina melstis už vienybę, bet po kokia vėliava vienytis: Kristaus Tiesos ar bedieviškos politikos? Mes trokštame ir viską darome, dažnai daug rizikuojame, kad mūsų gyvenimas būtų tik po Kristaus vėliava!
P.S. š.m. birželio 29 dieną, šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje atlaidų metu, kun. K. Vaičionis įrodinėjo pamoksle, jog nereikia jokių pareiškimų, jokių parašų rinkimo, tai tik pakenkia Katalikų Bažnyčiai. Taigi, šiuo atveju tik konstatuojame šį aukščiau minėtą skaudų faktą (tylėti negalime, jaučiame sąžinės balsą, suprantame, jog tylėdami, padarytume nusikaltimą), nerinkdami parašų, nors galėtumėm. Leiskite išreikšti keletą pasiūlymų. Pageidautumėm panašių atlaidų metu daugiau kunigų klausyklose, ypač vakarinių pamaldų metu ir prieš jas. Kitaip susidaro didelės eilės, tai trukdo tikinčiuosius, kurių dauguma atideda sakramentus ateičiai. Kam reikalingi atlaidai, jei žmonės negali pasinaudoti Dievo malone pilnai? Kunigai ateidavo į klausyklas 10-15 minučių prieš šv. Mišias, bet dažniausiai, — prasidėjus šv. Mišioms. Atleiskite, bet tai keista ir kelia nusistebėjimą: garsintuvai sutrinka kaip tik iškilmių metu (pvz., kovo 3 d.) arba visiškai pasilieka neįjungti — arčiau durų (rugpjūčio 26 d.). Tokiu atveju šventoriuje esantys negalėjo išgirsti pamokslo. Prisimintina ir tai, jog šventoriuje, gatvėje stovėjo didesnė dalis atlaidų dalyvių.
Vilniaus tikintieji, dalyvavę šv. Kazimiero Jubiliejinių atlaidų rugpjūčio 23 dienos vakarinėse pamaldose.
1984 m. rugpjūčio 27 diena.
Minint šv. Kazimiero 500 metų mirties jubiliejų, Lietuvoje į Esperantų kalbą išversta vyskupo K. Paltaroko monografija „Karalaitis šv. Kazimieras", o į estų — istoriko Simo Sužiedėlio veikalas „Karalaitis Kazimieras".
Abu vertimai atspausdinti rašomąja mašinėle.
