Kunigo A. Svarinsko pamokslas, pasakytas Šiluvoje:
„Garbė Tau, Viešpatie, už amžinąjį taką nuo žemės dulkių lig dangaus žvaigždžių, garbė už saulę, kur kas rytą teka, ir už didybę mūs mažų širdžių..."
Broliai ir seserys Kristuje, manau, kad šie poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai geriausiai išreiškia mūsų nuotaikas, atvykus į Šiluvą. Per šias aštuonias dienas visa Lietuva plaukia į Šiluvą, Šiluvos garsas jau peržengė Lietuvos ribas. Tikintieji iš Kazachstano, Latvijos, Estijos, Gudijos vyksta pas Šiluvos Mariją, ir neveltui. Prievarta į Šiluvą juos niekas nevaro, ir jei žmonės vyksta, reiškia jie jaučia dvasinę naudą ir gauna daug malonių, šiandien į Šiluvą atvyko daug kunigų, vyskupas, kurį greitai sutiksime, minia tikinčiųjų. Prie Marijos kojų mes atnešėme Lietuvos Katalikų Bažnyčios vargus, skundus ir negalią; mes susirinkome čia ne kapituliuoti, ne verkti, bet priešingai — prašyti, kad Šiluvos Marija palaimintų mūsų darbą ir, sustiprėjus dvasia, grįžti į didžią kovą už Dievo Bažnyčios ir tikėjimo teises mūsų krašte. Tikiuos, kad visi — kunigai ir tikintieji — drauge su šv. Bernardu kreipsimės: „O maloningoji Mergele Marija, per amžius nėra girdėta, kad kas būtų į Tave kreipęsis ir likęs neišklausytas."
Taigi, turėkime viltį, kad Marija ir mus išklausys, supras, kiekvieną mūsų rūpestį užtars pas savo Sūnų ir padės. Žvelgdami į 600 metų Lietuvos Katalikų Bažnyčios istoriją, matome, kad Bažnyčios kelias mūsų Tėvynėje nebuvo lygus, jame buvo ir skaudžių, didelių sunkumų. Vienas iš jų — reformacijos prievarta, kai kunigai, anksčiau užsikrėtę reformacija, bandė prievarta ją brukti ir mūsų liaudžiai, ir tik Šiluvos stebuklas, Šiluvos Marija išgelbėjo Lietuvą nuo reformacijos. Panašius didelius sunkumus Bažnyčia pergyvena ir dabar, nuo pokario metų, kai taip vadinama valdiška bedievybė prievarta stengiasi sunaikinti Bažnyčią ir tikėjimą mūsų krašte. Daug kas šia linkme jau yra padaryta: daugybė bažnyčių paversta sandėliais, nupjauti kryžiai, iš daug žmonių, ypatingai jaunimo, išplėštas tikėjimas, bet ačiū Dievui, kad dar ne viską bedieviai pajėgė padaryti — tauta dar gyva ir ji atgis naujam, šviesesniam gyvenimui. Šio atgimimo paskatinti, ryžkimės tolimesnei dvasinei kovai. Pernai, rugpjūčio 14 d., TTGKK parašė atsišaukimą į visus Lietuvos vyskupus, kunigus, geros valios lietuvius, brolius išeivius, Vatikano radiją, prašydamas šiuos metus paskelbti blaivybės metais. Lietuvos Ordinarai, o Telšių vyskupijos valdytojas dar žymiai anksčiau, savo laiškais paskelbė šiuos metus blaivybės metais. Ir štai dabar vyksta įvairios pamaldumo pratybos, susikaupimai, kad galėtume šią misiją geriau apsvarstyti ir sėkmingai vykdyti. Ir manau, kad ateityje metuose vieną kartą, kaip pernai Aušros Vartuose, Kalvarijoje, o dabar Šiluvoje, vyskupijų kunigai suvažiuosime bendrai pasimelsti ir apsvarstyti aktualias problemas. Reikia rinktis, nes mes neturime spaudos, neturime žodžio laisvės, mums beliko viena bažnyčia, ir šią auditoriją mes tinkamai išnaudosime. Jau yra įprasta, kad kiekvieną Žemaičių Kalvarijos ir Šiluvos atlaidų trečiadienį visi Lietuvos kunigai susirenka Marijos šventovėse (. . .) Mes norime ir siekiame, kad šie blaivybės metai nebūtų mums tikslas, nebūtų viena trumpalaikė programa, bet kad būtų pasiruošimas dviems dideliems jubiliejams, kuriuos greitu laiku švęsime, būtent — 1984 m. švęsime 500 m. jubiliejų nuo Tautos Globėjo šv. Kazimiero mirties ir 1987 m. 600 m. nuo krikščionybės įvedimo Lietuvoje. Šv. Kazimiero jubiliejų švęs lenkai, švęs Popiežius, manau, kad ir mes, lietuviai, neatsiliksime. Mūsų Ordinarai jau tarias dėl jubiliejaus programos (. . .).
Prašėme Lietuvos Ordinarus, kad jie kreiptųsi į tarybinę valdžią, reikalaudami grąžinti išniekintą, paverstą ateizmo muziejumi šv. Kazimiero bažnyčią. 1604 metais, kai Kazmierą paskelbė šventuoju, buvo pradėta šios bažnyčios statyba, ir už 4 metų šv. Kazimiero jubiliejų mes norime švęsti šv. Kazimiero bažnyčioje. Tikiu, kad Ordinarai mūsų pageidavimus perduos tarybinei valdžiai. Taigi, į Šiluva susirinkome ir pasimelsti, ir pagalvoti, kokiu būdu iki minėtų jubiliejų atnaujinti tautos dvasinį veidą, savo gyvenimą, darbus, mintis ir žodžius — visą Lietuvos vaizdą. Iki to laiko mes norime uždaryti visas karčiamas, norime, kad gatvėse nebūtų šlitinėjančių ir girtų, norime, kad sumažėtų moterų ir vaikų ašarų, vėl skambėtų graži sutartinė, o mūsų broliai surastų kelią į Bažnyčią, ypač tie, kurie dėl baimės, dėl karjeros, „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto . . ." nusigręžė nuo Dievo — amžinos laimės šaltinio, šv. Pauliaus žodžiais, mums reikia: „Visa atnaujinti Kristuje!" šiuos žodžius stenkimės gerai apgalvoti ir praktiškai kiekvienas pritaikyti savo gyvenime. ]ei iki 600 metų krikščionybės įvedimo jubiliejaus sugebėsime tinkamai atsinaujinti, kas žino, gal ir Popiežius pareikš norą atvažiuoti į Lietuvą, gal ir jis galės pabučiuoti mūsų Tėvynės žemę, tik reikia, kad mes to būtume verti prieš Dievą ir Apaštalų Sostą. Norint pakilti, reikia žinoti tuos pavojus, kurie mūsų tyko, mus slegia ir kankina. Pirmasis ir pagrindinis iš jų yra girtuoklystė, kurią mūsų krašte pasėjo bedievybė. Girtuoklystė yra bedievybės pasėka, ir veltui kai kas tvirtina, kad geriama dėl gero gyvenimo lygio. Amerikiečiai geriau gyvena, bet pas juos girtuoklystė penktoji problema, o pas mus — pirmoji. Geria vyrai, geria moterys, geria vaikai, ir baigiama prasigerti, šitais blaivybės metais daugelis parapijų padarė blaivybės ar visiškos abstinencijos įžadus bent metus laiko susilaikyti negerus arba gerti labai saikingai, pvz., 100 gr. alkoholio per vardines, krikštynas, vestuves, ir nedaugiau, ir, svarbiausia, niekieno neraginti, niekieno neversti gerti, ši praktika davė gražių rezultatų, šiandien per Sumą bus taip pat dalinamos kortelės, parvažiavę namo, užsirašykit ant jų savo pavardę, vardą ir kuriam laikui pasižadat laikytis padaryto įžado. Prie progos su minėta kortele prisistatykit vietos klebonui, kad jis žinotų, kiek jo parapijiečių prisidėjo prie blaivybės sąjūdžio (. . .) šiandien savo tarpe mes neturime vyskupo Valančiaus, tokio autoriteto, kurio klausytų visa tauta, bet mes turime tūkstančius valančiukų, ir jūs visi, čia susirinkę, esate tie mažieji valančiukai, todėl privalote blaivybės ir abstinencijos sąjūdį nešti į mūsų tautą. Siūlyčiau visiems, kas dalyvauja Šiluvos atlaiduose, bent mėnesį laiko neliesti jokio alkoholinio gėrimo, tai bus mūsų pasiryžimo pradžia, graži auka Marijai, dabar neužtenka pusinės aukos, reikia didelės, totalinės, milžiniškos aukos ir norėtųsi tikėti, kad sugebėsime taip aukotis. Mes, kunigai, į jus, čia susirinkusius, žvelgiame su viltimi ir pasitikėjimu, manau, kad jūs suprasite, jog šito reikia Bažnyčiai, reikia Lietuvai, šito reikia ir mūsų gražesniam, geresniam rytojui.
Antroji liga, kuria neretai sergame — tai baimė. Jeigu prieš karą žmonės bijojo juodos katės savo kieme, tai dabar bijo kaimyno akies, kaimyno ausies, įvairiausių dalykų žmonės bijo, vis bijo ir bijo . . . ir galop nebežino, ko ir bijoti, o visgi jaučia, kad reikia bijoti. Baimė — žmogų žeminantis jausmas. Juo labiau tie, kurie vadovauja Dievo Tautai, kurie stovi Dievo Tautos prieky, neturi turėti baimės. Garbingas tautos kankinys, arkivyskupas Teofilis Matulionis sakė: „Aš kunigui leidžiu prieš pavojus sudrebėti, bet neleidžiu jam bijoti." Taigi, kiekvienas kaip žmogus mes galime prieš sunkumus, pavojus sudrebėti, bet bijoti nereikia. O visgi kažkada paskleista baltųjų meškų baimės manija ir šiandien dar gyva mūsų tarpe. Baltos meškos jau baigia išnykti . . . Imkime pavyzdį iš savo jaunimo. Rugpjūčio 24 d. mūsų jaunimas surengė maldingą eiseną iš Tytuvėnų į Šiluvą. Eisenoje dalyvavo du kunigai ir apie pusantro tūkstančio maldininkų, daugumoje jaunimas. Teko girdėti aukštų tarybinių pareigūnų pasisakymą: „Mūsiškiai apsijuokė . . . Jei žmonės meldžiasi, tai kam tos gaisrinės, kam gi juos filmuot, kodėl nefilmuoja chuliganų, kurių pilna gatvėse . . ." Iš tikrųjų, bedieviai, bijodami maldos, dažnai apsijuokia, pasirodo, jog iš tiesų yra labai bailūs — bijo kryžiaus ženklo, rožančiaus. Matydami tokį jaunimą, mes, suaugusieji, žiūrėkim, kad ateity prieš juos netektų raudonuot: pasirodo, kad jaunimas, auklėtas tarybinėse mokyklose, pajėgia atskirti kviečius nuo pelų, tiesą nuo melo. Jie drąsiai eina Lietuvos keliais ir neša kryžių, tiesą ir meilę. Mums, senesniems, negalima likti gale, reikia eiti į priekį: ir į sekmadienio šv. Mišias, ir prie stalo, darant kryžiaus ženklą, ir, sutikus kaimyną, pasakyti jam: „Garbė Jėzui Kristui". Taigi, nugalėkime baimę, jei bijosime, jei kaip pelės tupėsime po šluota, kaip katalikai būsime priversti žūti. Prisimena iš Senojo Testamento, kaip Mozė vedė žydų tautą iš Egipto. Keliaujant dykuma, jie pasiilgo svogūnų ir česnakų ir kalbėjo prieš Mozę. Tada Dievas sakė: „Ši tauta neįeis į pažadėtąją žemę . . ."Per 40 metų jie žuvo dykumoj, bijau, kad ir mūs senesnei kartai taip neatsitiktų, ne kartą jie baime išduoda savo tikėjimą, neduoda gero pavyzdžio jaunesniajai kartai (. . .) Jaunimas tikrai įeis į pažadėtąją žemę ir pamatys visapusišką Bažnyčios pergalę. Taigi, broliai, šalin baimę, vienintelė baimė — nepadaryti nuodėmės. Krikščionis bijo tik nuodėmės ir daugiau nieko. Šalin vidutiniškumą! Ilga carizmo vergija pagimdė nepilnaverčio lietuvio tipą, toks žmogus neretai nori ir Dievui tarnauti, ir pasauliui, dažnai bijo, lankstosi tai vieniems, tai kitiems, o tai jau yra blogai, — bedieviai tai mato ir stengiasi pasinaudoti. Neseniai kulto įgaliotinis Petras Anilionis važinėjo po klebonijas, kvietėsi kunigus į vykdomus komitetus ir sakė, kad jiems negalima katekizuoti vaikų, vaikams draudžiama būti prie altoriaus . . ., vis negalima, negalima, net pamokslus sakyti katechetiška tema negalima. Tas pats įgaliotinis išsikvietė į apylinkę Grinkiškio parapijos kleboną ir apylinkės pirmininkės akivaizdoje jį išbarė. Pagal įgaliotinį, kunigas gali išsižiot tik tada, kai šaukštą prie burnos neša. Išbaręs kunigą, įgaliotinis čia pat išsiėmė katalikišką katekizmą ir, padavęs jį apylinkės pirmininkei, paaiškino: „Imk, pasiskaityk, ką čia rašo." Kai buvo išspausdinti katekizmai, iš jų tris su puse tūkstančio pavogė ir pardavė darbininkai, o pusantro tūkstančio pasiėmė kulto įgaliotinis. Dažnai žmonės stebisi, kodėl katekizmus ir maldaknyges dar iš spaustuvės taip vagia, kodėl kitų knygų nevagia? Paprastas dalykas, jei idėja gyva, jei ji veiksminga, tai visi ir griebia, — pasenusių dalykų niekam nereikia . . . Reiškia kunigams negalima aiškinti katekizmo tiesų, sakyti katechetinių pamokslų, o apylinkių pirmininkai ruošiami katekizacijai, kad geriau galėtų dirbti Bažnyčios griovimo darbą. Mes turime laikytis pagrindinių valstybės įstatymų, Konstitucijos, bet ne bedievių raizgomų voratinklių. Mes, kunigai, privalome gerai katekizuoti vaikus pagal Ordinarų nustatytą dvejų ar trejų metų programą. Dabartinėmis sąlygomis kiekvieną sekmadienį reikia katekizuoti ir suaugusius, mat, katekizmų gavom nedaug, maždaug 10 kiekviena parapija, taigi, būtina sakyti katechetinius pamokslus, o tikintieji, kad pamatytų tiesą ir atskirtų melą, privalo girdimas tiesas gerai įsisąmoninti. Išvadoje — kunigai privalo katekizuoti Dievo Tautą — ir suaugusius, ir vaikus — ypatingai reikia gerai atlikti dviejų, o kitose parapijose ir trijų dienų advento ir gavėnios rekolekcijas, nuoširdžiai jas atlikti, visi šie renginiai tikrai duos ir Dievo malonės, ir drąsos, ir tada pamatysime, kas mes esame.
Baigdamas, kadangi laiko mažai, noriu bent trumpai paliesti dar vieną labai svarbią problemą, būtent, — kunigų ruošimo problemą. Buvo metų, kai bedieviai į Seminariją leido priimti vos keturis, šešis, aštuonis ar dešimt kandidatų, dabar, kai kunigai ir Ordinarai pradėjo primygtinai reikalauti, jau ketvirti metai į Seminariją priimama dvidešimt kandidatų. Per tą laiką dalis kunigų išmirė, atsirado spragos, kunigų trūkumas. Bedieviai taip suįžūlėjo, kad faktiškai jie tvarko Seminariją, štai šiemet Seminarijos vadovybė kulto įgaliotinio įstaigai pateikė 36 kandidatų pareiškimus. Septyniolika iš jų bedieviai atrinko ir išbraukė, išbraukė pačius geriausius. Manau, kad Ordinarai pasirūpins, kad atmestieji privačiu būdu pasiruoštų kunigystei. Atėjo metas, kad ne įgaliotinis spręstų kandidatų tikimą Seminarijon, bet Bažnyčios vadovybė — vyskupai ir valdytojai, kunigai ir tikintieji. Daugiau tylėti nebegalima! Jei norime dvasiniai susideginti — tylėkime, galime ir susideginti, bet istorija pasakys, kad mes savo tylėjimu ir apsileidimu išdavėm Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Kitas pavyzdys: praeitą antradienį iš Seminarijos ketvirto kurso buvo išmestas geras klierikas. Kai paklausiau, už ką jį išmetė, vieni sakė, jog už tai, kad vasarą susitiko su reakcingais kunigais, kiti — kad Viduklėje praleido vasaros atostogas. Viduklė — infekcinė vieta, kur galima užsikrėsti maru:...) šitie ir panašūs įvykiai verčia mus susimąstyti ir pasakyti: gana! mes daugiau šito nepakęsim, jei valdžia nenori, tegul visai neleidžia veikti Seminarijai, bet jai vadovauti turi tik Bažnyčios vadovybė, o mes tokią seminariją visapusiškai remsim.
Šiandien yra atvažiavęs mūsų Vyskupas, pasakys atitinkamą žodį, o mes, ką išgirsime, paskleiskime po visą Lietuvą ir kiekvienas praktiškai savo gyvenime įvykdykime.
Mes, Lietuvos kunigai, nesiekiam politinių tikslų. Ne! Mes tik prisiimam tą misiją, kurią Dievas uždeda ant mūsų menkų, silpnų pečių. Nuolat suklupsime prie Marijos Šiluvoje, Aušros Vartuose ar Žemaičių Kalvarijoje ir prašysime jėgų tinkamai šią misiją atlikti. Pasižadam Marijai, kad ginsime Bažnyčią iki paskutinio kunigo: ginsime visu savo gyvenimu — žodžiu, drąsa, tiesos skleidimu, ir tuomet tikėkim, kad, Dievui padedant, iki tų dviejų didelių jubiliejų, stengsime atnaujinti dvasinį Tautos veidą. Taigi, broliai, mūsų šūkis tebūna: „Visa atnaujinti Kristuje!" Amen."
(Kalba taisyta — red. past.).
* * *
Kunigo S. Tamkevičiaus pamokslas, pasakytas kun. Karolio Garucko
pirmųjų mirties metinių minėjime Ceikiniuose, 1980 m. balandžio mėnesį:
„Stovime prie tėvo Karolio kapo ... Ir ko mes čia susirinkome? Esame pratę didelių žmonių ieškoti knygose, toli Prancūzijoje ar Italijoje ir dažnai nepastebime, kad tie didieji žmonės gyvena ir visai čia pat, mūsų tarpe, — su mumis kalbasi, dirba, su mumis kuria Bažnyčios ir Tautos ateitį. Vienas iš tų didelių žmonių, kurių neužmirš Bažnyčia ir Tauta, buvo ir tebėra tėvas Karolis. Kas jis buvo? jei tėvą Karolį charakterizuotų tikintysis, jis kalbėtų: tėvas Karolis — šimtaprocentinis idealistas, jam rūpėjo Dievas ir Bažnyčia, rūpėjo Tėvynė, jaudino žmonių nemirtingos sielos ir jų medžiaginė gerovė. ]ei į klausimą, kas buvo tėvas Karolis, atsakytų šiandieninis valdiškas bedievis, jis pasakytų, kad tėvas Karolis buvo prakeiktas jėzuitas ir religinis ekstremistas. Už ką šiandien valdiški bedieviai vyskupus, kunigus, tarp jų ir tėvą Karolį, tikinčiuosius vadina ekstremistais, reakcionieriais, žodžiu, klijuoja kokias tik išmano pažeminimo etiketes. Norint tai suprasti, bent trumpai pažvelkime į šiandieninę mūsų Bažnyčios padėtį. Šiandien Bažnyčia mūsų tautoje eina Golgotos keliu, šiandien ji mūsų tautoje kryžiuojama, norima, kad Bažnyčia ir tikėjimas būtų palaidoti, kad mūsų Tėvynėje neliktų pėdsakų nė vieno kryžiaus, nė vienos bažnyčios, kad būsimos kartos matytų tiktai bedieviškus paminklus, ir kad niekas neliudytų, jog čia, prie Baltijos, buvo giliai tikinti tauta, mylėjusi Dievą ir Mariją. Šitam Kristaus Bažnyčios kryžiavimui panaudojama viskas, susumavus, apžvelgus tas pagrindines kryptis, kuriomis šiandien kryžiuojama Bažnyčia, galime padaryti išvadas. Pirmiausia, Bažnyčios kryžiavimui, kovai su tikėjimu yra panaudojamas alkoholis. Sąmoningai ar nesąmoningai, masiškai gamindami alkoholį, bedieviai pačiu baisiausiu būdu kovoja prieš tikėjimą ir kryžiuoja Bažnyčią. Atimk šiandien iš mūsų tautos alkoholį, ir bažnyčiose atsiras trigubai, o gal ir penkis kartus daugiau tikinčiųjų; žmogus, kurio gyvenimo tikslu pasidaro degtinė, užmiršta kelią į bažnyčią, tikėjimas jam tampa prietarais. Šiandien Marijos žemė apstatyta karčiamomis, kiekvienais metais lietuviai milijonus rublių paaukoja šitam baisiam stabui, ir visi, kurie mąsto ir nėra akli mato, kad pati didžioji nelaimė, didysis tautos ir Bažnyčios priešas yra ne kas kita kaip alkoholizmas.
Antrasis ginklas, antroji priemonė, kuriuo kovojama prieš Kristaus Bažnyčią, yra prievarta. Prievartos baisius nagus matome visame Bažnyčios gyvenime. Kiekvieną pavasarį mes, kunigai, jums tikintiesiems iš sakyklų perskaitome vyskupijų kurijų atsiųstą raštą, kuriame Kunigų seminarija kviečia jaunuolius apsispręsti darbui Kristaus vynuogyne; mes nutylime, nepasakome, kad jaunuolius į Kunigų seminariją dažnai palydi ne tiek parapijos klebonas, kiek valdiški bedieviai, kuriuos vadiname saugumu ir kitokiais vardais. Jaunuolis, pasišvęsdamas Kristaus tarnybai, negali turėti laisvų rankų, — jis prievartaujamas statyti ne Kristaus Bažnyčią, bet šėtono namus — prievartaujamas veidmainiauti, būti išdaviku. Mes, tikintieji, neturime religinės literatūros, neturime savo laikraščio, neturime knygų. Kurie neseniai, kovo mėnesį, stebėjote porą televizijos laidų, girdėjote, kaip oficialūs asmenys tvirtino, kad Lietuvos tikintieji visko turi: turi šv. Raštą, religinę literatūrą, jiems leidžiami apeigynai, kalendoriai, žodžiu, leidžiama viskas, ko mums, tikintiesiems, reikia. Netiesa! Mes nieko neturime. Prievarta iš mūsų atimtos spaustuvės, prievartos ranka mūsų neprileidžia prie radijo ir televizijos; ir tada, kai ant kunigų ir tikinčiųjų galvų pilamos melo ir šmeižto pamazgos, neleidžiama greta lektoriaus atsistoti kunigui ir atsakyti į primetamus priekaištus, juos atremti. Prievartos ranka neleidžia, kad kunigai mokytų vaikelius tikėjimo tiesų. Ir jei šiandien kunigai ir toliau katekizuoja vaikus, išdrįsta nenusilenkti šiai baisiai prievartai, lenkime prieš juos galvas. Galima būtų paminėti daugybę šios prievartos aktų, bet visi juos gerai žinot — šiandien reikia idioto arba aklo, kuris šitų prievartos aktų nematytų.
Trečiasis ginklas, kurį naudoja valdiški bedieviai, norėdami nukryžiuoti Kristaus Bažnyčią, yra melas. Prievarta jau pati savyje yra bjauri, nežmoniška, todėl, norint ją nuslėpti, vartojamas melas, šį melą mes girdime per radiją, televiziją, skaitome laikraščiuose, žurnaluose. Mus, Lietuvos kunigus ir tikinčiuosius, bando įtikinti, kad virvė, kurią bedieviai neria ant mūsų kaklo, yra ne virvė, o gražus kaklaraištis. Tada, kai bedieviai įvairiausiais būdais mus bando uždusinti, palaidoti, tie patys bedieviai deda pastangas mus įtikinti, kad turime pilnas sąlygas kvėpuoti, gyventi, žydėti, šis melas tarnauja prievartos užmaskavimui; tas pats melas tarnauja ir bedieviškai ideologijai, šiandien, kai net objektyvūs ateistai pripažįsta, kad Kristus — istorinė asmenybė, kad Jis gyveno žemėje, veikė, buvo prikaltas prie kryžiaus, valdiški bedieviai laikraščiuose, mokykliniuose vadovėliuose dar rašo, kad Kristus — mitas, pasaka, Kristus — žmonių sukurta legenda. Toks negarbingas melas dar ir šiandien naudojamas, kad vaikai, jaunimas ir visi, kurie mažiau orientuojasi apie tikėjimą, užmirštų ir nusigręžtų nuo Katalikų Bažnyčios. Taip suglaustai atrodo dabartinė Bažnyčios padėtis. Tėvas Karolis visa tai matė, norėdamas tarnauti Dievui ir žmonėms, gelbėti nemirtingas sielas, tapo jėzuitu, visko išsižadėjo, viską sudėjo ant aukos aukuro. Matydamas dabartinę sunkią Bažnyčios padėtį, matydamas prievartą, suvedžiojamus vaikelius ir jaunimą, girdėdamas melą, jis negalėjo vien tik melstis, negalėjo galvoti tik apie savo gyvenimą ir mirtį; jis nerimo, širdyje degė ugnis, jis ieškojo kelių, ką būtų galima padaryti, pakeisti. Ir tada, kai sužinojo, kad Lietuvoje kuriasi lietuviškoji Helsinkio grupė, pirmas į ją įstojo, buvo vienas iš jos kūrėjų, ši grupė pirmutinė oficialiai pasisakė, reikalaudama, kad Bažnyčia, tikėjimas Lietuvoje turėtų pilną laisvę, kokią šiandien turi valdiški bedieviai. Jei jiems skiriama tonos popieriaus išleisti ateistinėms brošiūroms, tai lygiai tiek pat tonų turėtų būti skiriama ir katalikams; jei ateistus remia valstybė, tai lygiai taip valstybė, laikydama tikinčiuosius savais piliečiais, lygiateisiais piliečiais, turėtų remti ir tikinčiuosius — padėti ir leisti jiems skleisti savo idėjas, šiandien mes prieš tėvą Karolį lenkiame galvas. Tuo metu, kai daugelis bailiai tylėjo ir lenkėsi prievartai, melui, tėvas Karolis stovėjo nepajudinamas kaip ąžuolas ir kalbėjo tiesą. Tikriausiai ir jis giliai širdyje pergyvendavo baimę, nerimą, bet rasdavo savyje jėgų tai vidinei baimei ir nerimui pasipriešinti ir stovėti drąsiai, aukštai laikant iškėlus Kristaus vėliavą. Stovime prie tėvo Karolio kapo . . . Susirinkome ne vien tik už jį pasimelsti, ne verkti, bet susimąstyti, kad ateities dienomis užimtume tinkamą poziciją, kokią turėtų užimti kiekvienas Lietuvos kunigas ir tikintysis. Visų pirma, mes šiandien kiekvienas privalome suprasti, giliai įsisąmoninti, kad mūsų tylėjimas, pasyvumas yra didelis nusikaltimas prieš tautą ir Bažnyčią. Tuo laiku, kai visas pragaras stoja prieš Katalikų Bažnyčią, kad ją sugriautų, kad Lietuvos žeme nevaikščiotų tikintis žmogus, jei mes tylėtume ir nieko nedarytume, būtume bailiai, dezertyrai ir nusikaltėliai. Šiandieninė kunigo, tikinčio žmogaus pozicija turi būti didelis aktyvumas. Šiandien per maža vien melstis, per maža galvoti tik apie savo gyvenimą, mirtį ir laimingą amžinybę, — šiandien privalome matyti plačiai, savo širdimi apimti visus tautos ir Bažnyčios brolius bei seseris.
Kai tautą ir Bažnyčią žlugdo baisus alkoholizmas, kiekvienas kunigas, kiekvienas tikintysis, imantis į rankas stikliuką alkoholio, yra dezertyras ir nusikaltėlis. Nepateisinama, jei jis tai darytų ir be blogos valios, vien pataikaudamas savo silpnybei. Šiandien kiekvienas privalome kovoti už blaivią tautos ateitį, nes tik blaivi tauta gali duoti gerus piliečius, gerus Bažnyčios vaikus. Ne viskas šiandien nuo mūsų priklauso, bet mes savo protestais susirinkimuose galime reikalauti, kad būtų sumažinta alkoholio gamyba, kad iš mūsų gyvenimo aplinkos dingtų smuklės — jos mūsų nelaimė, Bažnyčios ir Tautos kapas. Mūsų visų — vyskupų, kunigų, tikinčiųjų — pareiga reikalauti, kad šitie nuodai iš mūsų tautos būtų šalinami, kad alkoholio gamyba būtų mažinama. Kai matome prievartą ir melą, likti pasyviais, ploti melui, balsuoti už melą, jį skleisti — būti aklais nemąstančiais prievartos įrankiais — nusikaltimas, šiandieninė Bažnyčios ir tautos padėtis reikalauja, kad prieš šią prievartą ir melą kovotume. Dabartinė Bažnyčios ir tautos padėtis reikalauja, kad mes būtume drąsūs ir tvirti. Baimė, bėgimas nuo sunkumų nieko gero nei Bažnyčiai, nei tautai nežada. Ir, neatsižvelgiant į tai, ką bekalbėtų ir begalvotų kunigai ir tikintieji, kurie bando užimti diplomatinę poziciją ir save pateisina, sakydami, kad kartais protinga patylėti, kad tyliai veikiant galima daugiau padaryti; šiandien mes visiems aiškiai sakome: tai baisi klaida.
Iš istorijos turime daugybę pavyzdžių, gerai žinoma Rusijos Provoslavų Bažnyčios skaudi pamoka, kur taip pat buvo mėginta eiti diplomatijos keliu. Mes, Lietuvos kunigai ir tikintieji, negalime leisti, kad mūsų tėvynėje būtų pakartota šita baisi, nedovanotina klaida, priešingu atveju — atsakysime prieš Dievo teismą, Tautą ir istoriją.
Stovime prie tėvo Karolio kapo . . ., prie kapo Kristaus kario; visi, kas mes bebūtume — dvasiškiai ar pasauliečiai — privalome pasiryžti drąsiai nešti Kristaus vėliavą. Šiandien mes neturime bijoti aukų. Jokie gąsdinimai, jokie lageriai, kalėjimai, mirtis negali mūsų sustabdyti. Bažnyčia niekada nekentėjo dėl to, kad jos vaikai sėdėjo kalėjimuose, Bažnyčia niekada neturėjo nuostolių, kai jos vaikai buvo plakami ir kryžiuojami, bet Bažnyčia turėjo didelius nuostolius, kai jos vaikai pasidarydavo bailiais, dezertyrais ir išduodavo švenčiausią Kristaus reikalą, už kurį Jis pats mirė ant kryžiaus. Broliai ir seserys, su malda lūpose, didele meile savo širdyse palikime tėvo Karolio kapą, išsineškime tą ugnį, kuria degė tėvas Karolis ir paskleiskime ją po visą tautą. Tegul kiekvieno mūsų širdyse dega tiesos, meilės ir drąsos ugnis. Amen."
(Kalba taisyta — red. past.)
