Žagarė (Joniškio raj.). 1984 m. rugpjūčio 24 d. į Žagarę, pas J. E. vyskupą Julijoną Steponavičių, atvyko RRT įgaliotinis Petras Anilionis ir prisistatė: „Atvykau kaip valdžios atstovas įspėti."
Įgaliotinis vyskupui J. Steponavičiui pateikė sekančius kaltinimus:
1. Vyskupas pasirašęs po pareiškimu dėl Religinių susivienijimų nuostatų kartu su 500 kunigų.
2. Pasirašęs po Kauno arkivyskupijos kunigų pareiškimu dėl suimtų kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus.
3. Vyskupas važinėja į atlaidus, jubiliejus ir laidotuves.
4. Meldėsi už valstybinius nusikaltėlius, pvz., neseniai Utenoje meldėsi 10-jų mirties metinių proga už nusikaltėlį kan. Petrą Raudą. Kan. P. Rauda — nereabilituotas! Pamokslo metu vyskupas pasakęs: „Praleisti metai lageryje auka ir meile Bažnyčiai atžymėti." Pamoksle dar paminėjo, jog mūsų tautoje šiandien skiriasi 1/3 susituokusiųjų. Tai yra antitarybinis pasakymas.
5. Prieš kelis metus Telšiuose meldėsi už vyskupą P. Ramanauską ir kitus tos vyskupijos mirusius vyskupus.
6. Pokalbiuose su kunigais jis raginęs kunigus: „Reikia katekizuoti vaikus", — t.y., skatino nesilaikyti tarybinių įstatymų.
7. Kišosi į Vilniaus Arkivyskupijos reikalus. Išsiuntinėjo Kurijoms raštą dėl Vilniaus arkivyskupijos Kunigų tarybos ir Konsultorių kolegijos sudarymo. Jis neturįs teisės kištis į arkivyskupijos reikalus. Valstybė jo veiksmų nepripažįsta.
Sukurstė Panevėžio vyskupijos valdytoją prel. K. Dulksnį savarankiškai sudaryti Kunigų tarybą ir Konsultorių kolegiją. Čia vyskupas J. Steponavičius priminė P. Anilioniui: „Jūs kišatės į Bažnyčios reikalus, pvz., reikalaujate į Kunigų tarybas ir Konsultorių kolegiją skirti tuos, kuriuos nurodote, o spaudoje, per televiziją ir radiją skelbiate, kad nesikišate į kanoninę ir liturginę Bažnyčios veiklą." Po tokių žodžių įgaliotinis, piktai pasižiūrėjęs į vyskupą, tylėjo.
Įsidrąsinęs įgaliotinis nepatarė Vyskupui važiuoti į Vilnių, į šv. Kazimiero atlaidų užbaigos pamaldas rugpjūčio 26 d. Ekscelencija į visa tai atsakė: „Nesijaučiu padaręs jokio nusikaltimo prieš civilinę valdžią. į šv. Kazimiero iškilmes važiuosiu, nes, manau, taip bus geriau ir jums, ką apie jus užsienis pasakys, jei sužinos, kad jūs tai draudžiate?" P. Anilionis nerimavo, kad vyskupas gali perduoti pokalbį į „Kroniką". J. E. vyskupas J. Steponavičius į tai teatsakė: „Aš visiems papasakosiu, kad jus pas mane buvote ir už ką įspėjote."
* * *
Panevėžys. 1984 m. birželio 1 d. Religijų kultų įstaigos įgaliotinis Petras Anilionis į Panevėžio vyskupijos Kuriją sukvietė visus minėtos vyskupijos dekanus. Suvažiavę dekanai rado Kurijoje vyskupijos valdytojo prelato Kazimiero Dulksnio iškabintą pranešimą apie sudarytą vyskupijos Kunigų tarybą ir Konsultorių kolegiją. Atvykęs RRT įgaliotinis P. Anilionis labai pasipiktino tokiu pranešimu. Jis pareiškė: „J tai, ką kunigai išrinko (6 kunigus), aš nesikišu, bet jokiu būdu nesutiksiu, kad be mano pritarimo būtų paskirti skiriamieji 6 Kunigų tarybos nariai." P. Anilionis kategoriškai pareiškė, kad be jo aprobatos negaliojanti ir Konsultorių kolegija. Iškabintame Konsultorių kolegijos narių sąraše ypatingą P. Anilionio pasipiktinimą sukėlė kanauninko Broniaus Antanaičio, kun. Petro Baltuškos ir kun. Jono Balčiūno pavardės, įgaliotinis, nepaisant, kad sudaryta Konsultorių kolegija jau buvo viešai prelato K. Dulksnio pranešimu paskelbta, įsakė minėtus jam nepatinkančius tris narius pakeisti kitais. P. Anilionio gąsdinamas prelatas K. Dulksnys nusileido. Tačiau 1984 m. rugpjūčio 6 d. prelatas K. Dulksnys parašė raštą RRT įgaliotiniui P. Anilioniui, kuriame nurodė, jog Kunigų tarybos ir Konsultorių kolegijos pakeitimus padarė neįsigilinęs į kanonus ir įgaliotiniui primygtinai reikalaujant, ir rašte (kaip teisėtai išrinktą) nurodė nepakeistą Kunigų tarybą ir Konsultorių kolegiją. Rugpjūčio 14 d. prelatas K. Dulksnys buvo iškviestas į Vilnių pas P. Anilionį. šis reikalavo, kad prelatas K. Dulksnys atsiimtų rugpjūčio 6 d. raštą, mat, įgaliotinis nenori pripažinti pirmųjų Kunigų tarybos ir Konsultorių kolegijos skyrimų.
1984 m. rugsėjo 11 d. vyskupijos Kurijoje buvo susirinkusi Panevėžio vyskupijos Kunigų taryba. Prelatas K. Dulksnys supažindino susirinkusius su rugpjūčio 6 d. raštu, kuriame nurodyta, jog Kunigų tarybą sudaro kunigai — Petras Adomonis, kan. Bronius Antanaitis, Petras Baltuška, Petras Kuzmickas, Juozas Janulis, Antanas Balaišis, kan. Petras Žiukelis, kanc. Jonas Juodelis, dek. Jonas Pranevičius, dek. Klemensas Gutauskas, Jonas Balčiūnas, Petras Budriūnas; Konsultorių kolegiją — kan. Bronius Antanaitis, kan. Petras Žiukelis, Petras Adomonis, Jonas Balčiūnas, Petras Baltuška, kanc. Jonas Juodelis, Petras Kuzmickas.
Birželio 1 d. P. Anilionis dekanams kalbėjo susinervinęs,-ypač jį piktino tai, kad dekanai ir net vyskupijos valdytojas prelatas K. Dulksnys pasirašė po Panevėžio vyskupijos kunigų raštu tarybinei vyriausybei, protestuojant prieš kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus — suėmimą. Gąsdino, kad ateityje kiekvienas panašų raštą pasirašęs kunigas turės atskiru raštu paliudyti savo parašą saugumo įstaigoj. P. Anilionis įrodinėjo sukviestiems dekanams, kad kunigai — A. Svarinskas ir S. Tamkevičius — nuteisti teisingai. Įgaliotinio įsitikinimu, nuteistieji kunigai be reikalo piktinosi ir kėlė įvairias šių dienų negeroves, nes, jo žodžiais, ir seniau buvę negeriau. P. Anilionis savo kalboje rėmėsi senais prieškariniais žurnalais
— skaitė iš jų įvairias žinutes apie vagystes ir žmogžudystes.
Kaip antitarybinės kun. A. Svarinsko agitacijos pavyzdį įgaliotinis nurodė pamokslą, kurį kun. A. Svarinskas baigęs kvietimu: „Einame, broliai ir seserys, kurti naują Lietuvą . . ." „Naują, tai, aišku, ne tarybinę", — su sarkazmu pridūrė P. Anilionis.
* * *
Šakiai. 1984 m. birželio 26 d. į Šakių rajono vykdomąjį komitetą buvo sukviesti rajono kunigai. Po kelių propagandinių valdžios atstovų pranešimų pirmininko pavaduotoja Kasparevičienė perskaitė RRT įgaliotinio P. Anilionio atsiųstą raštą ir ištrauką, kurioje smerkiamas parašų rinkimas po protestais dėl kunigų — A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus — kalinimo. Susirinkimo metu kunigas R. Vaičiulaitis atmetė kaltinimą, jog suimtieji kunigai yra nusikaltėliai. Kunigas R. Vaičiulaitis tvirtino, kad kun. S. Tamkevičius yra jo kurso draugas, todėl puikiai jį pažįsta kaip labai pavyzdingą, rimtą, pagal Kristaus dvasią dirbantį kunigą. Valdžios atstovai į platesnes diskusijas nesileido — motyvuodami, kad jau pietų metas, kunigus paleido.
Pirmininko pavaduotoja Kasparevičienė, pasilikusi kun. dek. Juozą Žemaitį, barė jį už tai, kad jaunimo choras gieda šermenyse (jaunimas giedojo vienose gero kataliko laidotuvėse), kad katekizuoja vaikus, lanko parapijiečius, prie altoriaus daug vaikų ir jaunimo.
* * *
Šiauliai. 1984 m. liepos 30 d. 11 val. į Šiaulių rajono vykdomąjį komitetą „pasitarimui" pirmininko pavaduotojas A. Caparas sukvietė visus Šiaulių miesto ir rajono kunigus. Atvykęs RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas įtikinėjo kunigus, kad nepasirašytų po pareiškimais ir protestais, reikalaujančiais paleisti kun. A. Svarinską ir kun. S. Tamkevičių, įrodinėjo, kad nuteistieji kunigai yra nusikaltėliai, nuteisti teisingai ir todėl nebus paleisti.
* * *
Širvintai. 1984 m. rugsėjo 7 d. į rajono vykdomąjį komitetą buvo sušaukti rajone dirbantys kunigai. Rajono valdžia griežtai uždraudė melstis už valstybinius nusikaltėlius — kun. A. Svarinską ir kun. S. Tamkevičių.
Neleistina vaikų katekizacija.
Kan. Jonas Pilka, kun. Petras Krikščiukaitis ir kun. Rokas Puzonas griežtai pasipriešino, primindami, kad vaikus katekizuoti įsako bažnyčios kanonai ir kunigai jų laikysis. Į tai rajono vykdomojo komiteto pirmininko pav. replikavo: „Nei jūs mus perauklėsite, nei mes jus! Nėra reikalo ginčytis!"
Be to, įspėjo, kad ir daugiau yra nuostatų pažeidimų, bet perspėjimų nebus, — bus taikomos griežtesnės priemonės.
* * *
Jurbarkas. 1984 m. rugsėjo mėnesio pradžioje į Jurbarko rajoną buvo sukviesti rajono kunigai ir įspėti, kad nesimelstų už kalinamus kunigus — A. Svarinską ir S. Tamkevičių — ypač puolė Vadžgirio parapijos kleboną kun. Alfonsą Bulotą už pamokslą, pasakytą Viduklėje rugpjūčio mėnesio 2 d., kai susirinkę į bažnyčią žmonės vardinių proga meldėsi už kun. A. Svarinską, ir už šv. Mišias, atlaikytas jaunimui mokslo metų pradžioje.
* * *
Kaunas. 1984 m. balandžio 3 d. 17 val. su paskaita į Kauno Kunigų seminariją atvyko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Misiūnas. Kartu su juo į Seminariją atvyko ir Petro Anilionio įstaigos atstovas, pastarasis nuolatos lanko Seminariją kartu su atvykstančiais į ją lektoriais.
Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Misiūnas savo paskaitoje aiškino klierikams apie teismo struktūrą, jo darbą, visų piliečių lygiateisiškumą ir panašiai. Misiūnas pripažino, kad praeityje teismas yra klydęs, bet dabartiniu metu, jo įsitikinimu, klaidos ištaisytos ir dirbama pagal aukščiausio teisingumo principus. Paskaita truko maždaug 40 minučių. Po jos, kaip paprastai, pasipylė eilė klausimų: „Jūs kalbate apie teisingumą, lygybę, laisvę, bet Konstitucijoje nėra straipsnio, kuris gintų religinių organizacijų, susirinkimų, religinio žodžio ir religinės spaudos laisvę, tad kokia gali būti lygybė, kaip suprasti tokį teisingumą?" Atsakydamas į šį klausimą, Misiūnas aiškino, kad nors Konstitucijoje ir nėra straipsnio apie klausime iškeltas teises, bet tai apgina kiti netiesioginiai Konstitucijos straipsniai.
Pagal Misiūną, tokie įstatymai yra kituose dokumentuose, bet konkrečiai, kokiuose dokumentuose yra jo minimi straipsniai, ginantys religinių organizacijų, susirinkimų ir religinės spaudos laisvę, Teismo pirmininkas taip ir nenurodė. Į klausimą, kodėl dvasininkai ir bažnyčios tarnautojai apmokestinami 2-3 kartus ir daugiau nei visos kitos įstaigos, Misiūnas neatsakė, teisindamasis, jog apie tokius dalykus nieko nežino. Užklaustas, kodėl neleidžiama išleisti religinės literatūros, Misiūnas aiškino, jog klausimas yra neteisingas: religinės literatūros, pagal Misiūną, išspausdinama labai daug, kaip pavyzdį nurodė „Katalikų kalendorių — žinyną". Po tokio Misiūno atsakymo, visiems gerai žinant, kad „Kalendoriaus" tiražas minimalus ir pats „Kalendorius" skiriamas tik kunigams, o religinių knygų tikintiesiems visiškai neišleidžiama, nuaidėjo apmaudus juokas. Paskaitoje buvo paklausta, kodėl neleidžiama statyti naujų bažnyčių, kryžių, seniau pastatyti ir dabar tebestatomi kryžiai griaunami, nemaža dalis bažnyčių yra uždarytos, paverstos sandėliais ir visiškai apleistos, kiaurais stogais ir niekam neleidžiama jų remontuoti, Misiūnas pareiškė, kad į šį klausimą gali atsakyti su juo atvykęs RRT įstaigos atstovas, bet ir šis nieko konkretaus nepaaiškino. Buvo paprašyta plačiau pakomentuoti kun. A. Svarinsko teismą. Vengdamas tiesaus atsakymo, Misiūnas pareiškė tik savo nuomonę, kad, jei jis būtų galėjęs, tai kun. A. Svarinską jau seniai būtų suėmęs, jo žodžiais, mažiau būtų prasikaltęs ir mažiau būtų gavęs lagerio.
Kai Misiūnas pareiškė, kad į teismą galėjo įeiti visi, kas tik norėjo, auditorijoje nuaidėjo audringas nepritarimo juokas, neišsilaikė nenusijuokęs ir pats Teismo pirmininkas Misiūnas, ir RRT įstaigos atstovas.
Per visą klausimų-atsakymų laiką Misiūnas buvo susinervinęs, nepatenkintas, neretai į klausimus siūlė atsakyti savo palydovui, bet ir šis nieko konkretaus neįstengdavo pasakyti.
Varduva (Plungės raj.). 1984 m. liepos 2-9 d.d. Žemaičių Kalvarijoje vyko didieji Švč. Mergelės Marijos Aplankymo atlaidai. Atlaidų dienomis, prisimenant Kristaus kančią, yra lankomos įsteigtos Kristaus kančios vietos, liaudies vadinamos Kalnais. Lankant Kristaus kančios vietas, reikia nueiti maždaug 7 kilometrų kelią; einant visu keliu giedamos giesmės. Tai vieninteliai Kalvarijos kalnai, kuriuos tikintiesiems pavyko apginti nuo bedievių sunaikinimo. Kasmet į Z. Kalvarijos atlaidus suvažiuoja daugybė tikinčiųjų — ir ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų respublikų.
Prieš Ž. Kalvarijos atlaidus valdiški bedieviai, paprastai, labiausiai puola Telšių vyskupijos Vyskupą, Plungės dekaną ir Ž. Kalvarijos parapijos kleboną. Reikalauja, jog iš sakyklos būtų skelbiama tikintiems žemdirbiams, kad jie atlaidų dienomis neapleistų savo darbų. Labai pykstama už atlaidų metu skelbiamą kunigų dieną. Šiais metais iš vyskupo Antano Vaičiaus buvo pareikalauta, kad jis neitų kartu su tikinčiaisiais Kalvarijos kalnų ir draustų eiti kunigams, nes, anot įgaliotinio P. Anilionio, toks Kalvarijos Kalnų ėjimas jau esąs religinių nuostatų pažeidimas. Įgaliotinis P. Anilionis per rajono valdžią reikalavo, kad pamokslus sakytų tik Telšių vyskupijos kunigai ir jų pavardės iš anksto būtų praneštos rajonui; šventoriuje neleidžiama įtaisyti garsiakalbių, kad tikintieji, negalėję patekti į pilnutėlę bažnyčią, negirdėtų sakomų pamokslų. Rajono centre buvo įkurtas specialus štabas, kuriam vadovavo iš Maskvos atvykęs aukštas saugumo pareigūnas. Pačioje Z. Kalvarijoje zujo didelis skaičius saugumiečių, autoinspektorių, užrašinėjančių važiuojančių į atlaidus mašinų numerius. Dalyvavo daug RRT įstaigos darbuotojų, visa brigada agentų, įpareigotų užrašyti kiekvieną sakomą pamokslą. Pamokslą turėjo užrašyti net keli agentai, kad nebūtų nė mažiausios galimybės ką nors nuslėpti. Nežiūrint to, tikinčiųjų skaičius atlaiduose kasmet vis didėja. Šiemet Ž. Kalvarijos atlaiduose kunigų dieną dalyvavo Telšių vyskupas A. Vaičius, daugybė kunigų ir nesuskaitoma minia tikinčiųjų. Koncelebruojamose šv. Mišiose vyskupas A. Vaičius, kunigai ir tikintieji meldėsi už Lietuvos blaivybę ir jaunimą. Po šv. Mišių vyskupas A. Vaičius, kunigai ir tikintieji ėjo Kalvarijos Kalnus. Atlaidų dienomis išdalinta virš 20000 šv. Komunijos.
* * *
Šiluva. 1984 m. rugpjūčio 26 d., paskutinį mėnesio sekmadienį, valdžios atstovai baiminosi dėl galimos jaunimo eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą. Tytuvėnų klebonas kun. Liudvikas Semaška buvo iškviestas į rajoną ir perspėtas dėl eisenos. Kelintą dieną Tytuvėnus saugojo daugybė milicininkų: patruliavo jie ir Kelmėje, Šiluvoje bei Kryžių kalne. Prie kelio į Kryžių kalną buvo pastatyti eiseną draudžiantys ženklai. Keliuose autoinspekcija tikrino pravažiuojančias mašinas, dėl smulkmenų vairuotojus baudė piniginėmis baudomis, grasino atimti teises.
Rugsėjo mėnesio pradžioje, Didžiųjų Šiluvos atlaidų metu, kad apsunkintų tikintiesiems pasiekti Šiluvą, buvo nuimti kai kurie maršrutiniai autobusai, o į daugelį likusių iš Kauno ir Raseinių buvo priimama tik tiek keleivių, kiek yra sėdimų vietų. Taksi kategoriškai atsisakydavo vežti keleivius Šiluvos link. Autoinspekcija uoliai tikrino privačias mašinas ir, jei kas bandydavo dažniau nuvažiuoti į pamaldas, tuos apkaltindavo spekuliacija.
Rugsėjo 9 d. po Sumos įvyko tradicinė atgailos procesija keliais aplink Šiluvos baziliką, kurią vedė kunigas.
Rugsėjo 12 d., trečiadienį, taip vadinamą kunigų dieną, šv. Mišias koncelebravo apie 40 kunigų.
Rugsėjo 13 d. koncelebracines šv. Mišias laikė E. J. vyskupas Julijonas Steponavičius ir 46 kunigai. Pamoksle vyskupas J. Steponavičius iškėlė tikinčių vaikų ir jaunimo dėl tikėjimo patiriamus sunkumus mokyklose ir darbavietėse, kaip pavyzdį paminėjo jaunuolio poelgį vienoje gamykloje — kai iš jo bandė tyčiotis, jog jis pats nežino, į ką tiki, jaunuolis susikaupęs sukalbėjo maldą — „Tikiu Dievą Tėvą" ir visi buvo priversti nutilti. Vyskupas kalbėjo, kad kunigams draudžia vaikus mokyti tikėjimo, kreipėsi į šeimas, pabrėžė didelę jos atsakomybę, auklėjant vaikus, ypatingai mokant religijos tiesų.
Seminarijos vadovybė, išleisdama klierikus į Šiluvos atlaidus, perspėjo juos, kad nebendrautų su uolesniais kunigais, kad kartais neužsikrėstų ekstremizmu. Labai gaila, kad Seminarijos vadovybė neperspėja klierikų, kad šie nebendrautų su bedieviais, griaunančiais Bažnyčią, ar saugumiečiais, kurie nuolatos verbuoja Lietuvos jaunimą ir klierikus.
1984 m. rugsėjo 12 d. ekskursantai iš Latvijos, pasisamdytu autobusu važinėdami po Lietuvos miestus, sustojo Šiluvoje. Čia valdžios pareigūnai sulaikė jų autobusą, o vairuotoją išsivedė. Žmonės, nesulaukdami grįžtančio vairuotojo, ėjo į miliciją, reikalaudami jį paleisti. „Mūsų niekas neinformavo, kad nuo rugsėjo 8 d. iki 16 d. negalima užsukti į Šiluvą", — kalbėjo žmonės milicijoje. Po 2 valandas trukusios apklausos vairuotojas buvo paleistas.
* * *
Krekenava (Panevėžio raj.). 1984 m. rugpjūčio 31 d. Panevėžio prokuratūroje už vaikų katekizaciją buvo įspėtas Krekenavos parapijos klebonas kun. Petras Budriūnas.
* * *
Skaudvilė (Tauragės raj.). 1984 m. birželio 8 d. Skaudvilės bažnyčioje po pamaldų klebonas kun. jonas Kauneckas pasakė katechetinį pamokslą apie išpažintį, pamokslo metu, priėjęs prie klausyklos, parodė vaikams, kaip atlikti išpažintį, ir tai buvo palaikyta nusikaltimu.
Po pamokslo į zakristiją, neva bažnyčios apšildymo tikslu, prisistatė Tauragės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Ulbienė, vykdomojo komiteto sekretorė Karosienė ir vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Jancevičienė ir pakvietė kun. J. Kaunecką atvykti į vykdomąjį komitetą. Čia jam buvo sustatytas aktas, kuriame nurodyta, kad kun. J. Kauneckas mokė vaikus religijos, organizavo specialiai vien vaikams pamaldas, nes bažnyčioje buvo suskaičiuota apie 60 vaikų ir 7 moterys, nors tikrumoje suaugusiųjų per pamaldas bažnyčioje buvo daugiau — tikrintojos neatkreipė dėmesio, kad virš 20 vyrų ir moterų buvo viršuje prie vargonų. Pavaduotoja Ulbienė pareiškė, kad aktas bus perduotas prokuratūrai ir pridėtas prie kun. J. Kaunecko bylos, nes, pavaduotojos žodžiais kalbant, esą, „tokiais nusikaltimais savo veiklą pradėjo ir kunigai — A. Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius".
* * *
Vilkaviškis. 1984 m. birželio 6 d. į Vilkaviškio bažnyčios šventoriuje esantį pastatą atėjo Vilkaviškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Juozas Urbonas. Pamatęs katekizacijai susirinkusius vaikus, J. Urbonas išsikvietė į šventorių Genovaitę Paliaukaitę ir įsakė jai kuo greičiau važiuoti į namus (G. Paliaukaitė gyvena Kapsuke) ir daugiau čia nesirodyti. Pavaduotojas grasino merginai, jog už vaikų katekizaciją ji bus patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Nuėjęs į kleboniją, J. Urbonas reikalavo nutraukti grupinį vaikų, ruošimą Pirmajai šv. Komunijai. Klebonas Juozas Preikšas ir vikaras Vytautas Gustaitis paaiškino, kad nėra galimybių (laiko stoka) vaikus egzaminuoti po vieną, ir jie nelaiko jokiu nusikaltimu, jei vaikai renkasi grupelėmis po keturiasdešimt ar daugiau, o tuo pačiu egzaminuojant patikrinamos ir jų žinios. į J. Urbono teigimą, kad G. Paliaukaitė neturi teisės mokyti vaikus tikėjimo ir gali būti patraukta atsakomybėn, vikaras V. Gustaitis atsakė, kad tokiu atveju vaikus katekizuos jis pats, bet mokymas nebus nutrauktas.
Po pavaduotojo J. Urbono apsilankymo kelis rytus į bažnyčios šventorių stengėsi patekti mokytojų komisijos. Nepasisekus — mokytojai besirenkančius į bažnyčią vaikus pasitikdavo prie šventoriaus vartų. Čia juos skaičiavo, užsirašinėjo pavardes, gąsdino.
LTSR Ministrų Tarybai
LTSR Klaipėdos rajono vykdomajam komitetui
Klaipėdos raj. Gargždų parapijos
tėvų ir tikinčiųjų
P r o t e s t a s
Šių metų birželio 5 d. prieš vakarines pamaldas kunigas vieną po kito klausinėjo mūsų į bažnyčią atvestus vaikus poterių, kad juos būtų galima prileisti prie pirmos išpažinties ir Komunijos.] bažnyčią atėjo trys moterys, kunigui pasisakė, kad jas atsiuntė vykdomasis komitetas ir jos surašys aktą, nes jis bažnyčioj atidaręs mokyklą. Jos tuoj pradėjo bažnyčioje šeimininkauti: visos trys puolė prie vaikų, smalsiai žiūrinėjo, kas jie, klausinėjo ir skaičiavo, kiek jų yra. Vaikai išsigando, kai kurie slėpėsi, nes pamatė savo mokytoją. Kartu su vaikais išsigando ir sumišo jų motinos bei močiutės. Tikrintojos darė įžūlias pastabas ir čia pat rašė aktą. Girdėjosi motinų balsai: „Mes vedėme ir vesim, netrukdykit klausinėti". O naujosios bažnyčios šeimininkės dar smarkiau jas puolė ir sukėlė tokį triukšmą, kad bažnyčia priminė skerdynes Kražių bažnyčioje, kur galingi caro kazokai puolė beginkles moteris. Girdėjosi besiginančių motinų balsai: „Išeikit iš čia!" O išsigandę vaikai atidžiai sekė, kuo visa tai baigsis . . . Pagaliau jos priėjo prie kunigo ir prisistatė, kas esančios: Jadvyga Siurplienė, vykdomojo komiteto sekretorė, Rūta Raudienė ir Jūratė Dapkevičienė, mokytoja. Ir išėjo su visu aktu.
Mes griežčiausiai protestuojame prieš tokį jų elgesį bažnyčioje: jos šeimininkavo bažnyčioje, terorizavo vaikus ir mus, sukėlė baisų triukšmą ir trukdė vaikų klausinėjimą.
O galėjo be neprotingų išpuolių apsieiti: ramiai stovėti ir rašyti aktą.
Jos peržengė 50 LTSR Konstitucijos straipsnį: „Bažnyčia — atskirta nuo valstybės", nes bažnyčioj šeimininkavo ir triukšmavo.
Be jokio pagrindo primetė „mokyklą": vaikų žinias reikia tikrinti klausinėjant — tai kunigo pareiga. Kitaip jis neturi teisės prileisti prie sakramentų. Jis turi pilną teisę pasakyti katechetinį pamokslą, kuriame aiškinamos tikėjimo tiesos. O tėvai turi pilną teisę vesti savo vaikus į bažnyčią. Tai motinos ir daro.
Kada gana daug vaikų susirenka iš karto, tai dar nėra mokykla: kunigai neturi laiko vien vaikais užsiimti per visą dieną, nes jie turi ir kitų darbų, todėl vaikams nustato valandą žinioms patikrinti. Kai ateina iš karto daugokai vaikų į bažnyčią, nejaugi jis turi juos išvaryti iš bažnyčios ir po vieną įsileisti tikrinimui? Tai juk būtų absurdas: visus tikrinti kartu greičiau ir lengviau. O juos išmokyti vien bažnyčioj neįmanoma, todėl ir norint nesukursi mokyklos bažnyčioje. Todėl Lenkijoje, Vengrijoje, Demokratinėje Vokietijoje per ištisus metus moko vaikus parapijų salėse religijos dalykų. Nors tas pats komunizmas, bet ten pritaikomas Lenino nuostatas teisingai: religija nedėstoma mokyklose (tai reiškia: Bažnyčia — atskirta nuo mokyklos). Taip supranta ir visas pasaulis. Taigi, pagal Lenino principą; ir mes turėtume teisę per ištisus metus dėstyti religiją vaikams bažnyčiose, o Gargždų vykdomasis komitetas net persekioja už žinių patikrinimą. Ar tai nėra aklas ateistinis fanatizmas, kuris norėtų religiją jėga užgniaužti? Kur yra įstatymas, kad vaikų žinias galima tik patikrinti, o skrupulingai saugotis pasakyti kokį pamokantį žodį, nes tai bus „mokykla"? Ar tai ne absurdas?
Per 9 metus mūsų bažnyčioje taip buvo tikrinami vaikai, ir niekas nė pusės žodžio nesakė. O Gargždų miesto vykdomasis komitetas, matyt, naują įstatymą išleido ir aklai jį vykdo. Tai tik suerzina tikinčią liaudį ir nuteikia prieš valdžią. Ar tai protinga?
Gargždų miesto vykdomasis komitetas nemato to, ką būtinai turėtų matyti: jau kelinti metai stengiamės paaukštinti mūsų bažnyčią — baraką, kad turėtume pakankamai oro ir šviesos, bet jis nekreipia jokio dėmesio į tai, kad miesto gyventojai kamuojasi dėl oro stokos, ypač vasarą.
Labai prašome jus apginti mus, mūsų vaikus ir bažnyčią nuo panašių teroristinių išpuolių ateityje, kad galėtume naudotis religijos laisve, kurią garantuoja tarybinė Konstitucija.
Birželio 8 d. vėl pasikartojo terorizavimas: kai motinos prieš pamaldas atsivedė vaikus, kad kunigas patikrintų jų žinias ir jie gautų kortelę pirmai išpažinčiai, į bažnyčią atskubėjo tos pačios trys moterys ir dar trys vyrai. Nieko nepasakę, tuoj ėmė fotografuoti vaikus, kunigą, motinas . . . Blicas mirgėjo kaip žaibas. Visi sumišo, išsigando, ypač vaikai. Tarp vyrų buvo apylinkės pirmininkės, švietimo kadrų vedėjas ir fotografas. Motinos ėmė ginti vaikus, o „šeimininkai" darė savo, kilo triukšmas, barniai, išsigandę vaikai ėmė šaukti: „Išeikit iš čia!" Galų gale išėjo.
Gelbėkit mus ir mūsų vaikus nuo teroro, ginkit mūsų ir mūsų vaikų sąžinės laisvę. Bažnyčia — atskirta nuo valstybės, o valdžios atstovai Gargžduose šeimininkauja bažnyčioje, terorizuoja tikinčiuosius. Skubiai padėkit mums!"
Pasirašė: 413 Gargždų parapijos tikinčiųjų. Gargždai, 1984.VI.8.
* * *
Gargždai (Klaipėdos raj.). 1984 m. liepos 30 d. Gargždų parapijos kunigui prieš pamaldas tiriant vaikų žinias, į bažnyčią jau trečią kartą atėjo tikrintojai, šį kartą komjaunimo sekretorius ir dvi jo padėjėjos. Tuo metu kunigas klausinėjo 30 metų merginą, ar ji viską žino pirmai išpažinčiai. Komjaunimo sekretorius pabrėžė, kad toks klausinėjimas jau yra mokymas. Esančios bažnyčioje vaikų motinos pasipriešino, sakydamos: „Mes pačios vaikus mokome ir atvedame patikrinti"; ir paprašė neprašytus svečius apleisti bažnyčią, šie, surašę aktą, kad kunigas mokė 75 vaikus tikėjimo tiesų, išėjo.
Po dviejų mėnesių, rupgjūčio 14 d., Klaipėdos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Leita atsakymui į Gargždų parapijos tikinčiųjų 1984 m. birželio 8 d. rašytą protesto raštą išsikvietė parapijos vargonininką (jo adresu buvo nurodyta duoti atsakymą) ir prie uniformuoto milicijos darbuotojo pareiškė: „Jei dar rašysite valdžią šmeižiančius raštus ir po jais rinksite parašus, bus imtasi priemonių." Vargonininkas bandė aiškinti: „Jei valdžios atstovai nesielgs bažnyčioje kaip chuliganai, niekas panašių raštų nerašys ir parašų nerinks . . ." Pavaduotojas A. Leita pertraukė kalbantį vargonininką, sakydamas: „Išsikvietėme ne diskutuoti, o atsakyti į pareiškimą. Jokio kito atsakymo negausite."
* * *
LTSR Vidaus Reikalų Ministerijai
Kun. Šeškevičiaus, Antano, s. Kazio,
Mikoliškių klebono, gyv. Gargžduose, Tilto 1-2,
P a r e i š k i m a s
Reikėjo Mikoliškių bažnyčios šventoriuje pakeisti supuvusį kryžių, todėl kaip klebonas paprašiau Šiuparių kaimo kolūkietį Griušį padirbti naują. Jis sutiko ir padirbo iš jam skirtos medžiagos kurui. Nors siūliau pinigų, bet neėmė, o paskyrė kaip auką bažnyčiai.
Kai 1983 m. lapkričio 25 d. jį vežėm į Mikoliškius, Klaipėdos rajono autoinspekcija pareikalavo medienos dokumento. Kadangi neturėjau, tai kryžių atėmė ir nuvežė į Klaipėdos rajono miliciją Gargžduose. O pas Grušį milicija su finansų sk. atstove ieškojo dirbtuvės, bet jos nerado. Griušis parodė kirvį ir obliuką, su kuriais kryžių dirbo. Vis tik po kelių dienų jį nubaudė 10 rublių už kryžiaus padirbimą. Baudą senukas sumokėjo.
Kadangi kryžių konfiskavo inspektorius Grimalis, tai, jam raštu paaiškinęs kryžiaus kilmę, prašiau grąžinti. Jis vis reikalavo medienos dokumento. Kreipiausi į pensininką senuką Griušj, kad jis raštu paaiškintų apie medieną. Kitur kreiptis negalėjau. Jis raštu paaiškino, kad spalio mėnesį eigulys Martinaitis iš sanitarinio miško jam paskyrė kurui medžiagos. Iš padžiovusio ąžuolo jis ir padirbęs tą kryžių.
Kai milicijos viršininkui pristačiau tą popierių, jis dar pareikalavo rašto ir iš eigulio Martinaičio. Jis taip pat paaiškino, kad spalio mėnesį Griušiui, kaip ir kitiems kolūkiečiams, davęs sanitarinio miško medžiagos kurui. Kai tą raštą pristačiau milicijos viršininkui, jis dar nebuvo patenkintas „špargalkomis" ir žadėjo atsiklausti kolūkio vadovybę. Taip ir padarė. Kiek žinau, eigulys tą patį paaiškino. O inspektorius Grimalis man pasakė, kad kryžiaus negrąžins, — jis jau užpajamuotas.
Tuo reikalu kreipiausi į Klaipėdos rajono vykdomąjį komitetą. Man buvo paaiškinta, kad milicija, atimdama kryžių ir nubausdama kolūkietį Griušį, pasielgė neteisėtai: iš savo medžiagos jis galėjo padirbti kryžių ir jį padovanoti. Kai inspektorius Grimalis pareikalavo leidimo kryžiui statyti, buvo atsiklausta Religijų reikalų įgaliotinio P. Anilionio, ir jis paaiškino, kad vietoj supuvusio statyti naują nereikia naujo leidimo. O kryžius turėtų dirbti Buitinis, taip pareiškė įgaliotinis tikintiesiems per savo apsilankymą Gargžduose. Kadangi Buitinis kryžių vis tik nedirba, tai buvau priverstas jį užsakyti privačiai: juk kitokiu būdu negalima įsigyti jokio kryžiaus, nors ir leista statyti.
Todėl labai prašau jus paveikti Klaipėdos rajono Vidaus Reikalų skyrių (miliciją), kad grąžintų neteisėtai atimtą kryžių Mikoliškių bažnyčiai ir kad Finansų skyrius kolūkiečiui Griušiui atitaisytų neteisingai paskirtą baudą."
kun. A. Šeškevičius
Gargždai. 1984.11.1.
* * *
LTSR Vidaus Reikalų Ministerijai
Kun. Šeškevičiaus Antano, Mikoliškių klebono,
gyv. Gargžduose, Tilto 1-2,
P a r e i š k i m a s
Labai dėkoju už poveikj dėl milicijos atimto kryžiaus grąžinimo. Gavus Jūsų raštą, Klaipėdos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Leita kartu su Vidaus reikalų skyriaus viršininku Anamjevu man pranešė, kad kryžiaus negrąžins, o tik atlygins už medieną, kuri perduota Komunaliniam skyriui. „Man reikia kryžiaus, o ne pinigų," — atsakiau jiems.
Komunalinio skyriaus viršininkas paaiškino, kad kryžius jau supjaustytas, atlygins 4 rub. 70 kap. Prašiau bent supjaustytą grąžinti, mėginsim atremontuoti. Paaiškino: tam reikia milicijos leidimo, o pinigus išmokėti galįs tuoj. Nesutikau.
Teismas priteisia padarytą žalą pilnai atlyginti, o iš manęs tik pasityčiojo: nors prisipažino neteisėtai padarę, bet žalos atlyginti nenori. Juk padaryti tokį kryžių reikia bent 150 rub. (. . .)
Dar pensininką kolūkietį administracinė komisija ir finansų skyrius nubaudė 10 rub. už tai, kad iš savo medžiagos dovanai padirbo vieną kryžių bažnyčiai. Juk patys nusikalto; milicijos pareigūnams karščiuojantis, jie senukui primetė nuolatinį amatą. Tada už kiekvieną patarnavimą kitiems reikia jau bausti. Ar ne absurdas? Jei Buitinis kryžių nedirba, tai kažkas vis tiek turi juos padaryti. Kur įstatymas, kad kryžiui padaryti reikia specialaus leidimo? Kryžius yra krikščionių vėliava. Supjaustyti kryžių — reiškia įžeisti krikščionis, kurių pasaulyje yra daugiau milijardo. Kas būtų, jei koks asmuo supjaustytų tarybinę vėliavą? Visi komunistai labai pasipiktintų, tai nuskambėtų po visą pasaulį. Galbūt šis žiaurus išpuolis taip pat nuskambės po visą pasaulį, nes įvykdytas Atpirkimo metais, kada krikščionys kryžių ypatingai gerbia. Ar tokie išpuoliai pasitarnauja komunizmui? Lietuva garsi kaip Kryžių Žemė. Argi katalikai nesipiktins kryžių naikinimu? Tai juk visos tautos užpuolimas ir jos išniekinimas, pažeidžiant šimtametes tradicijas.
Tamsta tą išpuolį žymiai atitaisytumėt, paveikdami miliciją ir vykdomąjį komitetą, kad pilnai atitaisytų padarytą žalą; taip, kad vietoj į šešias dalis supjaustyto kryžiaus būtų galima padirbti tokį pat naują. Be to, tegul administracinė komisija ir finansų skyrius panaikina neteisėtą baudą pensininkui Griušiui ir tegrąžina 10 rub. Neteisėtai ir neišmintingai padarė, pasiskubindami tą kryžių supjaustyti, nes visą laiką kėliau klausimą dėl jo grąžinimo.
Jei Tamsta to reikalo nesutvarkysit, būsiu priverstas kreiptis į aukštesnes instancijas, net į Maskvą. Tikiuosi, kad to nereikės."
Kun. A. Šeškevičius
Gargždai, 1984.11.22.
Pastaba: 1984 m. balandžio 26 d. J. Griušis, gyvenantis Klaipėdos raj., Šiūparių kaime, pareiškimu kreipėsi į Klaipėdos raj. vykdomąjį komitetą, reikalaudamas grąžinti 1983 m. lapkričio 25 d. administracinės komisijos su finansų skyriumi neteisėtai jam paskirtą ir jau sumokėtą baudą. Savo pareiškime J. Griušis pažymi: „Kad padaryta neteisybė, patvirtino ir Vidaus Reikalų Ministerija, liepdama atitaisyti padarytą skriaudą . . ."
J. Griušiui į pareiškimą niekas neatsakė, baudos taip pat negrąžino.
* * *
Klaipėda. 1984 m., renkant parašus po pareiškimu (žr. „LKBK" Nr. 63), reikalaujančiu grąžinti Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią, milicijos ir saugumo darbuotojai pradėjo įvairiausiais būdais terorizuoti parašų rinkėjus: atiminėti iš jų tekstus, prievarta trukdyti jiems rinkti parašus, gąsdinti. Tikintieji piktinasi tokiu pareigūnų elgesiu: „. . . kreipiamės į savo vyriausybę, o ne kur kitur, argi jau ir prašyti atitaisyti padarytą skriaudą uždraudė?"
Paskutiniu metu gautas iš Maskvos atsakymas, jog vietoj atimtos bažnyčios tikintiesiems leidžiama pasididinti esamą bažnyčią. Tikintieji nesutinka su tokiu pasiūlymu: bažnyčios padidinimas neįmanomas, nes ji neturi tam reikiamų pamatų. Remonto metu tikintiesiems reikėtų išsikelti. Sklinda kalbos, jog būtų pasiūlyta naudotis už 13 km. nuo Klaipėdos esančia Plikių parapijos bažnyčia. Toks pasiūlymas Klaipėdos tikintiesiems kelia nerimą: „Tikinčiųjų lėšomis ir darbu pastatytą bažnyčią atėmė. Ko galima tikėtis iš naujo pasiūlymo?! Ar neliksime visai be bažnyčios?"
Kiekvieną vakarą Klaipėdos bažnyčios tikintieji rožančiaus malda prašo Mariją užtarimo padėti atgauti atimtą bažnyčią.
* * *
Žarėnai — Latveliai (Šiaulių raj.)- 1984 m. birželio mėnesį, iš 22 d. į 23 d., naktį, buvo visiškai sunaikintos istorinės, pagal padavimą, baudžiauninkų-kankinių kapinės, esančios Žarėnų — Latvelių parapijoje, žmonių vadinamos Agailių, Kerbedžių arba Meilaičių vardais. Pirmą kartą šios kapinės viduryje Agailių miško buvo nusiaubtos ir sulygintos su žeme 1975 m. rugsėjo 8 d. Čia buvo statomi kryžiai, prašant iš Dievo malonių ar dėkojant už gautąsias. Viduryje kryžių stovėjo koplyčia, kurioje tilpo apie 100 žmonių, koplyčios viduje buvo vienas altorius, klausyklos, ant sienų kabojo Kryžiaus kelio stotys, paveikslai. Koplyčia nebuvo rakinama. Kartą metuose, per Šeštines, čia vykdavo pamaldos. Minėtą dieną milicijos pareigūnai saugojo kelius, kiti — viską naikino; buldozeriais sugriovė koplyčią, cementinės sienos luitus suvertė į tranšėjas ir užkasė. Liko plika, tuščia vieta. Praėjus šiam vandalizmui, žmonės vėl pradėjo statyti kryžius. Buvo pastatyta graži Marijos statula su užrašu: „Meilingoji Motina, maldaujame Tave už motinas, kad padėtum vesti vaikus pas Dievą, išlaikyti šeimas vienybėje. Geroji Motina, išprašyk mums laimingą mirtį, melsk už mirštančius nusidėjėlius." Žmonės pastatė ir koplytėlę, kurios nišoje pritvirtino Jėzaus ir Marijos paveikslus. Iš viso jau buvo pastatyta virš 100 kryžių, aplink kryžius ant geležinių strypų buvo išdėstytos Kryžiaus kelio stotys, šiais metais per Šeštines čia buvo susirinkę ypatingai daug žmonių, dalyvavo du kunigai — Kruopių klebonas kun. Romualdas Žulpa ir Žarėnų — Latvelių klebonas Algirdas Pakamanis.
Antruoju kapinių nusiaubimo metu bedieviai panaudojo kranus, išgriovė visus kryžius, nugriovė koplytėlę, statulas, viską sulaužę ir sudaužę, sukrovė į sunkvežimį ir auštant išvežė už 33 km., netoli Tryškių (Telšių raj.). Geležinius kryžius ir tai, kas nedega, sumetė į Lilėnų miške esančias pelkes, o medinius kryžius, klausyklą, medines statulas, stacijas ir koplyčios medžiagą sukrovė į krūvą, apmetė medžių šakomis ir sudegino. Norėdami nuslėpti savo barbarišką darbą, atvežė kelias mašinas smėlio ir buldozeriais užlygino baloje sumestus kryžius, šiemet bedieviai ne tik viską sunaikino, bet ir apie buvusią kapinių vietą iškirto medžius, užvertė šulinį (per antrąjį nusiaubimą bedieviai nepagailėjo net šulinio, kur, pirmą kartą buvo palikę), viską sulygino, kad iš buvusių kapinių neliktų nė ženklo, keliuose, vedančiuose į kapines, pastatė eismą draudžiančius ženklus, prie kurių ilgą laiką budėjo valdžios pareigūnai, terorizuodami visus, norinčius aplankyti išniekintas kapines. Žmonės su skausmu širdyje kalba: „Tėvų tėvai gerbė ir brangino Meilaičių kapines, statė čia kryžius, net žiauriajam carui tai nekliudė — tarybiniai teroristai savo darbais visus pralenkia."
Po kapinių išniekinimo Žarėnų — Latvelių parapijos bažnyčioje buvo suruoštos gedulo pamaldos: klebonas kun. A. Pakamanis ir tikintieji, rankose laikydami juodu kaspinu perrištus kryželius ir giedodami šventas giesmes, procesijos būdu keliais ėjo aplink bažnyčią, prašydami Dievą gailestingumo visiems, kurie mūsų tautoje neapkenčia kryžių, juos griauna, naikina.
RRT įgaliotinis Petras Anilionis per Šiaulių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją raštiškai įspėjo kun. A. Pakamanį, apkaltindamas jį tikinčiųjų kurstymu prieš ateistus. Kunigas A. Pakamanis po įspėjimu nepasirašė.
* * *
Utena. 1984 m. rugpjūčio 20 d. Utenoje buvo paminėta kun. Petro Raudos, praeityje buvusio Kauno Kunigų seminarijos vicerektoriaus, Utenos gimnazijos direktoriaus ir parapijos klebono, 10-ties metų mirties sukaktis. Kun. P. Rauda mirė sulaukęs 80 metų, iš jų 18 metų praleido sunkiose nelaisvės sąlygose; senatvėje neteko regėjimo. 13 valandą sausakimšai žmonėmis užpildytoje bažnyčioje, dalyvaujant virš 40 kunigų, šv. Mišias koncelebravo Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius vyskupas Julijonas Steponavičius, Panevėžio vyskupijos valdytojas prelatas Kazimieras Dulksnys ir grupė velionio draugų kunigų. Pamokslą, prisimindamas šviesų kun. P. Raudos atminimą ir jo optimizmą sunkiose nelaisvės sąlygose, bažnyčioje pasakė jo skaudaus likimo draugas kun. J. Balčiūnas. Prie kun. P. Raudos kapo vyskupas J. Steponavičius, prisimindamas sunkų, bet prasmingą kun. P. Raudos gyvenimą, kalbėjo: (. . .) Vieni sunkumuose dreba kaip drebulės lapai, kiti — kaip vėjo linguojamos nendrės, o treti — stovi tvirti ir nepajudinami kaip ąžuolai . . . Prie pastarųjų vyskupas priskyrė kun. P Raudą. Savo kalboje vyskupas J. Steponavičius iškėlė kunigišką P. Raudos uolumą, tvirtumą bei drąsą.
* * *
Ukmergė. 1984 m. liepos 2 d. ligoninėje mirė Ukmergės parapijos altaristas kun. Pranciškus Bastys. Kun. P. Bastys yra kilęs iš Jurbarko rajono, Skirsnemunės parapijos, kur velionio artimieji norėjo jį ir palaidoti, šalia tėvų. Velionis kun. P. Bastys buvo mylimas parapijiečių ir dauguma jų norėjo dalyvauti savo kunigo laidotuvėse. Laidojimo biuras pažadėjo užsakyti dvi mašinas iš autotransporto įmonės. Kitą dieną pinigai buvo grąžinti, nes esą saugumas uždraudęs aptarnauti tikinčius. Biuro vedėja buvo įspėta neprasidėti su saugumu. Tuomet tikintieji nuskubėjo į Ukmergės Buitinio aptarnavimo įstaigą. Vadovai pažadėjo aprūpinti transportu, išrašė kvitą, tik kažkodėl dar prašė asmeniškai susitarti su vairuotoju. Rytojaus dieną dispečerė suplėšė kvitą ir replikavo: „Bažnytininkų neaptarnaujame." Kodėl? Pasirodo, kad liepos 4 d. grupė tikinčiųjų per Buitinį buvo užsisakę mašiną Žemaičių Kalvarijos link. Milicija, stovėjusi keliuose, sustabdė ukmergiečius ir įsakė vairuotojui su keleiviais grįžti atgal. Atidarius mašinos dureles, maldininkai išbėgiojo, o vairuotojas, turėjęs apiformintą kelialapį žmones nuvežti ir parvežti, nepaklausęs milicijos pareigūnų, pasiryžo laukti žmonių ir tuo labai užrūstino milicininkus ir saugumiečius.
Aišku, šis incidentas pasiekė Ukmergės milicijos skyrių ir Buitinio aptarnavimo direktorių, todėl ir mašinos kun. P. Basčio laidotuvėms buvo atsakytos. Tikintieji dar kreipėsi į Ukmergės Gelžbetonių gamyklą. Iš ten atsakė: „Mašinų yra, tik bijom saugumo organų!" Žmonės dar bandė laimę „Paliepęs" remonto gamykloje. Atsakė: „Mielu noru, jei ne kunigui!"
Velionį kun. P. Bastį parapijiečiai lydėjo nuosavomis mašinomis. Laidotuvių metu bažnyčioje nualpo moteris. Žmonės kvietė greitąją pagalbą, o budinčioji seselė su pašaipa pasakė: „Greitoji pagalba į bažnyčią nevažiuoja."
* * *
Kybartai (Vilkaviškio raj.). 1984 m. balandžio 29 d. Kybartų bažnyčioje buvo minimos trečiosios kun. Virgilijaus Jaugelio mirties metinės, ši diena jau tapo tradicija. Šv. Mišiose meldžiamasi ir prisimenama ne vien garbingos atminties kun. V. Jaugelis, bet ir visi kunigai — kankiniai, už Dievą ir Tėvynę paaukoję savo gyvenimą. Nors balandžio 29 d. buvo paskelbta darbo diena, tačiau iš įvairių Lietuvos kampelių suplaukęs tikintis jaunimas ir suaugę aktyviai dalyvavo iškilmingose pamaldose. Prasmingus pamokslus pasakė kun. Ričardas Repšys ir kun. Jonas Boruta, ragindami tikinčiuosius šiuo sunkiu Bažnyčiai mūsų tautoje laikotarpiu nepasimesti ir ypatingai lavintis gerame. Po šv. Mišių kunigai ir visi tikintieji susirinko pasimelsti prie kun. V. Jaugelio kapo. Pasimeldus už mirusįjį ir pagiedojus „Viešpaties angelas", į dangų pakilo tikinčiųjų taip labai mėgstama giesmė „Marija, Marija" . . . Apeigų pabaigoje nuskambėjo „Lietuva brangi, mano Tėvyne, šalis, kur miega kapuos didvyriai . . ."
* * *
Kybartai. 1984 m. gegužės 7 d. Kybartų bažnyčioje buvo meldžiamasi už prieš metus areštuotą Kybartų parapijos kleboną kun. Sigitą Tamkevičių. Šv. Mišias koncelebravo 11 kunigų. Pamokslus pasakė Linkmenų parapijos klebonas kun. Jonas Lauriūnas ir Pociūnėlių parapijos klebonas kun. Antanas Jokubauskas. Pamoksluose buvo iškelta kun. S. Tamkevičiaus aukos ir kančios prasmė. Po šv. Mišių buvo einami Kryžiaus keliai, kuriems vadovavo kun. Jonas Kauneckas.
* * *
Ryliškės (Alytaus raj.). 1983 m. buvo sudeginta Ryliškių bažnyčia. Valdžia neleido jos atstatyti.
1984 m. birželio 17 d., kun. Petrui Krikščiukaičiui vykstant į Ryliškių kapines laikyti šv. Mišių, Makniūnų kaime jį sustabdė išgėręs milicininkas, o šalia stovėjo dvi „Volgos", kuriose sėdėjo KGB pareigūnai. Kun. P. Krikščiukaitis nesustojo. Atvažiavus į kapines, jį atsivijo tas pats milicininkas, o KGB atstovai pareikalavo dokumentų, tačiau kunigas atsisakė duoti dokumentus. Pareigūnai norėjo nukabinti kunigo mašinos valstybinius numerius, bet žmonės apstojo mašiną ir neleido tai padaryti. Sekančiais sekmadieniais milicininkai vėl laukė atvykstančio kunigo, tačiau nesulaukę išvažiuodavo. Liepos 1 d. pats Alytaus rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Makštutis važinėjo netoli Ryliškių kaimo kapinių, kur būdavo laikomos šv. Mišios, ir laukė kunigo. Tą dieną į kapines kunigas atvyko kiek vėliau.
* * *
Kaišiadorys. 1984 m. birželio mėn. 28 d. Kaišiadorių bažnyčioje per pamaldas, kuriose buvo laiminami žolynai ir šeimos su vaikais, nežinomi piktadariai išniekino virš religinio stendo kabojusį kryžių — nukabinę nuo sienos, metė jį į paplavų kibirą.
* * *
Čiobiškis (Širvintų raj.). 1984 m. iš liepos 14 d. į 15 d. naktį buvo apiplėšta Čiobiškio bažnyčia. Vagys grąžtu išplėšė bažnyčios ir zakristijos duris. Paėmė: iš didžiojo altoriaus tabernakulio kryžių, iš zakristijos spintos visas taures ir pateną. Švč. Sakramento nelietė, nors prieš atlaidus didžiojo altoriaus tabernakulyje švč. Sakramentas buvo monstrancijoje tik užsuktas. Daugelio įsitikinimu, tai ne atsitiktinė vagystė, vagys buvo suinteresuoti, kad po jų „žygio" nebūtų atsiteisimo pamaldų, kas dar labiau sustiprina žmonių prisirišimą prie Bažnyčios; panašiais apiplėšimais valdžios vadinami kunigai ekstremistai raginami leisti inventorizuoti „valstybės tikintiesiems nuomojamą", t.y., bažnytinį turtą.
* * *
Šakiai. 1984 m. vasario 13 d., Šakių klebonas kun. dekanas Juozas Žemaitis iš Šiluvos į Šakius parsivežė paties iš Airijos parvežtą airių katalikų persekiojamiems Lietuvos tikintiesiems padovanotą Marijos statulėlę. Laikinai ją pastatė savo parapijos bažnyčioje, kur visi nuoširdžiai meldėsi, ypatingai jaunimas. Klebonas paaiškino žmonėms Marijos statulėlės istoriją. Vasario 23 d. kun. J. Žemaitis nuvežė Marijos statulėlę į Vilnių kun. Lydžiui, kad šis pasirūpintų jos restauravimu. Įvykiu susidomėjo RRT įgaliotinis P. Anilionis. Tą pačią dieną telefonu barė Šiluvos kleboną kun. V. Griauslį, kam jis leido iš Šiluvos bažnyčios išvežti Marijos statulėlę, labai piktu tonu. Anilionis kalbėjo ir su vyskupu Liudviku Poviloniu, o kun. Lydžiui pareiškė, kad neišdrįstų Marijos statulėlės padauginti. Kovo 10 d. atrestauruota Marijos statulėlė buvo atvežta į Šakius, o kovo 13 d. nuvežta į Šiluvą.
Šakiai. 1984 m. vasario 1 d. į Šakių rajono vykdomąjį komitetą buvo kviečiami Šakių parapijos klebonas dekanas J. Žemaitis ir vikaras Vytautas Insoda. Nuvyko tik klebonas J. Žemaitis. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Kasparevičienė, motyvuodama, jog bažnyčia buvo panaudota ne kulto reikalams, barė kleboną J. Žemaitį, kam po pamaldų bažnyčioje buvo rodomas video filmas apie Kristaus gyvenimą. Klebonas paaiškino, kad tą dieną vietoj Mišparų bažnyčioje tikintiesiems buvo parodytas religinis filmas, todėl jokio nusikaltimo nei jis, nei vikaras nepadarė. Pavaduotoja Kasparevičienė domėjosi, iš kur buvo gautas filmas ir perspėjo, kad ateityje panašių dalykų nepasikartotų. Kasparevičienė barė kleboną už bažnyčios vaikų ir jaunimo chorą, ministrantus ir adoruotojas. Ji teigė, jog visa tai draudžiama, negalima. Kun. J. Žemaitis paaiškino, kad žodžio „negalima" dabar jau nėra, nes kai jį ruošė vykti į užsienį, — Vokietiją ir Angliją, — aiškino, kad, jei kas užsienyje teirautųsi apie religijos ir tikinčiųjų padėtį Tarybų Sąjungoje, jų veiklos galimybes, pavyzdžiui, mokyti vaikus tikėjimo tiesų, patarnauti jaunimui prie altoriaus, adoruoti ar giedoti bažnytiniame chore, liepė nevartoti žodžio negalima, o kai užsienyje panašių dalykų buvo klausiamas ir atsakydavo, kad ir Tarybų Sąjungoje vaikai patarnauja šv. Mišioms, gieda chore, visa tai girdėdami, delegacijų vadovai girdavo: „Gerai kalba." Į klebono J. Žemaičio pasiaiškinimą pavaduotoja Kasparevičienė nieko neatsakė, tik pakartojo, kad į vykdomąjį komitetą ateitų vikaras Vytautas Insoda.
* * *
Telšiai. 1984 m. gegužės mėnesio 5-15 d.d. saugumiečiai tardė dirbančias prie bažnyčios ar dažniau ją lankančias moteris: Mockuvienę, Mariją Mėlynauskaitę, Stasę Činskytę ir kt. Tardymų tikslas — užkirsti kelią Joninių šventimui, uždrausti švęsti Jonines su laužais, su dainomis ir vaišėmis. Moterys nustebę klausinėjo: „Kodėl tai draudžia, jei rajoninis laikraštis skatina šią tradiciją — praėjusiais metais buvo įdėtas ilgas straipsnis, raginantis visus užkurti Joninių laužus, atgaivinti ir kitas su Joninėmis surištas tradicijas . . .
1984 m. birželio 18 d. vyskupams — A. Vaičiui ir L. Poviloniui — skambino RRT įgaliotinis P. Anilionis ir perspėjo: „Jaunimas ruošiasi švęsti Jonines prie Telšių ir Kauno. Įspėkite kunigus, kad nedalyvautų, o su jaunimu susidoros saugumas." 1984 m. birželio 20 d. į Telšių KGB poskyrį buvo iškviestas Eigirdžių parapijos klebonas kun. Ferdinandas Žilys ir kaltinamas, kad jo aptarnaujamoje parapijoje rengiamas Joninių paminėjimas. Kunigui buvo įsakyta, kad Joninių išvakarėse jo aptarnaujamose bažnyčiose nebūtų jokių pamaldų. Birželio 2 d. Telšių KGB buvo tardomas Viešvėnų bažnyčios zakristijonas Bronius Savickis. „Kokios pamaldos bus Viešvėnų bažnyčioje birželio 23 d.?", — teiravosi čekistai." „Vienuoliktą valandą bus metinės, o birželio mėnesio vakarais tikintieji visada susirenka ir vieni meldžiasi, argi negalima?" — aiškino ir klausė zakristijonas B. Savickis. Saugumiečius domino, ar į pamaldas atvyks kun. Jonas Kauneckas, ar dažnai jis lanko Viešvėnus, kodėl bažnyčia išpuošta vainikais. Zakristijonas paaiškino, kad praėjusį sekmadienį jų bažnyčioje buvo primicijos, todėl ir išpuošta.
1984 m. birželio 23 d. vietiniai gyventojai ir visi vykstantys į Telšius stebėjosi: pilni keliai autoinspekcijos, kas penkios minutės kursuoja milicijos mašinos, Telšių autobusų stotyje budi milicininkai, apylinkių kalneliai apsupti milicijos pareigūnų, o prie kiekvieno lauko keliuko milicijos ir autoinspekcijos patruliai. Jaunuoliai — Faustas Meiženis ir Gintautas Petryla — buvo sulaikyti prie kalno Sakalų kaime. Milicininkai jiems įsakė tuoj pat pasišalinti, — priešingu atveju, gali blogai baigtis. Miškelyje prie Viešvėnų milicininkai pinančius vainikus vaikus išvaikė net iš krūmų: tą dieną buvo sustiprinta sargyba prie Panų kalno, o Rainių miškelyje įsikūrė kareivių poligonas.
Vakare Viešvėnų bažnyčioje saugumiečių buvo daugiau nei tikinčių. Einančias į bažnyčią moteris čekistai klausinėjo, ar dažnai pas juos atvyksta kun. |. Kauneckas. Telšių katedroje vakarines pamaldas ir kanauninko Jono Beinoriaus sveikinimą taip pat stebėjo saugumiečiai. Praeinant pro šalį procesijai, vienas patarnautojas priėjo prie jų ir pasakė: „Prašom atsiklaupti, mes per himną taip pat atsistojam." „Palik mus ramybėje", — piktai atkirto saugumietis.
Viešvėnų gyventojas Kalakauskis šventė krikštynas, sutemus įsismaginę svečiai sukūrė Joninių laužą, prie jo tuoj pat prisistatė milicininkai. Lietui lyjant, milicininkai prie kalnų budėjo visą naktį, moterys rytą (5 val.), eidamos melžti karvių, juos užjausdamos kalbino. Telšių autoinspekcijai ir milicininkams talkino Kelmės, Šiaulių ir Vilniaus pareigūnai. Ir vis tik Telšių ir Viešvėnų apylinkių kalnai švietė laužais.
Leipalingis (Lazdijų raj.).
Vidurinės Azijos karinės apygardos dienraščio „Kovos vėliava" redakcijai
Roberto Grigo, Antano s., gyv. Lietuvoje,
Lazdijų raj., Leipalingyje, Naujosios 13,
P a r e i š k i m a s
1982-1984 m.m. atidaviau „duoklę" — dvejus savo gyvenimo metus darbo batalione Kazachstane, Badamo stotyje. Būdamas kataliku ir negalėdamas suderinti ištikimybės sąžinei ir ateistinei valstybei, atsisakiau duoti karinę priesaiką. Dėkoju Dievui, kad, nepaisant fizinio ir moralinio teroro, šį principą išlaikiau iki galo ir tai užfiksuota kariniame biliete. Tačiau mano „auklėtojai" nenuleido rankų ir ryžosi bent apšmeižti. 53-me Jūsų dienraščio numeryje šiemet pasirodė rašinys „Vieningoje šeimoje", kuriame skelbiamas ciniškas melas. Jame rašoma, kad, iki šaukimo būdamas tikinčiu, palaikęs nacionalistinius prietarus ir dvasininkų prasimanymus apie konstitucinių teisių varžymą, armijos kolektyve aš „praregėjau". Tai grubi klastotė. Buvau katalikas ir lietuvis iki šaukimo, buvau dvejus prievolės metus, esu dabar, grjžęs į Tėvynę Lietuvą. Faktai, su kuriais nuolat susidurdavau armijoje, labai sustiprino mano pažiūras. Štai tik keletas tokių faktų iš asmeninės patirties. TSRS yra pasirašiusi Žmogaus Teisių Deklaraciją, kurios 19 straipsnis skelbia: „Kiekvienas žmogus turi įsitikinimų ir jų išreiškimo laisvę." Realiai šia teise pasinaudojau, miegodamas ant narų Čimkento ir ant betoninių grindų Kzyl-Ordos gauptvachtose, vien už tai, kad dėl religinių-tautinių įsitikinimų atsisakiau prisiekti Kompartijai. Nepaisydami 52 Konstitucijos straipsnio, garantuojančio sąžinės laisvę, tarnybos pabaigoje politinio skyriaus darbuotojai man grasino 5 metus kalėjimo, jei nepakeisiu požiūrio į priesaiką. Tiek Konstitucija, tiek Baigiamasis Helsinkio aktas reikalauja gerbti kiekvieno žmogaus orumą ir draudžia tyčiotis iš įsitikinimų. Karininkams komunistams plūstant necenzūriniais žodžiais, išjuokiant religiją ir lietuvybę, susidariau nuomonę, kad žmogiškumo reikalavimai čia tebėra „terra incognita" („nežinoma žemė"). Ir kai nepajėgiančius įvykdyti darbo normos įsakydavo gainioti su dujo-kaukėmis — cituoju! — „iki sąmonės netekimo" — tada supratau, kokie teisingi žodžiai: „Kai atmetamas Dievas, nebelieka žmogaus". Su giliu dėkingumu prisimenu visus dorus žmones, padėjusius įsisąmoninti Kristaus tiesą. Didžiuojuosi savo tautos didvyriais kunigais Sigitu Tamkevičium ir Alfonsu Svarinsku, šiuo metu kenčiančiais Permės lageriuose tik už tai, kad mokė Lietuvos tikinčiuosius sąžiningai gyventi. Dėkoju Apvaizdai, leidusiai būti šių didžių žmonių amžininku.
Jūsų laikraščio paskelbtame straipsnyje įžūliai meluojama, tvirtinant, kad aš gyręs kareiviams Lietuvos laimėjimus Tarybų valdžios metais, draugystės su rusų tauta reikšmę „karo kurstytojų" akivaizdoje. Tai prasimanymas. Tariamųjų laimėjimų niekada nešlovinau. Ką jis reiškia, lyginant su nuostoliais moralės, kultūros, žmogaus teisių srityje? Nekalbėjau apie jokią draugystę su Rytų kaimynu, nes jos nepastebėjau nei istorijoje, nei dabartyje. Priešingai, pasisakymuose apie „didžiosios rusų tautos" vaidmenį Lietuvos istorijoje pabrėždavau demorlizuojantį rusinimo faktorių, akcentuodavau dvasinio, knygnešiško pasipriešinimo reikšmę lietuvių laisvės kovoje. Per dvejus Kazachstane praleistus metus nesu pavartojęs netgi išsireiškimų, kuriuos man prirašo minėtas straipsnis. jeigu gerbiate savo pasaulėžiūrą, privalote atšaukti šmeižtą."
Robertas Grigas
1984.09.08.
