1985 m. birželio mėn. "Švyturio" 12-tame numeryje buvo paskelbtas Vlado BALKEVIČIAUS vadinamas viešas atsakymas kunigui Jonui DANYLAI. Vadinasi, kažkas panašaus į dialogą tarp dviejų priešingos pažiūros žmonių.
Dialogas – neblogas dalykas. Pokalbiuose, diskusijose geriau atsiskleidžia tiesa, ieškoma sprendimų, derinamos pastangos šalinti tuos ar kitus trūkumus. Bet dialogas turi būti dialogu, t.y. kalbėti ir savo nuomonę laisvai reikšti turi abi pusės. Jei kalbėti ir savo nuomonę laisvai reikšti (turi) gali tik vienas, tai jau ne dialogas, bet monologas.
Kaip šiuo atveju yra su Balkevičiaus atsakymu kun. J. Danylai? Ar čia laisvai ir vienodomis sąlygomis diskutuoja abu "dialogo" dalyviai? Skaitant minėtą "Švyturio" straipsnį, šis dialogas darosi panašus į pokalbį telefonu, kai girdi tik vieno pašnekovo balsą, o priešingos pusės nuomonę gali nuspėti tik iš retkarčiais pakartojamų kito pašnekovo žodžių. Abiejų dialogo dalyvių balsų negirdi ir todėl tiksliai ir aiškiai žinoti, ką priešinga pusė nori pasakyti, neįmanoma.
Iš minėto straipsnio irgi negalima žinoti, ką norėjo pasakyti ir pasakė kun. J. Danyla, bet užtat labai gerai matome, ką nori pasakyti Balkevičius. Parankiodamas iš kun. J. Danylos laiško jam reikalingas vietas, Vl. Balkevičius standartiniu ir nuvalkiotu būdu skelbia seniai žinomas ateistines tiesas, "triuškina" religiją ir jos moralę, nesigailėdamas vanoja Bažnyčią už visas žmonių klaidas ir nuodėmes, kaltina "nesamą" Dievą, giria socialistinę visuomenę.
Pradeda jis nuo pasiteisinimų, kad cituodamas Vatikano nutarimus, neiškraipęs nė vieno žodžio. Taip. Iškraipyti gal ir neiškraipė, bet jei išrankiojo ar net "nukandžiojo" sakinius, jei nepasakė visko, visos tiesos, tai ir pats autorius turėtų sau prisitaikyti kun. Danylai duodamą patarimą: "jūsų tiesa per daug vienpusiška." O ne veltui sakoma, kad "pusė tiesos – beveik melas." Tačiau Balkevičiui "visa kita cituoti nebuvo reikalo".
Kitas įdomus dalykėlis Balkevičiaus straipsnyje, tai įprastinis ateistų teigimas: "Jūs gyvenime vadovaujatės ne žinojimu, o tikėjimu". Taip, tai šventa tiesa. Religija remiasi tikėjimu. Taip ir sakoma: "mes tikime". Jei žinotume, tikėjimo nebūtų. Būtų tik žinojimas, t.y. proto susidūrimas su apčiuopiamu faktu, be jokios galimybės jį priimti ar atmesti. Protas esamo fakto būtų apspręstas. Tikėjimo atveju, priešingai, protas turi galimybę siūlomą teiginį atmesti arba priimti. Tam jis peržvelgia argumentus "už" ir "prieš", ir kurie jam pasirodo patikimesni, tuos priima. Taip ir atsiranda tikėjimas, kad yra Dievas, dvasinis pradas, žmogaus siela, dvasinio prado nemirtingumas ir t.t. Sąmoningame tikėjime tikima ne aklai, bet pasirinkus rimtus argumentus už skelbiamas tiesas. Šie argumentai tikrai yra svarūs ir rimti. Visatos didybė, nepaprastas jos sudėtingumas, nuostabūs dėsniai reikalauja nepaprastai protingo projektuotojo ir galingo vykdytojo. Žmogaus kūryba, materialines jėgas pranešančias jo sielos galios ir panašūs dalykai argumentuoja už dvasinį žmogaus pradą. Be to yra reiškinių, neįtelpančių į grynai medžiaginius dėsnius, neginčijamų dvasinio pasaulio liudijimo faktų. Visa tai leidžia tikimus dalykus priimti kaip patikimus ir neprieštaraujančius sveikam protui.
O kaip su ateistų teiginiais? Visas tikinčiųjų priimamas tiesas jie neigia, laiko "fantastine prasimanyta", tvirtina, kad šią "fantastiką" išsklaido mokslas. Vadinasi, jie atsistoja ant žinojimo pagrindų. Vietoj tikėjimo stato žinojimą. Protas, taip sakant, pastatomas prieš konkretų faktą ir negali rinktis. Vietoj tikėjimo skelbiamų tiesų jie turėtų pateikti apčiuopiamus faktus. Bet kaip yra iš tikrųjų? Ką jie duoda tikėjimo teiginių vietoje? Faktus? Ne! – Teiginius! Lygiai taip įrodomus teiginius, kaip ir religinius. Tik priešingo turinio, neigiančius tai, ką pirmieji teigia. Vietoj religinių dogmų jie stato savo dogmas, tik su priešingu ženklu, kaip, sakysim, teigiama ir neigiama energijos srovė, dalelės ir antidalelės, medžiaga ir antimedžiaga ir pan. Vietoj "yra Dievas", jie sako "Dievo nėra", vietoj kūrybinio Dievo veikimo, jie stato savaiminį medžiagos vystymąsi, dvasinės žmogaus sielos reiškinius jie priskiria materijai. Bet visa tai tik teiginiai, be empirinių faktų; visa tai tos pačios dogmos, tik su priešingu ženklu. Jas galima priimti arba atmesti, nes fakto, atimančio protui galimybę rinktis kitokį sprendimą, nėra! Priimant šias atvirkštines dogmas taip pat tenka remtis argumentais ir tik argumentais. Taip vadinamas "mokslinis" ateizmas yra ne kas kita, kaip grynas tikėjimas, tik neigiantis tai, ką teigia religinis tikėjimas, kitaip sakant, tikėjimas į priešingas dogmas. Tik su tuo skirtumu, kad jo skelbimas prasideda melu apie tariamą žinojimą, mokslo įrodymus ir pan. Tikėjimas ir mokslas yra skirtingų plotmių dalykai, tuo tarpu religija ir ateizmas yra tos pačios plotmės. Žinant kokį nors dalyką, negalime jį vieną kartą žinoti, kitą - nežinoti. Nepasikeitus faktui, sveikas protas prie jo lieka pastoviai. Pvz., žinant, kad yra mėnulis, negalime vieną kartą manyti, kad jis yra, kitą – kad jo nėra. Tuo tarpu ten, kur tiesa priimama remiantis argumentu, galime vieną kartą svaresniu laikyti vieną argumentą, kitą kartą – kitą, net priešingą argumentą. Todėl tikinčiajam virsti ateistu, arba iš ateisto pasidaryti tikinčiu visuomet galima.
Kun. J. Danylos ir Vl. Balkevičiaus "dialogas" yra ne kas kita, kaip dviejų religijų atstovų ginčas, tik nelabai lygiomis sąlygomis. Balkevičius turi plačius "Švyturio" puslapius, gali kalbėti, ką nori ir kaip nori, gali cituoti ar necituoti kun. J. Danylos laišką, o pačio Danylos žodžių, jo įrodymų, jo argumentų mes negirdime. Girdime tiktai Balkevičių ir jo ateistinę tiesą, didele dalimi apologetinę, nes ji nukreipta pateisinti savąją ir pulti priešingą religiją. Balkevičius žūtbūt stengiasi įrodyti, kad jo, t.y. ateistinė, religija daug geresnė, teisingesnė, duodanti žmogui tai, ko nedavė krikščionybė.
Elgdamasis panašiai kaip su kun. J. Danylos laiško ar Vatikano nutarimų citatomis ir su Šv. Raštu, iš čia prirankiodamas ne Šv. Rašto, bet Balkevičiaus idėjas "patvirtinančius" sakinių gabaliukus, bando įrodinėti, kad žmogus žemėje jokiu būdu negali atlikti Kūrėjo jam duotos paskirties, neatsižadėdamas Dievo, nepasivergdamas pasauliui, nepaskęsdamas malonumuose. Užmirštama tai, kad žmogus, turėdamas sielą ir kūną, būdamas ne tik medžiaginė, bet ir dvasinė būtybė, kaip tik yra skirtas šio pasaulio tvarkymui, nepasinerdamas jame, neatsižadėdamas dvasinio prado ir jo reikalavimų. Tiesa, tai ne lengvas uždavinys, ypač gimtajai nuodėmei pažeidus žmogaus prigimtį. Materialinio prado trauka didelė, ji dažnai žmogų labai stipriai pririša prie savęs, todėl visa žmonijos istorija pilna klaidų, nuopolių, didelių prasilenkimų su Kūrėjo valia. Kad žmogus bent dalinai galėtų įvykdyti savo uždavinį žemėje, buvo reikalinga pačio Dievo gelbstinčioji intervencija, Jo atperkančioji auka. Bet ir po šios aukos žmogaus prigimtis liko tokia pati, jam ir toliau tenka kovoti su savo silpnybėmis, su trauka žemyn. Dėl to Kristus iš anksto yra perspėjęs, kad tinklas užgriebs gerų ir blogų žuvų, kad šalia kviečių augs ir raugės, kad Jo mokslas tik pamažu perims žmoniją, kaip raugas duonos maišinį. Bet mokytam naujosios religijos "teologui" Balkevičiui į visa tai tik numoti ranka. Jis reikalauja, kad tikintieji iš karto būtų šventi. Rūpestingai skaičiuoja žmonijos istorijoje besikartojančias nuodėmes, gardžiuojasi žmogiškomis silpnybėmis, tuo pačiu metu kažkaip nežymiai prasprūsdamas pro vieną labai svarbų dalyką: pro tiesą, kad visos tos blogybės ir nuodėmės kyla kaip tik dėl to, kad žmogus nevykdo Dievo reikalavimų, prasilenkia su Jo įsakymais, nesinaudoja siūloma pagalba, paliktų malonių šaltiniais. Panašiai būtų galima autoavarijų priežastimis laikyti eismo taisykles, o ne jų pažeidimą.
Tiesa, kad šiandien pasaulyje daug neteisybės, smurto, žiaurumo ir ištižimo. Bet tai rodo, kad žmogus nusigręžia nuo Dievo, pasineria į pasaulį, į savo egoizmą ir malonumus. Štai atsakymas į paties Balkevičiaus cituojamą Šv. Rašto posakį, kad "draugystė su pasauliu priešinga draugystei su Dievu", į prasilenkimą su "Dievo pirmumo" principu. Žmogus gali ir turi tvarkyti pasaulį, bet tik stovėdamas Dievo jam nurodytose pozicijose. O dėl Balkevičiaus teigimo, kad "ateizmas – tai humanizmas", kad jie (t.y. ateistai) kovoja prieš blogį, kad jie stengiasi pakelti ir išaukštinti žmogų - geriausia paklausti nuomonės tų milijonų, kurie guli Sibiro taigose, Magadano, Vorkutos ar Mordovijos lagerių patvoriuose! Juos ten suguldė šių didžiųjų "humanistų"-ateistų valdžia.
Kaip visur pasaulyje, taip ir Nepriklausomoje Lietuvoje būta ir vargų, ir trūkumų. Visai nenuostabu, kad jų pasitaikydavo kaip tik Lietuvoje, kurią 120 metų valdė ir išnaudojo tamsi ir atsilikusi Rusijos imperija, per kurią ritosi I-ojo pasaulinio karo frontai, čiulpė okupacinė vokiečių kariuomenė, kuriai teko beveik plikomis rankomis, sunkiose kovose apginti savo laisvę, paskum, taip svetimųjų apiplėštai ir nualintai, savo jėgomis, be žymesnės paramos iš šalies, atkurti savo ūkį, kultūrą, visą sugriautą gyvenimą, teko gydyti karo ir okupacijos padarytas žaizdas, valyti svetimųjų paliktus piktžoles. Žaizdos pamažu gijo, piktžolės nyko, gyvenimas normalėjo. Ir jei Lietuva nebūtų vėl atsidūrusi po purvinu rusiško okupanto batu, šiandien ji, tikriausiai, būtų panaši į tokias pat mažas, bet kultūringas ir aukšto gyvenimo lygio Vakarų šalis, kaip Olandija, Danija, Švedija.
Tarybiniai propagandistai labai mėgsta lyginti tai, kas buvo prieš pusę šimto metų ir dabar. Bet kaip iš tikrųjų būtų dabar, jei ne karas ir nauja okupacija, palyginti negalima. Tik yra labai rimtas pagrindas manyti, kad būtų žymiai geriau. O jei lyginti Lietuvos ir "pažangiausios pasaulyje valstybės" – Tarybų Sąjungos gyvenimą, tai reikia imti 1940 metus. Tuomet labai aiškiai matėsi skirtumas tarp nuskurusių ir suvargusių okupantų ir Lietuvos gyventojų. Tada kiekvienas lietuvis juokėsi iš rusų, kurie godžiai puolė į visko pilnas parduotuves, stebėdamiesi, kad bet kokių prekių gali pirkti kiek nori, kurių "inteligentai" neskyrė naktinio puodo nuo virtuvinio, kurių moterys vietoj balinių suknelių apsivilkdavo naktiniais marškiniais. Net girtuokliai, kurių Lietuvoje buvo palyginti nedaug, net girtuokliams akys išvirsdavo stebėdamiesi, kaip rusai degtinę lakė iš stiklinių... Tiesa, Rusija turėjo fabrikų, gamyklų, kasyklų ir ... lagerių. Ir ne tik tos gamyklos, bet ištisi miestai buvo išaugę ant žmonių kaulų. O milijonai vergų kankinosi už spygliuotų vielų... Negerai, kad prie bažnyčių durų sėdėdavo elgetos, bet dar blogiau, kad milijonai nekaltų žmonių sėdėdavo kalėjimuose, šalo, badavo ir mirė Sibiro ir Tolimųjų Rytų platybėse išmėtytuose lageriuose.
Visuomet ir tais laikais būdavo nesutarimų šeimose, kartais net skyrybų. Tik su tuo skirtumu, kad tai buvo retenybė, išimtis, o ne taisyklė kaip dabar, kai skiriasi kone kas antra šeima. Jei dvi ar trys poros parapijoje gyveno "susimetę", be santuokos, tai buvo baltos varnos, visus piktinantis dalykas. Jei mergina pasidarė abortą – neeilinis įvykis, nusikaltimas. O dabar kas antras kūdikis eina į išmatų duobę. Vagysčių pasitaikydavo ir tuomet. "Vagysčių ir dabar yra," – pripažįsta Balkevičius. Tik su tuo skirtumu, kad tada vogdavo pavieniai vagys, o dabar vagiama masiškai. Tiesa, ne visos vagystės dabar vadinamos vagystėmis. Kai kas "nevagia", tik "grobsto", "kombinuoja", arba taip sutvarko dokumentaciją, kad gali pasiimti ne tik savo, bet ir kitų uždarbio dalį. Paprastas vagišius kiša ranką į svetimą kišenę, o aukštas tarybinis pareigūnas, solidus direktorius, vedėjas, pirmininkas ar kitas koks privilegijuotas veikėjas ne savo uždirbtus pinigus pasiima neproporcingai didelio atlyginimo, didelės nenupelnytos premijos, įvairių privilegijų ar suktų kombinacijų forma. Kas negali "legaliai" – glemžia nelegaliai. Glemžia šimtais tūkstančių, milijonais rublių. "Socialinės lygybės" valstybėje jau yra susidariusi didelė ir gausi turtuolių klasė, priklausanti ar bent susijusi su valdančiąja klika. Nepriklausomoje Lietuvoje buvę socialiniai skirtumai yra tik menkniekis palyginus su ta turtine ir teisine nelygybe, ta padėtimi, kuri eilinį tarnautoją ar kolūkietį skiria nuo aukštuose postuose ir šiltose vietose sėdinčio tarybinio elito, naujosios aristokratijos. Bet šie svetimu darbu tunkantys tarybiniai buržujai – ne vagys, o nusipelnę ir pagarbos verti visuomenės veikėjai... Vagimis pas mus vadinami tik žemesnio rango, eiliniai grobstytojai. Bet tai jau masinis reiškinys. Socialistinėje valstybėje ir vagysčių pobūdis pasikeičia: nuo individualaus, "privataus" vogimo pereita prie kolektyvinio. Vagystės, taip sakant, suvisuomenintos... O kas dėl aukštųjų vagių, t.y. privilegijuoto elito, tai kažin ar jie yra jau tokie altruistai, "draugiški, kolektyviški", "nėra tokie savanaudiški ir gobšuoliai, kaip seniau žmonėms būdavo"? Gal jie ir kieti (o ne skystai krikščioniški) altruistai, bet tas jų "altruizmas" sunkiai įžiūrimas. Gal dėl to, kad į jų kabinetus be specialių leidimų negalima patekti, kad jų butai milicijos saugomi, net teritorija apie jų vilas ir poilsiavietes draudžiama, specialia zona paversta.
O dėl Balkevičiaus teigimo, kad žmonės dabar "draugiškesni, kolektyviškesni, o kartu ir savarankiškesni, drąsesni", švelniai tariant, darosi koktu. Nežinia, ar autorius paprasčiausiai tyčiojasi, ar laiko visišku kvaileliu, nieko nematančiu, nieko nežinančiu. Įdomu, kur ir kuo tas "draugiškumas", "kolektyviškumas" pasireiškia? Ar šaltu ir abejingu biurokratizmu, kai tave siuntinėja iš vienos įstaigos į kitą, iš vieno kabineto į kitą, surūgusiais pardavėjų veidais už prekystalių, ilgomis eilėmis poliklinikose, įžūlumu ir grubumu besigrūdant į troleibusus, paauglių įžūlumu, chuliganų siautėjimu? Tiesa, jaunimo – tarybinės mokyklos produkcijos – "savarankiškumas" ir "drąsa" gerokai išaugo. Tą liudija ir pakelės stotelių išdaužyti langai, nulaužyti suolai, "mandagus" elgesys viešose vietose, įrašai tualetų sienose... O dėl eilinio piliečio drąsos, tai dar nuo Stalino laikų jis taip "įdrąsintas", kad ne tik savo nuomonę viešai pareikšti, bet ir susirinkime neploti nedrįsta. Ir su draugu kalbėdamas atsargiai apsidairo, ar kas nors negirdi...
Ne tik Balkevičius, bet ir kiekvienas tarybinis propagandistas mėgsta imti faktus, skaičius ir procentus iš JAV ar kitų Vakarų šalių gyvenimo. Bet kodėl panašūs neigiami reiškiniai skaičiais ir procentais neiliustruojami iš mūsų pačių gyvenimo? Kodėl nepateikiama duomenų, kiek ir kokių nusikaltimų įvyksta pas mus, kiek nepilnamečių sėdi kolonijose, kiek jų įvairiose įskaitose? Vietoj to, kad sektų, kiek jaunimo ar vaikų lanko bažnyčias, kiek jaunų porų tuokiasi prie altoriaus ar krikštija kūdikius, pasidomėti, kiek tokio pat amžiaus jaunimo valkiojasi be jokio rimto užsiėmimo, daužo langus, kelia orgijas!
Būdamas naujosios religijos uoliu apologetu, Balkevičius stengiasi ne tik įrodyti savo skelbiamos idėjos pranašumą, bet ir sumenkinti, dulkėmis sutrinti priešingąją. Todėl jis "paanalizuoja" ir Lietuvos Katalikų Bažnyčią, paviršutiniškai perbėgdamas jos istoriją. Pripažindamas, kad Bažnyčia, kurios "siekiai sutapo su objektyviais kultūros plėtotės poreikiais... materialiai rėmė šį procesą", toje pat pastraipoje tvirtina ir priešingą dalyką, kad "kultūrinių vertybių pajungimas bažnyčios tikslams ne tiek skatino, kiek varžė jų vystymąsi".
Suniekina jis ir kun. J. Danylos nuomonę apie Vilniaus universitetą, paremtą be ko kito ir "Vilniaus universiteto istorijos" rengėjų teiginiais. Šį veikalą cituoja ir Balkevičius. Čia jis daug patogesnėje pozicijoje nei kun. J. Danyla, nes knygos rengėjai ir Balkevičius viską vertina marksistiniu požiūriu, todėl tokie tvirtinimai apie universitetą, kaip "katalikybės ir reakcingos klerikalinės ideologijos centrą", "katalikiškosios reakcijos avangardą" yra, taip sakant, "savo vietoje", o kun. Danylos iš ten paimtos citatos, kad universitetas "išaugino išties eilę žymių mokslininkų ir visuomenės veikėjų", kad "jis kelis šimtus metų buvo vienintelė aukštojo mokslo įstaiga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir turėjo didelę įtaką intelektualiniam krašto gyvenimui... ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių kraštų kultūrai ir mokslui" – yra jau ne marksistinės "išminties" dirbtinai pagamintas, bet tikro mokslo faktas. Ir atsigręžia jis ne prieš kun. Danylą, bet prieš Balkevičių.
Ką marksistiniai istorijos "vertintojai" gali padaryti su bet kuriuo istorijos laikotarpiu ar istoriniu faktu, puikiai žinome. Tikram marksistui-leninistui "pataisyti" arba visai nubraukti ištisus istorijos puslapius, prikurti naujų "faktų", viską išversti lyg kailinių rankovę – vieni niekai. Tai liečia ne tik senąją, viduramžių ar Bažnyčios istoriją, bet ir pačius naujausius laikus, dar atmenamus vyresnės kartos žmonių. Prisiminkime, ką šie "istorikai" kalba apie 1940 metus, kai svetimos imperialistinės valstybės tankai traiškė mažų valstybių laisvę ir nepriklausomybę, kaip jie aiškina Stalino ir jo kanibalų gaujos kruvinus, Timūrlano žiaurumus viršijančius, darbus, ką kalba apie nekaltų žmonių masinius trėmimus lėtai mirti Sibiro taigose ir tundrose, kokiomis gražiomis spalvomis vaizduoja prievartinį valstiečių įbaudžiavinimą kolchozuose, stribų siautėjimą pokario metais, pagaliau, kaip jie moka užmaskuoti rusiškojo imperializmo iltis, įsmigusias į lietuvių tautos kūną, į jos kultūrą, į visas tautos dvasinio gyvenimo sritis. Kalbėti apie marksistinių istorikų objektyvumą naivu ir vaikiška. Jie perdirbinėja net savo pačių "kūrybą", vadovaudamiesi ne istoriniais faktais, bet nurodymais "iš aukščiau", t.y. iš Kremliaus. Prisiminkime kad ir Šamilio, Tito, Mao Dzeduno vertinimus. Jie buvo ir didvyriai, ir priešo agentai, ir vėl didvyriai. Tad ką bekalbėti apie viduramžius ar Bažnyčios istoriją...
Labai skysti Balkevičiaus įrodinėjimai dėl tariamos Bažnyčios "laisvės". Jei valstybė susikuria įstatymus, varžančius religinę laisvę, duodančius teisę brautis į žmogaus sąžinę, jei šių įstatymų pagalba diskriminuojama didesnė dalis piliečių – tai jau ne teisėti įstatymai, o jėgą turinčios valdančios klikos savivalė, pridengta įstatymo skraiste. Gintis nuo smurto kiekvienas turi teisę. Kai toks įstatymo vardu pridengtas smurtas vyksta kituose kraštuose, pvz., Pietų Afrikos Respublikoje, šaukiama visu balsu. O panašiems dalykams dedantis pas mus – viskas "normalu", viskas "tvarkoj". Jei aukos šaukiasi pagalbos – kaltos jos, o ne budelis.
Būdamas teisingu ir objektyviu, Balkevičius turėtų kukliai nuleisti akis užsiminus apie tarybinės spaudos laisvę, apie religinės literatūros leidimą.
Šiais laikais, kai pasaulyje visi tiesiog užversti laikraščių ir žurnalų srautu, kalbėti apie keletą grynai kultui skirtų dalykų, kaip maldaknygės, Šv. Raštas (ir tai labai ribotu kiekiu), "Mišiolas" ar Šv. Kazimiero jubiliejaus atributika ir pan., yra tik ciniškas pasityčiojimas iš tikinčiųjų, kurie gyvena tikrą religinės literatūros badą.
Ir tikintieji nediskriminuojami, tikėjimas nepersekiojamas. Jokio fakto iš šios srities autorius nežino. Nieko nėra girdėjęs nei apie konclageriuose uždarytus, banditų sumuštus ar autoavarijose nužudytus kunigus, nei apie mokyklose prievarta brukamą ateizmą, nei apie vaikų terorizavimą už bažnyčios lankymą, už religinius įsitikinimus atleistus mokytojus, sandėliais paverstas bažnyčias, griaunamus ir deginamus kryžius ir koplytėles, nei apie kasmet besikartojantį "karo stovį" Šiluvos atlaidų metu... Viskas normalu, tylu, ramu ir gera... Bažnyčias lanko kas nori ir kada nori. Jokio pavojaus būti atleistam iš darbo, gauti blogą charakteristiką, susilaukti "perspėjimų", patyčių, grasinimų... Jei nežinotume pro kokius akinius ateistiniai propagandistai žiūri į religinę ir sąžinės laisvę, drąsiai galėtume tvirtinti, kad autorius tik prieš kelias dienas nukrito iš kitos planetos!
Savaip, ateistiškai Balkevičius supranta ir Konstitucijoje įrašytas teises. Jei tik tikintieji nori šiomis teisėmis pasinaudoti, jei pradeda reikalauti jomis vienodai naudotis su ateistais, tai jau "priešiška valstybei, antitarybinė, įstatymus pažeidžianti veikla". Trumpai, labai trumpai apie šią "tikėjimo laisvę" užsimena Balkevičius, bet šis užsiminimas labai jau panašus į pasakėčios vilko pokalbį su prie upelio gerti atėjusiu ėriuku... Pasirodo, net ir mokykloje ateistinė mintis skleidžiama tik "saviveikliniais pagrindais". Tokiu atveju galime neabejoti, kad mokant daugybos lentelės, du kart du ten ne keturi!
Pyksta Balkevičius ir dėl to, kad katekizmas ragina tėvus auklėti vaikus religiškai, duoda suprasti, kad taip laužoma vaikų sąžinės laisvė. Įdomu, kaip ateistai tėvai "saugo" savo vaikų sąžinės laisvę auklėdami juos ateistiškai?!
Kas dėl fantazijos, tai be reikalo autorius ją perleidžia Vakarų propagandai ar kun. J. Danylai. Po visų šitų jo "tiesos" perlų, niekas neturi teisės kėsintis į Balkevičiaus fantaziją. Tai jo grynoji nuosavybė.
Dėl sąžinės laisvės problemos bendrai, tai norėtųsi Balkevičiaus kai ko paklausti, nes ne kun. J. Danyla, bet pats autorius čia gerokai painioja. Jis siūlo skirti Bažnyčios veiklos ir bendrai žmonių sąžinės laisvės principus. Skirti tai skirti, bet ne Bažnyčios veiklos reguliavimo priedangoje siaurinti ar visai sutrypti pačią sąžinės laisvę. Juk Bažnyčia nėra kokia tai abstraktybė, o konkrečių žmonių bendruomenė. Varžant šią bendruomenę, varžomi ir jos nariai, žmonės. Jei iš jų atimami kulto pastatai, neleidžiama ne tik pasistatyti, bet ir atsiremontuoti, jei kišamasi į dvasininkų parengimą ir jų skyrimą, jei Bažnyčiai draudžiama mokyti jaunuosius savo narius, tai jau ne tik Bažnyčios veiklos "reguliavimas", bet tikinčiųjų sąžinės varžymas.
Balkevičius visiškai teisus, sakydamas, kad yra laisvė nuo Bažnyčios. Bet, deja, nėra laisvės nei Bažnyčiai, nei tikinčiųjų sąžinei, nors ir kaip norėtų šiuos du principus išskirti. O dėl žmonių sąžinių prievartavimo, dėl visokio ne tik "moralinio", propagandinio, administracinio, sauguminio ir kitokio spaudimo, tai iš tikrųjų būtų gerai, kad jo nebūtų. Bet jį vykdo ne Bažnyčia ir ne "ekstremistai", o ateistai, saugumas, visa galinga administracinė mašina ir griozdiškas propagandos agregatas. Ir jei valstybė iš tikrųjų "suinteresuota, kad jos santykiai su bažnyčia būtų optimaliai normalizuoti", visus tuos spaudimus ir prievartavimus turėtų nutraukti.
Yra dar vienas klausimas, pro kurį Balkevičius neprasmuko jo neužkliudydamas. Tai kun. J. Danylos polemika su "rašytoju" B. Jauniškiu. Tiksliau, ne polemika, bet bandymas atsakyti į kai kuriuos Jauniškio šmeižtus, falsifikacijas ir iškraipymus. Ši kun. J. Danylos ir Jauniškio polemika taip pat vienpusiška. Jauniškio "raštai" visiems prieinami ir net populiarinami, tuo tarpu kun. Danylos pastabos, nors siųstos "Vagos" leidyklai, "Tiesai" ir "Komjaunimo tiesai" – niekur nepaskelbtos. Jau vien šis faktas kelia įtarimą, kad su Jauniškio "raštais" kažkas netvarkoj. Jei kun. Danyla klysta ar net šmeižia, prašom viešai jo pastabas paskelbti, sukritikuoti, duoti triuškinantį atkirtį. Bet ne, kalbama iš pakampių, ištraukus vieną kitą sakinėlį iš ilgo teksto. Gerai, kad šie kun. Danylos laiškai pateko į laisvą pogrindžio spaudą. Iš jų matosi, kad Jauniškis tikrai pripaišė to, ko nori su sąžine ir teisingumu nesiskaitantys ateistai. Kad kun. Danyla piktinasi šitokiu melu – nieko nuostabaus, nes šis melas skirtas klaidinti jauniems žmonėms, tiems, kurie Jauniškio sprendžiamų dalykų nežino. O be to puolamasis turi teisę gintis. Kunigo ir vienuolio garbė neleidžia neginti purvais drabstomų savo bendraminčių.
Balkevičius pasigenda kun. Danylos rašytų laiškų mašinraščio pirmųjų egzempliorių. Jie, Balkevičiaus spėjimu, atsidūrė Vatikane. Koks įžvalgumas, koks visažinojimas! Tikra visa matančio saugumo akis. Bet ar tikrai pirmasis egzempliorius nukeliavo į Vatikaną? Kada, kaip? Gal jį autorius pasiliko savo rašomojo stalo stalčiuje kaip atminimą, kaip dokumentą, kad reikalui esant galėtų įrodyti, jog rašė taip, o ne kitaip. Juk ateistiniai rašeivos moka ne tik gudriai prisirankioti sau (bet ne tiesai) reikalingų citatų, bet ir "pataisyti", "papildyti" svetimą tekstą. Balkevičiaus patarimu kun. Danylai prideramai atlikti kunigo ir klebono pareigas, nes "tikinčiuosius reikia sąžiningai aptarnauti", turbūt reikėtų suprasti kaip tik atvirkščiai. Tylėk, nekovok su melu, leisk klaidinti tikinčiuosius, tūnok suglaudęs ausis ir nekliudyk ateistams purvais drabstyti religiją ir Bažnyčią, tada būsi bent pakenčiamas kunigas, ne ekstremistas, sąžiningai pasitarnausi jei ne tikintiesiems, tai bent ateistams. Maždaug tokių patarimų bei reikalavimų šiandien gauna visi Lietuvos kunigai. Bet tie, kurie neskuba stropiai jų vykdyti – virsta "ekstremistais". Prieš tokius ir nukrypsta panašūs į Balkevičiaus straipsniai, iškvietimai pas rajonų pirmininkų pavaduotojus, kulto reikalų įgaliotinį, administracinės baudos, teisminiai ar chuliganiniai susidorojimai ir auto avarijos.
P.S. Baigiant norisi štai ką pasakyti. Šių eilučių autorius yra pasaulietis, iš šalies stebėjęs dviejų krikščioniškosios ir ateistinėe religijos atstovų, dviejų dvasininkų diskusiją. Tam įrodyti reikėtų pasirašyti pilna pavarde, nurodyti net adresa. Bet kadangi visi žinome, ką už tokį atvirumą padarytų "humaniškųjų ateistų valdžia, tenka pasirašyti slapyvardžiu.
P. ŠILUVĖNAS