Man reikalingas Dievas,
Kuriame rastų tobulą ir aiškią prasmę
Rasos lašelis prieš išdžiūdamas, ir Niagaros krioklio srautas,
Ir senutėlė vargana, rožančių šnabždanti,
Ir genijus, suskaldęs atomą ir siekiantis ranka žvaigždėtą skliautą.
Man reikalingas Dievas,
Kuris didžion harmonijon įpintų
Ir bučinį, dvi širdis jungiantį į vieną laimės dalį,
Ir nekaltumo krištolą, po įžadu šarvu apgintą.
Man reikalingas Dievas,
Kuris palaužtą nendrę (prie klausyklos) kelia!
Man reikalingas Dievas
Tų, kurių žmogaus vardu nebešaukia,
O tik raide – prisimenat? - raide ir numeriu...
Man reikalingas Dievas
Kurs sąžinės beformę ir baisią sąvoką
Yra iškėlęs virš apčiuopiamo kišenės turinio...
Man reikalingas Dievas,
Kuris tironus numeta nuo sosto
Ir duoda Dovydui jėgos prieš galijotus atsispirti,
Kuris vilties skara beteisių ašaras nušluosto
Ir iš kalėjimų ir lagerių nelaisvės siųstą maldą aiškiausiai girdi...
Man reikalingas Dievas,
Kviečiantis visu protu, visa širdim vien Ji įsimylėti.
Man reikalingas Dievas,
Kuriame ne tik dešimtmečius, pražuvusius už grotų,
Bet ir gyvybę už teisybę, laisvę paaukotą,
Atrasti didvyriai galėtų!
Man reikalingas Dievas!