Keturiasdešimt šeštos Kūčios mūsų tauta švenčia nelaisvėje. Keturiasdešimt šeši adventiniai laukimo metai... Tai daug ar mažai? Jeigu gyventi nusiminime ir nevilty – tai daug, o jeigu dvasia ir viltis gyva, jeigu tikėjimas – mūsų tvirtoji uola, tai turime priimti iš Viešpaties šias išbandymų dienas. Todėl ir šią Viešpaties Gimimo šventę turime sutikti ne nusiminimo aptemdytais veidais, ne beviltiškais atodūsiais, bet nuoširdžiu pasitikėjimu Tuo, kuris ateina Viešpaties vardu. Kas gi kitas labiau supras, ko mums šiandien trūksta?
Žinome, vyresniųjų atmintyje gyvi ir kitokie praeities Kalėdų vaizdai. Dar gyvi prisiminimai, kai kiekvienam širdies kampelyje buvo jaučiamas dvasinio pakilimo didingumas, tas ypatingas kalėdinio laikotarpio susikaupimas, kai, atrodo, kažkur čia pat tebesigirdi Maironio žodžiai:
"...Neša vargo užmiršimą
Kūčių vakaras brangus,
Žemei skelbia atpirkimą
Įsikūnijęs dangus.
Gieda "Gloria" aukštai
Angelų šimtų šimtai...
...Žmonės skuba ant roratų.
Spengia šaltis dar tamsu.
Iš eglynų apšarmotų
Staugia vilkas; net baisu..."
Tačiau piktosios jėgos įvairiausiais būdais stengiasi iškreipti mus iš tikrojo kelio, sugriauti mūsų pastangas ir pasiryžimus. Todėl ir sunku šiandien visiems vėl susivienyti toje vieningoje dvasioje, kada, kaip žmonės sakydavo, "ir dangus buvo žemai, ir Dievas arti". Išskyrė mus bedievių kerštas ir neapykanta, atbuko mūsų jausmai, susipainiojo mūsų keliai, išblėso meilė tiesai ir gėriui, prigeso ištikimybė Dievui ir Bažnyčiai. Vienus sukaustė baimė, kiti pasidavė abejingumui; vienus paviliojo Judo sidabriniai, kiti nusilenkė naujiems stabams. Kaip savo laiku rašė V. Mykolaitis-Putinas:
"...Ir Dievo žemėj jums nėra, gyvieji!
Vieni kaip viešpačiai, kiti vergai.
Visi rūstaus likimo sūnūs!
Kerštu pritvinkusi dvasia,
Ir Kaino ženklas kaktose,
Ir ta pati klaiki dalia –
Kentėti apgaulėj ir mele,
Ir žūti keikiant žydrą dangų..."
Tačiau liko dalis ištikimųjų, kurie savo dvasia ir savo širdies krauju įrašė nemirštamus puslapius Bažnyčios ir Tautos istorijoje. Jų, tiesa, nedaug, tačiau ir Golgotos viršūnėje po Kristaus kryžiumi jų tebuvo nedaug. Nė vienas iš jų nei - kun. Svarinskas, Tamkevičius, Matulionis, nei amžinos atminties kun. Garuckas, Jaugelis, Laurinavičius, nei Sadūnaitė, Stanelytė, Vitkauskaitė, Navickaitė, Bieliauskienė, nei Gajauskas, Petkus, Paulaitis, Terleckas, Sasnauskas, Skuodis, Dambrauskas, Lapienis, Žemaitis, Iešmantas, Pečeliūnas, Jurevičius, Vaičiūnas, Simutis ir kiti, nei daugelis tų pilkųjų mažųjų brolių ir sesių – nesiekė žemiškos garbės, nei vienas iš jų nenorėjo savo vardo įamžinti istorijos atmintyje. Jie tenorėjo įamžinti Dievo tiesą ir teisingumą mūsų gyvenime, palenkdami savo galvas net kankinio vainikui...
Viešpaties veikimas yra beribis. Todėl ir mes šiandien tvirtai tikime, kad Kalėdų Kristus vėl sutelks visus geros valios žmones vienam tikslui: Tiesos ir Meilės atkūrimui mūsų Tėvynėje ir Tautoje.
Nors mums teko nevienoda dalia, nors istorijos sūkuriai mus blaškė, tačiau mes turime vieną tvirtą jungtį, vieną nepertraukiamą grandį, kuri stiprina mūsų vienybę, kuri palaiko mūsų gyvybę. Tai – m a l d a! Per ją mes suartėjam su Dievu, per ją ir Dievas kalba mūsų tautą.
Ir kyla tą šventą Kalėdų naktį į dangų mūsų tremtinių, mūsų kalinių maldavimas, kuris visada stiprino ir guodė šimtus ir tūkstančius pasmerktųjų ir kankinių. Štai viena iš daugelio 1951–56 m. "psalmių", parašyta buvusio katorgininko poeto A. Miškinio. Jos mintys artimos ir šiandieninių sąžinės belaisvių troškimui:
"Vakar danguje žvaigždė sustojo.
Pražydus švyti šaltu sidabru.
Ir tik tenai bus Lietuva šventoji
Glaustysis šią naktelę tarp audrų.
Tenai tave visi vėjužiai pučia –
Kaip niekados per gadynės kelią.
Ar dar yra kas šiandien valgo Kūčią,
Dalija, laužo baltas plotkeles?..
Tamsi audrų audružė krečia,
Toli nubloškė brolius, sesutes.
Mes mintijam Tave kančioj kaip svečią,
Už tai gal mums varnai akis išles.
Esi kaip sužadėtinė mieliausia,
Vienintelė mums tema intymi.
Tave lankyti lekiam iš toliausiai,
Ir skrendam ilgesinga mintimi.
Ištroškom atsigerti Tavo vėjo,
Pašlaitėj eglių ūžesio smagaus,
Kur kryžius ir tėvų namai stovėjo,
O liko gelsvas gabalas, dangaus.
Išalkom Tavo kasdieninės duonos,
Šilkinio žvilgsnio nuostabių akių.
Tu mums kukli gražuolė ir madona
Po didelių klajojimų sunkių.
Tave be gailesčio nupurtė pūgos,
Speigai nunuogė ant plikos kalvos.
Tačiau tvirta, nenulenkei pabūgus,
Sukruvintos, bet išdidžios galvos.
Paveikslas Tavo mums toli pašviečia,
Pasveikinam net mirtį dėl Tavęs!
Surink mus, Dieve, iš visų pasviečių
Šventes prie židinio atšvęst.
Mes apsakysim baisiąją Odisėją
Prie židinio tyliausioj tylumoj –
Kokius mes kruvinus kelius tęsėjom
Vorkutoj, Karagandoj, Kolymoj..."
Jungiasi maldoje su visa tauta ir išblaškytieji po svetimas pasaulio šalis mūsų broliai ir sesės, kreipdamiesi į Betliejaus Kristų:
"Viešpatie, grąžink mums Tėviškę, kaip grąžini kiekvieną pavasarį paukščių būrius iš tolimųjų dausų. Sugrąžink mus į Baltojo Žirgo šalį, kur mūsų protėviai kalnelius kryžių prismaigstė, kaip grąžini kasmet sodų ir pievų žydėjimą..."
"Laimink, Viešpatie, mus, kurie priversti buvome palikti savo gimtą žemę. Padaryk, kad visi mes liktume ištikimi savo Tėvynei ir grįžtume į ją nešdami naują atgimimo ugnį."/Iš kun. S. Ylos maldyno/
Prie Kūdikėlio Jėzaus prakartėlės suklumpame ir mes, reikšdami pasitikėjimą ir ištikimybę Didžiajam Gailestingumui, kuris ne tik atvėrė širdį Gėriui, bet ir savo gyvybę paaukojo už viso pasaulio blogio nugalėjimą:
"Dieve, kuris leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą, grąžink, prašome, mūsų Tėvynei laisvės dienas. Tegu tie bandymai, kuriuos tu skyrei mūsų šaliai, nebūna jos pražūčiai, bet greitesniam jos prisikėlimui ir didesnei jos dvasinei gerovei. Stiprink dėl Tavo vardo ir Tautos laisvės kenčiančius, guosk liūdinčius ir nuskriaustuosius, amžiną šviesą suteik, Viešpatie, tiems, kurie jau yra mirę kovos lauke.
Atleisk mūsų tautos kaltes ir savo gailestingumo vardu nebausk jos vaikų, didis ir vienintelis Viešpatie, mūsų Kristau."/ kun.S. Y. mald./
Užgimęs Dievo Kūdiki, laimink visų Lietuvos vaikų ilgesį, kančią, skausmą. Tegul mūsų kančios gimdo Tėvynės šviesią ateitį!
RŪTAUTAS