1984 m. sausio 17 d. "Tiesoje" buvo atspausdintas V. Žeimanto straipsnis "Klerikalai hitlerininkų tarnyboje". Ką Žeimantas laiko klerikalais? Kokias tarnybas jie ėjo pas hitlerininkus? Žeimantui pirmiausia parūpo vysk. Vincentas Brizgys. Mat jis per Vatikano radiją kalba į lietuvių tautą, guodžia ir stiprina persekiojamus už tikėjimą lietuvius.
Žeimantas dejuoja, kad hitlerininkai buvo numatę užpulti Tarybų Sąjungą (Hitlerio direktyva "Barbarosa"), bet nepamini, kad prieš tai TSR5 ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai (Molotovas ir Ribentropas) pasirašė slaptą sutartį pasidalyti kai kurias Vakarų Europos valstybes, jų tarpe Lietuvą, Latviją ir Estiją.
Autorius mini ir kitą hitlerininkų direktyvą "Žaliasis aplankas“, t.y. TSRS ekonominio apiplėšimo planą. Tačiau nepaminėjo, ką Hitleris norėjo apiplėšti: ar tuos milijonus bintų, kuriais buvo apsimuturiavę kojas Stalino nenugalimieji raudonarmiečiai? Ar jų šimtasiūles-vatinukus?..
"Ost" planą turi ir TSRS -pasisavinti užgrobtus kraštus, ištremti nepaklusniuosius į Sibiro platybes, o likusius -surusinti. Taip rusiškasis okupantas dabar ir elgiasi.
Žeimantas rašo "...Geriausi lietuvių tautos sūnūs kartu su visa tarybine liaudimi ėmė ginklą rankas, stojo į žūtbūtinę kovą prieš hitlerinius žmogžudžius..." O buvo ne taip. Kai Stalino ordos okupavo Lietuvą, pirmą kartą užtemo Lietuvai saulė. Bolševikiniai okupantai su baisia neapykanta tūkstančius lietuvių kišo į kalėjimus, dešimtimis tūkstančių trėmė į Sibirą. Žeimantas turėtų žinoti Rainių tragediją, Panevėžio gydytojų ir daugelį kitų tragedijų. Dejavo Lietuvos žemė, okupantų batų mindoma. Dejavo dvylika mėnesių. Tada Lietuvos jaunimas dainavo:
... Paklausyki, kiek skundų sesučių dainose,
Ir kaip daugel dulkių svetimų ant kelio...
O kai birželio 22 d. Lietuvos partizanų užimta Kauno radijo stotis pranešė, kad prasidėjo keras, ne tik vysk. Brizgys, bet ir visa Lietuvos liaudis džiaugėsi ir jautėsi "laimingi kaip sapne"... Mačiau, kaip viena mokytoja, tą atmintiną sekmadienio rytą iš džiaugsmo stryktelėjusi ant stalo, pradėjo šokti.
Užkliūva Žeimantui ir tėvas jėzuitas Kipas. Jį vadina gestapininku. Aš nežinau, kad vokiečių gestapas būtų verbavęs kunigus su jais bendradarbiauti, bet nėra Lietuvoje turbūt nė vieno kunigo, kurio nebūtų verbavę čekistai bendradarbiauti Stalino, Chruščiovo, Brežnevo, Andropovo labui. Tai žino visi Lietuvos vyskupai ir kunigai.
Žeimentas piktinasi, kad "vysk. Brizgys kartu su aukštaisiais Lietuvos dvasininkais bei kitais buržuazininis šulais pasiuntė Hitleriui sveikinimo telegramą, kurioje vadino jį "didžiuoju išvaduotoju. Per II pasaulinį karą žuvo daugiau negu 20 mil. T.Sąjungos žmonių, o Stalinas išžudė manoma, net 60 mil. Šiam didžiajam žmogžudžiui priverstines sveikinimo telegramas siuntė net vaikų darželiai... Žeimantas tuo nesipiktina. Jis toliau koneveikia vysk. Brizgi: "... vieną dieną jis pajuto, kad vežimas jau braška ir byra, kad jie važiuoja per liaudies neapykanta degančią žemę." Ir todėl, pagal Žeimentą, vysk. Brizgys pasitraukė į Vakarus. Į ten pasitraukė ne tik vysk. Brizgys, bet ir arkivyskupas Skvireckas, vysk. Būčys ir daugelis kitų. Žeimantas nematė, kas dėjosi, bolševikams artinantis prie Žemaitijos. Visas Vokietijos pasienis atrodė tarsi sujudęs skruzdėlynas. Tūkstančiai pėsčių, dešimtys tūkstančių vežimų laukė, kada vokiečiai atidarys sieną, ir jie galės pabėgti nuo raudonojo okupanto. Teisingai elgėsi Lietuvos vyskupai, persikeldami į Vakarus. Jie žinojo, kaip bolševikai sušaudė Übiškės kleboną kun. Vanagą, Viekšnių kleboną kan. Novickį, Kuršėnų kleb. kan. Dambrauską, Joniškio gimnazijos kapelioną kun. Racevičių, vysk. Borisevičių ir daugelį kitų.
Toliau Žeimantas rašo: "Todėl tiek suklaidintų žmonių paguldė galvas, tiek jaunuolių atkakliai besipriešinančių įvairiausioms bažnyčios tėvų palaimintoms mobilizacijoms, buvo išvežta iš gimtinės į hitlerinę katorgą, tiek praliejo ašarų motinos ir seserys." Bet mes prisimename, kaip bolševikams antrąkart sugrįžus į Lietuvą, apie 60 tūkstančių Lietuvos jaunuolių išėjo partizanais į miškus, kaip čekistai su savo parankiniais keršydami partizanų šeimoms, degino jų sodybas, gaudė, vežė, trėmė gyvulių vagonuose tauriausius lietuvius tik ne į hitlerine, bet į stalininę katorgą. Tūkstančiai lietuvių atsidūrė bolševikinėse mirties stovyklose: Čitoj, Intoj, Uchtoj, Vorkutoje, Krasnojarske, Karagandoj, Taišete, Čeliabinske, Dudinkoj, Norilske, Megadane, Verchojanske ir daugelyje kitų Sibiro vietų.
Tikram lietuviui tiek hitlerininkai, tuo labiau sovietiniai bolševikai yra okupantai. Vokiečių okupacijos metais lietuvių liaudis apie šiuos abu okupantus buvo sukūrusi ketureilį:
Dvi birbynės - vienas tonas.
Čia Berlynas, ten Maskva.
Viens raudonas kaip šėtonas,
Kitas rudas kaip šuva.
B. SVIRTĖNAS