ŽVILGNIS Į GYVENIMĄ IR KŪRYBA
Poetės Onos Lukauskaitės-Poškienės vardas XX a. pabaigos kartai nėra plačiai žinomas. Tai suprantama. Poetė nepriklausomybės laikais išleido vos porą nedidelių rinkinėlių, o 1940 m. nutilo. Daug rašytojų ir poetų tada nutilo. Ne visų sąžinė leido eiliuoti ditirambus tironams.
Lukauskaitės pasitraukimas į nuošalį tada kai ką gal ir nustebino, nes tiek jos tėves, tiek ji pati laikėsi vadinamosios kairiosios linijos, šliejosi prie "pažangiųjų", prie "Trečiafrontininkų". Tėvas netgi į Šiauliuose 1919 m. įsikūrusios tarybinės valdžios sudėtį buvo įėjęs. O ir vėliau artimai bendravo su pogrindininkais revoliucionieriais. 1926 m. sušaudytas komunistas Karolis Požėla buvo jų šeimos bičiulis. Tačiau jo žodžiai pasakyti Onai: "Hania, bolševikė iš tavęs neišeis"- išsipildė. Bolševikei reikalingas kietas beširdiškumas, neapykanta, sugebėjimas operuoti melu ir klasta, mokėti sekti ir išduoti. Šito poetė neišmoko nei tėvų namuose, nei pati savarankiškai. Matyt, ir Požėlai to nepavyko padaryti. Ji norėjo padėti kiekvienam nuskriaustajam, kiekvienam vargo ištiktam ir nelaimingam žmogui, nežiūrint, kas jis būtų - žydas ar rusas, vokietis ar lietuvis, darbininkas ar dvarininkas. Tąja mintimi persunkta visa jos kūryba, pradedant pirmuoju eilėraščiu ir baigiant "Lagerio pasakomis". O taip pat ir visas jos gyvenimas bei veikla.
Šitą polinkį poetė, matyt, paveldėjo iš tėvo - tvirto, energingo, tiesaus, atviro, principingo, didelio skriaudžiamųjų gynėjo. O. Lukauskaitė-Poškienė gimė 1906 m. Šiauliuose tuometinio žymaus advokato Stanislovo Lukausko šeimoje. Motina buvo dantų gydytoja, baltgudė, beveik nemokėjusi lietuvių kalbos. Tačiau lietuviškajai vyro veiklai ji ne tik netrukdė, bet ir vaikams nuolat skiepijo mintį, kad jie yra lietuviai.
Lukauskai tada buvo ką tik nelegaliai sugrįžę iš tremties už lietuviškų knygų platinimą spaudos draudimo laikais ir turėjo vengti viešumos.
Prasidėjus I pasauliniam karui, aštuoniametei mergaitei teko paragauti pabėgėlių dalios sunkumų - Lukauskų šeima su daugybe kitų lietuvių pasitraukė nuo vokiečių į Rusiją. Spalio revoliucijos audrą būsimoji poetė praleido Petrograde, savo akimis regėdama visus jos baisumus, orgijas, terorą, badą.
Į Lietuvą grįžo tuoj pat, kai tik buvo įmanoma grįžti - 1919 m. Apsigyveno vėl savo numylėtuose Šiauliuose, kur tėvai turėjo įsigiję namus ir ūkį Lopetiškėse, netoli Bazilionų. Šiauliuose ji baigė gimnaziją, o po kelerių metų studijų Kaune ir Prancūzijoje, vėl sugrįžo į gimtąjį miestą ir čia darbavosi bibliotekoje, šalia to skirdama nemažą dalį laiko poetinei kūrybai, į kurią ją kreipė ir skatino rašytojas K.Boruta.
1933 m. pasirodo pirmasis jos eilėraščių rinkinėlis "Brangiausias pėdas", kuris kultūriniame moterų žurnale "Naujoji vaidilutė (1938, Nr.10) buvo įvertintas šitaip:
"H. Lukauskaitė, išleidusi mažutį eilėraščių rinkinėlį "Brangiausias pėdas", vis dėlto kreipia į save dėmesį, nes išsiskiria iš kitų moterų rašytojų. Kitos moterys poetės dainuoja apie meilę, širdį, saulę ir tai ir yra meilė, širdis ir saulė. H. Lukauskaitė irgi dainuoja tomis pačiomis temomis, bet visa persunkta kita dvasia, į visa žiūrima kitomis akimis. Jai nereikėjo jokių atsisakymų, deklaracijų, bet jos kūryba perdėm "nuskriaustųjų" kūryba. Štai ir lopšinė jos kitokia:
Mik, sūneli, užmik ramiai,
Užmerk šviesias akis.
Vargo krašte tu gimei,-
Neaiški tavo ateitis.
Ir ji visai nebijo ir neverkia dėl sūnaus ateities, bet pareiškia:
Didžiai kovai už ateitį
Tave atiduosiu.
Kitokia jos ir Lietuva... Lietuvą ji mato dabarty, proletaro akimi. Nėra joje romantiškos Tėvynės meilės, bet vargstantys žmonės ir skurdas. Taigi H.Luksuskaitės veidas labai aiškus - nėra nei pažadų, nei priedermių ir... didžiausią papildo nuodėmę, kas mylėdamas -bijo mylėti." ("Naujoji vaidilutė“ 1938m. Nr.10).
Apie kitą poetės rinkinį tas pats žurnalas rašė:
"H. Lukauskaitė š.m. pradžioje pasirodė su antruoju savo kūrybos rinkinėliu vardu "Eilėraščių kraitis". Jau pirmajame savo rinkinyje autorė kėlė socialinius motyvus, o "Eilėraščių kraity" juos dar labiau paryškino" ("Naujoji vaidilutė" 1938, Nr.4).
Pagal jos poezijos motyvus ir keliamas mintis atrodė, kad 1940 m. poetė turėjo išsiskleisti "visais savo žiedais ir lapais", bet taip neatsitiko. Žiaurūs tų metų įvykiai, matyt, priverto ją kai ką permąstyti ir pervertinti iš naujo. Dabar nuo skriaudėjo ji stojo ginti nebe paskiro žmogaus, ne vieno kito benamio vaiko, o visos tautos. Niekad nedėvėjusi lietuviškų tautinių rūbų nuo 1940 m. kiekviena iškilmingesne proga ji puošiasi tik jais; sūnus Erdvilis, niekad nenešiojęs Vyčio ženklelio, 1940 m. prisisega viešai. Tai protestas prieš okupaciją, prieš neteisėtą svetimos kariuomenės įsibrovimą taikion, ramion, niekam blogo nedarančion ir nelinkinčion valstybėn.
1941 m. Lietuvą užpuolus kitam okupantui, vokiečiui, poetė vos nepateko į gestapo rankas begelbstint žmones. Tačiau antroji tarybinė okupacija tai neatsižvelgė ir jos gerų darbų neįvertino. 1946 m. kovo 16 d. buvo areštuota ir nuteista 10 metų.
Įdomų dalyką randame užfiksuotą jos biografinėse nuotrupose. 1946 m. ją teisęs teisėjas, sužinojęs, kad ji advokato Lukausko duktė, prisiminė: "Pažinojau, penktųjų metų revoliucijoje drauge mitinguodavom." Į tai O. Lukauskaitė pareiškė: "Tai tamsta žinai, kad tėvas, gindamas savo tautos reikalą, buvo rusų valdžios 10 m. ištremtas Sibiran. Dabar už tą patį reikalą tamsta nuteisi Sibiran jos dukterį."
Gulago kelius poetė praėjo didvyriškai, pakelta galva, be ašarų, be raudų. Sibiras jai nebuvo pati didžioji nelaimė. Kur kas skaudesnį smūgi jai teko pergyventi, kai žuvo abu jos sūnūs - išėję į kovą prieš antrąją sovietinę okupaciją. Pačiame gyvenimo pavasary žuvusiems savo sūnums ji paskyrė nemažą kūrybos dalį. Sūnų mirtis, reikia manyti, ir buvo pagrindinis jos nuteisino įkaltis.
Absoliučiai vieniša (su vyru buvo teisiškai išsiskyrusi Latvijoje, nes nepriklausomoje Lietuvoje tokio įstatymo nebuvo. Sesuo Jesaitėnė ir brolis pasitraukė Vakarus, tėvai mirę) ji nešė lagerio jungą, stengdamosi, kiek buvo įmanoma anomis sąlygomis, padėti kitiems reikalui esant, nebijodama pakelti ir protesto balsą.
Iš lagerio buvo paleista 1956 m. spalio 16 d. Apsigyventi vėl pasirinko savo tėvų ir savo vaikystės miestą, kurį labai brangino ir kuriam panašiai kaip suomių Maila Talvio paskyrė "Šiaulių miesto kroniką.“
Laiko neleido veltui. Parašė "Lagerio pasakas", apsakymėlių ciklą, skirtą savo žuvusių sūnų vaikystei, sudarė trečią eilėraščių rinkinį "Rasos ir ašaros", iš kurio keletas buvo išspausdinti "Gimtajane krašte" (1967.XI.16). Paminėtina ir jos maloniai, jautriai skambanti eiliuota pasakėlė vaikems "Geroji širdelė".
Poeté mėgo Achmatovą, Gumiliovą, Pavlikovskają. Jų eilėraščius vertė į lietuvių kalbą. Tarp poetės rankraščių rasta ir E. Borutos eilėraščių rusų kalba. Taigi ji vertė ne tik iš rusų į lietuvių kalbą, bet ir atvirkščiai.
Be literatūrinio darbo, O. Lukauskaitė-Poškienė varė dar labai svarbią ir gilią vagą, kuriai reikėjo nepaprastai didelės drąsos, heroiško tvirtadvasiškumo, - ji įsijungė į viešą ir atvirą kovą prieš žmogaus teisių pažeidinėjimus tarybinėje socialistinėje santvarkoje. Bailių patarlė "Prieš vėją nepapūsi"- jai buvo svetima ir nepriimtina. Įstodama į vadinamąją Lietuvos Helsinkio grupę, ji tarsi tęsė savo žuvusių sūnų žygį ir išpirko viso gyvenimo klaidas, išlygino vingius.
Prieš mirtį poetės sieloje įvyko labai reikšmingas lūžis. Visą amžių buvusi abejinga religinėms praktikoms, kai kuriais atvejais nevengusi net aštresnio žodžio Bažnyčios, dvasininkijos adresu ("Šiaulių miesto lyrinė kronika") ji atliko išpažintį, priėmė Švenčiausiąjį, Ligonių patepimą. Ateiste ji niekada savęs nelaikė, nuolatos kartodavo draugams: "Nelaikykit manęs bedieve!" Kartą, dar gerokai prieš ligą, paklausta, kaip norėtų būti palaidota, jeigu ištiktų ją mirtis, atsakė: "Tik katalikiškai!" Bet tada ji, matyt, negalvojo, kad katalikiškas laidojimas yra daugiau, negu karsto įnešimas į bažnyčią, kad norint patekti į vestuvių puotą, reikia ir vestuvinio rūbo.
Mirė poetė Lukauskaitė 1933 m. gruodžio 4 d. artimų bendraminčių rūpestingai slaugoma ir globojama.
Įspūdingos ir daug pasakančios tautai buvo jos laidotuvės. Bendraminčiai atvyko net iš tolimiausių vietovių. Prie duobės skambėjo ne tik atsisveikinimo kalbos, pamokslai, giesmės, bet ir eilėraščiai.
Atgulė poetė savo pamiltųjų Šiaulių žemėje Ginkūnų kapinėse. Atgulė trečioji iš Helsinkio grupės narių. Šalia kun. Karolio Garucko, šalia kun. Bronislovo Laurinavičiaus jos kapas iškilo, kaip sunkiausių lietuvių tautai laikų ir kovų milžinkapis.
Ką galima pasakyti apie Onos Lukauskaitės-Poškienės vietą ateities perspektyvoje? Reikia manyti, nesuklysime tvirtindami, kad lietuvių literatūros istorijoje jos kūryba bus kur kas svaresnis indėlis, negu daugelio tarybinių garsenybių-laureatų. Tiesa, ji nepasiekė Sigridos Undset ar Selmos Legerlof literatūrinės aureolės, bet "Lagerio pasakos" ir po daugelio dešimtmečių kiekvienas mieliau ims rankas, negu painiais ir klaikiais metaforų raižiniais ir negyvų žmonių ir negyvų situacijų nukaltus romanus ar apysakas. Jos atvirai skambančios eilės lietuvio sielai bus artimesnės, negu meistriškai įforminti... smilkalai svetimiems dievams. Jie rūks ir nurūks, palikdami tik laikmečio literatūrai ir asmeniškai autoriaus pavardei amžinos gėdos kvapą...
O. Lukauskaitės literatūrinį palikimą galima skirstyti į 2 dalis: į viešumoje, nepriklausomos Lietuvos metais pasirodžiusią ir vėlesnę - pasaulio šviesos nebeišvydusią, "stalčinę", kuriai nežinia kiek laiko bus lemta klajoti rankraštiniais nuorašais.
Apie išleistuosius rinkinius "Brangiausias pėdas" ir "Eilėraščių kraitis" jau kalbėta. Iš antrosios jos literatūrinės kūrybos dalies reikšmingiausias darbas bene bus "Lagerio pasakos". Šiomis novelėmis poetė pasirodo ne kiek neprastesnė ir epo žanre. Stulbinančiai šiurpius tarybinių lagerių, prarijusių milijonų milijonams jei ne gyvybę, tai jaunystę ir sveikatą, gyvenimo epizodus ji pasakoja nuostabiai paprastai, ramiai, nesijaudindama ir nesigraudindama, o taip pat nejaudindama bei negraudindama. Tačiau skaitytojas pats nesulaikomai ir jaudinasi, ir graudinasi...
"Lagerio pasakos" vertintinos ne tik vien literatūriniu, bet ir istoriniu požiūriu. Daugybė lietuvių (taip pat ir nelietuvių) praėjo tais baisiaisiais "gulago" keliais, bet nedaugelis tepajuto pareigą (tegul ir ne solženiciniškai ar ne lukauskaitiškai) šitą tautos kančių kraitį perduoti kaip šventą atminimo dokumentą vaikų vaikams... Tėvų bei senolių palikti užrašai ateityje gal ne vienam atvertų akis, atidengtų tiesą, kuri taip rūpestingai ir klastingai slepiama ir maskuojame mokyklose, institutuose, universitetuose.
Nemažiau reikšmingas ir eilėraščių rinkinys "Rasos ir ašaros". Jis taip pat nedidelis - kaip ir pirmieji- apie 30 eilėraščių. Eilėraščiams būdingi tie patys lukauskaitiški motyvai, kaip ir jaunų dienų kūrybai. Tiktai tonas, suprantama, jau ramesnis, santūresnis, mintys brandesnės ir svaresnės. Dabar ji ne tik žodį "Dievas", bet ir jo įvardį rašo didžiąja raide:
"Rūpintojėli, gera su Tavim šį vakarą
Nuo kryžkelės į žemę gęstančią žiūrėt."
Žmogaus gyvenimo prasmę poetė supranta visai krikščioniškai: Žmogaus gyvenimas - ne vienadienio drugelio žaismas, bet privalantis nešti vaisių. Žmogus - Dievo kūrybos teisėjas:
"Kad nebūtų skriaudos, nei ašarų -
grūdas pasėtas.
Viešpatie, tas didis Tavo darbas
dar neįpusėtas."
Įdomu skaityti ir mažučių novelių ciklą jos sūnų vaikystės atminimui. Šitie kūrinėliai memuarinio pobūdžio ir atskleidžia dar vieną poetės savybę - pedagogiškumą. Savo sūnus ji auklėjo taip, kad iš tikro išsipildė jos eilėraščio žodžiai:
"Didžiai kovai, kovai už ateitį
Tave atiduosiu."
("Brangiausias pėdas")
"Šiaulių miesto lyrinė kronika" nėra koks meninis dalykas, nors poetė ir buvo nugretinta su Maila Talvso. Tai šiltas savo gimtinę mylinčios širdies pasakojimas apie miesto istoriją, reikšmingesnes jo vietas, statinius, apylinkes. Paprastas, lengvas, nuoširdus pasakojimo būdas daro kūrinį įdomų ir malonų ne tik šiauliečiui, bet ir kiekvienam, kas paimtų jį į rankas. Gaila, kad šitas darbas pažymėtas pirmąja dalimi. Nežinia, kur II d. dingo: gal sąmoningai dėl sunkių aplinkybių, dėl galimų kratų ir konfiskacijų buvo paslėpta ar iš viso liko negimusi ir nukeliavo drauge su ta mylinčia širdimi į numylėtą žemę.
Kiti poetės Lukauskaitės-Poškienės literatūriniai darbai yra mažiau atkreipiantys dėmesį. Tai keletas eilėraščių, vertimai, įvairios biografinės nuotrupos ir kt. Leidžiant jos raštų pilną rinkinį, be abejo, atsirastų ir iš jų įdomių ir panaudotinų dalykų. S.VILTĖ
PASKUTINĖS DIENOS
O. Lukauskaitė-Poškienė sirgo cukralige, kuri paskutiniais gyvenimo metais ypatingai paaštrėjo. Prasidėjus kojų gangrenai, 1983 m. XI pradžioje buvo paguldyta į Šiaulių respublikinę ligoninę. Ten ją kartu su Regina Teresiūte ir vienu kunigu aplankė neseniai iš lagerio grįžęs Lietuvos Helsinkio grupės narys Vytautas Vaičiūnas, iš kurių patyrusi, kad Jones Boruta, fizikos mokslų kandidatas, yra įšventintas kunigu, šaukėsi jo atvažiuoti. Kadangi kun. J. Boruta tuo metu laidojo savo motiną, tad atvažiavęs tik po dviejų dienų ligonę turėjo lankyti jau reanimacijos skyriuje.
Patyrusi iš kunigo Jono, kad jo dėdė, o poetės jaunystės dienų bendražygis Kazys Borute mirdamas išreiškė norą grįžti į tėvų tikėjimą, ligonė pareiškė norą taip pat pasielgti. Atlikusi išpažinti ir priėmusi šv. sakramentus, savo pačios sukurtomis eilėmis šlovino Dievą.
Keista, kad po šito įvykio ligonė iš reanimacijos skyriaus buvo pervesta į bendrąjį ir lankymas pasidarė vėl laisves. Dar keisčiau, kad po šio įvykio ligonė jos pačios ir artimųjų prašymu buvo iš ligoninės išrašyta, o ją globojusiai lagerio draugės anūkei Stasiūnaitei nebuvo duodamas biuletenis. (Stasiūnaitei velionė užrašė savo kooperatinį butą, esantį Kleinerio 32-37 ir visą savo nedidelį turtą). Todėl pagrindinę ligonės slaugymo naštą laisvanoriškai prisiėmė Jadvyga Pekevičienė ir Regina Teresiūtė.
Čia svarbu prisiminti velionės priešmirtinius žodžius, pasakytus Teresiūtei: "Tu man daugiau kaip duktė; padėkok visiems, o ypatingai kunigui Jonui."
Velionė iškeliavo pas Viešpatį 1983.XII.4. Laidojo XII.6. Laidotuvėse dalyvavo nemažas skaičius šiauliečių ir svečių iš visos Lietuvos. Laidojo kunigai Antanas Jokūbauskas ir Feliksas Baliūnas. Kun.A.Jokūbauskas už velionės vėlę atnašavo iškilmingas šv. Mišias. Beje, klebono Kl. Jakaičio nurodymu velionė turėjo būti įnešta bažnyčią tik atgiedoti "Libera", nes taip daroma visiems. Tik po energingo parapijiečių protesto ir apie pusę valandos trukusių derybų iškilmingos šv. Mišios buvo leista atnašauti.
Laidojant pamokslus pasakė kunigai A. Jokūbauskas ir F.Baliūnas. Trumpą atsisveikinimo žodį tarė ir Vytautas Vaičiūnas.
Kalbėtojai priminė Romos imperijos didybę, katakombų Bažnyčios ir tiesos pergalę, kad kiekvienas kapas kalba gyviesiems, tik reikia suprasti šios kalbos prasmę. Gi velionės kapas mus kalba Just. Marcinkevičiaus žodžiais:
ašara Dievo aky
Lietuva ką tu veiki
nieko tavęs neprašau
tik nenutildama šauk
volunge šauk ąžuole
akmeniu kelio gale
Supraskim šio šauksmo prasmę:
"Lietuviais esame mes gimę, Lietuviais norime ir būt!“
Velionės gyvenimas sudėtingas, bet trumpai apie ją būtų galima pasakyti: ji mylėjo, kentėjo, aukojosi.
Velionė nemėgo lozungų apie visa apimančią žmonijon meilę, bet mylėjo žmogų tokį, koks jis yra. Mylėjo piemenuką, našlaitį, kalinį ar nuskriaustąjį. Šios meilės vedama, velionė prieškariniais laikais šliejosi prie kairiųjų, trečiafrontininkų; vokiečių okupacijos metais turėjo nemalonumų nuo gestapo; pokario metais, jos pačios žodžiais tariant, juodasis traukinys išvažiavo Vorkuton:
"Pasitiks mus ten baltosios pūgos.
Vėjas pėdas visas užpustys...
Jei širdis nei audrų nepabūgo
Laisvės daigas sieloj nenuvys."
Ir tikrųjų šis daigas ne tik nesuvyto, bet augo kartu su josios meile. Velionė mylėjo taiką (ne gražius lozungus, ne šūkius), bet tą, kuri spinduliuoja iš vidaus, kuri neša tarpusavio sugyvenimą. Gi toks taikos supratimas atitinka Helsinkio Baigiamo akto dvasią ir raidę.
Štai dėl ko velionė sveikino Helsinkio Baigiamąjį aktą ir kartu su savo vienminčiais kūrė Lietuvos kontrolės grupę.
Bet... gyvenimo ironija -kiekviena tyra meilė apdovanojama kančia. Velionei teko kentėti savo draugų kančias, kurių keliai po Sibirą ir Uralą kryžiavosi.
Šiandieną velionės draugų vardus stengiasi ištrinti iš istorijos, bet jie ne ranka rašyti, o kančia įausti į patį gyvenimą.
Kalbėtojai priminė, kad stovint prie velionės karato, pravartu prisiminti ir jos tėvo žodžius, pasakytus carinės Rusijos teisme, kur teisiamas už Lietuvišką literatūrą pareiškė: "Savo veiksmuose aš nesivadovauju patogumais ar nauda, bet tiesos ir laisvės supratimu“. Reikia prisiminti ir velionės didžiai gerbiamo kunigo Sigito žodžius, pasakytus mūsų dienų teisme: "Imu savo kryžių, spaudžiu, bučiuoju ir laiminu jį. Garbė Jėzui ir Marijai!
Tiesa, velionė sąmoningai Kristaus kryžių prispaudė prie savo krūtinės tik gyvenimo pabaigoje, bet ji gyveno Evangelijos dvasia. Todėl jai tinke Kristaus pasakyti žodžiais "Jai daug atleista, nes ji daug mylėjo. Ji gyveno aukos dvasia, todėl turėkime vilties, kad Dievas ją priims į savo džiaugsmą. Turėkime vilties, nes gėrio siekime ji bendradarbiavo su švento gyvenimo kunigais kaip Laurinavičius ir Garuckas. Turėkime vilties, nes ir ji pati glaudėsi prie Nukryžiuotojo, kreipėsi į Jį šiais žodžiais:
"Gera su Tavim, Rūpintojėli,
Iš kryžkelės į žemę gęstančią žiūrėt.
Išlaisvintos širdies jau niekas nepavergia,
Tad eikim žmogų vargstantį paguosti ir mylėt".
Atsisveikindamas su velione, V.Vaičiūnas, dėkodamas Dievui, kad stiprino velionę gyvenimo kelyje, kad ji atėjo ir išėjo pakelta galva, kad nesuklupo prieš dabarties stabus, padeklamavo Brazdžionio eilėraštį "Garbė Tau, Viešpatie!"
Po laidotuvių buvo pagiedota "Marija, Marija" ir "Lietuva brangi."
A.ŽARA