Nebėra tų, kurie prieš šimtą metų organizavo, rūpinosi ir leido pirmąjį mūsų periodinį leidiny "Aušrą". Šiandien jau visiškai kita karta, kitokie vargai slegia lietuvio pečius ir širdį. Tačiau kaip Alkos kalne neužgęstanti gabija, taip ir nūnai po viso amžiaus tebešviečia mums rūpestingų lietuvių pastangomis užžiebtas švyturys, daug ką primenąs, daug ko pamokąs, daug apie ką priverčiąs pamąstyti ir veikti.
Tikrai kuo nuoširdžiausiai padėkotų visų pakraipų ir įsitikinimų aušrininkai, kad po šitiek metų jie vėl prabilo iš laikraščių, radijo, žurnalų puslapių, kad jų darbas, gal ir nepakankamai objektyviai, ypač Lietuvoje, buvo įvertintas, paminėtas ir kiek įmanoma pagerbtas.
Tebūna leista atgaivintos "Aušros" leidėjų vardu padėkoti visiems, kas Lietuvoje 1983 kovo 16 Vilniaus universitete Teatro salėje organizavo mokslinę konferenciją ""Aušra" ir visuomeninis judėjimas XIX a. pabaigoje", kas "Literatūroje ir mene" išspausdino straipsnį ""Aušros" poveikis literatūros kūrėjams" , kas skaitė paskaitas ar kitaip apie ši "Aušros" jubiliejų užsiminė. Nuoširdžiai dėkojame ypač visoms užsienio radio stotims taip dosniai, išsamiai ir aktualiai supažindinusiom mūsų visuomenę su "Aušra" ir jos reikšme mūsų tautai.
Tiesiame ranką ir Lenkijoje LVKD Centro valdybos organo redkolegijai, kuri savo leidžiamąja "Aušroje" skyrė net kelis straipsnius šiam jubiliejui.
Tegul mūsų darbai, mintys ir veikla būna nukreipta į ateitį - šviesią, vieningą, laisvą. Teneskaldo mūsų jėgų, mūsų pastangų asmeninės užgaidos, įnoringos tendencijos. Riekus neapsunkinkime bendro darbo, kuris skiriamas būsimos vieningos ir laisvos Lietuvos labui.
Tešviečia mums visados ir visur lietuvių pasiryžėlių triūsas, nenuėjęs vaitui ir dar šiandien įkvėpiąs mus kovoti už tuos pačius idealus.
Minėkit ne pragaištį, mirtį, kapus,
Bet kovą, vien kovą lig galo;
Geresnio paminklo didvyriams nebus,
Kaip vykdymas jų idealo.