Šiemet sueina 100 metų nuo prelato Blažiejaus Čėsnio gimimo ir 40 metų nuo mirties. Tai buvo vienas žymiausių XX a. Lietuvos teologų, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Kauno metropolijos kapitulos prelatas ir popiežiaus rūmų monsinjoras.
B.Čėsnys gimęs 1884 m. vasario 13 d. Telšių apskr. Luokės valsč. Paluklaukio viensėdy. Pradžios mokslą išėjo Luokėje, vidurinį -Palangos progimnazijoj, teologijos mokslus - Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, o aukštuosius -Katalikų dvasinėje akademijoje Petrapily. Juos baigė teologijos magistro laipsniu.
Gydytis buvo išleistas į Šveicariją ir ten, Friburge, 1903- 1911 m. studijavo tomistinę filosofiją, teologiją bei indologiją ir parašė darbus daktaro disertacijai. Tačiau daktarizuotis nesuspėjo, nes prieš pat egzaminus vysk. Cirtautas jį atšaukė į Kauną ir paskyrė Žemaičių kunigų seminarijos profesorium, bet rusų valdžia jo netvirtino, kaip neištikimo (leistas gydytis pusę metų, jis užsienyje studijavo trejus metus). Tačiau tai nesukliudė jį patvirtinti Petrapilio Katalikų dvasinės akademijos profesorium. Ten 1911-1918 m. jis dėstė dogmatinę teologiją (išleido šafirografuotas paskaitas studentams "De gratia", "De Sanctissima Trinitate", "De Incarnatione Verbi Dei" už šiuos darbus 1917 m. gavo teologijos daktaro laipsnį).
Po Spalio revoliucijos Akademiją likvidavus, 1919-1921 m. Katalikų universitete Liubline (Lenkijoj) dėstė dogmatinę teologiją, dogmų istoriją, sanskrito ir lietuvių kalbas, rekomenduotas prof. Boduen de Kurtené, kurį jis čia pavadavo.
Nuo 1922 m. vasario 16 d. Lietuvos U-to Teologijos-filosofijos fakulteto ordinarinis profesorius. Metus (1922-1923) buvo U-to sekretorius, penkeris (dviem atvejais)- Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas, o 1929-1936 m. Universiteto prorektorius studentų reikalams. Be to, nuo 1926 m. Studentų bažnyčios rektorius ir pamokslininkas.
1944 m. vasarą, frontui artėjant prie Kauno, profesorius išvažiavo į tėviškę ir ten rugpjūčio 1 d. mirė. Palaidotas Luokėje.
Spaudoje B.Čėsnys dalyvavo nuo 1906 m. Rašė istorinio ir apologetinio turinio straipsnius "Nedėldienio skaityme", "Šaltinyje", "Ateityje", "Vadove" (Darvinas ir teologija, Krikščionių Trejybė ir Bramanų Trimurti 1912), "Draugijoje", "Ganytojuje", "Sotere" (Nikėjos sinodas, Graikų-romėnų dievai gelbėtojai), "Tiesos kelyje" (Tariamieji tikybos laisvės pionieriai, Krikščionių atgaila senovėje), "N.Romuvoje" (Veikliosios meilės religija), "Židinyje" (Gimė iš Panos Marijos, Kristaus gimimas ir mitai) ir kt.
Petrapily profesoriaudamas veikliai dalyvavo viešajame Petrapilio lietuvių gyvenime kaip Lietuvių ir Žemaičių labdaros draugijos pirmininkas ir vicepirmininkas, Nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos Petrapilio skyriaus pirmininkas ir vienas kūrėjų, Č.Sasnausko vardo draugijos organizatorius ir pirmininkas. Rusijos lietuvių seime Petrapily 1917 m. vadovavo Lietuvių katalikų frakcijai.
Visuomeninės veiklos Čėsnys nevengė ir Kaune. 1923-1924 buvo Šv. Vincento Pauliečio d-gijos CK pirmininkas. Tuomet buvo organizuojama didžioji invalidų prieglauda Strėvininkuose.
1929-1933. -Katalikų mokslo akademijos vicepirmininkas ir Lietuviškosios Enciklopedijos bendradarbis bei jos redakcijos narys.
Čėsnys buvo kompozitoriaus Česlovo Sasnausko artimas bičiulis ir jo talento gerbėjas. Suorganizavo jo vardo draugiją ir apie jo kūrybą rašė spaudoje: "Lietuvių balso" 1916 (Petrapily), "Muzikos mene" 1924(Kaune), "Muzikos aiduose" 1926 (Klaipėdoj), "N.Romuvoje" ir kitur. 1916 m. išgelbėjo iš svetimų rankų kompozitoriaus kūrybos palikimą, ir išpirko autoriaus teises jo spausdintiesiems kūriniams bei rankraščiams ir juos pargabeno Lietuvą. 1916 sausio 5 d. mirusį Sasnauską palaidojo Petrapily. Čėsnio rūpesčiu kompozitoriaus palaikai buvo parvežti į Lietuvą ir palaidoti Kaune kapuose. Deja, Vytauto prospekto kapus naikinant vargšas kompozitorius vėl turėjo kitur ieškotis ramybės...
Įvairiomis progomis Česnys parašė atsiminimų apie vysk.Pr.Būčį, Maironį, arkiv. J.Matulaitį ir kitus.
Prel. B. Čėsnys buvo labai patrauklus, elegantiškas ir simpatiškas žmogus: aukštaūgis, lieknas, lėtų judesių ir apgalvoto žodžio. Kunigo sutana darė jį dar išlakesnį. Kalbėjo remiai, tyliai, neskubėdamas. Tikras žemaitis. Dogmatinę teologiją jis dėstė Teologijos-filosofijos fakulteto teologijos skyriuje (kunigų seminarijoj). Studentai pasauliečiai regėdavo jį ateinantį į prorektoriaus kabinetą didžiuosiuose U-to rūmuose, sėdėjo per iškilmes rūmų salėje, matė Studentų bažnyčioje. Švelnus, kitą suprantantis ir atjaučiantis buvo žmogus, be galo taktiškas, todėl visų gerbiamas ir mylimas. Ir jis mylėjo studentus ir, kuo galėdamas, kiekvienam padėdavo. Nepajėgiančiam susimokėti už mokslą "duodavo paskolą", kurios niekas niekada turbūt jam negrąžino. Kai mokslapinigių mokėjimo metu jo algos lėšоs рasibaigdavo, ant savo kabineto durų prisegdavo raštelį: "Paskolos reikalu prašom nebesikreipti: išbaigiau"...
Nepaisè prelatas nei kepuraitės spalvos, nei tautybės. Visiems lygiai buvo prieinamas. Klasikinės filologijos katedros vedėjo prof. Vladimiro Šilkarakio knygoje asu radęs jam rašytą prorektoriaus laiškutį. Vienas žydukas norėjo stoti į medicinos fakultetą, bet atestate neturėjo lotynų kalbos pažymio. Su savo bėda vargšas kreipėsi į prorektorių, ir tas rašė Šilkarskiui, prašė pagelbėti vargšeliui, t.y. įrašyti "patenkinamai"...
B.Čėsnio autoritetas buvo magiškas ir žodis -tylus, ramus žodis -kerintis. Tai gali pavaizduoti "kovos su policija" epizodas.
1934 ar 35 metų pavasarį, prieš pat Velykų atostogas, lenkai baigė draskyti Vilniaus krašto lietuvių kultūros židinius. Uždarė paskutines lietuviškas mokyklas ir šv. Kazimiero draugijų skyrius. Reaguodami į tai, Kauno universiteto studentai iškūlė langus lenkų gimnazijai Kaune ir apstumdė vieną kitą lenkelį. Neramumo tildyti stojo policija. Studentai šoko prieš policiją. Užėjus vakarui, grumtynės tądien baigėsi. Užtat rytojui taisėsi abi pusės. Studentei nuo pat ryto mitingavo Teisių fakulteto rimuose (Mickevičiaus-Donelaičio gatvių kampe), kur buvo Didžioji salė, o policija susikvietė raituosius savo brolius į antrosios nuovados kiemą Donelaičio-Gedimino gatvių sankryžoj. Studentai buvo ginkluoti lazdomis ir akmenim. Kai ką turbūt turėjo ir policija. Studentų retas kas nesiruošė į kovą. Net neolituanai, kurie visuomet stovėjo už valdžią, ir tie dabar buvo solidarūs su visais. Mat vakar vakarą "faraonai" (taip pravardžiavo policininkus) vienam jų korporantui buvo užvažiavęs "bananu" (gumine lazda). Taigi ir neolituanai "stojo opozicijon". Mitingavo ligi gerų priešpiečių. Kalbėjo visų draugijų ir korporacijų atstovai, balti, juodi ir raudoni. Mitinguojančiųjų raminti atėjo rektorius prof. V. Čepinskis, karštas žmogus. Su vargu jis prasistūmė laiptais ir koridoriumi ligi salėje stovinčios katedros. Pyko, barėsi, karščiavosi rektorius, tačiau nieko neįtikino. Rektorius išėjo. Staiga kažkas sušnibždėjo: "Čėsnys!" Ir tikrai, pasigavęs taksi, atskubėjo prorektorius. Šiaip jis vaikščiodavo pėsčias, nors gyveno tolokai nuo universiteto, Vilniaus gatvės pradžioj, prie Studentų (švenčiausio Sakramento) bažnyčios, dabar uždarytos ir paverstos į kino teatrą. Bėdą išgirdęs, skubėjo važiuotas. Išlipo Čėsnys iš automobilio, studentai prasiskyrė ir takas savaime pasidarė. Ramiai, laisvai užlipęs laiptais, prorektorius atėjo į katedrą. Nutilo, nuščiuvo salė. Kiek patylėjo ir kalbėtojas. Po to ramiai prabilo:
-Kolegos! Jus gerai suprantu ir vertinu. Nesvetimi jums tautos ir tautiečių reikalai. Ne kitaip daryčiau ir aš, jumis dėtas. Pritariu ir jumis gėriuosi. Parodyti pasipiktinimą lenkais ir į jų nedorus darbus reaguoti reikia. Tačiau neskubėkim ir šaltai pasvarstykim: su kuo dabar kovojam? Su savaisiais tvarkos palaikytojais. Patys su savimi. O tie, prieš kuriuos keliame balsą, galės dėl to šaipytis ir trinti rankas. Pagalvokit, kolegos.
Aš siūlau taip. Meskit mitingavę ir grįžkite prie darbo. Širdį išliejot ir gana. Tegu priešas žino mūsų susiklausymą ir drausmę. Žinoma, šitokie jūsų minia, gatvių neužtvindžiusi, išnykti negali. Aš skambinau Policijos valdybai ir už jus laidavau, kad nieko bloga nepadarysit. Ramiai Mickevičiaus gatve ir Laisvės alėja pereisit ir išsiskirstysit. Policija jūsų nekliudys. Susitarėm. Tai bus rami ir tvarkinga, graži protesto demonstracija. Visiems bus geriau.
Ir Čėsnys nutilo. Niekas nebemėgino jam prieštarauti. Visi buvo įtikinti. Perėjom Mickevičiaus gatve ir Laisvės alėja ligi Lukšio gatvės ir išsiskirstém. Tuo viskas baigėsi. Policija iš kiemų, iš užkampių stebėjo, bet nesirodė. Toks buvo Čėsnio autoritetas ir studentams, ir policijai.
Čėsnys buvo ir didelis taikintojas. Pastebės, būdavo, gabų jauną žmogų ir neleidžia jam "pyktis su valdžia". Paminėtini kunigo Pauliaus Jako ir žurnalisto Juozo Keliuočio atvejai.
Neseniai kunigu tapęs, Jakas buvo pradedąs maištauti. Buvo jis Kauno bazilikos vikaras. Dėl savo ar svetimos kaltės keliamas į provinciją, Jakas pasišiaušė. Regėdamas tikras ir netikras konfratrų ydas ir blogybes, jų nedangstė, nenutylėjo, o išdėjo paskvilio pobūdžio knygelėj "Krikščionybės tragizmas". Tuo užsitraukė Arkivyskupijos kurijos rūstybę. Toji norėjo pasielgti su juo visai griežtai. Jakas purkštavo ir nusileisti nenorėjo. Nežinia, kuo būtų pasibaigus š nelygi kova, jei ne prelatas Čėsnys. Jis kun.Jaką apramino ir prikalbino, kad, užuot dirbęs griovimo darbą, imtųsi kurti ką pozityvaus. Rašyti jis galis. Tai rodanti ir ana nelemtoji brošiūra. O kurijoj užtarė Jaką ir galiūnus įtikino palikti jį ramybėje. Esą gabus, todėl naudingesnis būsiąs paliktas Kaune ir rašydamas, negu provincijos užkampy dykinėdamas. Ir taip be ypatingų pareigų Jakas gavo kunigauti mažytėj Pranciškonų bažnytėlėj Mažojoj darbininkų gatvelėj. Tenai jis sakydavo pamokslus gegužinių ir birželinių pamaldų metu, tenai sudėjo "Ji daugel mylėjo" ir kitas pamokslų knygas, ten parašė "Socialinę krikščionybę", "Naują humanizmą" ir kitas knygas. Gabus ir kietas žmogus buvo kun. P. Jakas, tik gal truputį išdidus. Sovietų okupacija palietė ir jį: dešimtį metų turėjo sėdėti psichiatrinėje ligoninėje, palūžo ir baigė gyvenimą labai liūdnai...
Panašiai kaip su kun. Jaku, Čėsniui išėjo ir su Juozu Keliuočiu. Katalikų visuomenės remiamas išėjęs mokslus Paryžiaus Sorbonoj, prie dešiniosios spaudos Keliuotis nebepritapo ir ėmė svajoti apie "savą" Laikraštį. Kaip jam tai būtų pasisekę, nežinia. Bet pagalbon ranką ištiesęs jam Čėsnys:
- Esi mokytas, neblogas žurnalistas. Tačiau nepamiršk: gerų norų nepakanka. Laikraščiui leisti vienų gabumų per maža. Reikės ir pinigo. Išleisi numerį, kitą - ir tuščia kišenė. Prasimušti mažai skaitančioj visuomenėj nelengva. Aš siūlyčiau: dėkis į bendrovę su pinigingais kanauninkais. Jų bus pinigai, tavo talentas, energija ir ryžtas, kalbėjo Čėsnys.
Keliuotis sutikęs. Susikūrė "Naujosios Romuvos" bičiulių draugija, kurios vardu tas gražus ir turiningas dvisavaitinis žurnalas nuo 1930 m. ir buvo leidžiamas. Redaktoriui nė nejuntant, Čėsnys įkvėpė žurnalo pakraipą: ieškoti, ne kas mus skiria, o kas vienija ir jungia. Ne vien atskirų asmenų, bet ir visos lietuvių visuomenės Čėsnys buvo taikintojas.
"Naujosios Romuvos" bičiulių draugijos užuomazga ir stuburas buvo keturi kanauninkai: Vytauto Didžiojo universiteto prorektorius Bl. Čėsnys, Dotnuvos žemės ūkio akademijos prof. Fabijonas Kemėšis, Kavarsko klebonas ir Ukmergės dekanas Leones Špakevičius ir Naujosios Žagarės klebonas Joniškio dekanas Konstantinas Jazdauskas. Ant šitų keturių piliorių rymojo vėliau visoj Lietuvoj išplitusi "Bičiulių draugija".
Ir medžiagos nemažą dalį "Naujajai Romuvai duodavo Čėsnys, tikriau jo "atvirų durų ketvirtadieniai". Popiečiais tądien į jo svetainę susirinkdavo Kauno šviesuoliai-inteligentai. Visokio plauko ir visokių pažiūrų. Čėsnys buvo didelis tolerantas, todėl visi gerbė ir mėgo. Ir susirinkdavo ne niekų taukšti, o kultūrinėm temom pasikalbėti. Būdavo ten ir gamtos, tiksliųjų mokslų atstovų, ir humanitarų, istorikų, literatų, publicistų. Kiekvienas jam skirtą ketvirtadienį plačiau pakalbėdavo apie savo srities naujienas, aktualijos ir painiavas, kiti pasiklausydavo, paklausinėdavo, padiskutuodavo. Kitą ketvirtadienį dominuodavo kita mokslo ar kultūros sritis. Pokalbiuose būdavo ir žurnalo redaktorius. Jam ten buvo rugiapjūtė...
Nedaug kas ir juto, kad, šešėly stovėdamas, Čėsnys yrs sąjūdžio spiritus movens.
Ir Studentų bažnyčios rektorius Čėsnys buvo rūpestingas. Bažnyčią gražiai, skoningai atnaujino pasikvietęs dailininką Adolfą Valešką, taip pat "Romuvos" dvasios žmogų. Valeškos darbo mozaikinis Kristaus atvaizdas virš frontoninių lauko durų ir šiandien, rodos, tebėra.
Pamokslininkas Čėsnys buvo žinomas. Tiesa, balsu jis nedrebino bažnyčios sienų, netrenkė sakyklos, bet pamokslai būdavo turiningi, gerai paruošti ir pasakyti pagal iškalbos taisykles su poetiškai lyriniu atspalviu. Jo balsas nebuvo stiprus, ne oratoriaus. Tačiau iškilmingiausiomis progomis, Vasario Šešioliktosios ir kitų panašių švenčių metu, laidojant žymų asmenį (berods, ir Vaižgantą) bazilikoj pamokslą sakydavo ne kas kitas, o prelatas Čėsnys.
Švenčių dienomis per pamaldas 1l val. Studentų bažnyčia būdavo pilna. Jei ne nuolatiniai, tai labai dažni tų pamaldų dalyviai ir pamokslų klausytojai buvo du profesoriai - gamtininkas Pranciškus Šivickis ir filesofas-filologas Vladimiras Šilkarskis.
Eruditas buvo Čėsnys. Ne vien dėstomojo dalyko, dogmatinės teologijos, buvo žymus specialistas, bet gerai mokėjo ne vien senąsias graikų ir lotynų kalbas, bet ir sanskritą. Buvo vienas lietuvių indologų. Mokėjo slavų ir didžiąsias Vakarų Europos kalbas. Ir stilistas buvo: visoki lotyniški diplomai ir dedikacijos buvo Čėsnio darbo.
Didžiausia Čėsnio yda buvo plunksnos baimė. Jei ne toji baimė, jis būtų mums palikęs ne vien disertacijas, užmirštas kažkur universitetų archyvuos, ne vien šafirografuotas paskaitas studentams, ne vien turiningus straipsnius senuosiuose žurnaluose, bet ir ne vieną tomą teologijos ir indologijos mokslo darbų. Deja, šiuo atžvilgiu buvo panašus į mūsų didįjį Jaunių ir savo erudiciją nusinešė su savimi į kapus...
J. DIRVINIS