I.KRAŽIŲ KRUVINOSIOS DRAMOS SUKAKTIS
1983 m. sukako 90 metų nuo Kražių skerdynių. Kražiečiai ruošėsi šią šventą sukaktį tylomis paminėti rugpjūčio 21 d. per šv. Roko atlaidus. Bet ir tylų kražiečių pasiryžimą malda pagerbti už Bažnyčią mirusius kankinius išgirdo saugumo organai ir ėmėsi skubių priemonių. (Paskelbti kiaulių marą ir uždaryti visus kelius buvo jau vėlu). Šventės išvakarėse buvo griežtai įspėtas Kražių klebonas, kad nebūtų jokio minėjimo, kad nė žodeliu nebūtų prasitarta apie 1893 m. istorinį Kražių įvykį.
Šventės rytą į atlaidus vykstą maldininkai pastebėjo Kražiuose daug milicijos pareigūnų ir saugumiečių, kurie ypač stebėjo bažnyčioje jaunimą, prieš pamaldas einantį kryžiaus kelius.
Keliuose į Kražius uniformuoti milicijos pareigūnai uoliai tikrino vairuotojus, neaplenkdami ir maršrutinių autobusų. Vienas vairuotojas pasakė: "Matyt, kaip dabartinė valdžia solidarizuojasi su carizmu. Pavergėjų siekimai panašūs, tik pavadinimai ir priemonės kitos".
Šv. Roko atlaidų pamaldos ėjo įprasta tvarka. Nepaminėti Kražių kankinių vardai nei Mišių maldose, nei pamoksluose. Tik bažnyčioje ir šventoriuje neįprastai daug jaunimo tik nuo vargonų pasigirdo kražiečiams negirdėtos, jaunais balsais giedamos giesmės, akompanuojamos styginiais muzikos instrumentais; tik vieną momentą grauduliu suvirpėjo pamokslininko balsas, kai jis nedrąsiai maldininkus kvietė "mylėti Bažnyčią taip, kaip mūsų bočiai mylėjo!.."
Pamaldos pasibaigė. Bažnyčia ištuštėjo. Išėjo iš bažnyčios, ašarą nubraukęs, paskutinis kunigas. Bet šventoriuje šimtai jaunimo vis dar neskubėjo skirstytis. Tarsi ko tai laukė, tarsi šventei ko tai dar trūko... Pagaliau jaunimas suklupo ant kankinių krauju aplaistytos žemės ir, garsiai kalbėdami Rožančių, pradėjo keliais eiti apie bažnyčią. Bažnyčią apėję ir klūpomis suėję bažnyčią, maldininkai sugiedojo "Marija, Merija", "Lietuva brangi" ir, pageliau, Mišiomis už Kražių ir visos Lietuvos kankinius šventė buvo užbaigta.
II. KRAŽINČIAI ŠAUKIA KOVOTI
Kražių bažnyčios gynimo istorija XIX a. pabaigoje buvo pasauliui žinomas įvykis. Tačiau šiandien ne vienam lietuviui Kražių kruvinoji drama yra paslaptis. Todėl 90 metų sukakties proga pravartu iš tolimos perspektyvos pažvelgti į šį įvykį ir apmąstyti. 1893 m. lapkričio 22 d. Rusų carinės imperijos valdžia suruošė kruvinas skerdynes kražiečiams, neduodantiems uždaryti bažnyčios. Į kražiečių didelį prisirišimą prie savo bažnyčios, jų nepaklusnumą valdžios sauvalei, okupantai atsakė neregėtu žiaurumu. Maldininkų minias mušė geležini sagstytais bizūnais, kardais, trypė arklių kanopomis, šaudė pistoletais, kitus vijo iki Kražantės, kur jie bėgdami per lūžtantį ledą, prigėrė. Šventoriaus žemę aplaistė kankinių kraujas. Išvaikius minią iš bažnyčios, toliau buvo tęsiami kruvini plakimai, vykdomi areštai. Bažnyčia buvo išniekinta, altoriai išdaužyti, aplinkiniuose kaimuose buvo kazokų prievartaujamos mergaitės ir moterys. Dvi nuo prievartavimo mirė. Vienas tėvas, gynęs dukters nekaltybę, buvo užmuštas. Negana to. Aktyvesni beginkliai bažnyčios gynėjai buvo kišami į kalėjimus, teisiami, siunčiami į katorga. (Ginkluoti užpuolikai visada kaltina užpultuosius).
Tačiau istorijos teismas parodė, kas turi būti sodinamas į kaltinamųjų suolą ir kieno pusėje yra tiesa.
Gaila, kad ši tiesa ypač šiandien daugeliui mūsų liko nesuprantama ir net nežinoma. Ne tik jaunimas, bet ir senesnieji inteligentai aiškiai nesusigaudo, kas yra nutikę Kražiuose ir kokie įvykio padariniai.
Kiek prasmingas ir kuo reikšmingas buvo tasai žemaičių užsispyrimas nepaklausyti valdžios reikalavimų? Kam tas baisus daugeliui likimas, bemiegės budynių naktys, žaizdos, mirtys, nerimas, katorgos, badas?.. Ar tikslinga buvo sukloti tiek aukų dėl vienos, deja, jau uždaryto vienuolyno bažnyčios, be kurios parapija vis dėlto nebūtų žlugusi?
Toks klausimas kyla dabartiniam, XX a. pabaigos "praktiškajam" žmogui, kuris klimpte įklimpęs į kombinacijas ir kone iki nervų pakrikimo svarsto, kas geriau, pelningiau, patogiau, saugiau...
Tada niekas neklausė: apsimoka ar neapsimoka lieti kraują, guldyti galvą, kuo baigsis kova, kokie bus tolimesni jos rezultatai. Lietuvis žinojo - katalikui tikėjimas, Bažnyčia yra brangesnės vertybės už gyvybę. Šitaip jis ir elgėsi, nėjo į jokius kompromisus..
Čia slypi Kražių, Kęstaičių ir kitų bažnyčių gynimo nuo rusų d1dybė ir šventas grožis. Kražiečių kova buvo tuo labiau didinga, kad jie stojo ginti bažnyčios, nepaisydami, kad neatsilaikys užpuolikams. Rusų valdžia po 1831 ir 1863 m. sukilimų buvo uždariusi Lietuvoje 46 vienuolynus ir 23 bažnyčias bei koplyčias. Kęstaičių nesėkmė tebebuvo gyva, kaip vakarykštis įvykis. Tad ko buvo galima tikėtis?
Ir vis viena bejėgiai laimėjo. Nors ir didelėmis aukomis apmokėjo savo pergalę. Laimėjo ne iš jėgos pozicijos, ne okupantų juridiniais įstatymais, bet morališkai - savo nepalaužiamu religingumu, vienybe, bebaimiu pasiryžimu kentėti, net mirti už kilnią idėją. Galiūnas liko sukompromituotas prieš visą pasaulį. Grąžino kražiečiams jėga per kraują ir lavonus išplėštą bažnyčią. Ir daugiau nekišo rankų prie Lietuvos bažnyčių. Nepaliestos liko ir tos, kurios buvo jau numatytos artimiausiu laiku po Kražių uždaryti ir likviduoti. Kražių laimėjimas buvo reikšmingas visai Lietuvos Bažnyčiai.
Kražių bažnyčios gynimo kova ir moralinė jos pergalė daug lėmė netiesioginiai ir Lietuvos nepriklausomybę.
Kražiečių kova labai pakėlė visos tautos dvasią, pasitikėjimą savo jėgomis, sąmoningumą. Tą pripažįsta visi autoriai, rašę apie Kražius. Dr.A.Viskanta rašo, kad kražiečių kova "be galo sužadino visoje lietuvių tautoje savo vertės pajautimą ir sustiprino jos atsparumo jėgą; o tas dalykas nepaliko be reikšmės ir politiniu atžvilgiu ir, be abejo, daug nusvėrė kovoje už Lietuvos nepriklausomybę".
GULAG'e kankinio mirtini miręs Kražių kunigas Stanislovas Rimkus "Žemaičių prieteliuje" (1940 m. Nr.15) rašė: "Kražiai yra savotiški lietuvių Termopiliai, orleanas. Su Kražiais yra surištas mūsų tautinis atgimimas, kuriam kelią parengė ir davė pagrindą liaudyje giliai įsikūnijusi katalikybė. Kražiai yra taškas, kurie parodo, kad tik krikščioniška lietuvių tauta galėjo gyvastingai šaukti ir reikalauti nepriklausomybės".
Kražių bažnyčios gynėja M.Petravičiūtė savo atsiminimus baigia tokiais žodžiais: "Kražių bažnyčia yra mūsų tautos amžinumo, nenugalimumo simbolis. Bet jis, Kražių ženklas, yra taip pat sąlyga ir įspėjimas lietuviams į ateitį".
Tas laikas, kurį ši kražieté numatė, yra atėjęs. Šiandien daug galingesnė ir klastingesnė jėga kėsinasi ne į pavienių bažnyčių likvidavimą, bet į kiekvieno lietuvio-kataliko širdies šventovę, jo sielą. Grandiozinis nureliginimo planas sistemingai vykdomas melu, apgaule, klasta, prievarta ir kitomis žmogaus elementarias teises ignoruojančiomis priemonėmis. Geriausi Lietuvos kunigai, ištikini Bažnyčiai ir Tėvynei piliečiai grūdami į kalėjimus, stumiami po mašinų ratais, žudomi, terorizuojami. Bet ir iš kiekvieno eilinio tikinčiojo sielos stengiamasi išplėšti Dievą, visas amžinąsias sielos vertybes. Prieš tikinčių tėvų valią iš kiekvieno vaiko plėšiama meilė Dievui, Bažnyčiai, bet kokiam kilnesniam idealui. Taip jaunimas stumte stumiamas į plintantį girtuokliavimą, chuliganizmą, moralinį puvimą...
Kai iš kražiečių buvo rengiamasi išplėšti bažnyčią, jie sušuko: "Neduosim! Kraują liesim – neduosim!" Tad akivaizdoje dabartinių sieloms apiplėšti taikomų priemonių visa tauta turi vieningai sušukti: "Neduosim! Neleisim!.." Sušukti taip tvirtai ir drąsiai, kaip prieš 90 metų sušuko kražiečiai. Tik šitaip lietuvio krikščioniškoji širdies šventovė, nežiūrint pralaimėjimų, gali išlikti nesugriauta.
Pagaliau į kražiečių kovotojų kančią galima pažvelgti ir pačia giliausia -religine prasme. Ar toji kančia buvo nenaudinga? Ar ji neįėjo į Bažnyčios kančių lobyną? Jų kančia buvo tikrai nekalta ir šventa. Tai buvo kančia už Bažnyčią, už Kristų! Ir Kražių kankiniai, kurių kaulai dūlėja Kražių kapinėse, stovi šalis kitų kankinių, kuriuos maldoje dažnai kreipiamės: "Visi Lietuvos šventieji kankiniai, melskitės už mus!"
III. KRAŽIŲ KANKINYS KUN. STANISLOVAS RIMKUS
1983 m. rugpjūčio 21 d. šv. Roko šventės dalyviai, minėdami prieš 90 metų didvyriškai kritusius Kražių bažnyčios gynėjus-kankinius, kartu tylomis -in pectore- prisiminė prieš 40 metų kankinio mirtimi GULAG'e mirusį Kražių vikarą kun. Stanislovą Rimkų. Jo vardas Lietuvos kankinių martirologijoje liko mažai pastebėtas tarpe begalinės eilės kitų Tėvynės kankinių, nekaltų aukų, žuvusių šio amžiaus 5-eme dešimtmetyje tirono Stalino ir jo garbintojų genocidinės mašinos nasruose. Nors ir labai sunkiomis pavergtos tautos sąlygomis, audringų dešimtmečių laiko dulkėse nepajėgė užmaršties kapuose palaidoti šio švento Žemaičių sūnaus atminimo. Ši asmenybė negali būti pamiršta, Jo artimieji per dešimtmečius iki šiandien išlaikė gyvą atsiminimą apie švento, uolaus kunigo gyvenimą, darbus, surinko šimtus lapų archyvinių duomenų. štai jų žiupsnelis.
Kun. Stanislovas kunigavo tik 4 metus (Kražių vikaras 1936-1940 m.). Tačiau per tokį trumpą laiką jis Bažnyčios ir Tėvynės gerovei yra daug davęs. Po trumpos heroiškai šventos veiklos jaunojo kunigo aukos kelias sužydėjo kankinystės žiedais. Neatsitiktinai jam teko kankinio vainikas. Tik už šventą gyvenimą, už didelį pasiaukojimą Bažnyčiai ir Tėvynei jis tapo Bažnyčios ir Tėvynės priešų pirmąja auka 1940 metais.
Komunistų areštuotas, kunigas po dviejų metų kančių GULAG'e buvo numarintas badu (1942 m.). Vertas dėmesio jo pasiaukojamo gyvenimo ir darbų pavyzdys, jo kova už aukštuosius idealus, jo siekimas "Viską atnaujinti Kristuje".
XXX
Stasiukas gimė 1912 m. Žemaitijos uškampyje,9 km. nuo Kvėdarnos, Prapynos kaime. Anksti (7 m.) neteko tėvo, bet turėjo kilnios sielos motiną-valstietę. Ji, likusi su 5 vaikais našlaičiais, tris jaunesniuosius sunkiomis sąlygomis leido mokslą ir labai norėjo, kad bent vienas sūnus išeitų į kunigus. Stasiuką, Antaną ir Kristiną motina išvežė į Kvėdarną mokytis. Kertu nuvežė ir ožką, kurios pienu jie maitinosi. Baigę pradinę mokyklą Kvėdarnoje, vaikai perkeliami į Rietavo progimnaziją. Kadangi čia nebuvo dėstoma lotynų kalba, po 3 metų motina vaikus perkėlė į Švėkšnos gimnaziją. Čia dirbo kilnios sielos mokytojai - One Norušytė ir Jeronimas Sipavičius, turėję teigiamos įtakos dvasiniam jaunuolių brendimui - įkvėpė meilę gėrio ir grožio idealams. Stasiukas buvo labai gyvas gimnazistukas. Mėgo sportą, stebino draugus sportiniais rekordais, veržėsi į veiklą, bet kartu mylėjo maldos gyvenimą: kasdien skaitė religinę, asketinę literatūrą, praktikavo mąstymus, dažnai lankė bažnyčią, tarnavo Šv. Mišioms.
Jį žavėjo ano meto gyva skautų veikla. Tapęs skautu, stengėsi įsisavinti visas jų idėjas su šūkiu "Dievas ir Tėvynė". Visą savo elgesį jis derino pagal Dievo įsakymus ir skautų įstatus... Daugelį skautiškų papročių įsisavino visam gyvenimui. Vos rytą pabudęs, žaibiškai šokdavo iš lovos -lyg lova būtų užsidegusi, ir skubiai prausdavosi šaltu vandeniu. Kietu valios lavinimu, savitvarda jaunuolis laimėjo pažangumą moksle, suvaldė erotines aistras ir jaunystės energiją nukreipė gėrio linkme.
Pažinimas kilnesnių idėjų, valios lavinimas, supratimas svarbių jaunuolio principų ir prisivertimas pagal juos gyventi, veikti - formavo asmenybės bruožus. Pirmiausia jis laimi kovą pats su savimi: nugali save, o paskui stengiasi savo laimėjimais dalintis su kitais - visus nukreipti gėrio linkme. Pirmajame jo eilėraštyje gimnazijos sienlaikraščiui matyti baimingas susirūpinimas savo likimu, ryžtas išsivaduoti iš žemų polinkių ir siekti amžinųjų aukštumų:
"Vai Dievuli, man baisu,
Kad pasaulyje tiek pikto, nuodėmių...
Aš neliksiu čia žemai:
Lėksiu ten, kur angelai..."
Tai buvo šūkis, kurį Stanislovas paskelbė pats sau ir atkakliai jo laikėsi iki mirties.
Studijuodamas Telšių kunigų seminarijoje, Stanislovas pasirašo į knygelę 55 pasiryžimus bei įsakymus sau pačiam, savo asmens dvasiniam tobulinimui, ir griežtai jų laikosi -nė žingsnio į šonus. Čia veikiančiuose šv. Mykolo ir Šv. Ignaco Lojolos rateliuose, bendraminčių draugystėje, - ten klierikai vienas kitam buvo angelais sargais, vadovais, - Stanislovas lavinosi, formuoja savo būdą, turtina talentus -gerai subręsta apaštalo darbui.
Vadovaudamasis šūkiais: "Viską atnaujinti Kristuje" ir "Kristaus meilė mus verčia", jis ugningai veržiasi į tikslą visų širdis laimėti Kristui. To jis siekia pastoviai, sistemingai, visą laiką be atvangos, visais frontais, visomis doromis ir prieinamomis priemonėmis.
Dar gimnazijoje mokydamasis, Stanislovas be mokslo privalomosios programos, racionaliai išnaudodamas laisvas valandas, rinko medžiagą iš knygų, laikraščių, darė išrašus, iškarpas, jas rūšiavo, klasifikavo pagal temes -kaupė medžiagą ateities darbui. Kaip matyti iš likusių jo užrašų rinkinio, kunigų seminarijoje jis dar intensyviau kaupė mintis, daro konkrečius pasiryžimus, sudarinėja planus, projektus, numato darbo gaires būsimajai kunigo veiklai. Tapęs kunigu, stengiasi gyventi ir veikti griežtai laikydamasis iš anksto priimtų principų, numatytų gairių. Visoje kun. Stanislovo veikloje pastebimas įžvalgumas, racionalus praktiškumas, principingumas, sistemingumas. Visa, kas besiruošiant kunigystei buvo girdėta, skaityta, studijuota -visos geros idėjos, visos gražios, naudingos mintys iš knygų, iš laikraščių (suklasifikuotos iškarpos) buvo stengiamasi panaudoti kunigo darbe, jas realizuoti, įgyvendinti praktikoje.
Po šventimų kurso draugai paveda kunigui Stanislovui visų neopresbiterių vardu tarti seminarijai atsisveikinimo žodį. Vyskupas, įvertindamas jaunojo kunigo šviesią ir pameldžią sielą, nukreipia jį į vieną žymiausių Žemaitijos parapijų -Kražius.
Kražiai, praeity visai Žemaičių žemei nešę šviesą, lieję kraują, aukoję gyvybes už šventąsias idėjas, dabar (1936 m.) buvo jau beužmirštą savo šlovę. Religinio abejingumo ir laisvamanybės dvasia kėsinosi užgožti krikščioniškąjį gyvenimą. Buvo reikalingas apaštalas, kuris švento gyvenimo pavyzdžiu ir nuoširdžia, žmonių meile žėrinčia veikla grąžintų Kražiams religinį atgimimą. Tokio apaštalo savybėmis Apvaizda buvo apdovanojusi kun. Stanislovą. Jis 1936 m. čia atvyko gerai pasiruošęs, subrendęs atsakingam kunigo darbui.
Jo artimųjų surinkti autentiški duomenys kalba apie šios šviesios sielos savybes. Kun Stanislovas turėjo pakankamą erudiciją, iškalbą, tvirtą užgrūdintą valią, skaisčią sielą, plačiądosnę, visus mylinčią širdį... Buvo laisvas nuo bet kokių nesveikų įpročių (abstinentas), nuo žemą polinkių. Anot brolio: „...jam buvo svetimas glebumas, dvasinis lėkštumas, žemi "žmogiški" jausmai. Jis buvo švarus, tiesus, kuklus, rimtas. Jo bendravimas su žmonėmis buvo angeliškai tyras, grynas, permatomas..." Jo užrašuose randame: "Artyn prie Grožio, prie šviesos, tolyn nuo žemiškų purvų! Artyn prie dangiškos Tiesos, prie idealų amžinų!"
Intensyvus ieškojimas kelio į Dievą atpalaidavo jaunuolį nuo netyrų svajonių. Yra išlikę klieriko Stanislovo 135 lapeliai su įrašais jam brangių minčių iš mąstymų ciklo. Iš jų matyt, koks intymus ir gilus buvo sielos bendravimas su Dievus "O Dieve, aš myliu Tave... ir sielų, tiktai sielų tetrokštu!"- šaukia jaunasis levitas.
Pats liepsnodamas Kristaus meile, kun. Stanisloves stengėsi ja uždegti visų žmonių širdis. Jo brolis rašo: "Jam buvo maža surinkti po Dievo ir Tėvynės vėliava tik dalį žmonių. Jis skverbėsi į parapijos nuošales, ieškojo ryšių su labiausiai "kritusiais" žmonėmis ir su "zimagorais", gilinusiais Kražantę: rengė jiems specialias gegužines, susiartinimo su pavasarininkais šventes; sesuo Kristina buvo įpareigota vaišinti juos bulkutėmis ir gira. Pagaliau kunigas atsivedė juos į bažnyčią. Į krikščionių darbininkų sąjungą jis subūrė visas Kražių miestelio "padugnes" ir sėkmingai buvo pradėjęs jiems vadovauti (Sutrukdė 1940 m. areštas).
Savo veiklos svarbiausiu tikslu jauniausias kunigas laikė parapijos religinį atgimimą. Per išpažintis, pamokslus, per šeimą aukojimąsi Švč. Jėzaus širdžiai, per katalikiškas organizacijas, religinę spaudą, paskaitos traukė kražiečius į vidinį maldos gyvenimą. Vidinio Eucharistinio gyvenimo iškėlimas į pirmąjį planą buvo jo darbų tikslas, kuriam buvo skirta jo veikla bažnyčioje ir už jos sienų. Kertu jis suprato, kad, norint nuvesti parapijiečius į Eucharistinį gyvenimą, reikia juos išlaisvinti nuo plintančių nesveikų įpročių, silpnybių - girtavimo, dvasinio tamsumo, tingumo, apsileidimo, indiferentizmo, laisvamanybės. Todėl jis daug dėmesio skiria veiklai už bažnyčios. Talkon pasikviečia į Kražius savo brolį Antaną ir seserį Kristiną, pasitelkia uolesnius katalikiškųjų organizacijų narius. Iškovojęs iš kieto klebono erdvų parapijos namą, iškeldinęs iš jo bažnyčios tarnus, jį rekonstruoja ir čia įsteigia parapijos "romuva". Joje atidarė Kražių skerdynių muziejų, pavasarininkų biblioteką, nealkoholinių gėrimų bufetą-arbatinę ir erdvią 300 vietų salę, kurioje dažnai vyksta susirinkimai, paskaitos, meninės saviveiklos pasirodymai, skamba dūdų ir styginiai pavasarininkų orkestrai, angelaičių skudučiai, jaunimo dainos. Čia atidaromas ir liaudies universitetas su įvairių profesijų lektoriais (pedagogais, agronomais, gydytojais, kunigais ir kitų profesijų atstovais). Buvo sukviesta net 13 vietinių ir kviestinių lektorių. Salė būdavo perpildyta. Užsiėmimai vyksta po 2-4 val. šeštadienių vakarais. Po paskaitų - meninė dalis. Prie Kražantės - sporto aikštė, aprūpinta inventoriumi, sutraukia daug jaunimo ir vaikų, Katalikiškųjų organizacijų padedamas, kun. S.Rimkus organizuoja išvykas su programomis į parapijos, rajono gyvenvietes, vyksta iškylos-gegužinės gamtoje, švenčių aikštėse (Raminkalnyje, Medžiokalnyje), ekskursijos su programomis į įžymesnes Lietuvos vietoves.
Kunigas Stanislovas naudojasi spausdintu žodžiu. Nuo gimnazijos laikų jis naudojasi šafirografu. Kražiuose pradeda leisti žurnalą "Kražių aidai". Rašo straipsnius į respublikinę spaudą. Tačiau labiausiai sektiną pavyzdį jis paliko gyvojoje veikloje, kuri dėl savo racionalaus praktiškumo davė pastebimus rezultatus. Jo praktiškumas ryškus visuose jo darbuose. Kražietė inteligentė, buvusi jo mokinė, rašo: "Kun. St.Rimkus miestelio prad. mokyklos V ir VI skyriuose dėstė tikybą (...) Už tas tikybos pamokas, už praktišką ir labai metodišką jo dėstymą aš dar šiandien esu labai dėkinga kun. St.Rimkui..."
Kunigas šiokiadienį nuvedęs vaikus į bažnyčią, Mišių metu aiškindavo Mišių eigos momentus. Mokykloje daug kalbėdavo apie sodybų grožio, sanitarinės kultūros problemas ir t.t.
Kunigo veikimas buvo planingas, turėjo aiškų tikslą. Ugningai jis veržėsi į tikslą. "Atrodė,- sako jo brolis,- kad visos jo mintys, kalbos, visas laikas buvo perpildytas veikimo: minčių, planų, užduočių ir pačio veikimo... Visi turėjo dirbti. Jis labai sumaniai mokėjo visiems surasti darbo... Vieną darbą atlikęs jaunuolis ar mergaitė, tuojau buvo prašomi kitai talkai... Jis neleido veikti, kaip pakliuvo, neleido skaityti knygų be atrankos. Ir darbui ir skaitymui turėjo būti išankstinis apsvarstymas, numatymas, planas... Jaunimui užduodamų darbų katalogas buvo įvairus ir platus pradedant nuo mokymosi maldų, giesmių, deklamacijų, inscenizacijų... iki rankų darbelių prie inkilų, pintinėlių, grėblių ir t.t."
Bažnyčioje kun. St.Rimkus stengėsi parapijiečių paprotį eiti Sakramentų kartą per metus, pakeisti mėnesinės išpažinties ir Komunijos praktika. Ir tai padaryti jam pasisekė. Tuo tikslu kunigas paskyrė dienas parapijiečių grupėms eiti sakramentų: I mėnesio sekmadienį -vyrai, II -vaikai, III -mergaitės, IV -moterys. Mėnesinė išpažinties ir Komunijos praktika buvo parapijiečiams intensyviai "kalama" per pamokslus, vizitacijas, organizacijas.
Vadovaudamas rekolekcijoms, kun. Stanislovas prie pamokslų ciklo būtinai prijungia praktiškus pasiryžimus: 1) ištikimybė Dievo ir Bažnyčios įsakymams -skaistus gyvenimas 2) įvesti šeimoje bendrą maldą, bendrą religinės literatūros skaitymą; 3) apsirūpinti religine spauda 4)nė vieno šventadienio be Mišių, nė vieno mėnesio be Šv. Komunijos 5) atsisakyti alkoholinių gėrimų 6) paaukoti šeimą Švč. Jėzaus širdžiai; 7) įsijungti į bendrą giedojimą bažnyčioje 3) globoti mažutėlius ir vargšus; 9) katalikiškai sveikintis, 10) statyti, tvarkyti ir puošti kryžius sodybose ir pakelėse.
Kun. Stanislovas suprato, kas žmones suartina, susieja, kas juos atitraukia nuo susvetimėjimo vienas kitam ir sujungia vieningai idėjai. Todėl jis stengėsi pratinti žmones prie bendros maldon bažnyčioje ir namuose, prie bendro giedojimo, bendro skaitymo religinės literatūros ir prie bendros dainos. Visų bendrai dainuojama daine persunkia žavesiu-grožiu visas kun. Stanislovo veiklos priemones - sportą, liaudies universiteto užsiėmimus, žygius į vakarones, susirinkimus, jaunimo iškylas... Jis turėjo skambų tenoro balsą, grojo armonika, mokėjo daugybę dainų ir dar jų mokėsi. Meilę dainai jam įkvėpė Švėkšnos mokytojas J.Sipavičius. Prie savęs kun. Stanislovas turėdavo blaknotėlį su šimtais dainų pavadinimų; prie progos jis žvilgterėdavo į blaknotėlį ir plaukia daina, parinkta momento nuotaikai.
Ano meto nepriklausomos Lietuvos vaikai gyveno dvasinio pakilimo laikus. Jų dvasia buvo nusiteikusi džiaugtis gyvenimu, spinduliuoti meile žmogui ir dainuoti. Jauna kražietė mokytoja Stefanija Baldauskaitė (1947 m. mirusi Pečioroje po dvejų metų nepakeliamų kalinimo kančių) viename laiške 1942 m. rašė: "...tuos gražius laikus dažnai prisimenu, ir šiandien jie mane nuteikia šventiškai. Visa tada buvo taip gražu. Ne, niekada aš nepamiršiu anų vakarų, kai grįždavome iš kaimų susirinkimų su dainomis ir armonika(...) Tada galvoj švystelėdavo daugiau minčių, idėjų, norėdavau ką nors didaus pasiekti, kam nors padaryti džiaugsmo gyvenime, pereiti žemės keliu, nors vienam žmogui suteikiant bent truputėlį širdies..."
A.Šilinskis rašo "Šiandien sunku įsivaizduoti ir nusakyti kun. Stanislovo žadinto laisvojo dainingumo laiką. Negyvenę su juo ir nedainavę kartu niekas nesupras to jausmų pakilimo, tų pergyvenimų, tų mistinių polėkių tada, kai iš bendrais idealais sujungtų jaunų krūtinių liejasi jaunatviška daina (...). Prisimenu, kaip kun. Stanislovas su jaunimu eidavo dainuodamas per kaimus, arba vieni kitus lydėdami, vakaro rimty dainuodavo ir dainuodavo, rodos, visa žemė liūliuodavo nuo ilgesingų vakaro dainų..."
Memuarų autorius duoda iš kun. Stanislovo dainų repertuaro 220 dainų pavadinimų su liūdesiu pastebėdamas "kad ir labai skaudu, tačiau tenka priminti, kad Lietuvos jaunimas nebemoka ir nebežino, ką dainuoti..."
XXX
Viena kražietė inteligentė taip atsiliepia apie kun. St.Rimkų: "Jis buvo šviesaus veido, turėjo labai gražų balsą... Puikiai sakydavo pamokslus, neilgus, ugningus, dažnai "pargriaudamas" visą bažnyčią ant kelių (...) Labiausiai mus... žavėjo vulkaninė kunigo St.Rimkaus energija, jo neblėstantis užsidegimas veiklai, linksmumas, nuoširdus paprastumas ir betarpiškumas (...) Kražiuosе јіs уrа neраprastai daug nuveikęs. Apdovanotas reta energija, puikiais organizaciniais sugebėjimais, jis tiesiog revoliucinį perversmą padarė Kražių gyvenime. Būrė žmones į katalikiškas organizacijas nuo vaikų iki senelių, uoliai platino katalikišką spaudą, stengėsi palaikyti santykius su įvairiausių sferų žmonėmis (...) Rengė įvairiausias šventes, koncertus, gegužines, dažnai pakviesdavo žymius svečius (...) Renginys vijo renginį, šventė -šventę... Ir visa, be abejo, buvo pajungta vienam tikslui - moraliniam, religiniam parapijos atgimimui".
"Tik, deja, šis darbas rašo kražietis N. -buvo žiauriai nutrauktas 1940 metais... Užgriuvusi svetima galybė viską paraližavo... Prisimenu, sklido žmonėse gandai, kad kažkas matęs kun. vikarą paprastą dieną bažnyčioje ne pamaldų metu prie altoriaus ilgai klūpojusį ir labai verkusį".
Atėjo 1940 m. priverstino balsavimo diena. Kiekvieno balsuojančio pasas buvo žymimas štampu: "Liaudies seimui balsavo". Kas balsuoti nėjo, kieno pasas liko be minėto atžymėjimo, tas pateko į "liaudies priešų sąrašus, ir ant jo galvos pakibo Damoklo kardas. Tame nebalsavusių "liaudies priešų“ sąraše buvo ir kun. Rimkaus pavardė.
Kražietė N. toliau rašo: "Gyvenimas kaskart darbai tamsesnis ir baisesnis... Žodis "išvežė" tada skambėjo kone kasdien kaip gedulingas varpas... Čia vieno inteligento nelikę, čia kito. O rytą bažnyčioje nebepasirodė ir kun. Rimkus... Išvežė... Žinia juodu aidu nuplaukė per visą parapiją (...) Pagaliau, kas žino -ar tada reikėjo kokių išdavikų, jeigu jie jau atvirai sėdėjo valdžios kėdėse... Ta mažutė saujelė pačių tamsiausių liaudies sluoksnių keliaklupsčiais puolė tarnauti užplūdusiai jėgai ir plėšė, draskė, naikino viską, kas tik buvo šviesesnio ir doresnio... Beregint gėlynai virto šiukšlynais, tauriausios asmenybės - "liaudies priešais", kuriems teises apriboti buvo maža -juos likvidavo..."
"Suimtąjį kunigą rašo kražietė N. -mėginta gelbėti... Parašus rinkti teko ir man su sesute... Apėjom daugybę kaimų ir kiemą, niekas niekur neatsisakė -rašėsi visi... gailėjosi kunigo (...). Visa parapija pergyveno, visi rūpinosi, tik niekam nė galvą neatėjo, kad juo daugiau parašų juo didesnis "liaudies priešas" darėsi suimtasis kunigas... Ak, kas tada galėjo suvokti vilkų įstatymus...
"Išvežtas kunigas vikaras negrįžo. Negrįžo nei okupantams pasikeitus, nei karui pasibaigus negrįžo nė po reabilitacijos... Jo vardas, matyt, įsiliejo į tą begalinį ilgą lietuvių kankinių sąrašą, kuris šimtmečiais švies Lietuvos istorijoj aukso raidėmis; o kaulai, atsigulę Sibiro žemėn, ilsisi po svetima padange kapelyje be kryžiaus... Šiandien turbūt jau drąsiai galima kreiptis į jį užtarimo pas Dievą prašant..."
Taip baigia savo memuarus apie kun. Rimkų kražietė, gyva įvykių liudininkė.
Kun. St.Rimkus buvo areštuotas 1940 m. rugpjūčio 6 d., t.y. dvi savaites po to, kai prievarta išrinktas "liaudies" seimas pervežė iš Maskvos į Lietuvą „saulę". Kunigas, kuris taip ugningai stengėsi "viską atnaujinti Kristuje", negalėjo būti ilgai toleruojamas. Jis Lietuvoje buvo pirmasis komunistų areštuotas kunigas. Kartu 1940 m. Kražių kankinio istorija aiškiai paliudija faktą, kokios "laisvės dvasioje vyko balsavimai už komunistinę valdžią Lietuvoje ir kokios pasekmės ištiko tuos, kurie balsavimų "laisve" nenorėjo pasinaudoti.
Kražių vikaras buvo areštuotas pačiame jaunų jėgų žydėjimo, 28 metų amžiaus, kunigavęs tik 4 metus. Praslinkus 10,5 mėnesių po arešto, prasidėjus karui, 1941.VI.22 d. 5 val.50 min. iš Raseinių kalėjimo kun. Rimkus, kartu su kitais 45 kaliniais uždaruose dvejuose sunkvežimiuose buvo išvežti į Panevėžio geležinkelio stotį ir pakrauti į vagoną. Po ilgos kelionės per kalėjimus jie 1941.IX.30 atgabenti Petropavlovsko kalėjimą, neteisiami ir nešaudomi, visi buvo numarinti badu.
Apvaizdos dėka vienas iš 45 kalinių liko gyvas. Jis papasakojo kalinių likimą. Kelionėje iš Raseinių kalėjimo į Panevėžį, kaliniai patyrusių budelių buvo taip sukrauti į sunkvežimius vienas ant kito, kad buvo nuspausti sėdimieji nervai, ir jie kurį laiką negalėję valdyti kojų. Todėl kaip pagaliai buvo išmesti iš sunkvežimių Panevėžio perone ant grindinio. Kaliniai pastebėjo, kad kun. Rimkaus nugara kruvina, nes vežant jis buvo prispaustas prie geležinės veržlės, kuri pragraužusi jo nugarą kiaurai. Bet kunigas nedejavęs, nesiskundęs, o drąsinęs ir guodęs draugus.
Grįžusio iš "gulagų" kalinio atmintyje liko kai kurie iš Raseinių kalėjimo išvežami kaliniai: 4 kunigai, 5 mokytojai, 7 gimnazistai, keli karininkai su generolu Ladyga ir kiti - daugiausia šviesusis Lietuvos elitas.
Iš kalinių buvę reikalaujama prisipažinti kaltais, agitavusiais prieš Tarybų Sąjungą. Vienintelis 45 kalinių likęs gyvas pasakoja, kad jis vienas, norėdamas išsigelbėti nuo mirties, prisipažinęs (nors nekaltai), buvęs staiga nuteistas už akių ir perkeltas į lagerį. Taip likęs gyvas. Visi kiti jo draugai be teismo numarinti badu.
XXX
Kun. Stanislovo sėkmei daug reikšmės turėjo jo aukos dvasia, atsisakymas ir to, kas save... Jo malda: "O Dieve....sielų, tiktai sielų tetrokštu" - neliko tik žodžiuose. Tarp jo žodžių ir gyvenimo nebuvo prieštaravimų. Todėl pasiaukojančiai asmenybei nusilenkė ir kietasis klebonas,- visų vikarų buvęs vadinamas "mediniu pjūklu",- atidavė vikaro valiai parapijos namus, neprotestavo, kad vikaras kalendos neima, o už kalendos lėšas pataria parapijiečiams užsisakyti religinę spaudą... Asmenines pajamas jis naudojo išlaidoms visuomenės labui, kur tik matė reikalą. Šitaip jis išlaikė į parapijinį darbą įjungęs savo brolį, seserį ir rėmė kitus talkininkus.
Susižavėję jauno kunigo šviesia siela ir pasiaukojimu, nusilenkė ir pakluso jam vietos inteligentai, skaitė paskaitas liaudies universitete, susirinkimuose ir įvairiai rėmė jo veiklą. Neatsisakė jam paklusti ir kviestiniai įžymūs žmonės iš Kauno, Telšių, Kelmės. Talkino jam prof. Eretas, Pupų Dėdė ir kiti talkininkai.
Daug jo auklėtų mokinių kražiečių užsidegė idealizmu, pamilo jo idėjas, įsijungė į dvasinio atgimimo judėjimą ir sužydėjo būsimojo Bažnyčios ir Tėvynės elito žiedais. Nemaža Kražių jaunimo stojo į vienuolynus ir šiandien aukoja savo jėgas Dievui ir Tėvynei. Kiti tapo jaunimo auklėtojais -mokytojais ir įsijungė į eiles tų didžiadvasių Lietuvos mokytojų, kurie, nepabūgę teroro, gelbėjo Tėvynės vaikelius nuo parsidavėlių skleidžiamo melo, apgaulės, nuo dvasinio ir dorovinio žalojimo... Tarp tų mokytojų, kurie už savo švarią sąžinę, už tai, kad nesutiko už grašius prekiauti jaunomis sielomis mirė nuo kančių Sibire "gulaguose", kurių kaulai sudūlėjo nežinomoj žemėj, toli nuo Tėvynės, verta čia paminėti vieną kražietę jauną mokytoją - Stefanija Baldauskaitę. Ši 22 metų kilnios, jautrios sielos mergaitė mokytoja, areštuota 1945 nepakėlusi baisių kalinimo sąlygų, fizinės ir dvasinės kankinystės, mirė Komių Pečioroje 1947.I.1. Jos likęs dienoraštis ir laiškai rodo, kokią gilią įtaką jai davė Kražiai su "stebėtino pasiaukojimo žmonijai" kunigu Rimkumi, su jo idėjomis, dainomis ir idealiais bendradarbiais.
Yra žinome, kad šių dienų jaunime pastebimi dvasinio atgimimo požymiai iš dalies turi šakų ir nepriklausomybės metų Kražiuose: kun. Rimkaus pasėtas grūdas davė savo vaisių...
Tik 4 metus dirbęs kunigas nuveikė daugiau, kaip dažnas mūsų nenuveiktume ir per 40 metų. Jie trumpai švystelėjo kaip meteoras, pralėkdamas tamsia padange. Sužaibavo, nušvietė tamsą ir užgeso tačiau savo liepsna uždegė švyturius, kurie švietė ir dar tebešviečia tamsoje skandinamiems Tėvynės vaikams.
Kunigas Stanislovas buvo sunaikintas pačiame jaunų jėgų žydėjime. (Jis sakėsi norįs būti kankiniu...) Tačiau jo gyvenimo auka, visą save atiduodant žmonių gerovei, iškovoti laimėjimai nežuvo kartu su jo mirtimi: jie ir šiandien tebeneša palaimą mūsų tautai. Nukritęs meteoras seniai guli vandenyno dugne, bet jo išjudintos bangos neatslūgo, jos plečiasi.
Pranašiški ir giliai prasmingi yra žodžiai, pasirinkti kun. Stanislovo devizu primicijų proga:
"Matykite, kad aš ne tik sau vargau,
bet visiems, kurie ieško tiesos".
A.KRAŽANTĖ