Vėl minima Vasario 16-ąją Lietuvos išsivadavimo ir atgimimodieną. Šios šviesios Laisvės dienos akivaizdoje, atrodo, dar tamsesnis, skausmingesnė tampa mūsų vergijos dienos, iš kurių jau susidarė daugiau nei keturi dešimtmečiai...
Kas gali suskaičiuoti, kiek per praėjusius vergijos metus iškentėta kalėjimuose, lageriuose ir tremtyje? Kas gali aprėpti darbininkų, kolūkiečių, inteligentijos išnaudojimą, dvasines skriaudas, dorovinį nuskurdinimą ir suluošinimą, kiekviename žingsnyje moralinę ir fizinę prievartą, beteisiškumą, netvarką, kai tik susiduriame su buka, biurokratiška ir demagogiška okupanto administracine mašina?! Kas gali išsakyti, aprašyti visų kovojusių ir kovojančių vargus, aukas, riziką?
Vasario 16-oji mūsų krašte, tai ne iškilmingas laisvos Lietuvos sukaktuvių paminėjimas. Tai - paslapčiomis suorganizuotos moksleivių, studentų sueigos, atviresni, drąsesni tiesos žodžiai , ugdantys tautinį susipratimą, sąmoningumą, atsparumą ir šviesesnių laikų viltį, uždegantys kovai už didžiuosius tautos idealus.
Vasario l6-oji - tai ir iškelta trispalvė Nepriklausomos Lietuvos vėliava, sukaktuviniai straipsniai pogrindžio spaudoje, ir itin dėmesingas užsienio radijo laidų klausymas, ir nuoširdi tikinčiųjų malda už pavergtą Tėvynę... Visa tai - ir daug, ir mažai...
Svarbiausia - l6-osios proga patikriname savo laikyseną užsitęsusias vergijos sąlygomis, tautiečių nuotaikas, moralinį stovį.
Ta proga turime aiškiau pamatyti pavojus, kurie labiausiai mums gresia ir svarbiausius uždavinius, kurie visų pirma yra spręstini.
Svarbiausia - tautos dvasinė stiprybė, vieningumas, ryžtingas "Ne!" alkoholiui, doroviniam palaidumui.
Mūsų jėga - vienybė. Todėl negalima palikti vienišų, kurie persekiojami saugumo, kurie šantažuojami, bauginami ir terorizuojami. Jei jiems nepadėsime, neparodysime solidarumo - patarnausime mūsų pavergėjams; tai juos skatins dar didesnėms represijoms.
Praeitais metais buvo parodytas ypač didelis solidarumas suimtiems ir nuteistiems kunigams: Alf. Svarinskui ir S.Tamkevičiui.
Už juos pasisakė kunigai, kuriems rūpi ne tik sava parapija, bet ir kitų likimas. Juos užtarė daugelis tikinčiųjų Lietuvoje, net užsienyje. Kun. Alf.Svarinską sveikino ir stiprino kardinolas Slypi, V.Vokietijos vyskupai, kai kurių šalių parlamentarai , daugybė organizacijų, draugijų, pavienių asmenų, kurie siuntė specialius atvirukus ir laiškus, reikalaudami paleisti suimtus kunigus. Be to, už abu represuotus kunigus buvo surinkta virš lOO tūkstančių tikinčiųjų parašų. Šitaip turime padėti kiekvienam kovotojui, pakliuvusiam nelaimėn. Dažnai jiems reikalinga ne tik moralinė, bet ir materialine mūsų parama. Jokiu būdu negalima beatodairiškai vienas kitą kritikuoti, koneveikti, lengvabūdiškai patikėti saugumo leidžiamom "antim", žeminančiom geriausius tautos sūnus ir dukras.
Tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje labai svarbu rūpintis jauninu. Tik šeimoje galima padėti tvirtus pagrindus augančiam vaikui,bręstančiam jaunuoliui. Kiekviena šeima turi būti savotiška tvirtovė. Tegul čia vyrauja sveika lietuviška-krikščioniška dvasia, nepažeista ateizmo ir amoralumo. Tegul kiekviena šeima puoselėja tautinės vienybės, Tėvynės meilės ir laisvės dvasią. Jei tautiniu sąmoningumu ir krikščioniška dora nešvies vaikams jų tėvai, jie neišaugs tikintys ir atsparūs blogiui, jie nepasitarnaus Tėvynei. Šeimos - mūsų citadelės, kur gali bręsti ir išlikti nenugalėtas tautinis sąmoningumas, remiamas ne tik tvirtų krikščioniškos moralės principų, bet ir sveiko lietuvių kalbos jausmo, jos branginimo, mūsų praeities gilaus pažinimo, blaivaus požiūrio į mūsų dabartį ir ateitį.
Pirmaeilės svarbos uždavinys -kovoti už tautos išblaivinimą. Šiame sunkiame darbe mus turi įkvėpti vysk. M.Valančiaus neužmirštamos žygdarbis. Jeigu jo mes dabar nepakartosime, mus, jau gerokai įmirkusius "rašale", apsiblaususius, nusilpusius, nusivarys okupantas kaip veršelius ar avis į tautų, tikėjimų, įsitikinimų ir visų moralės principų skerdyklą...
Nors gyvename sunkius ir pavojingus laikus, negalime vien aimanuoti ir skųstis. Buvo dar sunkesnių metų mūsų tautos istorijoje. Tauta nežuvo, nes kovojo.
Ateis Laisvės šventė ir į mūsą miestus ir kaimus, į mūsų namus ir gatves. Ateis laikas, kai džiaugsmingai kelsime savo Tėvynėje Laisvės vėliavas! Užtat dabar turime ruoštis tai dienai, apie ją turime mąstyti nelaisvėje... Užtat mūsų mintis, darbus , gyvenimą telydi broliška vienybė, santarvė ir meilė, testiprina mus mūsų kovotojų, didvyrių ir kankinių dvasia!