1978 m., po ketvirčio amžiaus nelaisvės, į Lietuvą sugrįžo buvęs partizanas Jonas KADŽIONIS ir apsigyveno Pajūrio miestelyje (Šilalės raj.) pas savo žmoną Malviną, kuri taip pat išbuvo rusų nelaisvėje 14 metų, ir šiuo metu yra invalidė. Kadangi sovietų valdžios pareigūnai J.Kadžionio Lietuvoje nepriregistravo, jis niekur Lietuvoje negalėjo gauti darbo. Pajūrio klebonas V. Abramavičius leido J.Kadžioniui dirbti Pajūrio bažnyčioje zakristijonu, tačiau KGB pareigūnai davė klebonui nurodymą J.Kadžionį iš zakristijono pareigų atleisti.
Kiti Kadžionių šeimos vargai matyti iš pareiškimo, kurį 1983m. J.Kadžionis nusiuntė TSRS AT Prezidiumo Pirmininkui.
TSRS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS PREZIDIUMO PIRMININKUI
Kadžionio Jono, s.Alekso,
gyvenančio, kur papuola
PAREIŠKIMAS
Aš, Kadžionis Jonas, gimiau 1923 m. sausio 29 d. Lietuvos resp. Anykščių rajono Piktagalio kaime. 1953 n. Aš buvau areštuotas ir sovietinio teismo nuteistas 25-eriems metams laisvės atėmimo už dalyvavimą lietuvių partizaniniame judėjime.
1978 m. gegužės 23 d. mano bausmės laikas pasibaigė ir mane paleido Permės srities Čusovo rajono priverčiamųjų darbų lagerio. Paleidžiant buvo išduota pažyma, kurioje buvo nurodyta mano būsimoji gyvenamoji vieta Lietuvos TSR, Šilalės rajone, Pajūrio miestelyje. Į ten aš ir nuvažiavau, nes Pajūryje gyvena mano žmona Gedžiūnaitė Malvina. Tačiau MVD darbuotojai atsisakė ten priregistruoti mano pasą, nеnurodydami įstatymu paremtos priežasties.
Mano mėginimas prisiregistruoti Baltarusijos TSR taip pat buvo nesėkmingas, nes Vitebsko srities Braslavo skyriaus MVD inspektorius V.Kononovas san pareiškė, kad privalau prisiregistruoti toje vietoja, kuri yra nurodyta pažymoje, t.y. Lietuvos TSR Pajūrio miestelyje.
Tačiau Lietuvos MVD pareigūnai ne tiktai uždraudė man Lietuvoje prisiregistruoti, bet taip pat uždraudė dirbti Pajūrio bažnyčioje. Tokiu būdu štai jau šešti metai esu nepriregistruotas, neturiu darbo ir nuosavų lėšų pragyvenimui.
Kad išgelbėtų nuo pražūties mane ir mano nedarbingą žmoną, kuri yra invalidė, mano brolis Aleksandras Kadžionis, gyvenantis Anglijoje, 1982 m. gegužės 28 d. per Britanijos pasiuntinybę Maskvoje atsiuntė mano ir mano žmonos M.Gedžiūnaitės vardu oficialų kvietimą išvažioti pas jį į Britaniją nuolatiniam gyvenimui. Atitinkamus dokumentus man atsiuntė ir Britanijos pasiuntinybė Maskvoje, tame tarpe pažymas mano ir mano žmonos N.Gedžiūnaitės vardu, kad mums bus išduotos įvažiavimo vizos į Didžiąją Britaniją.
Bet kuomet visus dokumentus pateikiau Šilalės rajono Visų ir registracijos biurui prie MVD skyriaus, tai pareigūnai atsisakė meno dokumentus priimti remdamiesi tuo, kad mano pasas nepriregistruotas.
Tokiu būdu aš patekau į pražūtingus spąstus: tarybiniai valdininkai neleidžia man prisiregistruoti ir tie patys tarybiniai valdininkai nepriima mano dokumentų išvykimui į užsienį, remdamiesi tuo, kad mano pasas nepriregistruotas...
Kadangi susidarė padėtis be išeities, 1982 m. rugsėjo 12 d. nusiunčiau pareiškimą TSRS AT Prezidiumui, prašydamas išleisti mane ir mano žmoną į Didžiosios Britanijos Jungtinę Karalystę. Pareiškimo kopiją nusiunčiau Britanijos pasiuntinybei. Tačiau iki šiol negavau į tą pareiškimą jokio atsakymo - galbūt ir Maskvoje niekas manęs nelaiko nei piliečiu, nei žmogumi. Užtai vietos pareigūnai mano atžvilgiu rodo aktyvią pagiežą: Šilalės rajono vykdomasis komitetas dar anksčiau mane nubaudė 10 rub. bauda už tai, kad gyvenu neprisiregistravęs. Šių metų liepos 18 d. aš gavau antrą iškvietimą į Šilalės rajono vykdomoje komiteto administracinės komisijos posėdį. Tai reiškia, kad man bus paskirta nauja bauda, arba galiu būti nuteistas metams laisvės atėmimo.
Galutinėje išvadoje aš Sovietų Sąjungoje praktiškai neturiu teisės turėti gyvenamąją vietą, turėti darbą ir neturiu teisės emigruoti į užsienį. Turiu tik teisę mirti badu arbe sėdėti kalėjime. Bet kadangi jokio nusikaltimo nepadariau, tai visą likusį gyvenimą praleisti kalėjime nematau prasmės. Todėl nuo 1983 m. liepos mėnesio aš esu priverstas gyventi kur papuola, slėpdamasis nuo sovietų valdžios pareigūnų.
Turėdamas omenyje, kad taip su manimi elgdamiesi sovietų valdžios atstovai nori mane padaryti nusikaltėliu, o vėliau galbūt fiziškai sunaikinti, aš noriu šiuo pareiškimu apie visa tai informuoti TSRS AT Prezidiumą.
Šio pareiškimo kopiją siunčiu Didžiosios Britanijos pasiuntinybei.
1983 m. rugpjnčio 2 d. J. KADŽIONIS
P.S. 1983 m. vasarą iš namų išvarytą ir besislapstantį J.Kadžionį ėmė gaudyti KGB ir milicijos darbuotojai, norėdami apkaltinti "veltėdžiavimu", nors tikrovėje jis niekada nebuvo be darbo ir niekada neveltėdžiavo. Norėdamas išvengti arešto, J.Kadžionis su žmona turėjo bėgti iš Lietuvos. Bet ar toli nubėgsi, kai visur yra KGB šnipų?.. Bet kokiu atveju Kadžionių šeimos likimas nėra pavydėtinas.