Ar ne pats tarybinis gyvenimas moko mus tuščiažodžiauti? Visur tik kalbame, kalbama, kalbama. Pilasi nušlifuotos frazės, kartojasi daug kartų girdėti, nusibodę ir įkyrėję gyrimaisi, tušti ir bereikšmiai pažadai. Iš viso to spausdinto žodžio, radijo bei televizijos laidų, paskaitų, pokalbių ir kitokios informacijos srauto teišgriebtum kelis netendencingus, tikrus faktus.
O kasdieniniai, net buitiniai, reikalai. Jie taip pat įvilkti standartines frazes apie planus, gyventojų aprūpinimą, pragyvenimo lygio augimą, partijos ir vyriausybės rūpestį, spartuolišką darbą ir t.t. ir t.t. Net paprasčiausios pasitarimų kalbelės virsta trafaretais su pagiriama įžangėle, kritiniu arba šiaip tuščių turiniu ir optimistine išvada, pasižadėjimu padaryti daugiau ir geriau.
Šias frazes žmogus ima naudoti tartum kažkokius hieroglifus, žodines ideogramas. Štai, pavyzdžiui, kalbasi mokytojai pertraukos metu. Šnekasi apie šeimą, pirkinius, mokinius. Kalbasi normaliai, be dirbtinių, standartinių frazių, be nuvalkiotų posakių. Atrodo, vienas kitą supranta, nes daiktus tikrais vardais vedina. Bet prasidėjo posėdis, profsąjungos ar partinis susirinkimas. Ir... tie patys mokytojai, apie tos pačius mokinius, apie tuos pačius dalykus ir reikalus pragydo visai kitais žodžiais, kitokiomis frazėmis... "Pasitaiko klaidų", "dar neišnaudotos visos galimybės", "dar daug apsileidimo", "reikia pasistengti", "pražiūrėta" ir tt. Žmoniška ir žmogiška kalba dingo. Liko tik laikraštinės frazės, "literatūrinės, gražios, apšlifuotos, nuvalkiotos, valdiškos. Ir šneka, tauškia, pila neišsenkantį tuščių žodžių srautą, kas tik netingi, kam tik liepta ar įsakyta. Vaidina sąmoningus, susipratusius, kritiškus ir savikritiškus. Jei reikia - dar ir paspjaudo ant savęs arba kolegų...
P. SAVONIS