Gyvename dvasinio bado laikus. Žmonių sielos ištuštėję ir išsekę. Tuščia ir įkyrėjusi tarybinė propaganda bando šį dvasinį vakumą pripildyti savo lėkštų ir nuvalkiotų idėjūkščių, jokią tikrove neatspindinčių frazių. Bet visa tai jau neturi didesnio poveikio, visa atšoka nuo žmonių lyg žirniai nuo sienos. Oficialia propaganda niekas netiki, nebent tik visiškas naivuolis ar idiotas.
Užtat visur pastebimas noras šią dvasinę tuštumą užpildyti kuo kitu, pradedant įvairių pramogų teikiamu išsiblaškymu ir baigiant giliu religiniu gyvenimu.
Ypač aktyviai dvasinio peno ieško jauni žmonės, jau nuo pat mokyklos suolo netikį visu tuo, kas jiems per prievartą brukte brukama į jaunas galvas. Atlikę ar atkalbėję kas iš jų būtinai reikalaujama, jie puola ieškoti to, kas juos iš tikrųjų domina, patraukia, žavi, kas teikia dvasinio pasitenkinimo, pripildo jų vidų, padeda gyventi, atsako į rūpimus klausimus. Ne visi pasirenka tas pačias idėjas, ne vienodus atsakymus susiranda, ne į vienodos reikšmės ir gilumo sąjūdžius įsitraukia. Bet visi ko nors ieško ir siekia. Dalis jaunimo pasitenkina savarankišku pramogavimu, muzika, kelionėmis, išvykomis, domisi technika. Kiti metasi į savarankišką saviveiklą, įvairius, pačių sukurtus būrelius, etnografinius tyrinėjimus, ekskursijas, liaudies dainų mokymąsi ir tt. Dar kiti susitelkia prie rimtų pasaulėžiūrinių klausimų, studijuoja Lietuvos istoriją, gilina religines žinias, domisi įvairiomis moralės ir etikos problemomis. Tai natūralus jaunų žmonių siekimas žinoti, veikti, kurti. Jo nesulaikys nei svetimųjų primesta, normalų gyvenimą varžantį, tvarka, nei sąmonę žalojanti melaginga propaganda, nei pastangos viską reglamentuoti iš viršaus. Gyvenimo srautas per daug gyvastingas, kad jį būtų galima sukaustyti siauros ideologijos varžtais. Dar daugiau. Šiame gaivališkame jaunimo veiklume (kertais net negatyviame) aiškiai pastebimas visiškas nusigręžimas nuo oficialios ideologijos.
Nusigręžę nuo primetamos ideologijos ir jos keliamų reikalavimų, ėmęs veikti savarankiškai, jaunimas susiduria su sunkumais. Neturėdamas didesnės gyvenimo patirties ir nevadovaujamas atitinkamų dvasinių vadovų, jaunas žmogus dažnai atsiduria pavojuje pasimesti, suklysti ar laužtis pro atviras duris, atradinėti atrastas Amerikas ir pan. Tokių reiškinių kaip tik galime pastebėti ir mūsų jaunimo sąjūdžiuose.
Idėjinių aukštumų siekiančio jaunimo tarpe šiandien ryškėja dvi pagrindinės srovės, kurias sąlyginai galėtume pavadinti religine ir tautine.
Pirmieji tvirtai stovi ant religinių pagrindų, yra giliai tikintys ir praktikuoją katalikai, suinteresuoti Lietuvos Bažnyčios padėtimi ir likimu, gyvenime besistengią vadovautis krikščioniškos moralės normomis ir reikalavimais. Jiems brangu ir šventa visa, kas yra lietuviška ir krikščioniška. Tautiškumo jie nepastato šalie krikščioniškumo, bet ir viena ir kita sujungia į darnę ideologinę visumą, padedančią jiems pozityviai spręsti visus, tiek tautinius, tiek religinius klausimus. Bažnyčios ir tautos reikalai jiems neprieštarauja, bet priešingai, vieni kitus remis ir palaiko. Gindami Bažnyčios reikalus, jie jaučiasi giną ir tautą rūpindamiesi tautos reikalais, šiuo patarnaują ir Bažnyčiai. Ištikimybė Bažnyčiai ir Tėvynės meilė, tvirtas tikėjimas ir tautinių vertybių branginimas - pagrindiniai jų gyvenimo principai.
Kiek kitaip yra su grynai tautiniai nusiteikusio jaunimo dalimi. Jų tarpe yra srovių, kurios pripažįsta tik tautines vertybes, ignoruodamos religines, ar net priešiškai nusiteikdamos prieš Bažnyčią.
Dvasinių vertybių ieškodami senojoje baltų kultūroje, jie atsigręžia ne tik į folklorą ir papročius, bet aktyviai ima domėtis senąja lietuvių religija, pagonybėje randa daug moralinių vertybių, ją idealizuoja, net bando atgaivinti kai kurias apeigas. Taip romantiškai ir net naiviai idealizuojant senąją baltų religiją, Bažnyčia iškyla kaip jos oponentas, priešas, paneigęs ir sunaikinęs tokį "gera" ir "naudingą" dalyką. Neskirdami pačios krikščionybės nuo tų būdų, kuriais ji pasiekė Lietuvą, pagonybės gerbėjai Bažnyčią ima kaltinti tuo, kuo kalti paskiri asmenys, nesupratę ar prasilenkę su pagrindiniais Evangelijos reikalavimais. Senojoje lietuvių religijoje įžiūrėdami nemaža etinių vertybių bei tautos dvasią atspindinčių dalykų, jie norėtų juos grąžinti į gyvenimą, pakeisdami Bažnyčios pateikiamas vertybes bei normas. Praktikuoti religiją jiems nebūtina, užtat labai žavu ir garbinga kiek galime daugiau atgaivinti senuosius papročius ir net apeigas. Tai savotiška pagonybės nostalgija, noras grąžinti negrąžintiną, idealizavimas to, kas iš tolo, pro laiko ūkanas atrodo labai gražu ir paslaptinga.
Kaltinti Katalikų Bažnyčią istorijos eigoje lietuvių tautai padarytomis skriaudomis, yra tiek istorijos, tiek pačios Bažnyčios mokslo nepakankamas pažinimas, neturėjimas istorinės perspektyvos, nesuvokimas praėjusių laikų dvasios. Kelias, kuriuo Kristaus meilės mokslas pasiekė Lietuvą, tikrai buvo nužymėtas mūšiuose pralietu krauju, gaisravietėmis ir politiniais išskaičiavimais. Bet tai buvo ne Evangelijos, laiko dvasios pagimdyti dalykai, tai buvo žmogiškos silpnybės ir egoizmo padariniai, prasilenkimas su to pačio Kristaus mokslo pagrindiniais reikalavimais. Kaltinti Bažnyčią už jos vaikų ar net vadovų silpnybes ir neištikimybę, tai tas pat, kaip Kristų kaltinti už Judo išdavystę arba Petro išsigynimą. Ne krikščionybė kalta, kad ją priėmusi tauta nesugebėjo pasiruošti sau dvasinių vadų, bet savos Bažnyčios reikalus pavedę svetimiesiems. (Tai daugiausia vadovų ir valdančiojo luomo apsileidimas ir kaltė). Garstyčios grūdas, kritęs į lietuvišką dirvą, ne iš karto išaugo į galingą medį; raugas įmaišytas lietuvio sieloje, ne iš karto perėmė visą jo gyvenimą, performuodamas jį pagal Kristaus tiesas ir dvasią. Jei senoji lietuvių religija turėjo kilnių moralinių vertybių, tai nereiškia, kad jos buvo sunaikintos. Visa, kas yra gražu ir gera žmogaus prigimtyje, per Bažnyčią ateinanti Dievo malonė nenaikina, bet patobulina ir pakelia į aukštesnį lygį. Visa tai, kas buvo tauru ir kilnu išliko ir buvo dar labiau sukilninta. Pavyzdžiui, kad ir amžinas lietuvio pamaldumas, ištikimybė savo įsitikinimams, dorinių vertybių branginimas, šeimos tvirtumas, žmogaus kaip žmogaus vertinimas, pagarba visokiai gyvybei, galėjo būti puoselėjamos ir senojoje religijoje, bet tikrą pagrindą ir tikrą įvertinimą bei pritaikymą rado krikščionybėje.
Ir ši krikščionybė nė kiek nekalta, kad Lietuva ji pasiekė pavėluotai ir tokiomis nepalankiomis aplinkybėmis, kad šventus ir dieviškus dalykus į savo rankas paėmė savanaudžiai politikai ir panaudojo profaniniams reikalams, kad sakraliniai dalykai virto profaninių tikslų priemone. Tai skaudūs ir tragiški istorijos momentai, bet šį tragizmą pratęsti ir pagilinti nėra reikalo. Nusigręžti nuo Kristaus atneštos Gerosios Naujienos vien tik dėl to, kad ją kadaise kažkas stengėsi panaudoti savo žemiškiesiems reikalams, reiškia pratęsimą tą apaštalų nevykusio elgesio, Kristaus mokslo nesupratimo ir jo profanavino.
Naivios ir nerealios pastangos atgaivinti senąją lietuvių pasaulėžiūrą ir kai kuriuos kulto elementus. Tai daugiau romantinis žaidimas. Bet šis žeidimas virsta nemaloniu ir net pavojingu dalyku, kai pradeda skaldyti jaunimo gretas. "Bėkime nuo bažnytinininkų. Nedalyvaukime jų renginiuose!" -tai jau nesveikos ir pavojingos mintys. Tai vanduo ant okupanto malūno. Tai malonus reiškinys tiems, kurie griauna religiją ir tautą. Jiems šito ir tereikia. Vargan būtų, jei ši1 tendencija stiprėtų. Tuomet ateistai galėtų trinti iš pasitenkinimo rankas ir kurstytis "Tik nenusileiskite, tik nepasiduokite!"
Bet tikėkimės, kad mūsų jaunimas, visas dores jaunimas, stovintis tiek ant religinio, tiek ant tautinio pagrindo, šioms silpnybėms nepasiduos, šias pagundas atmes. Išliks tolerantiškas, vieningas ir tvirtas. Tikėkimės, kad vardan Lietuvos jo tarpe žydės vienybė!
P. VIDINIS