Svetimųjų okupacija lietuvių tautai primetė primityvią, lėkštą ir siaura ideologiją, savotišką valstybinę religiją, labai atitinkančią šiandieninės imperialistinės Rusijos kėslus ir metodus, bet visiškai svetimą ir nepriimtiną misų tautai.
Ši svetima ideologija negailestingai smogė į dvasinį tautos gyvenimą ir ėmė triuškinti amžiais kurtas ir puoselėtas vertybes. Ji tapo priemone palaužti ir valdyti pavergtą tautą, paruošti ją galutinei okupacijai. Juk galutinai tauta pavergta tuomet, kai pavergiama pati tautos dvasia, kai dingsta noras priešintis, kai esama padėtis laikoma normalia. Tai paskutinė ir galutinė okupacijos fazė.
Nuo to, kaip lietuvių tautai pasiseks šiai pavergėjų ideologijai atsispirti, labiausiai priklausys visas tolesnis jos likimas.
Istorija pateikia pavyzdžių, kaip su atnešta ideologija, su nauja religija keitėsi ir etninė gyventojų sąmonė, pvz., su arabų pirštuoju islamu didžiuliuose Šiaures Afrikos ir Azijos plotuose išplito ir arabizmas.
Rusų carinės imperijos valdžia savo rusifikacinei politikai stengėsi panaudoti stačiatikybę.
Materialistinis komunizmas šiandieninėje bolševikinės Rusijos imperijoje yra irgi savotiškas religinis surogatas, pretenduojąs patenkinti visus dvasinius žmogaus poreikius.
Jis jau gerokai yra deformavęs pačią rusų tautą, dvasiškai degradavęs daug "senųjų", t.y. nuo pat revoliucijos laikų šioj imperijoj gyvenančių piliečių, ir kaip įrankis naudojamas "perauklėti" naujai pavergtom tautoms. Įbrukę šią ideologiją, jas savotiškai niveliuoja, artina prie suformuoto "tarybinio žmogaus" ir šitaip paruošia galutinę asimiliaciją rusų masėje.
Tad gintis nuo materialistinės komunizmo ideologijos - tuo pačiu gintis ir nuo nutautėjimo.
Nors okupantų atnešta ideologija galinga banga užliejo visą tautą, bet ji čia nerado to dvasinio vakumo, į kurį be pasipriešinimo galėtų sutekėti ir susigerti. Priešingai, iš karto sutiko aiškų ir tvirtą pasipriešinimą - rado kitą, giliai įsišaknijusią ir tvirtą ideologiją, pagrįstą amžinomis ir nekintamomis vertybėmis. Rado krikščionybę, katalikų tikėjimą, gerai susitvarkiusią ir tautos branginamų Bažnyčią. Į šį pylimą atsimušė ir gerokai subliuško visa purvino ateizmo banga. Bažnyčia vienintelė institucija, nė kiek neprisidėjusi prie naujosios okupanto religijos skleidimo, jos diegimo pavergtai tautai. Bažnyčia dabartinėmis sąlygomis - svarbiausia tautos savitumo, tautinės gyvybės, sąmoningumo gynėja. Kaip XIX a. kalbos gynimas buvo svarbiausias momentas ginant lietuvių tautos gyvybę, taip dabar juo tapo religijos gynimas. Žūtbūtinėje tautos kovoje dėl savo egzistencijos svarbiausias frontas persimetė į religijos sritį. Kaip anksčiau daugeliu atvejų gimtosios kalbos praradimas reiškė išsiskyrimą iš savo tautos, taip dabar priėmimas naujos, materialistinės religijos reiškia perėjimą kitą ideologinės barikados pusę, kurioje stovi mūsų pavergėjai. Tiesa, toks žmogus dar gali laikyti save tvirtu ir sąmoningu lietuviu, net nemėgti rusų, bet jis jau yra svetimos, priešo ideologijos atstovas. Dar gerai, jei jis vien pakeitė pasaulėžiūrą ir liko sąmoningu lietuviu. Bet jei šią pasaulėžiūrą ima brukti kitiems, ims griauti kitų įsitikinimus?
Ar nevirs jis aktyvus pavergėjo talkininkas? O kur nueis kiti, jo atversti naujos religijos išpažinėjai? Gal jie su komunistinės pažiūros meile ims mylėti ir okupantą ir nekęsti kitaip galvojančių savo brolių?
O kiek jau dabar matome savo tautiečių, kurie be jokių ceremonijų braujasi į svetimą sąžinę, puola kitų įsitikinimus, įžeidinėja Švenčiausius tikinčiųjų jausmus. Ar jie ne okupanto talkininkai, ne aktyvūs jo padėjėjai? Kaip galima pavadinti tuos mokytojus, kurie, paėmę į savo rankas jaunimą, tą gležną tautos ateitį, deda visas pastangas apnuodyti ateizmo nuodais?
Ar jie nėra panašūs į tuos anų laikų parsidavėlius, kurie iš savo tautiečių stengėsi išplėšti gimtąją kalbą, kurie dangstėsi svetimomis plunksnomis ir niekino visa, kas sava ir lietuviška?
Prarasti tikėjimą, pasidaryti ateistu galima visais laikais ir visur. Tai sąžinės, vidaus dalykas. Į tai niekas neturi teisės kištis... tol, kol pats ateistas nesikiša į kitaip manančių sąžinę, neįsijungia į prievartautojų armiją. Bet jei jis tampa "kovinguoju ateistu", brukte bruks savo pažiūras visiems, jo kitaip nepavadinei šiandien, kaip tik okupanto bernu, aktyviu talkininku dvasinių tautos pavergėjų.
Ką ateizmas davė lietuvių tautai? Kokią baisią moralinę žalą jis padarė ir daro, šiandien dar sunku įvertinti. Jo skaudžias pasekmes jausime gal dar daugelį dešimtmečių. (Dieva, saugok, kad iš viso nevirstume moraliniais griuvėsiais!). Šio juodo darbo talkininkai turėtų susimąstyti. Turėtų prisiminti istorines pamokas, turėtų įsidėmėti, kad tautos gyvenime būna sprendžiamų momentų, lemtingų kova, gyvybinių pozicijų, nuo kurių priklauso tolimesnis tautos likimas. O viena tokia gyvybinė pozicija šiuo metu kaip tik ir yra tautos religija. Ne veltui ir priešas ją visų įnirtingiausiai puola. Ar sugebėsime ją apginti taip, kaip prieš šimtą metų mūsų tėvai apgynė gimtosios kalbos pozicijas?! Ar išsaugosime tas dvasines ir moralines vertybes, tą dvasinį skydą, kuris mus saugo ir gina nuo galutinio įsiliejimo į rusišką tautų lydymo katilą ir ištirpino beteisiškoje Kremliaus vergų masėje "tarybinėje liaudyje"? Šis pasaulėžiūros barjeras, ideologinė barikada šiandien atlieka tą patį vaidmenį, kokį prieš šimtą metų atliko lietuvių kalba. Tik toks skirtumas, kad tuomet gimtosios kalbos praradimas reikšdavo ryšio su savo tauta praradimo galutinę fazę, nutautėjimo pabaigą, o dabar priešo ideologijos priėmimas reiškia nutautėjimo pradžią.
Komunistinė pasaulėžiūra šiandien yra viena svarbiausių priemonių pavergti tautą, pakirsti jos savarankišką mąstyseną, pasikasti po pačiais giliausiais tautinės sąmonės pamatais. Suniveliavus tautą dvasiškai, nesunku bus ją likviduoti ir istoriškai. (Neužmirštame, kad ir mūsų kalba puolama: vis labiau grūdama rusų kalba, siauriname lietuvių kalbos vartojimo sritys, peršamas dvikalbiškumas, visos kultūrinio gyvenimo sritys pajungtos Maskvos kontrolei ir t.t.).
Tauta, kaip ir žmogus, yra gyvas organizmas su fiziniu ir dvasiniu pradu. Kaip žmogų, taip ir tautą galima suluošinti fiziškai ir dvasiškai. Ypač pavojingas dvasinis tautos suluošinimas. Fizinė tauton degeneracija paprastai prasideda po dvasinės degeneracijos. O į dvasinę degeneraciją veda daug kelių - beteisiškumas, sumaterialėjimas, svetimųjų priespauda, tačiau svarbiausia - religijos praradimas. Kuo labiau nudvasinta tauta (visiškai netikinčių tautų nėra), tuo palankesnės sąlygos joje plisti kitoms dvasinėms ir moralinėms blogybėms. Nureligėjimo nešamas pavojus dar labiau padidėja, kai tauta svetimųjų pavergta, kai jai reikia sunkiai kovoti dėl savo egzistencijos, kai reikia neprarasti vilties, net kaupti jėgas, ruoštis kovai dėl savo teisių, laisvės ir savarankiškumo.
Prieš mus du keliai. Vienu ragina, verčia mus eiti rusiškasis pavergėjas, kitu skatina žengti Lietuvos Katalikų Bažnyčia.
Pirmuoju eidami tepsime beteisiais Rusų imperijos vergais, prieisime tautinę mirtį; antrasis kelias veda į dvasinio savarankiškumo, žmogiško orumo išlaikymą, tautinį gyvybingumą ir prisikėlimą laisvam gyvenimui!
P. SAVĖNAS