1984 m. gegužės mėn. vidury Lietuvos televizija rodė laidą "Devyni nuopolio ratai". Filmas teigia, kad prelatas Olšauskas nužudęs St.Ustijanauskienę.
Konstantines Olšauskas yra gimęs 1867 m. balandžio 22 d. Burbaičiuose Plungės raj. 1933 m. birželio 18 d. nužudytas prie Laukžemės Kretingos rajone.
Jis buvo žymus Lietuvos katalikų veikėjas. 1892 m. baigė Petrapilio dvasinę akademiją. 1906 m. įkūrė krikščionių darbininkų šv. Juozapo draugiją. 1912-13 m. Kaune pastatė "Saulės" rūmus. Rusų iš Kauno ištremtas, Vilniuje įrengė du bendrabučius. Voroneže plėtė švietimo ir šelpimo darbą. Iš šv. Tėvo išrūpino "Lietuvos dieną" 1917.V.22 visam karo laikui (pasaulio bažnyčiose buvo renkamos aukos Lietuvai sušelpti. 1916-1918 m. buvo Lietuvių informacijos biuro bendradarbis Šveicarijoje. 1919 m. vadovavo Lietuvos taikos delegacijai Versalyje, kėlė nepriklausomybės reikalą. Grįžo į Lietuvą 1919 m. Visomis jėgomis atsidėjo švietimo darbui. "Saulės" draugija turėjo net 21 privatinę mokyklą ("Žiburys"-8). Gavęs iš Vokietijos 100.000 markių, skolino pinigus Švietimo ministerijai mokytojų algoms apmokėti...
1923 m. parsikvietė iš Amerikos seseris Kazimierietes ir pavedė joms vadovauti mergaičių gimnazijai Kaune (1931 m. buvo 330 mokinių). Daug dirbo švietimo srityje ir pats asmeniškai buvo dosnus: Ateitininkų statomiems namams paaukojo 3.000 lt., Amerikos vienuolėms 1.000 dol.; savo 1928 m. testamentu visą turtą užrašė "Saulės" draugijai.
Norėdamas, kad lietuviai perimtų iš žydų prekybą, jis steigė buhalterijos kursus, sudarė bendrovę, supirkinėjo prasiskolinusių dvarų žemes ir jas geromis sąlygomis perleisdavo lietuviams.
1929 m. neaiškiomis aplinkybėmis žuvus Ustijanauskienei, tautininkų valdžia, įsitraukusi į kovą su Katalikų Bažnyčia, prel. Olšauska apkaltino ją pakorus ir, neturėdama tikrų įrodymų, 1929 m. nuteisė 5.5 metų kalėti. 1931 m. jis amnestuotas.
Lietuvos ateistai, pasinaudodami tuo įvykiu, sukūrė televizijos filmą, pavadindami "Devyniais nuopolio ratais", siekdami ne tik apšmeižti žymų asmenį, bet ir griauti visų Lietuvos kunigų autoritetą visuomenės akyse.
Ne vienam tą filmą mačiusiam gali kilti klausimas, ar čia tikra tiesa, ar tik šmeižtas?
Kodėl kun. Olšauskas susidraugavo su Ustijanauskiene?
1924 m. būdamas klebonu Debeikiuose, jis Ustijanauskienę pasikvietė mokyti klebonijoje gyvenančius savo brolio vaikus.
Vėliau dideliems savo užmojams vykdyti iš jos buvo pasiskolinęs kelis tūkstančius varinių rublių. Taip ji ir liko prelatui artimas asmuo.
Filmas vaizduoja, kad kun. Olšauskas su ja turėjęs sūnų Ričardą.
Ar tiesa?
Netiesa. Ričardas yra gimęs 1899 m. Varšuvoje. Prieš išvykdama į Lenkiją Ustijanauskienė su kun. Olšausku paskutinį kartą matėsi Debeikiuose 1897 m. Tad ir teisme Olšauskas metė repliką: nejaugi ji galėjo trejus metus boti nėščia! Ričardo tėvas Henrikas Ustijanauskas, su kuriuo ji susitiko Lenkijoje. Tiesa, 12 metų Ričardas atvyko pas Olšauską į Kauną, kad tas jam padėtų pasiekti Vakarus. 1911 m. jį nuvežė į JAV. Ričardas 1917 m. buvo armijoje ir žuvo karo metais. Kad ne Olšauskas, bet Ustijanauskas rūpinosi atiduoti Ričardą į Chyrovo mokyklą, tai matosi iš susirašinėjimo.
Filme pavaizduota, kad Olšauską įspėdamas kaimynas kunigas išduoda išpažinties paslaptį. Ar tai tiesa?
Ne. Tai grynas ateistų išsigalvojimas.
Kas ir kada Ustijanauskienę matė prieš mirtį?
1928 ji vasarojo ir gydėsi Birštone. Buvo išsinuomojusi kambarį pas Zeimius. Rugsėjo 13 d. šeimininkams pasisakė važiuojanti į Prienus, pasiėmė hamaką, lagaminėlį ir išėjo. Apie 18 val. užėjo pas prel.Olšauską, taip pat vasarojantį Birštone, atnešė jam kriaušių ir pieno. Paskui užėjo pas savo draugę Rušcicienę ir Kreičmanienę. Joms sakė einanti į mišką už Nemuno. Neilgai užtrukusi pasižiūrėjo į laikrodį, pasakė, kad laikas jai eiti, ir išėjo. Kur? Tik ne į mišką. Buvo 15 min. po šeštos (dabartiniu vasaros laiku -po 9 val.) Lynojo. Buvo girdimas tolimas griaustinis. Miške šlapia. Ir į Prienus važiuojant jos niekas nematė. Žodžiu, išėjo ir dingo.
Filme vaizduojama, kad tą vakarą ji su Olšausku nuėjo į Vytauto parką. Ar tai tiesa?
Netiesa.
Nors prokuroras ir labai ieškojo, jam nepavyko surasti nė vieno žmogaus, kuris tą vakarą būtų pastebėjęs juos kur nors kartu einančius. Be to, į Vytauto kalną reikėjo lipti laiptais 200 pakopų. Laiptai buvo mediniai, gerokai aplūžę, šlapi, slidūs. Ustijanauskienė tuo metu buvo ligonė - nesveikos širdies, reumatikė, svėrė 97 kg. Viena užlipti į kalną ji jokiu būdu negalėjo. Nebent pora stiprių vyrų būtų ją nešte užnešę. Bet jai ir eiti ten nebuvo ko. Ji gi turėjo išsinuomojusi butą ir ten niekieno nekontroliuojama galėjo daryti viską, kas tik jai ateina į galvą...
Pagal filmą naktį nuo kalno girdėjosi jos pagalbos šauksmas.
Kieno tas balsas buvo sunku pasakyti. Bet pora moterų liudijo, kad grįždamos iš linamynio apie 12 val. tikrai girdėjusios triskart šaukiant "ratavokit!" Tačiau prelato Olšausko tuo metu Birštone tikrai nebuvo: apie 20 val. vairuotojas Butkevičius savo mašina jį pavėžino į Kauną, o apie pusę dvyliktos jis iš Kauno traukiniu išvažiavo į Žemaitiją. Tvirtinti, kad šauksmas pasigirdo prelatui su Ustijanauskiene ten kartu nuėjus - didelė neteisybė. Be to, teismo buvo nustatyta net apytikslė Ustijenauskienės mirties valanda -tarp 18.30 ir 20 val.
O dėl 12 val. nakties girdėto šauksmo -"ratavokit!" išreiškė tokią nuomonę: "Tai girtų bernų balsai".
Kada ir kaip rastas Ustijanauskienės lavonas?
Lavonas surastas tik po trijų dienų rugsėjo 16 Vytauto kalno krūmuose jis gulėjo ant kairiojo šono, apvyniotas ant kaklo virve.
Rausvas skystis iš ausų ir nosies nutekėjęs dešinesniąja veido puse. Gydytojai sako, kad toks skystis išteka lavonui jau sustingus. Taigi lavonas turėjo sustingti gulėdamas ant dešiniojo šono - juk skystis aukštyn tekėti negalėjo. Čia pat gulėjo kruvinas hamakas. Kodėl kruvinas? Išeina, jog su tuo hamaku jau sustingusį lavoną kažkas iš kažkur atnešė...
Tai kas nužudė Ustijanauskienę?
Jos duktė Elena Krasauskienė pradžioje buvo įtarusi lenkų gimnazijos mokytoją Stankevičių nužudžius jos motiną. Mat Ustijanauskienė buvo paleidusi piktų kalbų apie tą mokytoją ir jis buvo atleistas iš darbo. Kada jis teisme laimėjo prieš ją bylą, išsitaręs "Tokią liežuvininkę verta nušauti!"
Nužudymo pėdsakai išryškėjo tik vėliau. Apie 1930 m. pradžią susektas ir areštuotas Šiaulių sąjungos štabe įsitaisė lenkų seklys Vilkickas. Jis buvo nuteistas ir sušaudytas. Bet kalėjime jis suspėjo parašyti savo atsiminimus. Ten tarp kitko mini, kad Ustijanauskienę nužudė lenkų žvalgyba. Jo teismo metu paaiškėjo, kad pats Vilkickas davęs sąjungos automobilį lenkų žvalgybos agentui į Birštoną nuvažiuoti. Ten su vienu vietiniu talkininku jis ir atliko savo užduotį. Paaiškėjo, kad Ustijanauskienė buvo lenkų žvalgybos užverbuota. Kai pasirodė jiems nenaudinga, kad ko neprasitartų, nutarta ją likviduoti. Kodėl prel.Olšauskas buvo teismo pasmerktas?
Aiškiai neteisingai prel. Olšauskas nuteistas tik dėl to, kad turėjo daug priešų.
Pirmas priešas buvo tuometinė tautininkų valdžia, pradėjusi aršią kovą su Bažnyčios įtaka. 1931 m turėjo apleisti Lietuvą net šv. Tėvo atstovas arkiv. Bertolini. Tautininkai slopino ir varžė katalikų organizacijas ir jų veikimą: buvo atimtos pašalpos iš kooperatyvų, uždarinėjamos katalikų privačios mokyklos; 1930 m. uždraudė veikti 70 moksleivių ateitininkų kuopoms mokyklose. Tai jau buvo konkordato pažeidimas ir vyskupai stojo jį ginti. Kunigai skaitė vyskupų laišką, aiškino žmonėms katalikams daromą skriaudą. Ne mažiau 100 kunigų karo komendantų ar teismų buvo nubausti. Tautininkų valdžia Katalikų Veikimo matė ne ką kitą, o tik savo politinį konkurentų...
Ir štai esant šitokiai padėčiai, 1928 m. rudenį Birštone įvyksta didelis kriminalas - nužudymas moters, kuri buvo pažįstama prel. Olšauskui. Štai dabar kairieji, valdiškoji (tautininkų) ir geltonoji spauda ėmė atvirai pulti vieną žymiausių katalikų veikėjų prel. Olšauską, kaip spėjama nužudymo kaltininką. Jis buvo niekinamas ir bjaurojamas spaudoje. Žydų įtakoje esąs "Sekmadienis" inscenizavo net prel.
Olšausko degradavimą - pašalinimą iš kunigų luomo; bet tai buvo gryna fantazija...
Apygardos teismo pirmininkas Grigaitis pripažino, kad byloje nebuvo medžiagos prel. Olšauskui apkaltinti, bet tokia "susidarė visuomenės nuomonė". Ir prokuroras Byla pasakęs: "Pasmerkimo laukia ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis!"
Byla buvo nagrinėjama prie "uždarų durų", o spaude rašė visa, ką norėjo ir kiek norėjo. Teismo pirmininkas Vyr. Tribunole sutrukdė kaltinamajam pasakyti paskutinį žodį. Ir adv. Leonas, ne tiek gynęs, kiek kaltinęs savo klientą, vyr.Tribunole pareiškė, kad tai darąs spaudos paveiktas. (Birštono bylą nuo 1 iki 13 spalio 1929 m. nagrinėjo Kauno apygardos teismas ir antroji instancija -Vyr. Tribunolas nuo 23 iki 26 balandžio 1930 m.).
Adv. Tumėnas tvirtino, kad prel. Olšauskas šioje byloje yra nekaltas, jis nėra Ričardo tėvas ir jam nebuvo reikalo žudyti ta moterį.
Vyr.Tribunolas savo sprendime aiškiai pasisako, kad Birštono byloje prieš Olšauską tiesioginių įrodymų nėra - yra tik spėliojimai. Lenkai Olšausko nekentė už lietuviškumą.
Dėl stačiokiško jo charakterio - rėždavo tiesą į akis mažiems ir dideliems -sunkiai jį pakentė ir Bažnyčios vadovybė. Ir Kauno arkivyskupija, jokiu būdu nesutikdama prelato nuteisimą pripažinti pagrįstu (Metropolito Kurija 1929 m. rugpjūčio 3 d. pranešė nunciatūrai, kad žudikas nesurastas, tik tame įtartas prel. Olšauskas, kuris su Ustijanauskiene buvo pažįstamas per 30 metų), teisme parodė nedovanotiną aplaidumą, negindama, kaip privalėjo ir galėjo ginti.
Labai teisingai apie preletą Olšauską byloje užrašas ant jo kapo kryžiaus "Didysis lietuvybės žadintojas - švietėjas, valstybininkas, katalikiškos visuomenės veikėjas, Lietuvos masonų Birštono byloje pasmerktas be įrodymų. Kalėjimo išlaikytas vienerius metus 10 mėnesių 25 dienas /1929.III.23-1931.II.16/.
O kas nužudė prel. Olšauską ir kodėl?
Prel. Olšauskas kaltu neprisipažino ir malonės prašymo nerašė. Bet kada Metropolito raginamas atsisakė prelato titulo, teismas sutiko atidėti bausmės vykdymą.
Prel. Januševičiaus ir Metropolito prašomas, vasario 16 d. (1931) valstybės prezidento nutarimu Olšauskas buvo paleistas iš kalėjimo. Sekančią dieną jį aplankė mons. Faidutti iš nunciatūros. Po to Olšauskas apsilankė Romoje ir įteikė Sancti Officii kongregacijai platų pranešimą apie savo bylą. Pranešimas buvo persiųstas metropolitui į Kauną, kad duotų paaiškinimų.
Sugrįžęs iš Romos Olšauskas apsigyveno savo ūkyje Laukžemėje, Telšių vyskupijoje. Dabar jis buvo pasiryžęs su vokiečių detektyvų pagalba surasti žudikus ir siekti savo reabilitacijos. Jam rūpėjo apsaugoti Bažnyčią nuo nepagrįstų šmeižtų ir jaunimą nuo papiktinimo.
1933 m. pavasarį, vieną naktį buvo padegtas jo gyvenamas namas; jis vienmarškinis vos spėjo išbėgti iš degančio namo. Neišaiškinta, kieno tai buvo darbas.
1933 m. birželio 18 d. kun. Olšauskas buvo Palangoje Devintinių atlaiduose. Jam grįžtant namo, apie 2 km. nuo jų miške jo laukė kaimo seniūnas, tautininkas ir šaulys Žilius. Jis iš kariško šautuvo ir nušovė kun. Olšauską. Toje vietoje buvo pastatytas ąžuolinis kryžius.
Žilių teisė Šiaulių apygardos teismas. Jam esant kalėjime dantų gydytoja Kalvaitytė jį paklausė, kodėl nušovė Olšauską; jis trumpai atsakė: "Vienas iš mudviejų turėjo mirti!" Prel. K.Olšauskas palaidotas Plungės kapinėse.
Panašu į tiesą, kad Žilius tuo metu tikrai buvęs Birštone - talkininkavo lenkų agentui nužudyti Ustijanauskienę ir dabar bijojo, kad prelatas gali išaiškinti jo kaltės pėdsakus.
Sunku tikėtis, kad dabartiniu laiku prelato nekaltumas būtų pripažintas teismo. Visi žinome, kad teismai, ypač sunkiais laikais, pridaro daug klaidų, bet toli gražu ne visada jos ištaisomos. Kiek tūkstančių žmonių Stalino laikais buvo nuteista neteisingai ir tik dalis jų reabilituota, kai kurie jau net po mirties.
II pasaulinio karo metu, kai į Lietuvą artėjo Raudonoji armija, į Vilniaus vyskupijos kuriją užsuko trys į Vakarus besitraukiantys valdininkai, buvę prel. Olšausko byloje teismo nariai ir pasakė kun. Basiui: "Viskas tojo byloje buvo sufabrikuota. Mes buvome priversti ji nuteisti be jokių įrodymų, neteisingai. Dabar mus verčia mūsų pačių sąžinė tai atšaukti todėl mes atėjome čia į kuriją... Gal mes dabar per karą žūsime. Todėl prašome paskelbti kitiems, kad prelatas Olšauskas neteisingai nuteistas."
Apie tai papasakojo kancleris kun. Edmundas Basys kun. K. Garuckui, kada tas pas jį apsilankė Šilutėje 1974 m. sausio 24 d.
Panašiai kalbėjo ir Vyr.Tribunolo buv. prokurores J.Valtys dr.Kl.Ruginiui.
Buv. prokuroro pavaduotojas A.Burokas kalbėjo, kad Olšauskas buvęs pasmerktas už tai, kad teisme laikėsi per daug išdidžiai...
Prel. Olšausko teismo metu buvęs teisingumo ministras Žilinskas buvo artimas draugas su Garliavos prelatu ir jam pasakęs "Neturėjome tikrų įrodymų, kad prel. Olšauskas nužudęs Ustijanauskienę".
Geriau duoti galvą nukirsti, negu pasakyti kreivą žodį, negu iškreipti tiesą, negu akis užmerkti matant neteisingumą, kai pažeminamas ne tik vienas žmogus, bet visa žmonija", -pasakęs Suchomlinskis, ukrainiečių pedagogas.
Anglų visuomeninis veikėjas rašytojas Česterfubdas sako: "Įsimink kol gyvas: tavo vadovu pasauly gali būti tik griežta tiesa. Tik ja viena sekdamas niekuomet nesutepsi nei savo sąžinės, nei garbės".
Tiesa paprastai išryškėja anksčiau ar vėliau. Netiesa, šmeižtai neteikia garbės šmeižikams. Lietuvos tikintieji turi teisę žinoti tiesą ir žinoti, kaip atremti nepagrįstus ateistų kaltinimus.
Straipsnį paruošė pagal Lietuvoje išplatintus rašinius - S. VIKANTAS