REDAKCIJOS PASTABA. Po šia antrašte pateikiame gerbiamiems "Aušros" skaitytojams eile straipsnių, kurie, nors ir labai vėlai mus pasiekė, bet yra vertingi, bent iš dalies parodo, kaip pavergtoji Lietuva pažymėjo savo didvyrių S. DARIAUS ir S. GIRĖNO mirties 50-metį.
LIEPOS 17-OJI PRIE TAUTOS DIDVYRIŲ KAPO
1983 m. liepos 17-tą suėjo lygiai 50 metų, kai Seldino miške tragiškai žuvo pirmieji mūsų transatlantiniai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Ši data skaudžiai įsirėžusi širdin vyresniosios kartos žmonėms ir nedidelei daliai jaunimo. Tarybų Lietuvos respublikinė spauda ir kitos komunikacijos priemonės šią sukaktį apėjo pusiau tylomis - apsiribojo tik bendro pobūdžio J.Balčiūno straipsniais atskiruose leidiniuose. O kur informacijos apie renginius šia proga, amžininkų prisiminimai, jų žygio populiarinimas tarp jaunimo?
Dariaus-Girėno žygio paminėjimai buvo surengti Dariuose (buv. Rubiškėse, Judrėmų apyl., Klaipėdos raj.) ir Vytogaloje (Šilalės raj.), tačiau apie juos respublikos visuomenė nebuvo viešai informuota. Žinia apie būsimus minėjimus vilniečius, kauniečius ir kitų rajonų žmones pasiekė tik neoficialiai "iš lūpų į lūpas".
Liepos septynioliktąją, "Lituanikos" žuvimo dieną, apie 12 val. prie tautos didvyrių kapo Kauno karių kapinėse pradėjo rinktis Žmonės. Daugumos jų rankose - gėlių puokštės, žvakutės. Tie, kuriems teko dalyvauti minėjimuose Dariuose ir Vytogaloje, tikėjosi, kad panašiai ar dar iškilmingiau bus paminėta ir Kaune, kur ilsisi lakūnų kūnai. Tačiau visi buvo labai nustebinti pamatę, kad kapinėse svarbiausi "garbės svečiai" ir minėjimo organizatoriai yra... saugumiečiai ir milicininkai. Ceremonmeisterio vaidmenį atliko Kauno saugumo komiteto viršininkas Bagdonas. Prisiartinus prie kapo jis įspėdavo: "Jokių kalbų, jokių žvakių - žvakes galėsit statyti lapkričio 2 dieną. Galit tik padėti gėles."
Viena moteris atsinešė ilgą lininį rankšluostį ir paprašė leisti ji išskleisti ant paminklo. Kaip pasielgti šiuo atveju saugumiečiai turbūt nebuvo numatę, nes, kiek pamąstęs, Bagdonas leido padėti rankšluostį.
Prie kapo susirinko virš 300 žmonių. Minia pasidarė sunkiai sukontroliuojama, milicija nebepajėgė visus perspėjinėti. Vėliau atėjusieji nebuvo girdėję draudimo ir pradėjo prie kapo uždeginėti žvakutes. Jais pasiekė ir kiti. Pasigirdo prieš 50 metų sukurti šio žygio garbei K.Binkio ir St.Zobarsko posmai. Po jų sekė dainos: "Oi neverk, motušėle" (Maironio ž.), "Yra šalis" (Vaičaičio ž.), "Giedu giesmelę" (Baranausko ž.), nežinomo autoriaus eilėraštis "Lituanika Lietuvai", liaudies daina "Oi tu ąžuolėli", "Lietuve brangi" (Maironio ž.), senovinė rauda, daina "O tėviške, laukų drugeli margas" (Marcinkevičiaus ž.). Pabaigoje buvo sugiedota "Marija, Merija".
Pasigirdus dainoms, saugumiečiai ir milicininkai blaškėsi aplink minią ir pakraštį stovėjusiems bambėjo: "Baigt dainas Nutilkit!" Kiti susirinko prie paminklo ir iš priekio stebėjo, kas dainuoja ir deklamuoja. Atsirado ir pastiprinimas pilnas autobusas kareivių ir tarnybiniai šunys.
Grįždami iš kelionės po Dariaus ir Girėno gimtąsias vietas, autobusu atvažiavo ir būrelis vilniečių. Autobuso vairuotojas tuojau buvo sulaikytas, patikrinti jo dokumentai, užfiksuota, kokiai įstaigai priklauso autobusas.
Maždaug po valandos žmonėms pradėjus skirstytis, milicininkai nutempė savo mašiną kaunietį V. Pavilionį ir vilnietį J.Kariniauską ir nuvežė juos į milicijos valdyba. Ten jiems liepė rašyti pasiaiškinimus, kaip jie patekę (!?) į kapines, tartum Dariaus ir Girėno kapas būtų draudžiama zona. Iš J.Kariniausko fotoaparato išėmė filmą. Grįžus į Vilnių, saugumiečiai kvietė tardymui išrūpinusį autobusą valst. konservatorijos darbuotoją K. Kamandulį ir pareikalavo pateikti važiavusiųjų sąrašą. Šis paaiškino, kad pateikti sąrašo jau nebegali, nes pasibaigus kelionei jį, kaip nereikalingą, išmetė.
Taip tarybinis saugumas eilinį kartą pademonstravo savo neapykantą Atlanto Nugalėtojams. (Prisiminkime, kaip buvo terorizuojami žmonės, žygeiviai 1969 m , suorganizavę pilkapio supylimą Dariaus gimtinėje ir išsaugojo sodybą nuo sunaikinimo).
Klausiame:
1. Kodėl buvo leista surengti iškilmingus minėjimus Vytogaloje ir Dariuose?
2. Kodėl apie šiuos minėjimus buvo nutylėta respublikinėje spaudoje ir apsiribota tik informacija rajonų viduje?
3. Kodėl buvo uždrausta paminėti žygio 50-mečio sukaktį Kaune? 4. Kodėl sukaktis nebuvo akcentuota respublikinėje spaudoje?
5. Kodėl žygio sukakties dienomis nebuvo demonstruojami ta proga sukurti filmai, dokumentinis ir meninis, o apsiribota tik dokumentinio filmo parodymu minėjimo dalyviams Judrėnuose ir Vytogaloje?..
D. DAINYS
MINĖJIMAS DARIUOSE
Dariuose (buv. Rubiškėse) Judrėnų apyl, minėjimas vyko 1983m.
liepos 15 d., Stasio Girėno tėviškėje Vytogaloje (Šilalės raj.) - liepon 16-ąją. Abi dienas dalyvavo apie 800 žmonių. Sodybos aptvarkytos. Dariuose matosi pilkapis, kurį 1969 m. supylė žygeiviai, bareljefinė lenta su mūsų Didvyrių pavardėmis.
Garbės svečių tarpe buvo Dariaus duktė Nijolė Maštarienė, lėktuvo "Lituanika" atstatymo autorius Vladas Kensgaila, dokumentinio filmo "Lituanikos sparnai" režisierius Robertas Verba, meninio filmo režisierius Raimondas Vabalas, aukštojo pilotažo varžybų, skirtų Dariaus ir Girėno skrydžiui, prizo nugalėtojas Lapėnas, resp. organizacinio komiteto aviacijos sporto federacijos komiteto pirmininkas Jonas Balčiūnas ir kiti.
Ne visi kalbėjusieji mitinge buvo abejingi mūsų tautos Didvyriams. Graži ir nuoširdi buvo J. Balčiūno kalba. Jis susirinkusiems papasakojo Stepono Dariaus biografiją, apie lakūnų pasiruošimą skrydžiui. Baigdamas pasakė: "Kai užpernai mūsų sklandytojai atliko grupini pilotažą Tušine oro parade, televizijos komentatorius pasakė, girdi "myli lietuviai aviaciją, ten, sako, vaikiūkščiai pirm sėdasi į sklandytuvą, negu išmoksta vaikščioti". Štai turbūt tos šaknys vedė į 1933 metus".
Su pagarba kalbėjo ir "Lituanikos" atstatymo autorius Vladas Kensgaila. "Niekados neapleidžiu progos būdamas Kaune aplankyti Dariaus ir Girėno relikvijų. Tai ten man įsikvėpia ta jėga; taip lengva, taip gera, kad mes galime atnešti žmonijai gero" -kalbėjo jis.
Stepono Dariaus dukra Nijolė Dariūtė-Maštarienė papasakojo apie tėvą kaip žmogų, ir kaip ji su motina laukė jo tūkstantinėje minioje aerodrome 1933 metais... Paskaitė kraštotyrininkų padovanotą eilėraštį "Lituanika Lietuvai".
Buvo ir daugiau kalbėjusių mitinge. Tik ne visų kalbose jautėsi pasididžiavimas savo Tautos Didvyriais. Labiau jautėsi noras parodyti partijos ir vyriausybės nuopelnus, kad "liko neužmiršti didieji sakalai.
Minėjimo metu, deja, nesijautė rimties, susikaupimo. Žmonės šurmuliavo, vaikščiojo tarp mūgės ir vykstančio minėjimo. Milicininkai trukdė fotografuoti, neleisdami įsitaisyti kur nors aukščiau. Norėjosi iš jubiliejaus švenčių parsivežti kokį nors suvenyrą. Išskyrus vokus su Dariaus ir Girėno atvaizdais, kurių tik mažai daliai norinčių užteko, nieko daugiau nebuvo.
Kad valdžia šiuos minėjimus leido surengti tik "iš bėdos", rodo liepos 17-ąją -"Lituanikos" žuvimo dieną vykęs pagerbimas prie Dariaus ir Girėno kapo Kaune karių kapinėse.
B. VYŠNIA
IŠ.DARIŪTĖS-MAŠTARIENĖS KALBOS
Šiandien mano gyvenime nepaprasta diena. Stoviu savo senelių ir tėvelio gimtinėj, žemėj, kur tėvelis vaikščiojo, lakstė mažytis, kur piemenavo, kur žiūrėdamas tuos didžiuosius ąžuolus ir sekdamas paukštelius, taip pat svajoje kada nors pats skraidyti.
Stoviu tarp šitiek brangių žmonių, žmonių neužmiršusių Dariaus ir Girėno žygio, nors praėjo jau 50 metų.
Man šiandien kalbėti labai sunku. Čia labai gražiai papasakojo drg. Balčiūnas apie mano tėvelio gyvenimą /.../
Aš jo pati neprisimenu. Man buvo tik dveji metai, kai Darius išvyko į Ameriką. Bet visą laiką, žinoma, domėjausi tėvu, ilgėjausi tėvo, klausinėjau apie jį. Pasakodavo man mama, pasakojo Dariaus seserys, pažinę Darių draugai lakūnai./.../ Mano tėvas, sako, buvo paprastas, kuklus, draugiškas, neišdidus. Žmonės jį vertino pagal žmogiškąsias savybes, ne pagal užimamus postus. Darius nerūkė, nemėgo alkoholio, buvo neišsenkamos energijos žmogus. /.../
Jis labai mylėjo savo tėvynę ir kai grįžo į Lietuvą 1920 m., jis visų pirma, prieš stojant dar į karo mokyklą, aplankė šią vietą, savo gimtinę Rubiškes. Labai mylėjo savo tėvus, mamą. Rašydavo motinai labai šiltus gražius laiškus, vadindamas ją pačiu geriausiu bičiuliu. Bet labiau negu mamą, mylėjo gimtinę./.../
Aš atsimenu labai tą laukimą, kai laukiau ir aš tarp tūkstantinės minios aerodrome atskrendant tėvelio su jo artimiausiu draugu Girėnu. Pažadino mane mama naktį ir pasakė: "Nijolyte, kelkis -važiuosim į aerodromą sutikti tėvelį." Miego norėjau, bet baisisi laukiau. Tos dienos man liko neužmirštamos, aš net atsimenu, ką žaidžiau, visus tuos įvykius prisimenu prieš skrendant tėvui. Aerodrome vis žiūrėjau į vieną tašką. Ten buvo tokia vėjo rodyklė kaip išversta rankovė. Prašiau mamos parodyti, iš kur turi atskristi tėvelis. Žiūrėjau, žiūrėjau į tą dangų ir prieš rytą užsimaniau miego. O kai pamačiau nuliūdusius veidus visų ir pati nusiminiau, kai 7-tą ryto skirstėmės visi namo...
Atsimenu tas dienas, kai nežinojom, kur Darius ir Girėnas. Dar vis tikėjomės, kad gal kartais jie kur nutūpė, gal dar gyvi. Kai sužinojom, kad negyvi, man, nors ir vaikui, buvo labai labai skaudu.
Važiuojant vėl į aerodromą antrą kartą stebino mane vėliavų gausybė, jos perrištos juodais kaspinais... Klausinėjau mamos, kodėl šitiek vėliavų? Mama atsakė: Tai pagarba tavo tėveliui. Nors ir žuvo, bet matai, kaip jis yra gerbiamas, kaip laukiamas. Ir vėl kiek buvo aerodrome žmonių! Tik jau atskrido ne "Lituanika", dvimotoris, iš kurio buvo išimti Dariaus ir Girėno karstai.
Atsimenu, be galo norėjau pamatyti, kaip atrodė tas mano tėvelis. Vis prašiau mamos, kad paprašytų kitų žmonių, gal atidarytų karstus, gal parodytų kaip tėvelis atrodė. Bet man aiškino, kad jie labai sužaloti, kad tu, Nijolyt, bijosi. O man atrodė, kad aš nebijosiu. Bet, žinome, pamačiau aš juos tik po to, kai jie buvo užbalzamuoti ir patalpinti medicinos instituto auditorijoj. Aišku, ne tokius įsivaizdavau.../.../
Džiaugiuosi, kad Lietuva jų nepamiršo, kad įamžintas Dariaus ir Girėno žygis ir Puntuke iškaltas jų bareljefas, ir Šančių karių kapuose Mačiuikos paminklas pastatytas, ir gimė vardas Dariaus Lietuvoj./.../ Ir šičia vietos pažinti negalima. Kiek padirbėta čia, tėviškėj, kaip gražiai sutvarkyta aplinka. Jau pamatai dygsta. Galbūt iškils iš nebūties ir tas pats namelis, kuriame gimė tėvas. Žodžiu, esu visiems visiems labai dėkinga. Ir kraštotyrininkams, kurie pirmieji čia pradėjo tvarkyti ir pilkapį supylė./.../
Norėčiau užbaigt savo kalbą kraštotyrininkų man padovanotu vienu iš eilėraščių. Daug jų yra, bet vienas ypač mano jaudina:
LITUANIKA LIETUVAI
Per siaubingas audras Lituanika skrenda.
Ji drąsi ir jauna ar girdi, ar matai!?
Tai tava Lietuva kaip senovės legenda,
Pasišventusi aukuro ugniai šventai.
Daug plieninių durklų šitoj žemėj rūdija.
Sunkias ašaros, kraujas slėnius senus.
O lopšinė ir vėl čia nutilus atgijo
Ir kartoja senovę bei bočių vardus.
Jei pavargtum kada, skausmas spaustų krūtinę
Ir dangus apsiniauktų švinu debesų,
Tapki ąžuolu tuo, kurį audros augino -
Jis galingas, nors daug ant kamieno žaizdų.
Žemaitijos laukų šiandien minim du sūnus.
Jie iškilo aukštai ir jie skrenda dar vis.
Jųjų žygis lai amžiams mums pavyzdžiu būna,
Jų nupintas Tėvynei vainikas nevys.
Per siaubingas audras Lituanika skrenda.
Ji drąsi ir jauna - ar girdi, ar matei?
Tai tava Lietuva kaip senovės legenda
Laukia žygių tavų, degant ugniai šventai.
LIŪDNAS KAPAS LIETUVOJ
Kai užsienio lietuviai visame pasaulyje iškilmingai minėjo tragišką Dariaus ir Girėno žuvimo 50-metį, Lietuvoj vyravo tyla. Didvyrių Tėvynėje (ypač Kaune, Vilniuje) valdžia neleido iškilmių ar oficialaus minėjimo. Nebuvo atėjūnų taip mėgiamų mitingų prie kiekvieno kapo, paminklo ar "istorinio" namo lentos su garsiu tarybinės valdžios liaupsinimu, į kuriuos varu suvarydavo ne tik savo nevalyvus aktyvistus, bet ir nieko nenutuokiančių mokinukų voras.
Galimo liepos 17-tos d. stichinio paminėjimo dezorganizavimu Vilniaus slaptose įstaigose iš anksto buvo paruoštas visoje Lietuvos teritorijoje strateginis visų grandžių veikimo planas.
Vilniečius afišos kvietė į Kiviškes, kur vyko tarptautinės aukštojo pilotažo varžybos ir viliojo atrakcionai. Kauniečiai buvo kviečiami dar toliau už 50 km. į aviacijos šventę.
Pociūnų ir Kiviškių aerodromų atrakcionai tą giedrą sekmadienį paviliojo nemažai aviacijos "entuziastų", kurių tėvai ir seneliai prieš 50 metų buvo užtvindę Kauno aerodromą ir gatves tomis tragiškomis dienomis. Šiandien jų vieta turėtų būti čia - prie Atlanto nugalėtojų kapo rimties susikaupime. Didžiausi plakatai ant kiekvieno stulpo iš anksto skelbė, kad Lietuvoje vyksta iš karto net dvi aviacijos šventės - tik eikit, tik važiuokit ir kuo toliau nuo Kauno, ąžuolų paunksmės, kur amžinai užmigę guli mūsų Milžinai.
Šiame Ąžuolyno pakrašty, toli nuo gyvenamų masyvų, labai nyku ir Vėlinių vakarą čia esančių kitatikių kapų juk nieks nelanko ta mirusių atminimo dieną, nelankom ir mes savų didvyrių. Per daug toli jie nuo mūsų šeimų kapų, atėjūnų piktais kėslais išblaškytų po visą miestą, kad nebūtų kur būriuotis mūsų tautiečiams švenčių metu.
Per 20 m. okupanto logika pilnai išryškėjo šiame Kauno užkampy, kur retai ir autobusas pravažiuoja, su laiku didvyriai turės būti užmiršti. Jie tikėjosi, kad niekas nedegins ten žvakučių, neatneš gėlių, kaip darė Centrinėse kapinėse Vytauto prospekte, kur žmonių minios Vėlinių naktį rodė neįtikėtiną drąsą net Stalino tironijos metais. Tačiau čia, atėjūnų įrengtame miesto parke, šiandien dar nykiau, prisiminus, kaip vieną 1958 m. naktį, išsigandę Vengrijos sukilimo galimo atgarsio Lietuvoje, perrengti pareigūnai slaptai sunaikino ne tik Dariaus ir Girėno mauzoliejų, bet ir žuvusių už Lietuvos laisvę karių paminklą, išniekino jų kapus. Jie nedrįso net perkelti žuvusių Nepriklausomybės karuose palaikus į Karių kapines A.Šančiuose, kur vėliau buvo palaidoti Atlanto nugalėtojai. Jau tada okupantus baimino mintis, kad sugretinti Tautos didvyrių kapai gali tapti valdžiai nepageidaujamų susibūrimų forumu. Čia komunistai turi istorinę patirtį ne tik iš Rusijos gilumoje, bet ir Lietuvoj pradėtu paminklų naikinimu, dar nenutilus II pasaulinio karo gausmui.
Visi prisimename, kaip buvo naikinami pakelės kryžiai, koplytėlės, partizanų kapai, V. Grybo šedevras - Vytauto Didžiojo paminklas Panemunės kareivinėse ar Karo muziejaus sodelyje - Nežinomo kareivio kapas. Čia atėjūnų klasta pasiekė apogėjų - pradžioje aptvėrę lentgaliais, vėliau po truputį sunaikino Tautos šventove. Nepagailėjo ir gausių liaudies meno šedevrų - greta buvusių unikalių kryžių kolekcijos.
Šiandien Atlanto nugalėtojų nepagerbė Karo muziejuje, kur saugojamos lakūnų relikvijos ir legendinė "Lituanica". Šioje Tautos šventovėje nepamirštama paminėti Lietuvos Nepriklausomybės eilinio duobkasio "revoliucinę" veiklą, už 30 sidabrinių pardavusio dūšią Kominterno labui, o tuščios salės užpildymui prievarta suvaromi mokinukai.
Nedaug terašė mūsų laikraščiai ir žurnalai šia tema. Lieроs 17-tą atžymėjo tik sekmadieninė "Kauno tiesa", bet ir ten nerandame tikslaus adreso, kur ieškoti didvyrių kapų.
"Gimtasis kraštas" 83/28 užsienio lietuviams pateikė interviu su lakūno našle -J.Dariene, bet nepaaiškino, kodėl ši visų gerbiama kaunietė mokytoja nebuvo pakviesta į J.Jablonskio vardo mokyklos 50-mečio jubiliejų 1981.X.3. Net jos vardas nebuvo paminėtas iškilmingame akte, kaip ir J.Darienės buvusių bendradarbių iškilių pedagogų- savanorio kūrėjo J. Misiulio, 1941.VI.14 išvežto į Sibirą ir ten dingusio be žinios ar mokyklos kapelionų-Sibiro tremtinių kun.J. Fabijansko, E.Semaškos ir daugelio kitų. Tai buvo Pedagogai iš didžiosios raidės, pasišventę jaunimo auklėjimui, reiklūs, bet teisingi, aistringi mūsų Tėvynės patriotai, tikri humanistai, auklėje mus pažinti tiesą ir įveikti blogi, skleidę mums katalikybės ir lietuvybės dvasią. 1940 m. bolševikų intervencija į Lietuvą nuslopino mūsų pedagogų sėkmingą kūrybinę veiklą ir palaidojo jų iškovotą bei 22 metus puoselėtą Nepriklausomybę. Tačiau mūsų nepamirštamų mokytojų darbą galutinai nutraukė po to sekę tragiškiausi Lietuvos istorijoje įvykiai ir raudonųjų okupantų piktadarybės, pagimdžiusios ir 1941 m. baisiojo birželio dienas - masines tremtis. Išlikusiems gyviems po šito tautžudybės košmaro daugeliui teko nelengvesnė tremtinio dalis išeivijoje. Karo audrų išblaškyti po pasaulį, ilgus metus atskirti geležine uždanga nuo savo išsvajotos Tėvynės ir artimųjų, nuo savo brangios mokyklos ir ten paliktų daigų, slegiami metų naštos, jie užgeso nostalginiame skausme svetur.
Nelengvesnė dalin teko ir J.Jablonskio mokimukams - dar niekas nesuskaičiavo, kiek jų išvežta į Sibirą tomis tragiškomis birželio dienomis. Vien iš mokyt. J.Darienės klasės Sibire be žinios dingo jos mylimas mokinukas Rimas Sliesoraitis, tik atsitiktinumo dėka pavyko sugrįžti į tėvynę žinomo rašytojo A.Gricisus šeimos mažamečiame vaikams.
Griežta atėjūno cenzūros ranka neaplenkė ir mūsų entuziastų lėšomis įrengto Lietuvos aviacijos muziejaus Kaune. Jo stenduose trūksta informacijos ne tik apie Lietuvos karo aviacijos viršininką gen. A.Gustaitį, bolševikų sušaudytą 1941 m., ar populiarių prieškarinių "Lietuvos Sparnų" komplektų, bet nematyti ir pagrindinės knygos apie Darių ir Girėną P.Jurgėlos "Sparnuoti lietuviai", atspausdintos JAV 1935 ., kurią tikrai vertėjo išleisti pakartotinu tiražu. Tačiau mūsų grandiozinės valstybės leidyklos tepakartojo mažą knygelę apie pasaulinės reikšmėn žygdarbį dar mažesniu tiražu. Neišleista jokio albumo, atviručių rinkinio šiai iškiliai datai atžymėti. Ką jau bekalbėti apie specialaus pašto ženklo išleidimą, kurie taip gausiai buvo paplitę pasauly prieš 50 metų, tuo labiau, kad mūsų lakūnai buvo oro pašto pradininkai pasauly.
Šį jubiliejų absoliučiai ignoravo valdiški mūsų sporto organizatoriai, nors Darius laikomas daugelio sporto šakų pradininku Lietuvoje. Priešingai - piktais kėslais buvo panaudota spartakiada - tą sekmadienį Kauno halėje jau iš anksto buvo užprogramuotos įdomiausios rankinio varžybos.
Tikslas tas pats - nuvilioti žmones kuo toliau nuo mūsų šventovių.
Šiai istorinei datai nieko nepašventė dailininkai, skulptoriai, neišleistas nė vienas atminimo medelis. Reikia prisiminti, kad šiandieniniai Lietuvos valdovai atsakingi ir už išgrobstymą skulptoriaus B. Pundziaus tašytų akmenų, likusių Ąžuolyne po II pas. karo, skirtų Atlanto nugalėtojų didingam monumentui Kaune. Šiandien Lietuvoj tyli ir dramaturgai, ir poetai, nieko nematėme ir TV, kurių ekranuose tikėjome išvysti dokumentini filmą, N.Dariūtės-Maštarienės atvežtą iš JAV su užfiksuotais istorinio skrydžio momentais, o matėme tik birželio "revoliuciją“ Lietuvoj prieš 43 m. įvykdytą Raudonosios armijos durtuvų pagalba. Nesulaukėm ir plačiai reklamuoto filmo "Skrydis per Atlantą" premjeros. Matyt, cenzoriaus žirklės dar nebaigė jo subjauroti iki "Medaus mėnesio Amerikoje" lygio. Atlanto nugalėtojų pokario martirologijoje raiškios dar dvejos datos. Prieš 20 m. lakūnų palaikai "netikėtai" buvo "rasti" medicinos fakulteto rūsy ir dar greičiau slaptai palaidoti 1963.VII.17 A.Šančių Karių kapinėse nuošalioje Ašmenos g-vėje Nr. 62, kad lankydami mūsų legendinių lakūnų kapą, pamatytume ir atėjūnų aukuro ugnį. "Kauno tiesoje" tada tik kitą dieną drįso paskelbti pasauliui apie "iškilmingas“ laidotuves Kaune, aišku "užmiršdama" pranešti, kad laidotuvių dalyviai buvo surinkti įstaigose valdišku potvarkiu 2 valandom prieš laidojimo pradžią ir žaibo greitumu buvo pervežti į miesto pakraštį.
Tačiau šiam "humaniškiausiam" aktui pradžią davė patriotiškiausi pasaulyje Seinų trikampio lietuviai, kurių oficiozas "Aušra" 83/1 patikslina eilinio žemdirbio B. Paransevičiaus nuopelnus Lietuvos istorijai. Per 5 val. prievarta ištremtas iš savo gimtinės į tolimus Rytprūsius, 1945 m. jis įminė Soldino-Mysbošo paslaptį ir išgelbėjo "Lituanikos" žuvimo paminklą nuo sunaikinimo. Dėka Lenkijos lietuvių pagarsinimo po 17 m. jaunam skulptoriui, ką tik sugrįžusiam po 10 m. iš Gulago pragaro, V.Mačiuikai, -pagarsėjusio savo legendiniais pabėgimais iš Toržoko konclagerio ir Lukiškių kalėjimo 1947 m. - buvo leista surasti medicinos fakultete Dariaus ir Girėno palaikus ir sukurti jiems paminklą Chruščiovo liberalizmo laikotarpy. Sąlyga buvo viena - oficialiai bus paskelbta autoritetingų medikų J.Nainio ir kt. išvada, kad balzamuoti lakūnų kūnai yra sugedę... Komunistinė ideologija bijo net užsiminti apie dviejų mauzoliejų galimybę demokratiškiausioje pasaulio šaly.
Pažymėtinas tolimesnis Lenkijos lietuvių nuopelnas puoselėjant transatlantinio žygdarbis pagerbimo idėjas, kurių poveikio dėka ir Lietuvoje buvo imtasi žygių atgaivinti mūsų didvyrių šlovę.
Karo muziejuje buvo atidarytos plačiajai visuomenei užkaltų salių durys.
Ir šiandien Lenkijos lietuviai, atsisakę valdžios paslaugų, renka aukas visame pasaulyje ir patys antrąkart restauruoja paminklą lakūnų žuvimo vietoje.
Prieš 15 m. istorija vėl pasikartoja 1968. VII.17 nuo visuomenės buvo nuslėptas paminklo atidengimo momentas (paminklo autorius - V.Mačiuika).
Tik kitą dieną apie tai rašė laikraščiai, rodė TV, kino kronikose.
Tačiau nepaminėta, kokių priemonių imtasi, kad virvagaliais apribotą kvadratą, į kurį buvo nukreiptos kino ir TV kameros, nepatektų koks jei nepageidaujamas veidas, jei tai būtų net lakūnų giminės, bendraminčiai ar paminklo autorius, o tik išrinktieji mitingo dalyviai, perskaitę iš popierėlių nurodytas kalbas. Kino kadruose vėliau aiškiai buvo matyti, kad buvo vengta rodyti didesnį kauniečių susibūrimą, atsitiktinai sužinojusių apie nuslėptas iškilmes.
Šiandien vėl jaučiamas tas pats atėjūno braižas. Žinodami, kad Lietuva nepamirš šio 50-mečio, kapinių rajonas jau nuo ankstyvo ryto iki pačių išnaktų buvo ypatingai "globojamas".
Jei gausiai susirinkusiems giminėms, civil. aviacijos darbuotojams, Lietuvos aviacijos veteranams ir entuziastams, prisiminusiems šią datą, netrukdė padėti gėlių puokštes, uždegti žvakutes ir susikaupimo minute pagerbti šių brangių ir artimų žmonių, tai Vilniaus ir Kauno kraštotyrininkų sąskrydis prie Dariaus ir Girėno kapo "tvarkos sergėtojų buvo palaikytas priešišku santvarkai aktu. O jų tyliai giedama "Marija, Marija" -jau iššūkiu. Juos jau reikėjo drausminti policinėmis priemonėmis ir vilkšunims aplodyti. Neapsieita ir be aktyvesniųjų arešto. Dėl to antradienio laikraščiuose jau neradome jokių užuominų apie mūsų lakūnų žuvimo 50-mečio minėjimus Lietuvoje.
Tik tolimojo radijo bangomis be perstojo mus pasiekia žinios apie iškilmingus šios datos minėjimus už geležinės uždangos visame pasauly, kur tik gyvena lietuviai.
Taip Amerikos lietuviai, jau VII.4 gausiai susirinkę prie didingo Dariaus ir Girėno paminklo Market parke, iškilmingai paminėjo jubiliejų, kuriame kalbėjo Čikagos garbės gen. konsulė Daudžvardienė, tautines ir religines giesmes giedojo Čikagos lietuvių choras ir solistas A. Brazys.
Net Lenkijos lietuviams nereikėjo slapstytis nuo komunistinės valdžios pareigūnų pikto žvilgsnio. Jie galėjo ne tik garsiai kalbėti ir rašyti apie šias metines, bet drąsiai būriuotis ir melstis "Lituanikos" katastrofos vietoje Soldine-Myslibože.
Tebūna šios metinės pamoka okupantams, kad per 43 tironijos metus mūsų širdyse dar neužgeso patriotizmo ugnis, kad istorijos taip lengvai neišbrauks iš mūsų sąmonės.
Slinks metai, padidės jubiliejinės datos, bet ateis kasmet ši diena liepos 17-ta. Mūsų naujoji karta, pakrikštyta nemarių lakūmų vardais, uždegs dar ne vieną šimtą žvakučių prie didvyrių kapų, kurių liepsna nustelbs atėjūnų aukuro šviesą. Dar ne kartą iš jų veržlių krūtinių skambės čia ne tik "Marija, Marija", bet ir "Lietuva, Tėvyne mūsų..."
V. RIMAS
Kaunas, 1983.VII.19.