Gyventi normalų, pilnakraujį gyvenimą tauta gali tik būdama laisva, savarankiška, nevaržoma politinėmis priemonėmis, neslegiama kultūrine prievarta. Deja, ne visos tautos ir ne visą laiką gali užsitikrinti tokias sąlygas. Daug tautų visais laikais ilgiau ar trumpiau buvo priverstos nešti svetimųjų jungą, turėjo egzistuoti galingesnių kaimynų priespaudoj ar stiprioj politinėje ir kultūrinėje įtakoje.
Panaši dalia yra tekusi ir lietuvių tautai. Išskyrus labai tolimus laikus, kai baltų gentys ilgus šimtmečius ramiai kūrė savo originalią ir labai humanišką kultūrą, kurios pėdsakų ir šiandien gausu liaudies mene, tautosakoje ir papročiuose, visas tolesnis mūsų tautos kelias nužymėtas nuolatiniu svetimųjų brovimusi į mūsų žemes, jų pastangomis čia įsigalėti karinėmis, politinėmis ir kultūrinėmis priemonėmis. Būdavo laikotarpių, kai lietuviai šias pastangas paversdavo niekais, svetimųjų blogąją įtaką atremdavo ir nublokšdavo, ir patys būdavo savo likimo šeimininkais. Bet šie laimingieji momentai kaitaliodavosi su didesnės ar mažesnės svetimos galios ar įtakos persvaros laikotarpiais. Kaip kadaise mūsų žemės paviršių tai padengdavo, tai vėl palikdavo ledynai, taip tautos gyvenimą kartas nuo karto sukaustydavo ir vėl dingdavo svetimųjų priespaudos ledai.
Vieną toki "apledėjimo" laikotarpį šiandien lietuvių tauta kaip tik ir išgyvena. Sunaikinta sava valstybė, atimta politinė nepriklausomybė, visose gyvenimo srityse panaikinta laisvė ir bet koks savarankiškumas, uždėti geležiniai totalitarinės priespaudos pančiai visoms tautos gyvenimo apraiškoms. Nuo pavergėjo direktyvų, reikalavimų bei kontrolės nėra laisva ne tik kultūrinė sritis, bet net grynai dvasinis, vidinis žmogaus gyvenimas, jo įsitikinimų, minčių ir sąžinės pasaulis. Stingdantis totalitarinės vergovės šaltis persmelkia visą tautos buitį iki sąžinės ir širdies gelmių.
Netekus tautai laisvės, praradus politinė nepriklausomybę, svarbiausiu ir pagrindiniu jos, kaip tautos, išlikimo ir gyvybingumo veiksniu ir sąlyga lieka jos narių sąmoningumas, ryžtas ir ištvermė. Kokie bus jos atskiri nariai, tokia bus ir pati tauta. Be to, kuo sunkesnė priespauda, kuo didesnis pavojus, kuo ilgiau jis trunka, tuo tautos narių sąmoningumas įgauna svarbesnę reikšmę. Ištižusi, pasimetusi, neryžtinga tauta atsiduria baisiame pavojuje visiškai išnykti, ypač, jei ji yra neskaitlinga, arba patekusi į didelės ir agresyvios tautos valdžią. Kuo mažesnė tauto ir kuo didesnis pavojus, tuo labiau didėja reikalas kiekvienam jos nariui jausti atsakomybę už jos likimą. Laisvės netekimas, ta didžioji tautos nelaimė, virsta savotišku istoriniu įpareigojimu kiekvienam jos sūnui ir dukrai, tampa asmeniniu uždaviniu, asmenine pareiga kenčiančios Motinos Tėvynės atžvilgiu.
Pareiga tėvynei nėra tik skambi retorinė frazė, bet konkretus, pačio gyvenimo diktuojamas, reikalavimas. Ir tautos sūnų bei dukrų atsiliepimas į šį reikalavimą taip pat nėra tik retorinis atsakymas. Kai mes sakome, kad geriausi Lietuvos sūnūs išgirdo savo Motinos Tėvynės šauksmą ir išėjo jos ginti, omenyje turime konkrečius istorinius įvykius, kai pilkieji didvyriai knygnešiai, rizikuodami savo laisvo ir net gyvybe, pro rusų pasienio sargybas gabeno spausdintą lietuvišką žodį, kai Lietuvos Nepriklausomybės kūrėjai savanoriai ėjo ginti besikuriančios savos valstybės, turime mintyje tuos tūkstančius partizanų, kurie nelygioje kovoje žuvo dabartinės rusų okupacijos metais. Tai ne skambios frazės, bet tikrų ir kruvinų istorinių faktų nusakymas. Pereiga savo kraštui, savo tėvynei, savo tautai yra šventas dalykas ir nė viena garbingas žmogus neturi teisės šios pereigos vengti.
Jei pareiga savajai tautai yra pareiga visais laikais ir visų kartų vaikams, tai jos įvykdymo būdai kinta priklausomai nuo aplinkybių ir laiko reikalavimo. Būna atveju, kai jos įvykdymas reiškiasi tik sąžiningu pilietinių pareigų atlikimu.
Tai tie atvejai, kai tauta turi savo nepriklausomą valstybę, kai ramiu ir taikiu darbu kuria ateitį. Būna atvejų, kai kraujo ir gyvybės kaina reikia šią valstybę atkurti arba apginti. Tačiau pasitaiko laikotarpių, kai tauta savos valstybės neturi, kai jos gyvenimą tvarko svetimi. Tuomet pareiga tautai įgauna visai kitas pasireiškimo formas, kartais net priešingas ankstesnioms. Vietoj pareigoms valstybei ir jos valdžiai, dabar į pirmą vietą iškyla pareigos pačiai tautai, jos žmonėms, tam tikriems tautos gyvenimo reiškiniams, kurie kyla iš tautos, bet ne iš valstybės, ir kurie gali būti net priešingi svetimos valstybės interesams. Juk tautą pavargusi svetima valstybė paprastai ją ir pavergia todėl, kad pati siekia savo egoistinių interesų, nesiskaitydama su pavergiamos tautos norais ir teisėtais interesais. Tad ir pavergtai tautai nėra jokio reikalo skaitytis su savo pavergėjų interesais ir norais. Ir kuo šie interesai labiau kertasi su savo tautos reikalais, tuo kiekvieno tautos nario pareiga griežčiau nuo pavergėjų interesų nusigręžti ir visomis įmanomomis priemonėmis jiems pasipriešinti.
Šiandien mūsų tauta atsidūrusi tokioje padėtyje, kad jos gyvybiniai interesai diametraliai priešingi ją pavergusios valstybės interesams. Bolševikinė rusų okupacija mums neneša ir negali nešti nieko gera ir pozityvaus. Priešingai, mums realiai gresia visokia degeneracija, žuvimas ir kaip tautos išnykimas. Ta kryptimi veikia visos okupanto politinės, kultūrinės ir moralinės priemonės. Mūsų kraštas yra tik nedidelis žemės lopinėlis milžiniškos agresyvios, pasaulinio viešpatavimo siekiančios, imperijos pakrašty, turys besąlyginiai tarnauti visiems jos grobuoniškiems tikslams ir užmačioms. Su mūsų gyvybiniais interesais okupantas nesiskaito ir nesiskaitys. Aiškiai matome, ką jis daro su mūsų ūkio produkcija, su mūsų pramone, su mūsų vandenimis ir miškais, kurie jau dabar knibžda raketinėmis bazėmis. Mes esame tik mėšlas, priemonė, žaliava agresyviems Kremliaus valdovams, tik įrankis kruvinose jų rankose. Lietuva, drauge su kitomis Pabaltijo ir Vidurio Europos valstybėmis, yra tik tramplinas šuoliui į Vakarus. Mes nesame šeimininkai savo žemėje ir savo namuose. Net taip vadinami "respublikos vadovai yra tik klusnūs Maskvos ponų tarnai, savarankiškai negali priimti net menkiausio sprendimo.
Visa ši sunki ir beteisė padėtis nejučiomis tautą stumia degeneracijos linkme. Negalėdama laisvai reikšti ir vystyti savo kūrybinių jėgų, veikiama blogų moralinių ir ideologinių įtakų, tauta atsiduria pavojuje išsekti, pervargti, pasiduoti apatijai ir ištižimui. (Latvijoje, kur dėl didelio svetimo nacionalinio elemento antplūdžio, susilpnėjęs masinis pačių latvių pasipriešinimas. Tai dar ryškiau Baltarusijoje, Karelijoje ir kitose, jau gerokai rusų "apvirškintose", tautose).
Tokio moralinio išsekimo, pirmų degeneracijos žymių jau galima pastebėti ir pas mus. Baisus girtuokliavimas, šeimų irimas, negimusios gyvybės žudymas, dalies jaunimo palaidumas, šunuodegiavimas, karjerizmas, dviveidiškumas, perdėta baimė ir "atsargumas" - visa tai daugiausia ilgai besitęsiančios okupacijos vaisiai. Dar nesame visiškai palaužti, sugniuždyti, puolę desperacijon. Dar kuriame, nors ir labai nepalankiose sąlygose, savo kultūrą, giname kalbą ir tradicijas, stengiamės nors kiek išlikti savarankiški ir saviti. Bet drauge matome, kaip į mūsų kalbą braunasi barbarizmai, ir net dvikalbiškumas, kaip grubėja, primityvėja mūsų papročiai, kaip greitai nusileidžiam svetimųjų reikalavimams ir įtakai. Laimė, kad kultūriniu ir moraliniu atžvilgiu stovime aukščiau už rusus.
Priešingu atveju, ar nekiltų pavojus vėl dangstytis svetimomis plunksnomis, kaip tai kadaise noriai darė tuometinė mūsų inteligentija - bajorija, nuėjusi paskui lenkų kultūrą ir pati sulenkėjusi. Laimė, kad esame religinga tauta, kad turime savo tikėjimo kankinių, kad turime ir galime ginti nelygstamas vertybes, kurios, savo ruožtu, gina ir saugo mus pačius, mūsų dvasinę nepriklausomybę. Esant tokiai situacijai, mes dar galima kovoti, gintis, nepasiduoti, neprarasti vilties ir nesusmukti bejėgiais vergais po okupanto kojomis. Šitos kovos akivaizdoje mums ir iškyla klausimas, kuo, kokiais būdais turi pasireikšti mano pareiga tautai, tėvynei?
Kai XVIII a. pabaigoje žuvo Lenkijos valstybė, lenkų patriotai iškėlė šokį: valstybė žuvo, neleiskim žūti tautai! "Neleisti žūti tautai!" - štai kas turi nurodyti, kokias priemones, kokius būdus turime pasirinkti dabartinėje situacijoje. Visa tai, kas visą tautą ir kiekvieną mūsų brolį ir seserį stiprina, kas padeda išlikti doru, tvirtu ir savarankišku žmogumi - yra gera ir tinkama. Mums dabar labiau nei bet kada reikia tvirtų, šviesių ir mąstančių asmenybių. A s m e n y b i ų ! Ne ištižusių ir bailių miniažmogių. Kuo didesnis pavojus, kuo sunkesnę kovą tauta kovoja, tuo daugiau ir tvirtesnių asmenybių jai reikia. Įsivaizduokime tautą sudarytą iš šviesių asmenybių, ir mes galėsime drąsiai tvirtinti, kad šita tauta nesunaikinama, nenugalima jokiomis jėgomis.
Būti savarankišku žmogumi, būti mąstančiu žmogumi, būti šviesia ir tvirta asmenybe - šiandien pati pirmoji ir pati svarbiausia pareiga.
Būti pačiam ir padėti tokiu tapti kitam!
P. VIDINIS