KGB pareigūnai kun. Juozui Zdebskiui buvo davę „Akiplėšos“ pravardę. Tikriausiai dėl to, kad jis galėjo priimti nestandartinius sprendimus, pavyzdžiui, sąmoningai eiti į lagerį už vaikų katechizaciją. Kartą buvau liudininkas, kai per Viktoro Petkaus teismą kun. Juozas pabandė patekti į Aukščiausiojo teismo salę. Prie durų budėjęs KGB pareigūnas paklausė: „Dėl ko jūs čia atvykote?“ Kunigas Juozas ramiai paaiškino: „Atvažiavau pasirinkti Kronikai medžiagos.“
Pirmą kartą sutikau kun. Juozą Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos klebonijoje, kai jis buvo tik ką sugrįžęs iš Pravieniškių lagerio. Tuomet nenujaučiau, kad tarp mūsų užsimegs gili kunigiška draugystė. Iš jo sakomų pamokslų ir asmeninių pokalbių tuojau galėjai pastebėti, kad tai kunigas, kuris „iriasi į gilumą“. Jis buvo maldos ir aukos vyras. Ir šiandien dėkoju Dievui, kad jį sutikau savo kunigiškos tarnystės pavasarį, kai visus atidžiai stebėjau ir iš visų mokiausi.
Per ilgus Kronikos leidimo metus dažnai su kun. Juozu susitikdavome ir kalbėdavomės pačiomis aktualiausiomis temomis. Jis dažnai atveždavo Kronikai reikalingos informacijos, nes jo ryšiai Lietuvoje buvo labai platūs: turėjo daug pažįstamų vienuolinėse kongregacijose, tarp jaunimo ir kitur. Su inžinieriumi Vytautu Vaičiūnu (vėliau tapusiu kunigu) rūpinosi religinės ir kitos pogrindžio literatūros dauginimu.
Kartą mes, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai, padarėme kun. Juozui daug skausmo. Kai kun. J. Zdebskis KGB žmonių specialia priemone buvo apdegintas, mes, susirinkę Valkininkų klebonijoje, aptarėme aktualijas, nutarėme į komitetąpakviesti naujų narių, o kun. Juozą palikti nuošaliai nuo matomos komiteto veiklos. Mes tikrai nesuabejojome kun. Juozo morale ir tuo, kad nudeginimas buvo KGB darbas, tik mums visiems atrodė būsią geriau, jei jis kurį laiką mažiau užklius KGB pareigūnams. Gaila, kad nė vienam iš mūsų neatėjo mintis, kad dėl tokio mūsų sprendimo kun. Juozas gali pasijusti atstumtas ir pažemintas. Taip ir atsitiko. Komiteto nariams jis nepriekaištavo, tik tyliai kentėjo. Jam buvo įprasta tyliai iškęsti pažeminimus, kaip jis sakydavo, už savo ir kitų nuodėmes.
Iš knygos" Tiesa išlaisvina"
