KRONIKOS GIMTADIENIS
Mintis leisti pogrindžio leidinį pamažu brendo nuo 1970 metų. P. Plumpa iš mano surinktos medžiagos suredagavo pirmąjį numerį, kuriam parinkome Vivos voco - „Gyvuosius šaukiu“ — pavadinimą. Mums visiems buvo svarbu, kad pogrindžio leidinį palaimintų kuris nors iš tremtinių vyskupų, todėl nuvykau pas buvusį savo prefektą Kauno kunigų seminarijoje, tuo metu tremtinį vyskupą V. Sladkevičių ir jam parodžiau parengtą medžiagą. Ant jo stalo gulėjo lenkiškas laikraštis Kronika. Vyskupas pervertė medžiagą, pamąstė, pagyrė sumanymą leisti kad ir kuklų leidinį ir pasiūlė Kronikos pavadinimą. Vyskupas samprotavo: „Ar ne geriau būtų, jei leidinyje būtų aprašomas Bažnyčios gyvenimo įvykis ir pridėtas trumpas komentaras?“ Gerai idėjai liko tik pritarti ir taip vyskupas, vėliau kardinolas V. Sladkevičius, tapo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos krikštatėviu. Kronikos pavadinimas ypač patiko, nes tuo metu Maskvoje buvo leidžiama Dabarties įvykių kronika, kurią reguliariai gaudavome ir skaitėme. Gavęs palaiminimą su paruoštu leidiniu dar nuvykau pas kun. Joną Danylą SJ, nes tokiam žingsniui turėjau gauti savo tiesioginio vyresniojo, tuo metu ėjusio Lietuvos jėzuitų provincijolo pareigas, leidimą. Provincijolas suabejojo, ar pavyks surinkti leidiniui medžiagos, bet sumanymui pritarė. Paaiškinau: jei truks medžiagos, galėsime rečiau leisti arba leidinys bus plonesnis.
GARSTYČIOS GRŪDELIS
Parengtą numerį dar kartą perredagavo ir savo ranka perrašė P. Plumpa. Liko kelis kartus perrašyti rašomąja mašinėle ir paskleisti tarp patikimų draugų. Pusę numerio perrašė Šventosios Šeimos kongregacijos ses. Genovaitė Navickaitė, o likusią dalį užbaigiau pats ir subrošiūravęs išdalijau pažįstamiems. Taip 1972 m. kovo mėnesio pirmojoje pusėje Simno klebonijos mažame kambarėlyje šviesą išvydo LKB kronikos pirmasis numeris. Pravieniškių lageryje kalinčio kun. J. Zdebskio atminimui parašiau jo dangiškojo globėjo Šv. Juozapo šventės datą - kovo 19-ąją. P. Plumpa pažadėjo kiekvieną Kronikos numerį padauginti po 100 egzempliorių. Šiam darbui jis turėjo patirties, nes Kaune, Kalniečių gatvėje, vieno namo palėpėje įsirengtu dauginimo aparatu „Era“ jau buvo išleidęs ne vieną religinio turinio knygą. Apie Kronikos pradžią težinojo tik keli asmenys, Simne - nė vienas. Kronika buvo labai panaši į mažytį garstyčios grūdelį. Ar jis augs ir atneš laukiamų vaisių, anuomet niekas negalėjo net nujausti. Reikėjo pasitikėti Viešpačiu ir eiti į priekį.
PAGRINDINIS TIKSLAS
Suredaguoti Kronikos numerį buvo tik pusė darbo. Visi, su kuo tariausi, suprato, kad Kronika tik tada atliks savo paskirtį, jeigu jos informacija pasklis ne tik Lietuvoje, bet ir laisvajame pasaulyje. Tuo laiku neturėjome galimybės dideliu tiražu padauginti ir paskleisti pogrindžio leidinio, nes lengviausiai prieinamos buvo tik rašomosios mašinėlės; kitokios dauginimo priemonės griežtai kontroliuotos. Per didelį vargą inžinierius Vytautas Vaičiūnas iš dalių sulipdė kopijavimo aparatą „Era“, kuriuo, rizikuojant laisve, buvo galima padauginti kelis šimtus egzempliorių ir paskleisti juos po Lietuvą. Iškilo didžiausias uždavinys: kaip Kroniką perduoti į Vakarus? Tuo metu, kai pradėjo eiti Kronika, turistų iš Vakarų atvažiuodavo labai mažai ir tie patys negalėdavo nukrypti nuo nustatyto maršruto, juo labiau - atvykti iš Vilniaus į provinciją. Be to, per kratą muitinėje visada galėjo surasti vežamus rašinius.
LIETUVOS DRAUGAI
Dėmesys pasisuko į Maskvą ir atnaujinome ryšį su Sergejumi Kovaliovu. Atsargumo dėlei pirmojo Kronikos numerio mikrofilmą įtaisiau į prožektoriaus elementą ir drauge su kun. Juozu Zdebskiu važiavome į Maskvą pas Sergiejų Kovaliovą. Paprašėme, jei turės galimybę, perduoti prožektorių mūsų nurodytu adresu. S. Kovaliovas paprašė ateityje atvežti ne mikrofilmą, bet Kronikos du egzempliorius. Vieną žadėjo perduoti į Vakarus, o antrąjį panaudoti Maskvoje leidžiamai Einamųjų įvykių Kronikos leidybai. Mikrofilmus gaminome tik papildomai, jei nepasisektų perduoti per Maskvą, tuomet gaudyti atvažiuojančius iš Vakarų lietuvius turistus.
Kartais laukdavome kelis mėnesius, kol pagaliau radijo stotys Laisvė, Amerikos balsas ar Vatikano radijas pranešdavo, kad Vakaruose gautas naujas Kronikos numeris. Tuomet būdavo daug džiaugsmo.
Su dideliu dėkingumu ir pagarba menu Lietuvos draugus Maskvoje: tai ramusis Sergejus Kovaliovas, visada besišypsantis Aleksandras Lavutas, labai dalykiška Tatjana Velikanova, energija kunkuliuojantis dvasininkas Glebas Jakuninas ir kiti. Mus, labai skirtingų tautybių, religijų ir luomų žmones, siejo bendras uždavinys - pranešti pasauliui, kaip Sovietų Sąjungoje yra pažeidžiamos žmonių teisės. Mes buvome įsitikinę, kad ši informacija yra pats svarbiausias ginklas kovojant prieš totalitarinės sistemos nešamą priespaudą.
Pagal knygą: „Viešpats mano šviesa“
