Stalinui ir Hitleriui pasidalinus Europą Lietuva prarado laisvę. Tuo pačiu laisvę prarado ir Bažnyčios bendruomenė Lietuvoje. Geriausi Lietuvos sūnūs ir dukros vien dėl to, kad mylėjo Tėvynę ir Dievą, buvo įkalinami ir tremiami į Sibirą.
Pirmasis lietuvių atsakymas į Stalino tironiją buvo ginkluotas partizanų pasipriešinimas. Tačiau tai buvo nelygi kova, pareikalavusi tūkstančių geriausių mūsų vyrų ir moterų aukų. Ši apie dešimtmetį trukusi kova nepasiekė matomos pergalės, tačiau ji nebuvo ir bevaisė. Partizanų dvasia, tarsi laisvės vėliava, plazdeno dorų lietuvių širdyse ir kvietė ieškoti kitų būdų priešintis pavergimui.
Tokiu kovos už laisvę būdu septintajame dešimtmetyje Lietuvoje tapo neginkluotas pasipriešinimas. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ bene ryškiausiai įkūnijo šį neginkluotą pasipriešinimą. Dvasininkai ir pasauliečiai pradėjo reikalauti laisvės gyventi pagal savo įsitikinimus. Okupantas gerai suprato šių reikalavimų pavojingumą ant melo pastatytai sistemai ir negailestingai dorojosi su žmonėmis, apsiginklavusiais tik tiesa. Kronika tik aprašė okupanto darbus ir Lietuvos žmonių pasipriešinimą. Aprašė, plėšė geležinę uždangą ir skleidė pasaulyje tiesą, kokia baisi yra komunistinė sistema, kuri kėsinasi pavergti ne tik žmogaus kūną, bet ir dvasią.
Partizanų ir neginkluotos kovos už laisvę istorijos nevalia užmiršti. Kol gyvename žemėje, mes niekuomet nebūsime saugūs, kad kažkas nesikėsintų į mūsų laisvę. Ar mes nematome, kaip šiandien šio pasaulio galingieji, prisidengę gražiais lozungais, vėl kėsinasi į mūsų tautinę ir religinę laisvę. Vėl siekia, kad mes būtume jų primetamos ideologijos menki sraigteliai, praradę savo tautinį ir krikščioniškąjį identitetą.
Laisvė yra Dievo dovana ir kiekviena karta už ją turi mokėti savo kainą. Nemokantieji tampa vergais, o mes nenorime jais būti.
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
