Petro Plumpos liudijimas:
1971 vasarą su dauginimo įranga persikėliau į Juozo Gražio butą Kaune, Kalniečių g.113. Čia gyvenau ir dirbau, saugumo sumetimais neišeidamas iš buto po keletą mėnesių. Maisto ir darbui reikalingų medžiagų atnešdavo buto šeimininkas J.Gražys. Padaugintas knygas išnešdavo ir įrišimu rūpinosi s.Monika Gavėnaitė, platino kun. Jonas Buliauskas. Čia 1971 m. pabaigoje nukopijavau Memorandumą SNO sekretoriui Kurtui Valdhaimui su 17 tūkst. Lietuvos gyventojų parašų. Tų parašų kopijas 1971 m. rudenį nuvežiau Maskvos disidentams, kurie perdavė užsienio žurnalistams. 1972 m. balandžio mėnesį tą Memorandumo tekstą paskelbė užsienio informacijos priemonės.
Surinktus Memorandumo parašus į Maskvą vežiau „aplinkiniais“ keliais, t.y. ne magistraliniais traukinių ar autobusų maršrutais, nes tokių maršrutų stotyse nuolat budėjo KGB agentai, kurie fotografuodavo įtartinus keleivius, vykstančius į Maskvą. Su parašais iš Kauno su taksi nuvažiavau į užmiestį, iš ten autobusu į Jiezną, iš Jiezno kitu autobusu į Eišiškes, iš Eišiškių vėl kitu autobusu ir pakeleivine mašina pasiekiau Maladečino geležinkelio stotį Baltarusijoje. Iš ten traukiniu nuvažiavau į Maskvą, „Baltarusijos“ stotyje išlipau ne į peroną, bet pro kitas duris į krovininių traukinių pusę, o iš ten miesto transportu pasiekiau senus bičiulius, pas kuriuos atėjau neperspėjęs, nes telefonai buvo pasiklausomi. Bičiuliai teisininkai pakoregavo lydraščio tekstą ir ėmėsi žygių Memorandumo su parašais perdavimui į užsienį. Užsienio žiniasklaida apie Memorandumą pranešė 1972 m. balandžio 3 d.
Tuo tarpu Memorandumo parašų originalus J.Gražys paslėpė po grindimis bute Zanavykų gatvėje 25, Kaune. 1974 m. balandžio 24 d. J.Gražys buvo suimtas ir nuteistas 3 m. nelaisvės. Kai 1977 m. sugrįžo į Lietuvą, 17 000 parašų originalų bute Zanavykų gatvėje neberado. Tai reiškia, kad tuos parašų originalus surado artimi žmonės ir vėliau (ne anksčiau kaip 1974 m.) perdavė Maskvos disidentams, kurie savo ruožtu perdavė kanauninkui Mišeliui Burdo (Michael Bourdeaux).
Kyla klausimas: kas Memorandumo originalius parašus – po J.Gražio suėmimo 1974 m. balandžio 24 d. - surado paslėptus Kaune, Zanavykų g.25? Kol kas nėra liudininkų, kas tuos parašų originalus Zanavykų gatvėje surado ir kas juos perdavė Maskvos disidentams.
Kadangi faktiškai namas Zanavykų g.25 priklausė Martinaičių šeimai, tai po J.Gražio arešto Eugenija Martinaitienė ir sūnus Paulius pradėjo name ieškoti J.Gražio įrengtų slėptuvių. Pauliaus Martinaičio liudijimu, slėptuvėse jie suradę raštų, bet ne Memorandumo parašus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. Martinaitienė pagelbėdavo nelegalios spaudos darbe ir laikėsi įprastos konspiracijos, todėl, jeigu ji tuos parašus surado, tai galėjo nesakyti ir kitiems šeimos nariams, o kartu niekas nesužinojo kam ji tuos parašus galimai perdavė. Ji susitikdavo su s. Monika Gavėnaite, tačiau ši iš E. Martinaitienės Memorandumo parašų nėra gavusi.
1974 m. vasarą, t.y. po J.Gražio arešto 1974.04.24, iki N.Sadūnaitės arešto 1974.08.27, tie parašai galėjo patekti į s. N. Sadūnaitės rankas ir taip nukeliauti į Maskvą. Tačiau sesuo Nijolė neprisimena, kad tų keturių mėnesių laikotarpiu būtų gavusi iš ko nors stambų paketą.
Michael Bourdeaux (Mišelio Burdo) liudijimas:
N.N. dokumentus su 17000 parašų persiuntė diplomatiniu paštu iš Maskvos į Londoną. Pagal visą protokolą ambasada diplomatiniu paštu siųsdavo tik pranešimus ir nemėgo siųsti dokumentų, kurie neturi tiesioginės politinės reikšmės. Man nežinomas diplomatas tada nutarė, kad juos turėtų gauti tada neseniai įkurtas Kestono institutas, kuris pamažu garsėjo kaip svarbus tyrimų centras. Diplomatas užrašė ant rudo voko mano vardą ir adresą, ir aš visą dokumentą gavau 1972-ųjų sausį be jokios nuorodos ar užuominos, kas tai yra, kaip tai gauta, iš kur atsiųsta. Iš karto atpažinome lietuvių kalbą. Netrukus tekstą išvertėme į anglų kalbą. Turėjome netoli gyvenančių lietuvių draugų, taip pat mūsų institute dirbo latvė, kuri galėjo skaityti lietuviškai – tai Marytė Sapiets, gerai žinomo latvių pranešėjo Janio Sapieto duktė. Ji mums pasakė, kad tai – milžiniškos svarbos dokumentas, mes tai supratome dėl gausybės parašų.
Visų pirma padarėme teksto kopiją ir jį, išverstą į anglų kalbą, nusiuntėme į Jungtines Tautas. Tai buvo dokumento kopija (ne originalas). Kurtas Valdhaimas, JT Generalinis sekretorius, mums niekada neatsakė. Taip pat mes negavome jokio patvirtinimo, kad „Memorandumas“ buvo gautas Jungtinėse Tautose ir kad kaip nors yra padedama Lietuvai. Britų vyriausybė taip pat nieko nepadėjo, išskyrus tai, kad ji diplomatiniu paštu persiuntė jį mums. Jungtinėse Tautose nebuvo jokios reakcijos, tad mes patys pradėjome skleisti informaciją apie šį dokumentą. Padarėme milžinišką darbą. Sėkmė nėra tinkamiausias žodis šiam darbui apibūdinti, bet tai iš tiesų buvo tikra sėkmė, nes pirmą kartą Kestono instituto darbas sulaukė plataus tarptautinio pripažinimo ir paskatinimo. Tai paskatino ir BBC rusų kalbos, ir „Laisvosios Europos radijo“ lietuvių ir kitų kalbų tarnybas paskelbti, kad dokumentas pasiekė Vakarus.
