Neatidžiai stebint atrodo, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčioje pradėję pūsti nauji vėjai. 1977 m. sausio mėnesį Religijų reikalų tarybos atstovas P. Makarcevas perspėjo Lietuvos partinius darbuotojus mandagiau traktuoti kunigus, o išvykdamas į Maskvą... yra išsitaręs apie valdžios politikos Bažnyčios atžvilgiu sušvelnėjimą.
Prieš Velykas Šiaulių miesto valdžia leido po 20 m. pertraukos šv. Petro ir Povilo bažnyčioje skambinti varpais.
1977 m. sausio pabaigoje Dievo Tarno arkivysk. Jurgio Matulevičiaus jubiliejuje pagrindines pamaldas celebravo Kaišiadorių vyskupas-tremtinys V. Sladkevičius. Prieš keletą metų panašaus jubiliejaus metu net registruoti kunigai šv. Mišias celebravo Marijampolės bažnyčios zakristijoje.
Kunigai daug kur atvirai katekizuoja vaikus, o valdžia pasitenkina piniginėmis baudomis. Apie teismus, panašius į kun. Šeškevičiaus, kun. J. Zdebskio ir kun. Bubnio, niekas nekalba ir netiki, kad jie šiuo metu galėtų vykti.
Ką visa tai reiškia?
Gal tarybinė vyriausybė rodo gerą valią ir pradeda įgyvendinti tai, kas užrašyta TSRS Konstitucijoje ir įstatymuose, po kuo pasirašyta tarptautiniuose dokumentuose—Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Helsinkio Baigiamajame akte ir kt., kas buvo 30 metų skelbiama, bet nevykdoma?
Gal tai „nesavalaikių priemonių", iššaukiančių tikinčiųjų žmonių reakciją, atšaukimas?
Gal tai visų kovojančių už žmogaus teises Lietuvoje, Tarybų Sąjungoje ir visame pasaulyje kuklus laimėjimas, nes tarybinė vyriausybė savo grubiomis administracinėmis priemonėmis gerokai save sukompromitavo visame pasaulyje ir pakenkė savo vykdomai užsienio politikai?
O gal tai eilinė tarybinė vyriausybės klasta prieš Europos šalių konferenciją Belgrade, kur bus tikrinama, kaip buvo vykdomi Helsinkio nutarimai?
Netolima ateitis tiksliai atsakys į šiuos klausimus. Tačiau ir dabar yra visiškai aišku, kad tarybinė vyriausybė geros valios nerodo. Atoslūgis Bažnyčios persekiojime yra tik taktinis kompartijos manevras. Jeigu užsienio šalių vyriausybės, su kuriomis Tarybų Sąjunga yra susirišusi ekonominiais ryšiais, JAV prezidento Dž. Karterio pavyzdžiu kovos už žmogaus teisių vykdymą, jei pasaulio masinės informacijos priemonės energingai kels į viešumą, kaip yra laužomi Tarybų Sąjungoje tarptautiniai susitarimai žmogaus teisių srityje, tai šis taktinis kompartijos manevras—tikinčiųjų persekiojimo sušvelninimas gali užsitęsti labai ilgai.
Geros valios trūkumą tarybinei vyriausybei rodo daugybė faktų. Daugiau kaip trisdešimt metų ateistinė valdžia persekiojo tikinčiuosius ir kunigus, besiremdama slaptomis instrukcijomis, kurias slėpė nuo visuomenės akių. 1976 m. liepos 28 d. LTSR Prezidiumas tas slaptas instrukcijas padarė įstatymu, aiškiai apribojančiu tikinčiųjų teises. Negalima pasiguosti, kad minėtas ATP įsakas kol kas tik yra popieriuje, nes kiekvieną dieną jis gali būti pradėtas visu griežtumu vykdyti. 1977 m. sausio 19 d. Religijų reikalų tarybos pirmininko pavaduotojas P. Makarcevas instruktavo partinius darbuotojus, kaip gerinti ateistinę propagandą ir stiprinti įstatymų apie religinius kultus kontrolę.
Tarybinė vyriausybė retkarčiais leidžia atspausdinti katalikams reikalingų maldaknygių, nes žino, kad, neleidžiant jų viešai pasigaminti, bus gaminamos pogrindyje.
Pokario metais buvo pogrindyje pagaminta šimtai tūkstančių maldaknygių.
Katalikams leista atsispausdinti vieną kitą religinę knygą, kurios tikinčiųjų masių beveik nepasiekia dėl mažo tiražo arba dėl to, kad jos skirtos kunigams, pvz., „Apeigynas", „Vatikano II Susirinkimo nutarimai" ir kt. Lietuvos katalikams valdžia leido gauti šv. Tėvo dovaną— lotyniškus breviorius ir mišiolus. Tarybinė vyriausybė gerai supranta, kad šios knygos tikinčiųjų sąmoningumo nepakels, nes lotyniški tekstai padaro neįmanomą sąmoningą tikinčiųjų įsijungimą į šv. Mišių auką. Ateistinei propagandai „iš Vatikano atsiųstas vagonas religinės literatūros" neabejotinai pasitarnavo.
Lietuvos katalikams neleidžiama išsispausdinti tokios religinės literatūros, kuri supažindintų tikinčiuosius su pagrindinėmis tikėjimo tiesomis. Pavyzdžiui, per 30 pokario metų Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovybė nepajėgė išsiprašyti, kad tarybinė valdžia duotų leidimą išspausdinti katekizmą. Katekizmas tarybinei valdžiai vaidenasi be galo pavojinga knyga, nes jis bus skaitomas vaikų ir moksleivių, kurie apie tikėjimą turį nieko nežinoti.
Tarybinė vyriausybė padidino stojančiųjų į Kunigų seminariją skaičių, tačiau tuo pačiu metu padidino ir pastangas dvasiniai luošinti klierikus. KGB pastangos verbuoti klierikus šnipais ir išdavikais pakankamai rodo tarybinės vyriausybės „gerą valią"—būk kunigu, bet padėk ateistams griauti Bažnyčią! Reikia stebėtis ir dėkoti Dievo Apvaizdai, kad, nežiūrint šių baisių KGB pastangų, seminarija išleidžia dar daug gerų kunigų, kuriais tikintieji gali tik džiaugtis. Kada nors Lietuvos kunigai parašys atsiminimus apie tai, kiek jiems kainavo atsispirti KGB pastangoms ir netapti Tautos ir Bažnyčios duobkasiais.
Bažnyčios persekiojimo sušvelninimas ateistinei valdžiai nedaug pakenkia. Visų pirma, daugelis kunigų ir tikinčiųjų, per ilgą laiką jutę persekiotojo ranką, nepajėgia susivokti dabartinėje situacijoje ir nesistengia atsikovoti prarastas pozicijas—viešai katekizuoti vaikus, skambinti varpais, kalėdoti-lankyti tikinčiuosius, traukti jaunimą į aktyvų dalyvavimą religinėse apeigose ir t.t. Dar ir šiandien Lietuvoje yra kunigų, kurie bijo leisti vaikams patarnauti Mišiose, dalyvauti procesijoje, pvz., Kaune, šv. Antano bažnyčioje, Šiaulių bažnyčiose ir kt. Dar ir šiandien dalis kunigų pranešinėja rajono valdžiai apie vykstančius atlaidus ir net rekolekcijas ir prašo, kad rajono valdžia leistų atvykti keliems kunigams. Kiti kunigai neišnaudoja tokių pastoracijos priemonių, kurių ateistinė valdžia net nedraudžia. Pavyzdžiui, Kauno Prisikėlimo bažnyčioje sekmadienių vakarais net nesakomi pamokslai, nors į pamaldas gausiai susirenka tikinčiųjų. Yra klebonų, kurie laidotuvių metu ir patys nesako pamokslų ir neleidžia, kad vikarai juos sakytų. Vyskupijų kurijos mažai tokiais dalykais domisi ir apsileidėlių neperspėja.
Tikinčiųjų, ypač inteligentų, daugumą iki šiolei kausto baimė viešai praktikuoti tikėjimą, rimtai katalikiškai auklėti vaikus, nepataikauti melui ir prievartai.
Neabejotina, kad iš karto dingtų tarybinės vyriausybės „gera valia", jei kunigai ir tikintieji rimtai sukrustų pagyvinti religinį gyvenimą. Tose parapijose, kur moksleiviai pradeda aktyviau lankyti bažnyčią, prasideda įvairiausi jų varginimai.
Dėl dabartinės Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėties mes raginame visus kunigus ir tikinčiuosius išsivaduoti iš baimės ir kovoti už teisę laisvai tikėti ir gyventi.
Dėkojame broliams išeivijoje už aktyvias pastangas padėti persekiojamai Lietuvos Bažnyčiai. Ypač dėkojame jauniems lietuviams, apie kurių pastangas padėti tautiečiams Tėvynėje dažnai girdime per radiją.
Mes prašome visų tautų vyriausybes JAV prezidento Dž. Karterio pavyzdžiu nuolat priminti Tarybų Sąjungos vyriausybei, kad ji tinkamai respektuotų savo piliečių teises.
Ypač mes prašome brolius išeivijoje ir visus Lietuvos draugus laisvajame pasaulyje iškelti Belgrado konferencijoje ir kitomis progomis žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje, pasinaudojant „LKB Kronikos" medžiaga.
Tiesa, laisvė ir žmoniškumas turi triumfuoti!
„LKB Kronikos" redakcija
