Vilnius. 1982 m. birželio 17 d. į RRT įgaliotinio įstaigą buvo sukviesti vyskupai ir vyskupijų valdytojai. Be įgaliotinio dar kalbėjo Lietuvos TSR prokuroro padėjėjas Barauskas. Jis pabrėžė, kad bus imtasi griežtų priemonių, jog būtų laikomasi religinių susivienijimų nuostatų.
* * *
Veiviržėnai (Klaipėdos raj.). 1982 m. liepos 25 d. čia buvo teikiamas Sutvirtinimo sakramentas, dalyvaujant gausybei tikinčiųjų. Tai labai suerzino bedievius. Liepos 27-28 d. naktį jie įsilaužė į bažnyčią. Piktadariai, nepajėgę išlaužti didelio, iš seifo padaryto tabernakulio, išardė visus jo įtvirtinimus, išgriovė centrinę didžiojo altoriaus dalį, išvertė troną ir išnešė visą tabernakulį. Klebonas Juozapas Janauskas iškvietė iš Klaipėdos ekspertus, šie nustatė, jog nusikaltimą įvykdė 2 suaugusieji ir vienas vaikas. Rugpiūčio 1 d. pamaldos buvo laikomos prie šoninio altoriaus. Permaldavimo intencija daugelis tikinčiųjų ėjo keliais prie išardyto didžiojo altoriaus ir graudžiai verkė. Iškilmingos atsiteisimo pamaldos — 22 rugpiūčio.
* * *
Laukžemė (Kretingos raj.). 1982 m. rugpiūčio 3 d. naktį piktadariai įsilaužė į bažnyčią ir sudaužė aukų dėžutes.
* * *
Kėdainiai. 1982 m. balandžio 1 d. Kėdainių bažnyčios vikaras kun. Kęstutis Daknevičius išsiuntė pareiškimą Lietuvos KP CK sekretoriui P. Griškevičiui dėl tikinčio jaunimo persekiojimo.
Balandžio 15 d. tuo reikalu į Kėdainius atvyko atstovas iš CK. Į vykdomąjį komitetą buvo iškviestas kun. K. Daknevičius. Pokalbyje dalyvavo Kėdainių raj. vyk. k-to pirm. pav. A. Juškevičius ir prokuroro pavaduotojas. Prasidėjo tardymas: „Jūs turite tiesioginį ryšį su Vatikanu? Kodėl skundžiatės, kad „sunki padėtis"? — klausinėjo atvykusieji. Kunigas paaiškino, kad tiesioginio ryšio su Vatikanu neturįs, o padėtis tikrai sunki, nes mokykloje persekioja tikinčius mokinius. Baigdamas pokalbį, atstovas iš Vilniaus tvirtino kunigui, kad vaikus mokyti tikėjimo tiesų yra draudžiama. Vaikus galima egzaminuoti tik išpažinties metu klausykloje.
Gegužės 3 d. Kėdainių raj. vyk. k-to pirm. pav. A. Juškevičius telefonu pranešė, kad nebus jokio atsakymo raštu į kun. Kęstučio Daknevičiaus balandžio 1 d. pareiškimą.
Birželio 4 d. vėl kun. K. Daknevičius buvo iškviestas į prokuratūrą. Pateikto įspėjimo kunigas nepasirašė.
* * *
Girdžiai (Jurbarko raj.). 1982 m. liepos 9 d. Jurbarko raj. Girdžių apyl. vyk. k-to sekretorė B. Bileckienė pasiuntė Girdžių parapijos klebonui kun. Viktorui šaukliui tokį raštą:
Drg. Šaukliui Viktorui
Girdžių apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas pakartotinai Jus įspėja, kad prie religinių apeigų atlikimo nebūtų pritraukiami vaikai.
* * *
Rokiškis. 1981 m. gruodžio mėn. pas Rokiškio bažnyčios zakristijoną Vytautą Šablinską saugumiečiai be jokio orderio padarė kratą. Paėmė visas magnetofono juosteles, kuriose buvo įrašyti kunigų — Alfonso Svarinsko, Sigito Tamkevičiaus ir J. Kaunecko pamokslai. Čekistai pagrasino Šablinskui, kad daugiau nemėgintų užrašinėti šių kunigų pamokslų.
* * *
Šaukėnai (Kelmės raj.). 1982 m. liepos 27 d. Kelmės raj. laikraštyje „Komunistinis žodis" Jonas Stakutis bandė ginti surežisuotas Petro Liesio bedieviškas laidotuves, kuriose mokyt. Rakauskienė įžūliai replikuodama labai trukdė kun. Antanui Liesiui sakyti pamokslą kapinėse.
Laikraštis meluoja tvirtindamas, kad „niekas, niekada nematė Liesiu, sukančių link bažnyčios". Tai netiesa! Šaukėnų žmonės žino, kad Liesiai lankydavo bažnyčią, o velionis prieš mirtį buvo bažnyčioje ir priėmė šv. Komunija
* * *
Pilviškiai (Vilkaviškio raj.). 1982 m. birželio 25 d. Pilviškiuose mirė invalidė elgeta Kastancija Šeškevičiūtė. Mokytoja (pensininkė) Širvinskienė kreipėsi į Pilviškių apyl. pirmininką Žibutį, prašydama karsto ir pagalbos iškasti kapo duobei. Pirmininkas paklausė: „Kaip laidosite: su bažnyčia ar be jos?" Kai buvo paaiškinta, kad velionė bus laidojama su bažnytinėmis apeigomis, pirmininkas Žibutis kategoriškai atsisakė padėti laidotuvėms.
Kastancija Šeškevičiūtė buvo palaidota su bažnytinėmis apeigomis. Karstu, duobės iškasimu, transportu ir kt. pasirūpino Pilviškių parapijiečiai.
* * *
Aukštelkė (Šiaulių raj.). O. Stankienė, gyvenanti Vilniuje, R. Armijos 36-4, kreipėsi į RRT įgaliotinį P. Anilionį, prašydama leidimo atvesti kunigą savo seseriai, jau antri metai gulinčiai Aukštelkės internate. RRT įgaliotiniui paaiškinus, kad kunigą galima atvesti, prašant patiems seneliams. 1982 m. gegužės 21 d. O. Stankienė kreipėsi į Aukštelkės internato direktorių, kuris sutiko įleisti kunigą į lavoninės patalpas. Apie kunigo apsilankymą internate sužinojo ir daugiau senelių, kurie su ašaromis akyse maldavo atvesti kunigą ir jiems. O Stankienė padarė norinčių kunigo senelių sąrašą su jų parašais ir palatų numeriais, kuriose jie guli.
O. Stankienei, šiaulietei Misiūnaitei ir vilnietei Nobičienei ruošiant lavoninę kunigo priėmimui, atėjęs direktorius išvarė jas iš patalpų. Moterims paklausus, kas atsitiko, direktorius pradėjo gąsdinti jas milicija, šaukti, kad leidęs atvesti kunigą tik ligonei V. Markevičiūtei.
Moterys kreipėsi į Šiaulių raj. vyk. k-to pirm. pav. Caparą. Pavaduotojas pareiškė, kad internate kunigas gali aprūpinti sakramentais tik tuos, kurie miršta arba yra ligoniai. Be to, pažadėjo: savaitės bėgyje visi norintieji priimti sakramentus bus aptarnauti. Bet praėjo jau trys savaitės ir niekas neleidžia iškviesti norintiems seneliams kunigą.
* * *
Kaunas. 1982 m. birželio 11 d. KGB darbuotojai padarė kratą pas kaunietę Teresę Kurtinaitytę, gyvenančią TSRS 50-čio g. Nr. 16-92. Kratoje dalyvavo 5 čekistai ir dvi moterys. Kratos orderyje buvo įrašyta, kad daroma krata ryšium su „LKB Kronikos" dauginimu. Kratos metu čekistai labai apsivylė nieko neradę. Paėmė tik rašomą mašinėlę ir religinę knygą. Išeidami nepaliko net kratos protokolo.
1982 m. liepos 28 d. tardymo metu Teresei Kurtinaitytei buvo paaiškinta, kad rašomąją mašinėlę sugrąžins greitai, kai tik bus užbaigta „LKB Kronikos" byla.
* * *
Vilnius. Gegužės mėn. po Vilnių pasklido liūdna žinia, kad iškeliamas šv. Mikalojaus bažnyčios vikaras kun. Ričardas Černiauskas. Atsikėlus šiam kunigui į šv. Mikalojaus bažnyčią, jo pamokslų pasiklausyti susirinkdavo tiek daug tikinčiųjų, kad daugeliui tekdavo net darganoje stovėti lauke. Ypatingai kun. Ričardas Černiauskas buvo mylimas Vilniaus jaunimo, todėl nenuostabu, kad jis nepatiko Bažnyčios priešams. Pasklidus žiniai apie kun. R. Černiausko iškėlimą, pas Vilniaus arkivyskupijos valdytoją kun. Algirdą Gutauską pradėjo plaukti žmonių delegacijos. Visus jaudino šio uolaus kunigo likimas. Kieno iniciatyva jis perkeliamas vikaru į Marcinkonių parapiją, esančią vidury girių, kur sekmadieniais į pamaldas susirenka vos keliolika pagyvenusių žmonių? Paaiškėjus, kad šis paskyrimas yra inspiruotas Religijų reikalų tarybos, kun. R. Černiauskas atsisakė jį priimti ir apie tai painformavo tikinčiuosius. Apie porą tūkstančių Vilniaus tikinčiųjų kreipėsi į Vilniaus arkivyskupijos apaštalinį administratorių tremtinį vyskupą Julijoną Steponavičių, prašydami įsikišti, kad kunigas R. Černiauskas nebūtų skiriamas į Marcinkonis, o paliktas Vilniuje. Savo pareiškime vilniečiai rašo: „Tikintieji žino tik vieną jo „kaltę" — jis yra uolus kunigas. Kaip suprasti, kad moraliai susikompromitavę kunigai dirba didžiulėse miesto parapijose ir net Kurijoje, o pamaldūs kunigai — izoliuojami nuo jaunimo ir didesnių centrų?"
* * *
