1982 m. liepos mėnesį Apaštalų Sostas, Maskvai sutikus, paskyrė tremtinį vysk. Vincentą Sladkevičių Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi, o kun. Antaną Vaičių — nominavo vyskupu ir paskyrė Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelaturos apaštaliniu administratoriumi. Lietuva ypatingai džiaugiasi, kad vienas tremtinys vyskupas pagaliau gali užimti vyskupijos sostą, tačiau su nerimu klausia, koks bus antrojo vyskupo tremtinio likimas? šiandien Lietuvoje niekas negali atsakyti į kitą klausimą, kodėl sovietinė valdžia sutiko su šių dviejų vyskupų paskyrimu? Kokios naudos ji galėjo tikėtis sau? Ar šis paskyrimas reiškia, kaip komentavo kai kurios užsienio radijo stotys, kad sovietinė valdžia atleidžia priespaudos reples? Anaiptol! Pastaruoju metu jaučiamas dar stipresnis spaudimas, kad kunigai laikytųsi Religinių susivienijimų nuostatų, kurių tikslas — pasmaugti Bažnyčią; dar aštriau puolami visi tie, kurie bando ginti Bažnyčios ir tikinčiųjų teises. Turbūt teisingiausias atsakymas bus toks: praėjusiais metais, sugriuvus sovietinės valdžios planui pravesti į vyskupus sau tinkamus kandidatus, šiais metais ji nutarė savo planą realizuoti subtiliau — pradžioje praleisti Lietuvos kunigams ir tikintiesiems priimtiną atvejį, o paskui, iš inercijos pabandyti prakišti ir sau palankius kandidatus. Dėl šios priežasties Lietuvoje kunigų ir-pasauliečių tikinčiųjų tarpe jaučiama daug pagrįsto nerimo, bet visi tiki Dievo Apvaizda ir Apaštalų Sosto budrumu. Lietuvos tikintieji ir kunigai nori rasti „savo ganytojuje sielos globą, užsidegimą ir sustiprinimą ištverti tikėjime" (Jonas-Paulius II), bet rimtai bijo, kad nesulauktų Pravoslavų Bažnyčios tragedijos: hierarchija — sau, o tikinčioji liaudis — sau!
Lietuvai reikia vyskupų, kurie sugebėtų eiti su tikinčia tauta į kalėjimus, lagerius ir net į mirtį, o ne tokių, kurie tik stabdytų iš „apačios" prasidėjusį dvasinį atgimimą.
Šiuo metu iš šešių Lietuvos vyskupijų išspręsta yra tik Kauno arkivyskupijos, Telšių ir Kaišiadorių vyskupijų reikalai, Vilkaviškio vyskupija yra priskirta prie Kauno arkivyskupijos ir aiškiai nori turėti savo tinkamą ganytoją ir tvarkytis savarankiškai. Panevėžio vyskupijos padėtis tiesiog tragiška, ir sovietinė valdžia tikriausiai stengsis vilkinti esamą padėtį, kad vyskupija patirtų kuo daugiau skriaudos. O Vilniaus vyskupo sostas jau daugiau kaip 20 metų laukia savo teisėto šeimininko — tremtinio vysk. Julijono Steponavičiaus, kuris Lietuvoje yra ypatingai mylimas. Kiekvienas, kas bandytų prisidėti prie šio vyskupo moralinio sunaikinimo, taptų svetimkūniu tiek tautoje, tiek Lietuvos Bažnyčioje.
