1982 m. birželio 8 d. Telšiuose buvo sukviesti vyskupijos dekanai pokalbiui su RRT įgaliotiniu P. Anilioniu. Nedalyvavo tik Mažeikių dekanas kun. Jonas Gedvilą. Dekanai atsisakė kalbėti Telšių raj. vykdomajame komitete, kadangi Telšių raj. valdžia išniekino Panų kalną. Pokalbis įvyko Telšių vyskupijos Kurijoje. Įgaliotinis, kaip įprasta, kalbėjo apie religinių susivienijimų nuostatus. Apie Panų kalną jis taip atsiliepė: „Religinis ekstremizmas iššaukė ateistinį ekstremizmą". Po pokalbio dekanai įteikė įgaliotiniui pareiškimą:
„Nuo neatmenamų laikų, pagal Bažnyčios patvarkymą, kunigai su tikinčiaisiais kasmet lapkričio 1 d. ir 2 d. meldžiasi kapuose už mirusius. 1981 m. lapkričio 1 d. beveik visose Telšių vyskupijos parapijose buvo uždrausta tikintiesiems bendrai melstis kapuose už mirusius. Kai kur (pvz., Telšiuose) tą dieną buvo uždrausta net kryžius pašventinti kapuose. Kituose rajonuose (pvz., Mažeikiuose), žodiniai nebuvo uždrausta, tačiau kapuose taip garsiai buvo paleista garsinė aparatūra, kad jokiu būdu negalima buvo bendruomeniškai tikintiesiems pagerbti savo mirusius ir už juos pasimelsti. Mes, tikintieji, pasijutome grubiai įskaudinti. Visi žmonės pasipiktinę reiškė protestą, kad jie negali pagerbti savo mirusius taip, kaip reikalauja tikėjimas ir Bažnyčia.
1982 m. balandžio 2-3 d. naktį Telšių raj. Gadunavo apyl. Pasruojės kaime buvo žiauriai nusiaubtas mūsų tautos istorinis-religinis paminklas Alkskalnis — Panų kalnas ir išniekinti kapai: nuversta ten nuo seno stovėjusi koplyčia; sienų rąstai, lubos, stogas kažkur išvežti; nugriautos dvi mažos koplytėlės ir taip pat kažkur išvežtos; buvęs koplyčioje altorius taip pat sudaužytas, Marijos statula sudaužyta ir įmesta į ten pat esantį tvenkinį, šventi paveikslai sunaikinti, kryžiai sulaužyti, sudaužyti: mediniai — nupiauti, Kristaus kančios su kryžių liekanomis išmėtytos ir sumintos į žemę. šis kapų, šventovės ir kryžių išniekinimas yra grubiausias tikinčios visuomenės įžeidimas. (. . .) šio istorinio-religinio paminklo sunaikinimas ir kapų išniekinimas — tai ne eilinis paprastų chuliganų siautėjimas, bet organizuotas, sutelktomis jėgomis su transporto technika atliktas darbas. Turime pagrindo teigti, kad tai yra blogos valios ateistų suorganizuotas nusikaltimas, padarytas ne be kai kurių valdžios pareigūnų pritarimo.
Šia proga turime priminti, kad tai daugybės kryžių ir religinių-liaudies meno paminklų mūsų tautoje sunaikinimo istorijos tęsinys.
Tarybinė Konstitucija suteikia laisvę Katalikų Bažnyčiai kaip tokiai su jos esminiais įstatymais — kanonais, moralės dėsniais, dogmomis ir savitu kultu. Todėl į ją negalima žiūrėti kaip į kokią sektantų religiją, kur visiškai kita vidinė santvarka, visai kiti kulto ir tvarkymosi įstatymai. Kai kuriose sektose renkami dvasininkai, kai kur visai nėra dvasininkų. Todėl religinėse bendruomenėse ten vadovauja pasauliečiai. Katalikų Bažnyčioje yra hierarchinė santvarka. Čia vadovauja žmonės su šventimais: vyskupai ir kunigai. Tačiau jie turi laikytis kanonų, dogmų, moralinių ir esminių kulto principų. Katalikų Bažnyčioje visi pasauliečių komitetai teturi tik padedamąją ir patariamąją galią. Jeigu jie imtųsi Katalikų Bažnyčioje vadovavimo funkcijos arba trukdytų vyskupams ir kunigams vadovavimo darbe, tai jie kaip tikintieji iškrenta iš Katalikų Bažnyčios narių skaičiaus (kan. 2345). Todėl akcija su bažnytiniais komitetais prieš Bažnyčios hierarchiją yra ne kas kita, kaip užsimojimas sunaikinti Katalikų Bažnyčią. Žinoma, Katalikų Bažnyčia negali su tuo susitaikyti ir ji yra priversta visomis jėgomis priešintis, ši kova yra prievarta Katalikų Bažnyčiai primesta. Ji nieko gero neduoda ir valstybei, tik kelia nerimą tikinčiųjų masėse ir pakerta pasitikėjimą valdžia.
Šių visų faktų akivaizdoje mes, čia susirinkę Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros dekanai, kaip tikinčiųjų ir kunigų atstovai ir pilnateisiai savo šalies piliečiai, reikalaujame:
Valdžia privalo imtis visų priemonių, jog tie siaubingi nusikaltimai prieš žmoniškumą ir švenčiausius tikinčiųjų jausmus-įsitikinimus (kapų, šventovių ir kryžių išniekinimai) nebepasikartotų ir tikintieji piliečiai būtų apsaugoti nuo teroro veiksmų ir kad ateityje jie nebūtų tokiu grubiausiu būdu niekinami ir įžeidinėjami.
Kulto įstatymai neturi būti leidžiami ir aiškinami prieš Bažnyčios pagrindinius įstatymus — kanonus ir konstituciją.
Aukščiau minėtiems ir panašiems veiksniams ir faktams toliau besitęsiant, bus labai apsunkintas arba neįmanomas normalus dialogas tarp Bažnyčios ir valdžios.
Pasirašė dekanai: kun. Bernardas Talaišis, kun. Stanislovas Ilinčius, kun. Bronius Burneikis, kan. Kazimieras Gaščiūnas, kun. Petras Palšis, kun. Feliksas Valaitis, kan. Juozapas Grubliauskas, kun. dr. Petras Puzaras, kun. Tadas Poška; vicedekanai: kun. Petras Stukas, kun. Alfonsas Lukoševičius.
* * *
1982 m. rugpiūčio 6 d. tikintieji gavo atsakymą iš Kultūros ministerijos į savo pareiškimą dėl Panų kalno nugriovimo: „Nežinomi piktadariai sunaikino Panų kalno vietinės reikšmės dailės paminklus. Originalios figūros neišliko, todėl atstatyti koplyčias netikslinga".
Tuo tarpu paaiškėjo kai kurios detalės: Panų kalno nuniokiojimas buvo Telšių raj. valdžios iš anksto užplanuotas. Įsakymą nugriauti davė rajono kompartijos komitetas, nugriovimui vadovavo žuvininkystės ūkio direktorius ir kompartijos sekretorius Baltrukas, dalyvaujant kareiviams. (Po mėnesio Baltrukas išgėręs vairavo lengvąją mašiną ir pateko po kariškių sunkvežimiu. Ligoninėje jam amputuota koja.). Nugriautą koplyčią buvo įsakyta išvežti sunkvežimio vairuotojui Zigmantui Burbai, šis atsisakė. Prie mašinos vairo buvo pasodintas kariškis, sekančią dieną Zigmas Burba atsisakė dirbti su šventvagystėje dalyvavusia mašina. Vairuotojų neatsirado. Galinga mašina GAZ-66 ilgai stovėjo be darbo. 1982.V.22. Telšių laikraštis „Komunizmo švyturys" paskelbė, kad Pasruojės žuvų ūkiui reikalingi šoferiai.
Kitos organizacijos, į kurias kreipėsi tikintieji, atsakymų neatsiuntė. Kelios moterys (Rozalija Dargužienė, Gaudiešienė ir kt.) nuvežė į Ministrų Tarybą 40 tikinčiųjų pareiškimą, bet atsakymo negavo.
Delegacijoje į Ministrų Tarybą taip pat dalyvavo Gadunavo apyl. Gedrimų Kultūros namų (Pasruojės žuvų ūkio) direktorė Jadvyga Jucienė, kuri taip pat atsakinga už paminklų apsaugą Gadunavo apylinkėje.
Liepos mėn. ji buvo įspėta Telšių kompartijos komitete ir Telšių saugumo skyriuje, kad nekeltų triukšmo dėl Panų kalno, o rugpiūčio pradžioje atleista iš darbo.
1982 m. birželio 20 d. TSRS Vyriausioji karinė prokuratūra pranešė, kad tikinčiųjų skundas persiųstas tirti į Pabaltijo karinę apygardą Rygoje. Birželio 28 d. į Telšius atvyko Pabaltijo karinės apygardos prokuroras. | milicijos skyrių buvo kviečiami tie, kurie pasirašė pareiškimą. Rita Bumblauskaitė, Jadvyga ir Genovaitė Drungėlaitės buvo gąsdinamos, kad už Tarybinės armijos apšmeižimą bus teisiamos, nes jie neturi tikrų įrodymų, jog religinių objektų griovimui ar kovoje prieš tikėjimą būtų buvus panaudota armija. Aišku, tikintieji negali įrodyti ir akivaizdžių faktų: mjr. Berukov sprogdino 3 kryžius Rainiuose 1981 m. birželio mėn.; 1981 m. lapkričio 1 d. kareiviai, tikintiesiems meldžiantis, patruliavo Telšių kapinėse; 1982 m. balandžio 2-3 naktį jie dalyvavo griaunant kryžius ir koplyčias; 1982m. gegužės 15 d. kariškiai su kitais pareigūnais gaudė žmonės, vykstančius į Panų kalną. Be to, tardomieji pranešė prokurorui, jog nugriauta koplyčia yra sukrauta Gadunavo kariniame poligone. Bet ir šio daiktinio įrodymo kitą rytą nebebuvo, — koplyčia iš poligono dingo.
* * *
