.jpg)
1982 m. gegužės mėn., kaip tai vykdoma kasmet jau beveik keturiasdešimt metų, daug jaunų Lietuvos sūnų buvo paimti į sovietinę armiją. Gegužės 13 d. buvo paimtas ir Robertas Grigas iš Lazdijų rajono, Leipalingio miestelio. 1982 m. gegužės 25 d. Jany-Kurgane (Kazachijos TSR) Robertas kareivių ir karininkų akivaizdoje atsisakė duoti priesaiką, kaip prieštaraujančią religiniams kataliko ir patriotiniams lietuvio įsitikinimams.
Robertas Grigas viename savo laiške rašo: „Iki paskutinio momento meldžiaus ir neapsisprendžiau, kaip pasielgti tuo ramybės neduodančiu priesaikos klausimu. 1982.V.25 Jany-Kurgane mūsų grupė turėjo tai atlikti. Man reikėjo antram. Mačiau, kaip prieš mane stovėjęs jaunuolis paėmė automatą, perskaitė iš knygos „priesaiką", pasirašė po ja, — ir vis dar nežinojau, ką darysiu, tik kentėjau, kaip niekada gyvenime ir kartojau širdyje — „Marija, Marija, duok pasielgti taip, kaip Dievas nori". Jau mano eilė! Pasiėmiau automatą, atsistojau tarp rikiuotės ir priesaiką priiminėjančio majoro ir, supraskite mane, atleiskit už nežinią, kuri Jus kamuos perskaičius šias eilutes, pasakiau rusų kalba: „Aš, Lietuvos pilietis Robertas Grigas pareiškiu, kad atsisakau priimti priesaiką, kaip prieštaraujančią mano religiniams ir patriotiniams įsitikinimams".
Išplūdę šlykščiausiais keiksmažodžiais, grasindami fiziniu susidorojimu vietinio bataliono karininkai jaunuolį tą pačią dieną išsiuntė į brigados štabą Čimkente. Sekančią dieną bauginimų estafetę perėmė brigados vadovybė.
Pulkininkai—Chutijev ir Andrijevskij—grasino perduoti KGB teismui, jeigu ir toliau vengs atlikti „šventąją pareigą". Kaip atsakymą į tai Grigas parašė pareiškimą, kurio esmė tokia: „Aš Robertas Grigas, Antano s., Lietuvos pilietis, pareiškiu, kad atsisakau prisiekti jūsų partijai ir vyriausybei, nes tai klaidingos klystančių žmonių instancijos. Esu katalikas ir todėl galiu prisiekti ištikimybę tik Dievui — Amžinajai Tiesai, kurią įkūnija Kristaus mokslas ir katalikų tikėjimas. Tiktai Dievui privalau būti ištikimas visose žmogiško gyvenimo srityse. Partijos, valdžios ir armijos įsakymų, prieštaraujančių Tiesai ir mano krikščioniškai sąžinei, aš nevykdysiu, todėl nenoriu kreivinti savo sielos ir neprisieksiu — nežadėsiu to, ko negalėsiu vykdyti. Gyvenime visomis jėgomis sieksiu tik vieno: išlaikyti švarią, ramią sąžinę. Būtent tokią sąžinę aš ir ginu, nesutikdamas prisiekti ištikimybę kam nors kitam, o ne Dievui. Dėl šių savo įsitikinimų ir apsisprendimo, remdamasis ne savo, o Jėzaus ir šv. Jo Motinos Marijos, mano Tėvynės Lietuvos Globėjos, galia ir pagalba, esu pasiruošęs bet kokiai kančiai". Po to Robertas buvo nugabentas į Čimkento garnizono gaupt-vachtą „už dienotvarkės pažeidimą", kaip nurodyta oficialiame nukreipime.
Gauptvachtos viršininkas mjr. Mielnik padarė asmeninę Roberto kratą ir nuplėšė nuo krūtinės rožančiaus paslaptį, kurios taip ir negrąžino. Nurodęs automatu ginkluotam sargybiniui, „šitą specialiai pavaikyti", mjr. uždarė Robertą į vieną kamerą su teismo laukiančiais kareiviais — kriminalistais ir pats, keistu būdu, net pralenkdamas šiuos nusikaltėlius, vadovavo jo „perauklėjimui": suvienytomis pastangomis jie tyčiojosi iš dvasinių vertybių, grasino prileisti kamerą ištvirkusių moterų ir prievarta padaryti jį „normaliu tarybiniu žmogumi". Naktį kriminalistai kumščiais bandė įtikinti, kad prisiekti rusiškajai tėvynei — „šventa pareiga". Atsėdėjus parą, nuvežė į Džizaką, kur Robertas susitiko savojo šaukimo lietuvius, atskirtus dar Badamo paskirstymo punkte. Tarp jų buvo irgi atsisakęs priesaikos baptistas Oskaras Gumanas (vokietis iš Šiaulių raj., Kužių apyl., Amalių km.). Iš pat pirmų dienų jie abu buvo pasmerkti nuolatiniam, viešam ir slaptam persekiojimui, terorizavimui. Tada jie ėmė vienas kitam, kiek pajėgdami, daugiau rodyti solidarumo ir krikščioniškos meilės, karštai meldėsi ir aukojo už vienas kitą patiriamą kančią ir panieką. Juos nuolatos po vieną šaukinėjosi vietiniam daliniui vadovaujantis kapitonas, bandė uždrausti jiems tarpusavyje kalbėtis, grasino fiziniai susidoroti, jėga priversti prisiekti. Ujami kareiviai sakydavo jam ir vienas kitam, kad jie yra stiprūs ne savo galia, bet Kristaus, o su Juo — viską pajėgs iškentėti. Iš jų tyčiodavosi kiekvieną dieną. Vienas seržantas mušdamas vertė juos rūkyti, keiktis, prieš rikiuotę pridėdavo ausį kuriam nors prie krūtinės ir liepdavo visiems nutilti, nes jis norįs išgirsti ten esantį Kristų. Kartą valgykloje, visiems susėdus, jiems liepė stovėti, sakydamas: „Juos tegul Kristus pamaitina". Ir vis dėlto šiame pirmųjų išbandymų periode visi sunkumai blanko prieš laimę giliau suprasti žodžius: „. . . kentėjo prie Poncijaus Piloto . . ." Prasidėjus priesaikos repeticijoms, Robertas ir Oskaras atsisakė mokytis jos tekstą. Po nesėkmingų bandymų priversti ir įgąsdinti, Robertą pasikvietė kapitonas ir liepė ruoštis kelionėn. Pamatęs linksmą jaunuolio veidą, karininkas prašvokštė su gyvuliška neapykanta: „Nesišypsok, ten tave užmuš!"
Taip Robertas vėl atsidūrė brigados štabe Čimkente, kur pasitiko neapykantos, patyčių, grasinimų susidoroti kruša. Pik. Chutijev šaukė, kad tikintysis neturi teisės viešai skelbtis esąs religingas, įrodinėti religijos tiesą, o tik tylomis poteriauti savo kulto pastatuose, kitu atveju — jis tampa automatiškai tarybų valdžios priešu, fašistu, kurį reikia likviduoti. Kitas pulkininkas, grieždamas dantimis, reikalavo tuoj pat perduoti Robertą Grigą teismui, uždaryti į psichiatrinę ligoninę, išsiųsti į urano kasyklas, kur po pusmečio nudvėsiąs. Jaunuolis atsakė, kad jie bejėgiai padaryti jam ką nors, ko Dievas neleis, o visa, kas Dievo mūsų gyveniman leidžiama — yra pats didžiausias gėris. Todėl su šypsena jis eis pasitikti ateities, ar tai būtų kalėjimas, ar urano kasyklos. Robertas žiūrėjo į tuos drebančius iš neapykantos senyvus karininkus ir kaip niekad, aiškiai suvokė, kokia tuščia ir baisi jų ideologija. Jie buvo gyvas paveikslas tų fašistų, kuriuos rodo savo filmuose. Jie ir neįsižeidė, kai jiems tai pasakė. „Taip, fašistai naikino savo išdavikus, o mes naikiname mūsų išdavikus. Taip ir turi būti!"
Kartą kalbai pakrypus apie jaunimo religingumą, vienas pulkininkų, nesitverdamas pykčiu, sušuko: „Kai pamatau jaunus žmones su kryželiais ant kaklų, man norisi juos nuplėšyti ir sugrūsti jiems į gerkles!"
Tą pat dieną Robertą išvežė į Badamą, kur beveik tris mėnesius su 1902 atskirtojo statybinio techninio bataliono 2-ąja kuopa jis dirbo plytų fabrike. Čia karininkų elgesys (taip bent atrodė, paviršutiniškai žiūrint) buvo netgi pabrėžtinai mandagus ir, nors vienas iš jų gyrėsi per porą mėnesių išmokysiąs Robertą rūkyti, keiktis, gerti ir ištvirkauti, kokių nors konkrečių blogų veiksmų (bent jau viešų) jie nesiėmė.
Pasitaikydavo su karininkais tokių disputų: kareiviai stovi rikiuotėje, pasiruošę eiti į darbą, prieina karininkas, iškolioja už plano neįvykdymą ir, sustojęs ties Robertu, ima šaukti: „Aš tau parodysiu eiti prieš tarybų valdžią! Per porą mėnesių išmokysiu keiktis, rūkyti, gerti ir ištvirkauti!" — „Nejaugi visa tai ir yra tarybų valdžia, draugas karininke?!" — paklausia Robertas. Kariškis suglumsta. „Tu čia man demagogijos nevarinėk!" — surinka po valandėlės.
Priesaiką visi tarsi ir pamiršo. Nejaugi nusprendė, kad Dievą tikintis jaunuolis pakankamai nubaustas katorginiu darbu ir tuo pasitenkins? Dėl sąžinės ramybės Robertas buvo pasiruošęs pakelti dar daugiau ir, nors gamyklos planai buvo nežmoniškai dideli, darbo sąlygos kenksmingos sveikatai, jis džiaugėsi atėjusia ramybe ir maldavo Kristų jėgų ateičiai. Bet ir ši sąlyginė ramybė buvo laikina. Vis dažniau be jokios realios priežasties kumščių ir aulinių batų smūgiais jį apiberdavo kareiviai, kuriuos tik formaliai dėl akių sudrausdavo seržantai ir jefreitoriai. Vis dažniau šias pamokas ėmė lydėti „politinio švietimo" pamokslai apie priesaikos „šventumą" ir „būtinumą". Kasdien vidutiniškai Robertas gaudavo iki 40 smūgių. Netrukus kuopos felčeris, į kurį jis kreipėsi dėl įkyriai duriančio skausmo krūtinėje, nustatė, kad įlaužtas ar lūžęs šonkaulis, bet vežti į ligoninę niekas nesiskubino, ir tomis pačiomis sąlygomis reikėjo dirbti lygiai su sveikaisiais. Skausmas trukdė ne tik dirbti, bet ir normaliai vaikščioti bei kvėpuoti. Į jaunuolio nusiskundimus jefreitorius Safarian atsakė, kad tokie dalykai armijoje niekam nerūpi: „Nors ir mirtum, bet planą įvykdyk!" Tai visiškai atitiko sovietinę pažiūrą į žmogų, kurią nuolat kareiviams — vergams kalė kuopos vadas vyr. ltn. Satarov: „Tu gali būti žmogus auksinis, bet jeigu tu neįvykdai plano, tu — niekas!" Karininkams, net klausiant, Robertas niekuo nesiskundė, nes nemanė, kad tai ką nors pakeistų į gerąją pusę.
Vėliau vyr. ltn. Džiuzupov, perkeldamas Robertą į 4-tą kuopą (prieš tai jis tarnavo 1-je kuopoje, kur ir gaudavo labai daug niekuo neišprovokuotos pylos), palengvino jam gyvenimą. Dabar sovietų vergas-kankinys per dieną gaudavo reguliariai 5-10 smūgių. Plytų formavimo ceche ir darbo sąlygos buvo normalesnės. Bet, dar nepraėjus skausmui krūtinėje, pasireiškė bendras nusilpimas. Į nusiskundimus buvo atsakyta, kad trūksta žmonių, pakeisti nėra kuo, o planą vykdyti reikia. 1982 m. liepos 31 d. į Badamą atvyko 1902 atskirojo statybinio techninio bataliono vadas papulkininkas Akmataliejev daryti apžiūros. Pasikvietęs Robertą į kanceliariją, jis labai nustebo, kad TSRS dar yra tikinčiųjų. Aukštas kariškis, plūsda-mas kareivėlį necenzūriniais žodžiais, netyčiom priminė ypatingojo skyriaus darbuotoją kpt. Siniajev, kuris, kiek anksčiau pasikvietęs pokabliui, labai mandagiai aiškino, kad Čimkento pulkininkai neturėjo teisės keikti kareivį, nė niekinti religiją. Jis žadėjo įrodyti, kad tokie žmonės nėra partijos veidas ir partijos esmė ir kad partija aplamai sveikas ir visuomenei reikalingas organizmas. Robertas atsakė, kad iki šiol partija terodė jam tik tokį veidą, kokį parodė minėti pulkininkai, ir čia pat atmetė prašymą bendradarbiauti. Ir štai dabar partijos atstovas vėl atsisuko į jį įprastiniu, neapykantos iškreiptu, veidu. Atsisakius skaityti priesaiką, jis tebeplūsdamas pažadą sušaudyti Roberto tėvus, nuteisti Lazdijų karinį komisarą, kad laiku nedemaskuoja „banditų", o asmeniškai Robertą perduoti KGB organams.
Terorizuojamam jaunuoliui, neskaitant minėto dūrimo krūtinėje, jau buvo prasidėjusi kažkokia vidurių liga, be abejo, kaip pasekmė ten visur viešpataujančios antisanitarinės padėties. 1982 m. rugpiūčio 1 d. jis bataliono vado mašina su visa svita — šoferiu, kombato pavad. politiniams reikalams mjr. Belokonj ir bataliono komjaunimo sekretorium — buvo nuvežtas į Kzyl-Ordą, kur yra bataliono štabas. Visą kelią — 400 km. — nenutilo bukaprotiškos pašaipos, grasinimai ir priekaištai, kad drįsta gadinti tarybinę duoną ir pan. Kzyl-Ordoj, kombato žodžiais, Roberto laukia „patikimas tarybinis kambarys". Čionai jau smarkiai sergantį viduriavimu jį uždarė į gauptvachtą, kurios vieninteliai „baldai" — ant betoninių grindų patiesti laikraščiai. Niekas nekreipė dėmesio į ligonio prašymą duoti bent paprastą parašą. Liga paūmėjo, pasirodė kraujas. Buvo panašu į dizenteriją, o į kiemą išleisdavo tik du kartus per dieną. Bet Dievą tikintis jaunuolis-kankinys džiaugėsi, kad gali ramiai mąstyti ir melstis, įjungdamas maldon ir patalo kietumą, ir visus, su nelaisve susijusius nepatogumus, ir varginančią ligą. Džiaugsmas truko neilgai — greitai jis gavo du draugus, nubaustus paroms už savavališkus atsiskyrimus nuo dalinio. Vienas — iki armijos sėdėjęs metus, o kitas — teistas lygtinai. Jų kalbos apie moteris, degtinę, o sužinojus, už kokias kaltes pasodintas Robertas, — apie religiją, kunigus — niekuo nesiskiria nuo daugelio sovietinių karininkų, nuo kombato kalbų. Tas pats ištvirkimas, tas pats tamsumas, ta pati pikta valia, užkemšanti ausis, kad nepabustų sąžinė ... Iš pradžių taikūs kameros draugai toliau kasdien darėsi vis agresyvesni. Tas pats keistas derinys — šalia viso amoralumo ir palaidumo, jie karšti sovietų valdžios patriotai. Jie ima grasinti Robertui fizine prievarta, jei jis neduos priesaikos „tėvynei". Po kelių tokio kalėjimo dienų kombatas išvedė Robertą prieš išrikiuotas pirmą ir trečią kuopas, supažindino asmeninį sąstatą su „bandito" biografiją ir, visu rusiškų keiksmų šlykštumu drabstydamas pirmiausia motiną, tėvą, išauginusius „tokį", grasindamas susidoroti su visais giminėmis, o ant Pabaltijo numesti 5 kilotonų branduolinę bombą, paklausė: „Priimsi priesaiką?" — „Ne!" — „Tai ir pūk ten!" Robertas „puvo" gauptvachtoj iki rugpiūčio 5 d. ryto, kada vis dėlto pagaliau išleido išsiskalbti nešvarumais sulipusį drabužį ir nueiti į sandėlį. Kitą dieną užgriuvusi medicininė komisija konstatavo batalione vidurių šiltinės epidemiją. Į aplinkines ligonines plūstelėjo kareiviai. Prie gauptvachtos vyko medikų ir Roberto viršininkų ginčas. Pirmieji vis dėlto pajėgė įtikinti budelius, kad „nesvarbu, ar jis katalikas, ar kas . . ., svarbu, kad jis pagalbos reikalingas ligonis", ir su nukreipimu „aštri dezinterijos forma" Robertas iš epidemijos židinio atsidūrė Kzyl-Ordos miesto ligoninėje. Laikinai nurimo karo belaisvio laivelį blaškiusios audros. Bataliono vadovybė dar tebekenčia nuo įvairių komisijų. Susidomėjo net pati Alma-Ata. Tačiau vargu ar kuri komisija pamatys gauptvachtos kameras, ar sužinos, kokiose „sanitarinėse" sąlygose kalinami XX-ojo amžiaus rekrūtai. Jei ir sužinos — nepaskelbs. O kas šiandien suskaičiuos visas gauptvachtas plačioje sovietinės šalies teritorijoje?
Koks bus tolimesnis kankinio Roberto Grigo likimas? Okupanto mašina suluošins jo fizinę sveikatą ar visiška, sunaikins? Tai parodys ateitis.
Užklausus:
— Kaip reaguodavai, kai tave mušdavo? Robertas kukliai prisipažino, kad nuolat kartodavo:
— Duok, Viešpatie, jėgų viską, kas sunku, pakelti kaip Tu ant kryžiaus — kaip pelnytą bausmę už nuodėmes, už Tavo meilės paniekinimą . . .
Lietuvos katalikai, ypač jaunimas, šiuo metu meldžia Dievą Robertui tvirtumo ir ištvermės.
1982 m. gegužės 12 d. Lietuvos jaunimas, išleisdamas savo draugą Robertą į dviejų ar daugiau metų kančią sovietinėje armijoje, kaip šios kančios įprasminimo, susivienijimo su Kristaus kančia ženklą, ant skardžio prie nuošalaus keliuko, vedančio per miškus iš Leipalingio į Dulgininkų kaimą, pastatė menišką 5 m. aukščio kryžių su užrašu: „Viešpatie, daryk, ką nori su manimi, tik pasigailėk mano Tautos ir mano mylimųjų".
Tuojau kryžių ėmė lankyti Leipalingio ir aplinkinių kaimų tikintieji, kažkieno geros rankos puošė gėlėmis, apvalė aplinką, iškasė pakopas nuo keliuko iki kryžiaus, ir atrodė, nuošaliai miške stovintis krikščionių tikėjimo, meilės ir vilties ženklas tikrai niekam negalėjo ir neturėjo užkliūti. Deja, užkliuvo, šio kryžiaus klausimu buvo aštriai kalbėta Lazdijų raj. partijos komiteto plenume. Už kryžiaus pastatymą ir kitas „nuodėmes" tiek plenume už akių, tiek Leipalingio vidurinėje mokykloje, asmeniškai grasinant atleisti iš darbo, buvo puolamas Roberto tėvas, šios mokyklos mokytojas — Antanas Grigas. Mokykloje šiam puolimui vadovavo mokytojų partorganizacijos sekretorė B. Zuzevičienė. Mokytojo atsakymai į visus priekaištus bei grasinimus: „Pirma, prašau nesibrauti į mano sąžinę; antra, kodėl visų gerų žmonių visus gerus darbus norite man vienam priskirti?"
Po šios „ideologinės-aiškinamosios" įžangos ateistai netruko pereiti prie veiksmų. 1982 m. birželio mėn. iš 8 d. į 9 d. naktį kažkokie asmenys, atvažiavę (kaip paaiškėjo iš pėdsakų) net keliomis transporto priemonėmis — kryžių iškasė ir nusivežė, šį niekšišką darbą atlikusiųjų nei pavardės, nei darbovietės lig šiol nežinomos. Kai kurie partiniai bei valdžios pareigūnai tvirtina, kad tai chuliganų darbas, ir tai neabejotina tiesa, tik būtina padaryti mažą patikslinimą: Visai nesvarbu, ar patį kryžių nugriovė paprastų gatvės chuliganų-girtuoklėlių rankos, ar chuliganų iš vienos ar kitos įstaigos, o svarbu tai, kad šiam nešvariam darbui, kaip ir visur, vadovavo valdiškieji ateistai.
