KAUNO ARKIVYSKUPIJA
Šiauliai
1976.03.17 d., 20,30 vai. buvo pastebėtas Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios priekiniame bokšte gaisras. Buvo iškviesta Šiaulių m. gaisrinė ir milicija. Kai kurie gaisrininkai buvo neblaivūs, dirbo nenoriai, neorganizuotai: į tikinčiųjų prašymus atsiliepdavo pašaipomis ir necenzūriškais žodžiais.
Bokštui liepsnojant, vandenį pylė šalia liepsnos, o žmonėms maldaujant lieti į liepsną, gaisrininkai tyčiodamiesi paaiškino:
— Negalime lieti ant bokšto vandens, kad neištirptų varpai.
Buvo galima girdėti jų pašaipas, kad greitai kris varpai, o, mažajam bokštui nuvirtus, greit nuvirs ir didysis bokštas. Nors gaisrininkų mašinų buvo atvažiavę daug, bet dirbo tik viena mašina, kurios šlangos buvo kiauros, ir vanduo daugiau tekėjo ant žemės. Gatvėje be darbo stovėjo šios gaisrininkų mašinos: LIZ 34-13; LII 4-50; 99, 19; 99-29; 27-82.
Toliau stovintiems geriau matėsi liepsnos veržimasis prie didžiojo bokšto. Tuomet, žmonėms prašant užkirsti kelią gaisrui toliau plėstis, gaisrininkai pasiūlė prašančius perduoti milicijai.
Gaisrui plačiau apėmus bažnyčią, 21 vai. buvo iškviesta karinio dalinio gaisrinė komanda. Šiaulių m. gaisrininkai, nieko neveikdami, nenorėjo užleisti kariškiams gesinti gaisro ir įsakė kariniam daliniui atsitraukti 200 metrų nuo bažnyčios. Tik tikintieisiems primygtinai prašant, kariniam daliniui pavyko miesto gaisrininkus pašalinti ir pradėti iš tikrųjų gesinti gaisrą. Jų dėka ugnis buvo užgesinta, liko sveiki visi altoriai ir išgelbėtas didysis bokštas.
Šiaulių m. laikraštyje buvo paskelbta, kad bažnyčia užsidegė iš netvarkingų krosnių, nors tą dieną bažnyčioje krosnys nebuvo kūrentos. Žmonės neabejoja, kad bažnyčia buvo uždegta piktos valios žmonių.
***
Širvintos
Viktorija Gurskienė, jau 9 metai sąžiningai dirbanti tarpkolūkinėje statybos organizacijoje, 5 metus buvo eilėje gauti pirkti motociklą. 1975 metais organizacijos profsąjunga vienbalsiai pripažino Viktorijai Gurskeinei ir jos vyrui, dirbančiam toje pačioje įstaigoje, paskyrimą gauti pirkti motociklą. Nepaisant profsąjungos nutarimo, Širvintų rajono vykdomojo komiteto spaudimu, paskyra buvo atimta, o Gurskiams ironiškai buvo pasakyta: „Eikite pas kleboną, tegul jis jum duoda motociklą".
***
Šaukotas
1975 m. gruodžio iš 2 į 3 naktį buvo apiplėšta Šaukoto bažnyčia. Buvo pranešta milicijai, bet ji visai nereagavo.
***
Šiaulių raj.
Šiaulių rajone, Agailių miške yra kapeliai, vadinami Agailių arba Neilaičių kapeliais. Pagal senų žmonių pasakojimus ten buvo palaidoti 1863 m. sukilėliai ir Kleisčių dvaro užplakti baudžiauninkai. Kapai buvo žmonių lankomi. Tarp senų kryžių ir koplytėlių žmonės statė ir naujus kryžius padėkai už gautas malones.
Šeštinėse suvažiuodavo maldininkų ir iš tolimesnių vietovių. Vėliau buvo gautas leidimas laikyti pamaldas. Aplinkiniai gyventojai pastatė cementinę koplyčią (16 X 9 m). 1975 m. vasarą gyventojai koplyčią suremontavo: pastatė naują altorių, išcementavo grindis, sudėjo lubas ir jas išbaltino. Užbaigus tvarkyti koplyčią, 1975 m. rugsėjo 9 d. Šiaulių raj. vykdomojo komiteto pirm. pavaduotojas Beržinis, kurio žinioje yra rajono bažnyčios ir kunigai, suorganizavo „talką" ir visiškai sunaikino koplyčią, nepalikdami net pamatų. Uoliausiai „talkininkavo" miškų ūkio darbuotojas Žaltauskas, kuris su didžiuliu pasitenkinimu ardė altorius.
Žmonės Neilaičių kapelius lanko ir toliau, su širdgėla prisimindami vergijos pančius — Rusijos terorą Lietuvoje.
***
Šiauliai.
1976.III.13 naktį buvo apiplėšta Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Išplėštos aukų dėžutės.
***
Aukštelkė. 1976.III.13 naktį piktadariai buvo įsiveržę į Aukštelkės bažnyčią. Ten, nieko sau tinkamo neradę, sudaužė vieną sietyną ir išardė postamentus, ant kurių sietynai stovėjo.
***
Kauno raj.
1976.II.11 krata Girionių gyvenvietjėje pas Henriką Klimašauską, dirbantį Kauno miesto statybos projektavimo institute inžinieriumi.
Kratoje dalyvavo 4 saugumo darbuotojai, kurių tarpe buvo saugumiečiai Linauskas ir Lazarevičius. Krata užtruko 6 valandas. Iškrėstas butas ir sodo dėžė. Paimti asmeniniai dokumentai, laiškai ir daug rankraščių. Ieškomos A. Solženicyno knygos „Gulago salynas"saugumiečiainerado.
Henrikas Klimašauskas suimtas ir laikomas Kauno saugume.
***
VILKAVIŠKIO VYSKUPIJA
Šlavantai
LTSR Prokurorui
Nuorašas: Jo Ekscelencijai
vysk. POVILONIUI
Kunigo Zdebskio Juozo, s. Vinco,
gyv. Šlavantuose, Lazdijų raj.,
P a r e i š k i m a s
(Komunizmas yra sunaikinęs žmoguje visus jo žmogiškuosius privalumus):
1976 m. kovo 10 d. automašina „Žiguli" LIG 77-21 anksti rytą vežiau į Vilnių ligonę - invalidę Medonaitę Z., gyv. Gudelių km. Lazdijų raj., kurią lydėjo jos tėvas Medonas Jonas. Kartu važiavo pil. Stašaitis Jonas, gyv. Vilniuje - Salininkuose, Vilniaus 7.
Įvažiuojant į Vilnių Minsko plentu, apie 10 vai. mus sulaikė autoinspekcijos darbuotojas (paklaustas pavardės, prisistatė: Jurevič) ir pareiškė, kad aš esąs girtas, todėl pareikalvo su juo vykti į psichiatrinę ligoninę Vasaros gatvėje girtumui nustatyti. Minėtoje įstaigoje gydytoja (pavardės nepasisakė) patikrino pulsą, liepė pereiti per kabinetą, davė pakvėpuoti į stiklinę rausvo skysčio ir užprotokolavo, kad aš esąs girtas. Kreipiausi į minėtos ligoninės vyr. gydytoją, reikalaudamas padaryti kraujo analizę. Vyr. gydytojas kažkam paskambino telefonu, paminėdamas mano pavardę ir kategoriškai atsisakė padaryti kraujo analizę, motyvuodamas tuo, kad jau praėję pora valandų ir būsią neaišku. Automašiną pareikalavo palikti autoinspekcijos kieme (Kosciuškos g.), paėmė vairuotojo pažymėjimą, mašiną liepė atsiimti 17 val.
Savo gyvenime niekada nesu buvęs girtas. Pats, kaip kunigas, kovoju su girtuokliavimu. Tą dieną nebuvau laikęs net šv. Mišių, kurių metu išgeriama kelis gramus sauso vynuogių vyno. Išvardyti keleiviai yra liudininkai, kad išvažiavom švintant, pa-kelui niekur nebuvome sustoję. Minėtas Stašaitis kartu su manim valgė pusryčius. Jis gali paliudyti, kad nei rytą, nei šio įvykio išvakarėse jokių alkoholinių gėrimų nevartojome. — Kokiu būdu medicinos tyrimas galėjo rodyti girtumą? Mašinas vairuoju nuo 1953 m. ir nė vienas autoinspektorius nepareiškė: „Tu girtas!" Jei autoinspekcijos darbuotojui iš karto buvo aišku, kad aš esąs girtas, tai kaip šito nepastebėjo minėtos ligonės šeima, savo dukrelę leisdami važiuoti su „girtu" šoferiu?
Kaip suprasti šį įvykį? Kam prireikė autoinspekcijai kelioms valandoms konfiskuoti mano mašiną? Kam reikalinga kunigą „padaryti girtu"? — Ar tai paprastas darbuotojų nesąžiningumas, ar tai gal reikalinga kaip iliustracija ateistinei propagandai? Kodėl psich. ligoninės vyr. gydytojas atsisakė padaryti kraujo analizę girtumui nustatyti? Minėta ligonė turėjo porą valandų šalti automašinoje, kol buvo aliktos viso patikrinimo procedūros, kadangi ji negali vaikščioti.
Žinia apie minėtą įvykį keistai pasklido. Pažįstami ir Kaune, ir Vilniuje su šypsena veiduose sveikina „naują girtuoklį", žinodami, kad per 24 mano darbo metus nėra žmogaus, kuris būtų matęs mane geriant.
Teisingumo vardant prašau įvykį ištirti ir patvarkyti, kad panašus pasityčiojimas iš piliečių nepasikartotų, taip pat be pagrindo sulaikytą vairuotojo pažymėjimą prašaugrąžinti.
Šlavantai, 1976.111.26. Kun.J.Zdebskis
***
Leipalingis
Jūsų Ekscelencija
1976 m. vasario 17 d. vakare apie 23 vai. bevaikščiodamas šventoriuje pastebėjau du nepažįstamus vyrus (vienas aukštaūgis, antras kiek žemesnis), kurie rūkydami sparčiu žingsniu įsuko į ligoninės kiemą, kuris kartu ir klebonijos kiemas (ligoninė — buvusi klebonija, vos keli žingsniai nuo šventoriaus). Pradžioje maniau, kad vyriškiai kokiu nors svarbiu reikalu skuba į ligoninę. Tačiau ligoninės duris praėjo ir skubėjo link klebonijos. Tuojau pagalvojau, kad jų vėlyvo žygio tikslas — klebonija. Buvau iš paskos beskubąs pas juos. Tuo metu iš ligoninės išėjo slaugė Sofija Mikelionienė, kuri, pastebėjusi juos stovinčius tarp klebonijos ir ligoninės, paklausė: „Ko jūs, vaikinukai, čia lūkuriuojate?" Negavus iš jų jokio atsakymo, slaugė nuskubėjo pas gydytoją, kurio butas iš šiaurės šventoriaus pusės. Mudviejų keliai susikirto. Pasiteiravau, kas per vyrai ir ko jie nori. Ji man parodė, kad jie štai stovi prie galo namo. Aš pasukau link jų. Jie, mane pamatę, pasileido bėgti. (Rytą toje vietoje buvo žymu įmintos dviejų žmonių pėdos ir numesta papiroso nuorūka. Pėdos buvo tokios pat, kaip ir prie bažnyčios.) Šie asmenys sukėlė įtarimą. Kiek palaukęs, apėjau ligoninę, paėjau galiuką gatvės, apžiūrėjau kitoje bažnyčios pusėje esantį skverą, už 100 m nuo bažnyčios autobusų stotelę, paskui grįžau per šventorių, patikrinau didžiąsias ir zakristijos duris. Kai grįžau į kleboniją, jau buvo be 15 min. 12 vai.
1976 m. vasario 16 d. ryte 8 vai. ėjau atrakinti bažnyčios. Vos pravėriau pirmąsias zakristijos duris (kurios nerakinamos), tuojau pajutau dūmų ir svilėsių kvapą. Nustebau, juk iš vakaro nebuvo jokių pamaldų, prie kurių būtų reikėję smilkalų. Mėginau įstatyti raktą į spyną, — nepasisekė. Tik tada apsižiūrėjau, kad durų spyna aplaužyta, tuoj pat pamačiau besmilkstančias duris — žėravo ugnis, ir po kojomis pasvilusius nusikaltimo įrankius: laužtuvą ir mechaninį grąžtą - bormašinę. Supratęs, kad tai mėginimas įvykdyti šlykštų nusikaltimą, atidžiai apžiūrėjau aplinką, lauką. Netoli nuo laiptų, vedančių į zakristiją, buvo išmindžiotas sniegas (pėdos tos pačios, kaip ir už ligoninės). Pėdos prie bažnyčios buvo išmintos nuo mažųjų vartelių iš pietų pusės. Nusikaltėliai paėmė nuo prie šventoriaus sukrautų lentų grėblį, juo perbraukė per sniegą, atrodo, tartum norėdami paslėpti savo pėdsakus. Vėliau jo niekur neradome. Gal juo mėgino prie zakristijos durų sukrauti laužą? Tuomet jis sudegė. Netoli lentų sniege gulėjo litrinis, panašus į kefyro bonką, tuščias butelis. Atvykus milicijos pareigūnams ir patikrinus, pasirodė jame buvus degalų: gazolio arba benzino. Taip pat buvo rasta tarp įmintų pėdų nuo raktelių, greičiausiai lengvosios mašinos, keturkampis 5-4 cm pasvarėlis su balta plastmasine grandinėle. Ant pasvarėlio buvo užrašyta „Ryga". Nuo nusikaltimo vietos pėdos vedė link didžiųjų šventoriaus vartų, o toliau gatve Veisiejų link. Ypatingai buvo ryškios vienerios pėdos — didelių batų su įspaudais sniege.
Atlikęs šį pirmąjį tyrimą, paskambinau Leipalingio apylinkės milicijos įgaliotiniui ir prašiau, kad atvyktų į nusikaltimo vietą apžiūrėti. Milicijos įgaliotinis Julius Milius apie įvykį pranešė Lazdijų rajono vidaus reikalų skyriui ir pats atėjo ir budėjo, kol atvažiavo aukštesnieji pareigūnai. Įdegusios grindys visą laiką žioravo, kol atvyko vidaus reikalų skyriaus darbuotojai iš rajono. Šie vėl viską atidžiai apžiūrėjo: paėmė savo žinion įkalčių reikmenis, nufotografavo ir nuėmė į sniegą įmintų pėdų antspaudus. Surašė protokolą, kurį pasirašėme aš ir du kviestiniai liudininkai: Jonas Čiurlionis ir Antanas Kvietkauskas.
Kaip atrodo, nusikaltimas juo didesnis, kad tikroji jo priežastis ne apiplėšti, bet bažnyčią sudeginti. Įsilaužimui užteko laužtuvo, kuriuo stipriai apdaužė durų staktą, sieną. Taip pat įsilaužimui galėjo patarnauti ir mechaninis grąžtas. Bet kam gi buvo reikalingi degalai? Dabar, nepasisekus įsilaužti į bažnyčios vidų, jais buvo aplietos durys ir uždegtos. Nusikaltėliai tikėjosi, kad ir nuo to įsiliepsnos durys. Prie durų iš vidaus buvo liturginių drabužių spinta, prie pat durų kabojo svečiams skirta sutana. Kiek nedaug reikėjo, kad nuo jų būtų užsidegusi visa zakristija, o iš čia jau gaisras būtų apėmęs ir visą bažnyčią. Nusikaltėliai padarė vieną klaidą: užvėrė pirmąsias zakristijos nerakinamas duris. Teisingiau pasakius, jos pačios užsidarė. Nebuvo traukos ir ugnis duso. Bet ir taip nudegė didelė durų dalis iš apačios, gerokai įdegė medinės grindys, esančios prie durų. O jeigu būtų įsilaužę, tikriausiai nusikaltėliai būtų degalais aplieję ar liturginius drabužius, ar altoriaus užtiesalus, ir tada visa bažnyčia viena akimirka būtų paskendusi liepsnose. O juk tai buvo vidurnaktis, pats miegas.
Kodėl liko nusikaltimo įrankiai: laužtuvas ir mechaninis grąžtas? Galėjo tai atsitikti, kad juos, pro šalį eidamas, koks nors žmogus nubaidė. Juk čia pat ligoninė. Dažnai pasitaiko į ligoninę atgabenama staiga ir sunkiai susirgusių ligonių. Be to, naktį ne kartą ir gydytojas kviečiamas pas ligonius. Antra, kai nusikaltėliai užpylė degalus, tie staiga suliepsnojo ir jau nebuvo galimybės pasiimti įrankius.
Taigi, šis nusikaltimas dėl tokių toli siekiančių kėslų yra baisus. Jūsų ekscelencija, atkreipkite dėmesį į šią aplinkybę ir apie tai informuokite atitinkamas valdžios įstaigas.
Jus giliai gerbiąs
kun. K. Ambrasas
Leipalingis, 1976.11.22.
***
Šakiai
Lukšių vidurinės mokyklos pedagogų kolektyvui
Nuorašai:
1. LTSR Švietimo ministerijai
2. Šakių raj. liaudies švietimo skyriui
3. Šakių raj. vykdomojo komiteto pirm. pavaduotojai D. Noreikienei
A t v i r a s l a i š k a s
(Komunizmas lietuvį mokytoją pavertė aršiausiu savųjų mokinių persekiotoju ir niekintoju):
Prieš aštuoniolika metų baigiau Lukšių vid. mokyklą. Nors jau praėjo nemaža laiko, bet su ja susieti ryšiai dar nėra nutrūkę ir niekada nenutrūks. Nenutrūks, nes mokykla palieka žmogaus gyvenime daug prisiminimų. Per eilę metų ji yra tapusi lyg antraisiais namais, antrąja tėviške. Gal todėl ir norisi apie ją dažnai svajoti, kalbėti ir ja didžiuotis. Priešingai, būna labai skaudu, kai apie ją išgirsti ką nors neigiamo. Labai norėtųsi, kad apie tavo mokslo šventovę būtų kalbama tiktai labai gerai, kad jos mokytojai būtų švyturiais. Deja, šviesų savo mokyklos prisiminimą kartais aptemdo niūrūs debesys.
Prieš keliolika metų Lukšių vid. mokykloje įsiviešpatavo saviveikliniais pagrindais einąs ateistinis auklėjimas. Nuo jo skaudžiai kentėjo mokiniai ir jų tėvai. Už savo religinius įsitikinimus jie buvo žeminami, pašiepiami, diskriminuojami. Neišlaikę tokio netaktiško ir grubaus mokytojų elgesio, mokinių tėvai 1972 m. parašė kolektyvinį skundą LTSR Respublikiniam prokurorui su 14 parašų. Po šio skundo tikinčiųjų mokinių persekiojimas kuriam laikui buvo trupučiuką lyg ir pritilęs, bent jau nebūdavo pernelyg grubių išsišokimų. Bet 1975 m. kaip Kamčiatkos Tolbačikas vėl prasiveržė grubus ateistinis mokinių auklėtjimas. Šį kartą jis buvo ypač ryškus savo netaktiškumu ir nepedagogiškumu.
Jau mokslo metų pradžioje buvo organizuotas priverstinis ateistinių (pas mus kitokių ir nėra) laikraščių užsisakymas. Kai Xb klasės mokinys Rolandas Tamulevičius atsisakė užsisakyti ateistinį laikraštį, klasės auklėtoja Sakalauskienė, norėdama mokinį išjuokti ir skaudžiau iš jo pasityčioti, pareiškė: „Tai gal tau užsakyti maldaknygę?" Nors visiems aišku, kad pas mus maldaknygių nei užsisakyti, nei pirkti nėra.
1975 m. gruodžio 25 d. X klasės mergaitės, ateidamos i mokyklą, atsinešė eglutę ir klasėje ją gražiai papuošė. Ant lentos užrašė sveikinimo žodžius — „Su šventomis Kalėdomis!" Per dvi pirmąsias pamokas atėję mokytojai klasės budintiems įsakė žodžius nutrinti, o eglutė likdavo. Trečioji pamoka buvo mokyklos direktoriaus B. Urbono. Atėjęs į klasę B. Urbonas iš karto pasidarė rūstus ir piktas. Jis privertė budintį mokinį Joną Pranaitį nutrinti nuo lentos užrašytus žodžius, o gražiai papuoštą eglutę išmesti į šiukšlių dėžę. Po to prasidėjo šantažiški tardymai, grubūs barimai, begėdiški pasityčiojimai, grasinimai. Tuo buvo užimta visa pamoka. Negana to, tardymai ir grasinimai su pertraukomis tęsėsi net tris dienas. Per tą laiką mokiniai pamokų metu buvo iškvietinėjami po vieną į direktoriaus kabinetą. Tardymui buvo iškviesti apie pusė klasės mokinių. Kai kurių mokinių apklausinėjimai užsitęsdavo net per kelias pamokas. Nors fizinių bausmių ir nebuvo imtasi, bet tardomiesiems buvo grasinama mažinti pažymius, pašalinti iš mokyklos, bauginami perdavimu milicijai ir pan.
Šis įvykis jau yra plačiai nuskambėjęs net už rajono ribų. Tokiu mokyklos direktoriaus elgesiu yra pasipiktinę ne tik nukentėję mokiniai, jų tėvai, bet piktinasi ir plačioji visuomenė.
Pasipiktinę todėl, kad mokyklos direktorius B. Urbonas tokiu savo elgesiu yra pažeidęs: 1) „Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją", 2) 1975 m. Helsinkyje įvykusio 35 šalių pasitarimo nutarimus, 3) TSRS Konstituciją ir 4) pedagoginius dėsnius.
(Visos Sovietų Sąjungos pasirašytos tarptautinės deklaracijos ir jos pačios valstybės Konstitucija — tik beverčiai popiergaliai):
1948 m. gruodžio 10 d. Suvienytųjų Nacijų Organizacijos Generalinėje Asamblėjoje priimtoje „Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje" rašoma: „Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisves. Ši teisė leidžia ... laisvai mokytis religijos mokslų, pravesdinėti pamaldas ir atlikti religines apeigas" (18 str.). „Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų ir jų išreiškimo laisvę; ši teisė leidžia laisvai, bešališkai laikytis savo įsitikinimų ir laisvai ieškoti, gauti ir skleisti informacijas bei idėjas bet kuriomis priemonėmis..." (19 str.). „Švietimas turi būti nukreiptas į pilną asmenybės išsivystymą ir pagrindinių žmogaus teisių gerbimą. Švietimas turi pagelbėti abipusiškam susipratimui, draugystei tarp tautų, rasių ir religinių grupių, su tikslu išsaugoti taiką..." (26 str.).
Pagal „Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją" mokiniai turi teisę būti tikinčiais, laisvai mokytis religijos, laisvai išreikšti savo įsitikinimus, laisvai laikytis jų ir skleisti, bet tos teisės Lukšių vid. mokykloje jiems niekas nepripažįsta. Įdomu, kuo remiantis tai daroma? Gal B. Urbonas savo mokinių nelaiko žmonėmis, kad jiems nepripažįsta pagrindinių žmogaus teisių?
1975 m. liepos mėn. 30 d. — rugpiūčio pirmomis dienomis Helsinkyje vykusiame saugumo ir bendradarbiavimo Europos pasitarime buvo nutarta: Dalyvaujančios valstybės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ir religijos... dalyvaujančios valstybės pripažins ir gerbs asmenybės laisvę išpažinti vienaasmeniškai arba bendrai su kitais, religiją arba tikybą, veikiant pagal savo paties sąžinę" (Baigiamasis aktas, VII). Šį „baigiamąjį aktą" pasirašė 35 valstybių aukštieji atstovai, jų tarpe ir Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos Centro Komiteto Generalinis sekretorius L. Brežnevas.
Nutarimai labai gražūs ir humaniški, bet Lukšių vid. mokyklos vadovai jų nesilaiko. Įdomu, kuo jie prisidės prie visuotinės taikos išsaugojimo Europoje ir visame pasaulyje?
Tarybinė Konstitucija garantuoja visiems piliečiams sąžinės laisvę, tai yra kiekvieno piliečio teisę išpažinti bet kurią religiją, teisę atlikti kulto apeigas, piliečių lygiateisiškumą, nepaisant religinio priklausomumo.
Kodėl Lukšių vid. mokyklos mokytojai nesilaiko šių įstatymų? Gal jie savęs nelaiko Tarybų Sąjungos piliečiais arba yra įpratę galvoti, jog vienaip gali būtirašomaįstatymuose,oelgtisgalimakitaip?
Pagaliau 1975 m. rugpiūčio 26 d. prieš naujuosius mokslo metus Šakiuose vyko rajoninis pasitarimas, kuriame dalyvavo bei kalbėjo atstovas iš Vilniaus — A. Sinkevičius. Tarp kitų dalykų savo kalboje paminėjo, kad mokytojai turi būti taktiški su mokiniais ir jų tėvais. Prelegantas įspėjo, kad visokie išsišokimai ir netaktiškumai plačiai nuskamaba, jie pasiekia net užsienį ir piktina žmones.
Nors nedaug praėjo laiko nuo minėtos konferencijos, bet Lukšių vidurinės mokyklos vadovai jau spėjo ir tai užmiršti.
Man, kaip buvusiam mokytojo Urbono mokiniui, neigiamai kalbėti apie savo buvusį mokytoją yra nepatogu. Gerbiu aš mokytoją B. Urboną už jo žinias matematikos srityje. Dėkingas už tai, kad mane mokė. Kai atėjo mintis rašyti šį laišką, daug svarsčiau, galvojau, delsiau. Apsispręsti padėjo atsitiktinumas: vienoje televizijos laidoje kalbėtojas pacitavo R. Eberhardto žodžius: „Nebijokite priešų — blogiausiu atveju jie gali tave nužudyti. Nebijok draugų — blogiausiu atveju jie gali tave išduoti. Bijok abejingų — jie nežudo ir neišduoda, tikriems pritariant, egzistuoja žemėje išdavystė ir žmogžudystė". Tada padariau išvadą, kad likti abejingam negalima.
Norėdamas likti objektyvus, naudosiuosi ne savo išmintimi, bet pasitelksiu pedagoginę literatūrą. Lietuvos TSR Švietimo ministerijos leidžiamo organo „Tarybinis mokytojas" 1968 m. sausio 31 d. numeryje rašoma apie mokytojo autoritetą. Įdomu, ką galėtų apie save pasakyti šiuo atžvilgiu direktorius B. Urbonas? Jeigu norės būti objektyvus, jis turės prisipažinti, kad pedagogikos mokslui daug kur nusižengė. Visų pirma jis neišlaikė pedagoginio takto, mokinius, pasipuošusius eglutę, laikė nevykėliais, kabinosi prie smulkmenų, sukėlė nereikalingą triukšmą, priskaldė iš šiaudo vežimą.
Juk iš tikrųjų mokiniai nepadarė jokio nusikaltimo. Argi papuošimas eglutės ir užrašymas gražių sveikinimo žodžių — nusikaltimas? Ar verta dėl to net per tris dienas pravesdinėti tardymą, praleisti po keletą pamokų: grasinti net pašalinti iš mokyklos, perduoti milicijai?
O jeigu taip daroma, tai kur tada skelbiamoji sąžinės ir religijos laisvė? Kam tada rašomi sąžinės laisvę garantuojantys straipsniai konstitucijoje, kam tada pasirašomos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos — Helsinkio nutarimai, kam tada tie gražūs propagandos žodžiai spaudoje?
Už savo įsitikinimus persekiojami mokiniai ir jų tėvai nori, kad visi tie gražūs nutarimai būtų ne tik pasirašyti, paskelbti, bet ir vykdomi. Priešingu atveju, tuščios tada kalbos apie laisvę, lygybę ir džiaugsmą.
Kai kas šiandien gal galvoja, kad lengviausias kelias — nubausti, bet reikia žinoti, kad lengviausias kelias paprastai nėra geriausias.
Karštai sveikinant ir įgyvendinant tai, kas gražu ir gera, taip pat karštai reikia neapkęsti ir viso to, kas žema. Neapkęsti ir aktyviai su tuo kovoti. Kovoti mūsų ateities vardan.
Buvęs mokinys Gvidonas Dovydaitis
Šakiai, 1976.1.30.
(Laiškas sutrumpintas — Red.)
Kapsukas
Kapsuko bažnyčios remontui inž. Antanas Garbštas, dirbęs Pramonės ir kalnakasybos darbų saugumo valst. vadyboje, perleido pirktą stiklo vatą. Tai susekė rajono valdžia.
Šis inž. A. Garbšto poelgis buvo svarstytas part. biure. Jam buvo užduotas klausimas ar tiki. Inžinierius atsakė:
— Taip.
— Tai gal eini ir į bažnyčią?
— Taip. Ėjo mano tėvai, einu ir aš.
Š. m. kovo 25 d. inž. A. Garbštas buvo atleistas iš darbo.
***
Niorai (Baltarusijos TSR)
Kun. Jonas Grabovskis, Niorų klebonas, Vitebsko valdžios atstovų puolamas už religinę veiklą, pasiaiškino rėmęsis Helsinkio konferencijos nutarimais. Jam buvo atsakyta, kad Helsinkio konferencijos nutarimus L. Brežnevas pasirašė būdamas girtas, ir todėl antireliginė kova liekanti ta pati.
***
PANEVĖŽIO VYSKUPIJA
Vajasiškis
„Tiesos" redakcijai
Mano sūnus Vilius, tarnaudamas kariuomenėje, 1971 m. žuvo. Dalinio vadas leido mano sūnaus palaikus parsivežti Vajasiškin ir kaip noriu pasilaidoti. Dar leido vieną karininką ir du kareivius palydėti. Vietos tarybiniai pareigūnai pradėjo versti mane laidoti sūnų be bažnyčios. Neatsižvelgė nė į mano skausmą, netekus dvidešimtmečio sūnaus.
Kai nenusilaidau ir laidojau su bažnytinėmis apeigomis, tuomet nuo manęs visi atsitraukė. Nebuvo nei orkestro, nei saliuto, neprisidėjo nei kolūkis, nors sūnus prieš kariuomenę čia dirbo traktoristu ir vairuotoju. O mokykla savo buvusiam mokiniui tik trukdė. Direktorius uždraudė mokiniams dalyvauti laidotuvėse, suvarė mokinius į salę, o kurie nešė eisenoje vainikus, tuos, išbėgusios iš mokyklos, mokytojos iš eisenos suvarė į salę. Taip buvo pareikšta neapykanta žuvusiam kareiviui, kadangi jis buvo laidojamas su bažnytinėmis apeigomis.
Š. m. rugsėjo mėn. buvo sudaužyta ant mano sūnaus kapo tvorelė ir nuo daugelio paminklų nuplėšytos mūkelės. Peršasi mintis, kad ir čia tebeseka laidotuvių nuotaika — niekinti mano sūnaus kapą, kam jis religiškai palaidotas, nes kapus apiplėšė Vaja-siškio aštuonmetės mokyklos mokiniai. Taip liudija vienas iš dalyvių — Vaidas Saladžius.
Lapkričio 5 dieną tuo reikalu kreipiausi į Zarasų raj. miliciją. Milicija 1975 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 34 atsakė: „Vajasiškio 8-tės mokyklos mokinių: Bagdonavičiaus, K. P., Gerasimovo A. K. ir Juodvalkio B. J. atžvilgiu, dėl „mūkelių" nuplėšimo nuo paminklų, esančių Vajasiškio kapinėse, surinkta medžiaga ir persiųsta svarstymui pagal mokymosi vietą. O dėl tvorelės spindulių sulaužymo, pagal Jūsų pareiškimą, kaltininkai nenustatyti".
Iš to matosi, kad tvorelė apie kapą nebus atstatyta. Nors B. Saladžius sakė, kad tvorelę išlaužė A. Gerasimovas, K. Bagdonavičius, B. Juodvalkis ir A. Vaivada. Sugadinti paminklai irgi nemanoma atstatyti. Vajasiškio mokyklos direktorius J. Kuolas visaip bando išsisukti, o dažnai tik pasijuokia, kai jam primenama, kad sugadintus paminklus reikia pataisyti.
V. Saladžius su T. Sakalauskienė Vajasiškio kapuose parodė direktoriui J. Kuolui paslėptų mūkelių visą sandėlį. Minėti mokiniai tas mūkeles nulupinėjo su replėmis ir su geležimis, atplėštomis nuo mano sūnaus kapo tvorelės. Mūkelės matomai buvo renkamos pardavimui. Kodėl vengiama išaiškinti pirkėjus? Juk jie kalčiausi. Kam jie slepiami?
Kas man daryti? Ar man kreiptis į karinio dalinio vadą, kur tarnavo sūnus? Ar kur kitur, kad mano sūnaus - kareivio atminimas nebūtų niekinamas?
Z. Šedinienė, kareivio motina
Zarasų raj.
Vajasiškio paštas, Pūsliai, 1975 m. gruodis.
***
Gelažiai (Panevėžio raj.)
1975 m. rugpiūčio iš 28 į 29 naktį nežinomi asmenys, įsibrovę į Gelažių bažnyčią, pagrobė monstranciją su Švč. Sakramentu, tris kielikus ir pateną. Buvo pranešta Panevėžio milicijai, bet nusikaltimo tirti niekas neatvyko. Rugsėjo 3 dienos naktį vagys vėl įsibrovė į Gelažių bažnyčią. Vėl buvo pranešta milicijai. Po antro apiplėšimo atvyko milicija. Rugsėjo 15 d. viename sode buvo surasta numesta monstrancija... Iš Panevėžio milicijos gautas toks raštiškas atsakymas:
„Pranešame, kad Jūsų 1975 m. rugpiūčio mėn. 29 d. pareiškimas dėl bažnyčios išplėšimo išžiūrėtas. Kas paėmė bažnyčios daiktus—paieškos priemonėmis nenustatyta. Pagal esamą pareiškimą yra atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, vadovaujantis LTSR BKP 131 str. ir BK 8 str. dėl veiklos mažareikšmingumo.
Panevėžio rajono vidaus reikalų skyriaus viršininkas (S. Kerbedis)
1975.10.15 d."
***
Salos
Rokiškio rajono saugumas tardė Salų bažnyčios kasininką Mažeikį dėl šventoriaus medžių nuplovimo ir apie iš jo paimtą į ūkį gyvulį.
Buvo šauktas į saugumą ir bažnyčios komiteto pirmininkas Šukys. Jis taip pat buvo tardomas dėl šventoriaus medžių nupiovimo, be to, dar jo buvo klausiama, kiek pas jį yra buvę kratų. Šukys buvo kaltinamas žinių teikimu į užsienį. Saugumiečiai Šukiui grasino:
— Baik su „Kronika"! Paliksi žmoną ir vaikus!
***
VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA
Vilnius
Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios (Žvėryne) išorinėje sienos pusėje, nišoje, stovėjo Švč. Mergelės Marijos statula. Ją žmonės labai mylėjo, puošė gėlėmis, nuolatos prie jos meldėsi.
1975 m. gruodžio 31 d. naktį į Naujuosius Metus nežinomi piktadariai šią statulą permušė pusiau ir numušė rankas.
Vilnius
1976 m. vasario 3-6 dienomis Vilniuje buvo susirinkę visų rajonų Propagandos ir agitacijos skyrių atstovai ir dalis mokytojų. Seminaro metu buvo kalbama apie propagandinį darbą, skaitomos ateistinės paskaitos (skaitė Aničas ir kt.). Jų metu buvo pasakyta, kad „LKB Kroniką" redaguoja Žagarėje gyvenantis vysk. J. Steponavičius, kad kai kurie leidinio numeriai nėra reakcingi, kad „LKB Kronikos" Lietuvoje leidžiama nedidelis kiekis, persiunčiama į Lenkiją, kur ji dauginama ir išsiuntinėjama į kitus kraštus.
Dauguma kunigų esą lojalūs. Kauno kunigų seminarijoje mokosi 50 klierikų; kasmet įšventinami po 5, o miršta per metus apie 17 kunigų. Netolimoje ateityje kunigams reikės aptarnauti po dvi parapijas.
Lietuvoje yra apie 1500 vienuolių. Vienuolės daugiausia dirba medicinos seserimis ir padeda ligonis aprūpinti sakramentais. Kaime vienuolių nėra. Vienuolės taip pat moko vaikus poterių ir katekizmo. Jeigu mažą vaiką paklaustum, kas tave mokė katekizmo ir atsakytų, kad „seselė", tai žinok, kad vienuolė.
Jei po karo medikai buvo daugiausia ateistai, tai dabar yra tikinčiųjų gydytojų.
***
Šumskas (Vilniaus raj.)
1976 m. vasario mėn. apylinkės pirmininkas pasikvietė invalidą pensininką Zigmą Podverskį, dirbantį Šumsko bažnyčioje zakristijonu, ir pareikalavo, kad mestų darbą bažnyčioje, nes, priešingu atveju, bus atleisti iš darbo jo sūnus, gyvenąs atskirai ir vietos tarybiniame ūkyje einąs partinės organizacijos sekretoriaus pareigas ir sūnaus žmona — mokytoja su aukštuoju išsilavinimu.
***
Švenčionėliai
1975.X.3 Švenčionėliuose mirė Vytautas Ivonis, komunistas, darbininkas. Jo žmona susitarė su Švenčionėlių klebonu velionį palaidoti spalio 6 d. Į laidotuves atvažiavo velionio broliai — aršūs komunistai. Vienas jų — Molėtų rajono partijos komiteto sekretorius. Jie nusprendė, kad brolis turi būti laidojamas be bažnyčios — pagal komunistų ritualą. Todėl jie kreipėsi į Švenčionių rajono partijos sekretorę Purveneckaitę, kad padėtų, o ši nusiuntė juos pas rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Mačionį. Ir štai laidotuvių dieną 10 vai. Mačionis išsikvietė Švenčionėlių kleboną kun. Baltušį ir paklausė:
— Ar žinai, ką tu šiandien laidoji?
— Žinau.
— Bet jis buvo komunistas, taigi ir ateistas, todėl bažnytiškai laidoti negalima.
— Koks jis ateistas, jei tuokėsi bažnyčioje, krikštijo savo vaikus, taip pat ėjo išpažinties. Aš negaliu jo nelaidoti.
— Bet tu privalai surasti priežastį ir jo nelaidoti. Supranti?
— Nė jokiu būdu. Bažnyčioje viskas paruošta ir susitarta.
Broliai, sužinoję, kad velionis bus laidojamas katalikiškai, atsakė darbovietėje pasamdytą orkestrą, sutraukė magnetofono juostas, iš kurių prie numirėlio buvo grojama religinė muzika, iš velionio rankų išplėšė rožančių ir įbruko jam į švarko kišenę, pagaliau — paslėpė laidotuvių procesijai parsivežtą iš bažnyčios kryžių.
Palydėję brolį iki bažnyčios, per visas pamaldas stovėjo už šventoriaus tvoros, o paskui, lydint į kapines ir laidojant, stovėjo už kapinių tvoros ir prie kapo drįso prieiti tik kai visi išsiskirstė.
Už laidotuves nukentėjo žmona, taip pat komunistė. Ji paaiškino, kad savo vyrą katalikiškai palaidojo todėl, kad tokia buvo jo priešmirtinė valia. Jai buvo grasinama pašalinimu iš partijos.
***
TELŠIŲ VYSKUPIJA
Skuodas
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas mėnesiniame leidinyje „Tarybų darbas" 1975 m. Nr. 4, p. 28 atsako į klausimą, ar gali dvasininkai atlikti religines apeigas ne maldos namuose. „Ligoniams kunigas turi teisę suteikti paskutinius patarnavimus namuose, ligoninėse arba įkalinimo vietose, jeigu patys ligoniai to pageidauja. Pastaraisiais dviem atvejais būtina užtikrinti, kad apeigos netrukdytų kitiems piliečiams, tai yra, kad tos apeigos būtų atliekamos atskirose patalpose. Pasitaiko, kad kartais kai kurie vadovai, ypač ligoninių darbuotojai, nenori įsileisti kunigo į įstaigą, motyvuodami tuo, kad, girdi, nesą atskirų patalpų ir pan. Žinoma, su patalpomis sunkumų būna, tačiau administracija neturi teisės neįsileisti dvasininko pas sunkiai sergantį pilietį, ir izoliuota patalpa būtina surasti".
Skuodo rajoninės ligoninės vyr. gydytojas Mažrimas šitos teisės tikintiesiems nepripažįsta ir kunigo į ligoninę pas mirštančius tikinčiuosius neįleidžia.
1976 m. vasario 3 d. Skuodo ligoninėje gulėjo silpnas ligonis Jonas Baltinas. Jis pasiuntė pas vyr. gydytoją Mažrimą savo dukrą Jadvygą Grikštienę paprašyti leidimo pakviesti kunigą. Leidimo nedavė, nes, jo nuomone, ligoninė esanti valdiška įstaiga ir kunigams į ją įeiti negalima.
Namiškiai turėjo silpną ligonį išvežti iš ligoninės, kad galėtų aprūpinti paskutiniais sakramentais. Po kelių dienų Baltinas mirė.
Tokių atvejų, kai Skuodo ligoninės vyr. gydytojas Mažrimas neleidžia pasinaudoti Konstitucijos garantuota sąžinės laisve, yra daug. Tačiau už tokį neteisėtą ir nehumanišką elgesį, sąžinės laisvės varžymą jo niekas nebaudžia.
Skuodas
Izabelė Malukaitė nuo 1971 m. dirbo Skuodo rajono aklųjų draugijos pirmininke. Jos darbas buvo gerai įvertintas. Jos vadovaujamas aklųjų draugijos skyrius 1973 m. užėmė pirmą vietą zonoje, o 1974 m. pirmąją vietą visoje respublikoje. 1975 m. pabaigoje atitinkamų asmenų ji buvo paklausta, ar einanti į bažnyčią.
— Ėjau, einu ir eisiu. Veidmainiauti aš nenoriu, — atsakė Malukaitė. — Juk Tarybų Sąjungoje yra sąžinės laisvė.
Už šį atvirą pasisakymą I. Malukaitė buvo pašalinta iš pirmininkės pareigų.
***
