TARYBINĖJE MOKYKLOJE (1940 - 1970)
1940 metais okupavus Lietuvą, tarybinės valdžios dėmesys pirmiausia nukrypo į mokyklą, stengiantis ją subedievinti. Tuojau pat buvo uždrausta malda prieš ir po pamokų, o iš klasių pašalinti kryžiai.
Vienoje Panevėžio vidurinėje mokykloje direktorius įsakė mokiniams nematant surinkti kryžius iš klasių ir juos sunaikinti. Tačiau mokiniai pastojo sargui kelią.
— Mes kryžių išniekinti neleisime, — šaukė mokiniai.
— Aš vykdau direktoriaus įsakymą, — teisinosi sargas.
Mokiniai atėmė iš jo pintinę su kryžiais ir išsidalinę parsinešė namo.
Panevėžio amatų mokykloje mokytoja liepė mergaitėms nukabinti kryžius, bet nė viena moksleivė nesutiko.
— Na, ir bailės, — pyko mokytoja. — Tu, Suveizyte, esi komjaunuolė, parodyk visiems pavyzdį. Nukabink visose klasėse kryžius.
Mergaitė išbalo ir pradėjo verkti,
— Mokytoja, taip pasielgti man neleidžia sąžinė. Tą dieną kryžių niekas nelietė. Kitą dieną rusų kareiviai nukabino nuo sienų kryžius ir mėtė juos per langą į gatvę. Žmonės verkdami rinko nuo gatvės sudaužytus kryžius ir pagarbiai juos bučiavo.
Pasibaigus karui, vėl mokyklose pradėta drausti maldą. Mokiniai, kartais nepaisydami draudimų, mokytojui įėjus į klasę, sustoję pradėdavo melstis. Daugelis mokytojų „nepastebėdavo" besimeldžiančių moksleivių.
Vienoje mokykloje į pamoką atėjo direktorė ir, pamačiusi besimeldžiančius mokinius, surikusi išbėgo iš klasės.
— Mūsų direktorę velnias apsėdo, nes bijo kryžiaus, — juokėsi mokiniai. Mat, direktorė neseniai lankė bažnyčią ir mokinius ragino ją lankyti. Ėmė staiga ir „persiauklėjo".
— Evoliucija vyksta palaipsniui. Matyt, mūsų direktorė kilusi iš skirtingos beždžionių rūšies — joje permaina įvyko staiga, — komentavo įvykį mokiniai.
Nevisi pedagogai „persiauklėjo". Vilniuje suaugusių vidurinės mokyklos direktorius Povilonis buvo iškviestas į Švietimo Ministeriją, kur pareikalauta uždrausti maldą prieš ir po pamokų. Kadangi direktorius šitai padaryti atsisakė, buvo atleistas iš pareigų.
— Visi mokytojai privalo būti aktyvūs ateistai, — pirmaisiais pokario metais šaukė Rokiškio rajono švietimo skyriaus vedėjas Chmieliauskas į konferenciją susirinkusiems mokytojams.
— Mokytojai, neatsikratę religinių prietarų, tarybinėje mokykloje dirbti negalės.
Prasidėjo tikinčiųjų mokytojų persekiojimas. Vien Rokiškio rajone atleista iš darbo daugiau kaip 50 mokytojų. Švietimo skyriaus vedėjo įsakyme būdavo šabloniškas įrašas: „Atleistas už religinius prietarus". Persekiojimo metu išryškėjo ir taurios asmenybės.
— Esi gera pedagogė, atsisakyk religinių prietarų, nelankyk bažnyčios — paskirsiu į pačią geriausią mokyklą visame rajone, — gundė Chmieliauskas mokytoją Šlepštienę.
— Aš savo įsitikinimų už lęšienę neparduosiu. Be religijos ir bažnyčios aš nebūčiau gera mokytoja.
Netrukus mokytoja Šlepštienė buvo paskirta į mažą kaimo mokyklą.
Dalis mokytojų, negalėdami pakelti represijų, keisdavo specialybę. Neretas reiškinys, kad mokytojas, baigęs aukštąjį mokslą, būdavo priverstas dirbti sunkų fizinį darbą, o jo vietą užimdavo „atsikratęs prietarų", nors ir menko išsilavinimo.
— Tiki amžinąsias tiesas, tai braidyk po molį, — juokėsi Salantų vidurinės mokyklos direktorius Vilkys iš statybose dirbančių mokytojų.
Skuodo vidurinės mokyklos direktorių Pakrovskį partijos pareigūnai mokytojų konferencijoje išbarė už tai, kad šis pasisveikino su vietos klebonu. Direktorius paaiškino, kad kunigas yra žmogus ir vertas pagarbos.
— Jei nori dirbti tarybinėje mokykloje, o juo labiau jai vadovauti, atsisakyk kunigo draugystės, — šaukė vienas pareigūnas.
Viena mokytoja pasakoja savo įspūdžius iš pokario metų:
— Kai išvežė į Sibirą mokytoją N., likau dirbti viena. Su vaikais nutarėm prieš pamokas sukalbėti „Tėve mūsų", o po pamokų „Sveika Marija". Tai buvo nepaprastai gražu ir niekas neišdavė. Kartą iš rajono atvažiavęs inspektorius paklausė, kokias tarybines šventes vaikai žiną.
— Velykas ir Kalėdas, — atsakė vaikai. Inspektorius nusišypsojo ir pasakė, kad vaikai turėtų žinoti revoliucijos šventę ir Gegužės 1-ją. Sekmadieniais kartu su kaimo jaunimu eidavome į bažnyčią. Mokykla buvo įkurta ištremto į Sibirą ūkininko pastate. Klėtyje leidau kaimo jaunimui įsirengti Marijos altorėlį. Gegužės mėnesį kiekvieną vakarą klėtelė prisirinkdavo pilna žmonių. Visi drauge giedodavome Marijos garbei. Deja, kažkas įskundė ir buvau iš darbo atleista. Charakteristikoje švietė užrašas: „Mokyklos klėtyje sukūrė bažnyčią".
1951 m. įsakyta N. mokykloje įsteigti komjaunimo organizaciją. Atvažiavo rajono pareigūnai. Jie, po vieną mokytojus iškvietę į direktoriaus kabinetą, įkalbinėjo stoti į komjaunimą. Niekas nestojo. Tris savaites atvažiuodavo pareigūnai ir po kelias dienas neduodavo ramybės. Galop nutarė, kad didžiausias stabdis yra mokytoja V. Jai buvo pagrasinta, jeigu atsisakysianti stoti į komjaunimą, būsianti atleista iš darbo. Tačiau mokytoja nesusvyravo: stojimą į komjaunimą laikė išdavyste1 ir papiktinimu tėvams ir mokiniams.
Sangrūdos mokykloje nenorinčius stoti į komjaunimą mokytojus uždarė mokyklos rūsy ir išlaikė visą naktį. Rytą keletas mokytojų „laisvanoriškai" įsirašė į komjaunimą.
Palangos vidurinės mokyklos mokytoja Landsbergienė kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią. Į pareigūnų priekaištus atsikirto:
— Į mano sąžinės reikalus nesikiškite. Aš esu suaugęs žmogus, turiu tvirtą pasaulėžiūrą ir jos nekeisiu. Jei nepatinka, galite atleisti iš darbo.
— Ką su ja daryti? — tarėsi pareigūnai. — Sunku gauti mokytoją, taip gerai mokančią užsienio kalbą.
Mokytoja Landsbergienė net užstodavo prievartaujamus mokinius.
— Nepersekiokite mokinių, — kalbėdavo ji kitiems mokytojams, — tegu jie patys apsisprendžia lankyti bažnyčią ar ne.
1952 rugpiūčio pabaigoje mokytojai susirinko į N. rajono mokytojų konferenciją. Lektorius daugiausia kalbėjo apie religiją, kad daugelis moksleivių lanką bažnyčią ir t.t. Priminė, kad dar esą mokytojų, tikinčių Dievą. Į sceną iškviesta mokytoja M. Salėje, kur buvo 300 rajono mokytojų įsiviešpatavo mirtina tyla. Komjaunimo sekretorius paklausė:
— Tai ką, tiki Dievą?
— Taip, tikiu, — trumpai atsakė užklaustoji.
— Išeik iš konferencijos ir Švietimo skyriuje pasiimk savo dokumentus — tokių mokytojų mums nereikia.
Mokytoja M. iš darbo buvo atleista, nors savo pareigas atlikdavo labai sąžiningai.
Telšių Taikomosios dailės technikumo dėstytoja Lažinskaitė buvo atleista iš darbo vien užtai, kad padėjo išdekoruoti bažnyčią.
— Ar nesigaili, kad turėjai dėl bažnyčios nukentėti? — kažkas paklausė.
— Nesigailiu, — atsakė mokytoja. — Nors ir dar kartą reiktų nukentėti, bažnyčiai padėti neatsisakyčiau.
Visokių nuotykių papasakoja mokytojai, kai jiems reikdavo rinkti balsus. Šeštadienį prieš rinkimus pamokos pasibaigdavo anksčiau ir prasidėdavo didysis pasiruošimas, o vakare šokiai. Rinkimai paprastai būdavo gavėnios metu, o stribai tyčia šokdavo, pabrėždami, kad nepaiso gavėnios. Vienos mokytojos šokti griežtai atsisakydavo, o kitos nusileisdavo. Tai buvo pirmieji prisitaikymo žingsniai.
— Šeštą valandą ryto išvažiavome rinkti balsų, — pasakoja mokytoja N. — Važiavome trise: aš, stribas ir vežikas. Žmonės dar miegojo, Belsdavome į duris, kėlėme iš miego, kad greičiau pabalsuotų. Ar kas balsuodavo, ar ne, buvo įsakyta visus atžymėti „taip". Vienuose namuose radome lovoje ligonį senuką.
— Balsuok, tėvuk! įkišk šituos balsus į urną, — kišdamas į ligonio rankas biuletenius, kalbėjo stribas.
— Atstok, pikta dvasia — matai, kad mirsiu, o tu nori, kad šėtonui dūšią parduočiau.
Senukui pradėjo aiškinti, kad balsavimas yra būtinas, be to, tai didelė garbė.
— Taigi, sako, kad nuo šėtono galima tik rožančium apsiginti, — su šiais žodžiais senukas iš po pagalvio išsitraukė rąžančių ir pradėjo žegnoti stribą, sakydamas:
— Atsitrauk, šėtone!
Stribas užsikeikė ir paliko senuką ramybėje. Važiavome toliau. Kai ką aplankydavome, kai ką praleisdavome, o balsai visi atsidūrė urnoje. Sąrašuose mirgėjo žodeliai „Taip".
N. vidurinėje mokykloje vizitavo partijos komitetas ir Švietimo skyrius. I geografijos pamoką apsilankę pareigūnai, atidžiai sekė pamoką. Po to vizitatoriai pareiškė:
— Jūs, mokytoja, labai gerai vedate pamoką — mums patiko. Tačiau jūsų pamokoje nebuvo antireliginio elemento. Tai didelis jūsų darbo minusas — žiūrėkite, kad ištaisytumėte.
— Ką bendra turi ateizmas su geografija? — paklausė nustebusi mokytoja. Vizitatoriai geografę išvadino atsilikėle ir pranešė Švietimo skyriui, kuris įpareigojo mokyklos inspektorių nuolatos tikrinti šios mokytojos pamokas.
— Ir vėl nebuvo antireliginio momento, — priekaištavo apsilankęs inspektorius. — Kiek man dar teks lankytis jūsų pamokose?
— Lankykitės nors ir kasdieną, — atsakė mokytoja, pranešimo neruošiu ir neskaitysiu.
Kaltinėnų vidurinės mokyklos mokytojui Lazdauskui liepė paruošti ateistinę temą.
— Šito iš manęs nesulauksite, — pareiškė tikintis mokytojas. — Nors ir iš darbo išmesite, bet ateistinio pranešimo neruošti ir neskaitysiu.
Mokytojas iš darbo atleistas. Turėdamas išlaikyti didelę šeimą — aštuonis vaikus — mokytojas dirbo fizinį darbą. Tik po kelių metų gavo pamokų suaugusiųjų vidurinėje mokykloje.
Klasių auklėtojai turi duoti ataskaitą Švietimo skyriui, kiek kurioje klasėje yra pionierių ir komjaunuolių.
Molėtų rajono Skudutiškio aštuonmetėje mokykloje šiuo klausimu reikalai buvo pašliję. Tikintys tėvai griežtai priešinosi ir neleido vaikams stoti į bedieviškas organizacijas. Direktorius užsipuolė pieninės vedėjo ir apylinkės pirmininko dukras:
— Jūs abi turite stoti į komjaunimą.
— Mes nenorime ir nestosime.
— Jūsų noro niekas nežiūrės. Jei nestosite į komjaunimą, atleisime iš mokyklos, — gąsdino direktorė Jackelevičiūtė.
Mergaitės visą dieną išstovėjo mokytojų kambaryje. Kitą dieną viskas kartojosi iš naujo, tačiau mokinės laikėsi tvirtai.
— Marš namo ir daugiau mokykloje nesirodykite, — užriko direktorė. Mergaitės verkdamos sugrįžo į namus.
Po dviejų savaičių mokinėms buvo leista sugrįžti į mokyklą, bet teroras tęsėsi.
— Stokite į komjaunimą, nes vėl išvarysime iš mokyklos ir daugiau nepriimsime.
Mergaitės vėl buvo savaitei išvarytos iš mokyklos — „apsigalvojimui". Jas užjautė ne tik mokslo draugai, bet net kai kurių mokytojų veiduose matėsi užjaučiantis palankumas.
Praslinkus savaitei, metodai pasikeitė: bauginimų ėmėsi rajono partijos atstovai.
— Jei nestosite į komjaunimą, atleisime jūsų tėvus iš darbo, neprileisime prie egzaminų, neišduosime charakteristikos, — rėkavo valdžios pareigūnai. Mergaitės, visą dieną išstovėjusios mokytojų kambaryje, anketų nepildė. Protestuodama prieš šį smurtą, per Velykas visa klasė organizuotai nuėjo į bažnyčią.
— Na, davatkos, buvote bažnyčioje, — šaukė direktorė Jackelevičiūtė ir mokytojas Tropikas.
— Buvome, — atsakė visi mokiniai choru.
— Pasiimkite knygas ir eikite namo. Rytoj visi ateikite su tėvais, — įsakė direktorė. Atėję tėvai gynė savo vaikus.
— Kas jus padarė tokias nesukalbamas? — šaukė direktorė anoms mergaitėms.
— Ogi jūsų prievarta mus užgrūdino. Veltui, direktore, vargstate, mes vis vien į komjaunimą nestosime.
Direktorė, nesitverdama pykčiu, išbėgo iš mokytojų kambario, o abi mergaitės nuėjo į gegužinės pamaldas. Prievarta buvo nugalėta.
Telšių Taikomosios dailės technikumo dėstytojas Bužinskas, atėjęs po egzaminų į bendrabutį, trečiojo kurso moksleivėms pareiškė, kad jos egzaminus išlaikiusios tik trejetui ir todėl visos negausiančios stipendijos.
— Jeigu stosite i komjaunimą, egzaminus leisime perlaikyti. Duodu jums tris valandas apsigalvoti.
Dvi mokinės anketas užpildė. Po to paaiškėjo, kad jos egzaminus buvo išlaikiusios ketvertais, o mokytojas Buržinskas melavo, norėdamas klasta padauginti komjaunuolių skaičių.
Trečiojo kurso moksleivę Marytę pasikvietė į mokytojų kambarį ir gąsdindami vertė stoti į komjaunimą. Mergaitė apalpo ir greitoji pagalba nuvežė į ligoninę.
— Jei tu stotum į komjaunimą, stotų ir kitos mergaitės. Jos nestoja dėl to, kad tu kurse turi autoritetą, — kalbėjo mokytojai studentei M.
— Jei nestosi į komjaunimą, tave sukirsime per egzaminus ir negausi diplomo. O jei ir gausi diplomą, tai darbo negausi.
Studentė meldėsi ir pasiryžo viską iškentėti, bet prievartai nepasiduoti.
— Pasiaiškink raštu, kodėl nestoji į komjaunimą, — įsakė mokslo dalies vedėjas J. Mergaitė parašė: „Tarybinė Konstitucija visiems piliečiams — partiniams ir nepartiniams — duoda teisę į mokslą ir į darbą. Kodėl jūs, mokytojai, mane verčiate stoti į komjaunimą ir gąsdinate, kad negausianti diplomo/ir darbo. Aš, nebūdama komjaunuole, sugebu gerai dirbti ir mokytis." Pedagogų posėdyje, apsvarsčius mergaitės pasiaiškinimą, nutarta trims mėnesiams nubraukti stipendiją. Mergaitė kurį laiką gyveno pusbadžiu. Paskui žmonės, sužinoję jos sunkią būklę, pradėjo remti. Po trijų mėnesių ji vėl gavo stipendiją ir buvo palikta ramybėje.
Skuodo rajono Šatės vidurinės mokyklos mokinį Kušleikį mokytojas Macijauskas nusivedė į mokytojų kambarį ir, įbrukęs į rankas plunksnakotį, vertė užpildyti anketą, kad stotų į komjaunimą. Vaikas ištrūko ir verkdamas parbėgo namo. Tėvas, nuvykęs į mokyklą, apgynė savo vaiką.
— Tai jau pasiskundei tam seniui, — kalbėjo mokytojas Kušleikiui. — Nors jis tau ir tėvas, bet tokio senio gali neklausyti.
— Ar jums patiktų, jei kas mokytų jūsų vaikus jūsų neklausyti? — atsikirto mokinys.
Mokytoja Benetienė ilgai vargino VI klasės mokinį K., kad šis stotų į pionerius. Negalėdama paveikti mokinio, mokytoja išsikvietė jo motiną.
— Aš esu religinga, savo sūnų mokau potierių, veduos į bažnyčią, todėl niekada nesutiksiu, kad mano vaikas būtų pionierius. Savo vaiko sielos velniui neužrašysiu. Manęs šiuo reikalu daugiau į mokyklą ne-kvieskite, — išrėžė drąsi moteris.
Klaipėdos vidurinėje mokykloje I klasės mokinį R. prievarta įrašė į spaliukus. Vaikas pradėjo verkti:
— Aš pirma tėvelio pasiklausiu. Jei jis leis, tada galėsite įrašyti į spaliukus.
— Tu tėveliui nesakyk, kad esi spaliukas. Jis nieko nežinos ir nesibars.
— Tėvelis mane myli ir aš jam viską pasakau. Ko jis nenori, to aš ir nedarau.
Rytojaus dieną vaikas pasakė, kad jį iš spaliukų išbrauktų, nes tėveliui spaliukai nepatinka. Mokytoja buvo priversta vaiką iš spaliukų išbraukti.
Kulautuvos vidurinėje mokykloje verbavimas į komjaunimą suaktyvėjo, kai mokyklai pradėjo vadovauti direktorius Stropus ir mokymo dalies vedėjas Jauniškis. 1957-58 m.m. mokiniams pagąsdinti iš mokyklos buvo pašalinta X klasės mokinė M. Sidaravi-čiūtė. Šitaip pasielgti mokyklos vadovybei patarė Kauno rajono partijos sekretorius Strelcovas. Tik po didelių pastangų M. Sidaravičiūtei buvo leista užbaigti vidurinę mokyklą.
Štai ką praktikoje reiškia tarybinės Konstitucijos 124 str. — „mokykla atskirta nuo bažnyčios!".
Redakcijos pastaba. Saugumo sumetimais nutylėjome kai kurias vietoves ir pavardes.
